Kalbėjosi Alvydas VALENTAAPIE LASS ĮMONES IR JOSE DIRBANČIUS NEREGIUS
Vasario 5 dieną Vilniuje Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lietuvos aklųjų darbininkų asociacija organizavo susitikimą svarbiausiais ir skaudžiausiais neregių įdarbinimo, darbo rinkos, aklųjų įmonių išlikimo klausimais. Susitikime dalyvavo Kauno, Klaipėdos, Panevėžio bei Šiaulių įmonių aklųjų darbininkų sąjungos vadovai, Panevėžio ir Šiaulių įmonių direktoriai, atsakingi Socialinės apsaugos ir darbo bei ūkio ministerijų darbuotojai, Invalidų reikalų tarybos atstovai. Diskusijoms vadovavo atsakingoji Lietuvos darbininkų sąjungos sekretorė Kristina Krupavičienė.
Rengiant medžiagą apie šį susitikimą, buvo dvi galimybės: pacituoti aktualiausias, aštriausias jame išsakytas mintis ir tuo pasitenkinti arba parengti susitikime keltais klausimais vieną, o gal ir keletą interviu. Pasirinkome antrąją galimybę. Pirmiausia susitikime kelti klausimai nėra vienadieniai, atsakymai į juos irgi nėra vienareikšmiški - skirtingi žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir visos jos gali būti įdomios. Antra, perskaitę pirmąjį interviu, savo nuomones galbūt panorės pareikšti ir patys žurnalo skaitytojai, įmonių vadovai - tada "Mūsų žodžio" puslapiuose kiltų įdomi ir turininga diskusija. Pirmasis į juos sutiko atsakyti LASS centro tarybos darbuotojas, kuruojantis ekonomiką, Stanislovas Plauška.* * *
- Be "Įrangos", kurioje dirba vos keli neregiai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga turi dar penkias įmones. Dvi iš jų - Panevėžio ir Šiaulių - per susitikimą didelės kritikos nesulaukė. Vilniečiams pavyko likti nepastebėtiems, Kauno ir Klaipėdos įmonės sulaukė labai daug priekaištų. Taigi maždaug pusė gerai ar bent jau patenkinamai, o pusė - blogai. Ką manote Jūs apie dabartinę LASS įmonių situaciją, kaip ją vertinate?
- Problemų turi visos įmonės. Praėjusių metų pabaigoje klaipėdiečiams ir vilniečiams stipriai pakenkė Rusijos krizė. Teko apmokėti prastovas, mažinti žmonių skaičių. Abi minėtos įmonės paskutiniuosius ketverius metus gana sėkmingai prekiavo su Rusijos partneriais: vilniečiai į Rusiją išveždavo beveik pusę produkcijos, klaipėdiečiai kartonažo gaminius mainė į reikalingas žaliavas. Nutrūkus ryšiams, reikėjo išsiversti su mažesnėmis apyvartinėmis lėšomis, mažinti gamybą. Abi įmonės per paskutiniuosius keletą metų žmonių beveik neatleidinėjo. Šiais metais klaipėdiečiai jau yra įteikę 20 atleidimo lapelių. Atleidimo iš darbo procesas pats savaime yra skausmingas, o kadangi panašių dalykų šioje įmonėje jau seniai nežinota, tai žmonių reakcija buvo dar audringesnė.
Panevėžio ir Šiaulių įmonėms sunkiausi buvo 1994-1995 metai. Dabar, tegu ir lėtai, vis dėlto kopiama iš to dugno aukštyn. Šiauliečių išsigelbėjimas, o kartu ir galvos skausmas - naujoji karūnkamščių linija. Įmonė linijai įsigyti turi paėmusi maždaug keturių milijonų litų kreditą, kurį jau šiais metais reikia pradėti grąžinti. Pati linija dirba ne visu pajėgumu. Ne visi Lietuvos aludariai perka šiauliečių pagamintus karūnkamščius. Yra įtarimų, kad karūnkamščiai įsivežami per sieną nesumokant muitų, neteisingai nurodant kiekius. Šią problemą kėlėme ir per susitikimą, girdint Ūkio ministerijos atstovui. Deja, paaiškinimo negavome. Karūnkamščius iš šiauliečių pirkdavo baltarusiai, bet dabar jie visiškai nusigyveno: neturi nei pinigų, nei žaliavų.
Kita šiauliečių, beje, kaip ir kauniečių, problema - mediniai segtukai. Segtukus abi įmonės siunčia į Daniją. Danų kainos mažos, patys segtukai, kaip gaminiai, yra nuostolingi. Šiauliečiai ketino segtukų nuostolius padengti iš karūnkamščių duodamo pelno, bet šis reikalas nesiseka.
Panevėžiečiai praėjusiais metais gamybą padidino daugiau nei 30 proc., atitinkamai padidėjo apyvartinės lėšos. Tačiau jiems akmuo po kaklu - jau keletas metų besivelkančios skolos.
- Yra valstybės nutarimas, kad kasmet iš invalidų įmonių biudžetinės įstaigos turi pirkti ne mažiau kaip 15 proc. joms pačioms reikalingos produkcijos. Per susitikimą sakėte, kad pats kartu su panevėžiečiais važinėjote po Vidaus reikalų ministerijos, kai kurias kitas įstaigas šią produkciją siūlydami, bet susidomėjimo nesulaukėte. Aišku, labai liūdna, kad valstybinėms įstaigoms valstybės nutarimai - tuščia vieta. Tačiau yra taip, kaip yra. Rūpėtų kitas dalykas: jeigu negalima norimo rezultato pasiekti oficialiais keliais, galbūt galima tai padaryti neoficialiais, neformaliais būdais?
- Jūsų minėtas nutarimas iš tikrųjų egzistuoja. Galime net teigti, kad jis buvo priimtas LASS centro tarybos iniciatyva. Praėjusiais metais šis nutarimas papildytas. Esmė liko ta pati, tik priimtas dar vienas punktas dėl jo kontrolės. Čia ir buvo didžiausia bėda: nebuvo kontrolės ir nutarimas neveikė: kas norėjo - pirko, kas nenorėjo - nepirko, ir niekas nieko nežinojo. Dabar Ūkio ministerija įpareigota iki kiekvienų metų kovo 1 dienos iš visų biudžetinių įstaigų ir organizacijų surinkti informaciją, kiek ir kokios nupirkta invalidų įmonių gaminamos produkcijos. Kad šį nutarimą dar labiau sukonkretintume, vasario pradžioje buvome susitikę su finansų ministru Algirdu Šemeta: biudžetinės įstaigos finansuojamos per šią ministeriją, todėl galima joms būtų kelti tam tikrų sąlygų. Ministras geranoriškai žadėjo padėti ir net pasiūlė, kad biudžetinės įstaigos už minėto nutarimo vykdymą atsiskaitytų kas ketvirtį. Nežinia, kaip čia viskas bus, bet pagyvėjimas jaučiamas: mums patiems jau skambina iš įvairių biudžetinių įstaigų, domisi, kokias prekes gaminame, prašo atsiųsti sąrašus. Minėtasis nutarimas labai pagelbėtų Klaipėdos ir Panevėžio įmonėms, nes jos gamina kanceliarines prekes. Atsirastų poreikis ir šepečiams, elektros instaliaciniams gaminiams.
Nėra taip, kad mes patys nieko neveiktume ir tik lauktume, kol šį nutarimą pradės vykdyti kiti. Išbandomi visokie keliai: antai panevėžiečiams pavyko susitarti su SODRA ir už skolas atsiskaityti savo produkcija. Ieškodami naujų kelių, aktyvesni turėtų būti patys įmonių direktoriai. Čia daugiausia priekaištų, matyt, turėtume Kauno įmonei: nesuprantama, kodėl savo gaminamus šepečius ji realizuoja tiktai Lietuvoje.
- Per susitikimą Šiaulių įmonės direktorius Edvardas Žakaris teigė (šiai minčiai pritarėte ir jūs pats), kad Lietuvoje aklųjų įmonių įstatyminė bazė dabar sutvarkyta neblogai: dotacijos SODRAI, energetikai, pelno, pridėtinės vertės mokesčių lengvatos - daugiau reikalauti negalime. Nepaisant visų šių lengvatų, įmonės vis tiek skundžiasi, aimanuoja. Kodėl taip yra? Kokių išorinių ar vidinių veiksnių reiktų, kad ta padėtis pasikeistų?
- Šitas klausimas, matyt, yra pats aktualiausias. Įstatyminė bazė yra sutvarkyta tikrai neblogai. Per keletą paskutiniųjų metų pasiekėme praktiškai visko, ko norėjome. Daugelyje Vakarų valstybių aklųjų įmonės neturi tokių lengvatų. Nepaisant visų lengvatų, įmonės nesiverčia taip, kaip norėtųsi. Jeigu bandysime aiškintis priežastis, tai pamatysime, kad kiekvienoje jos yra skirtingos. Kaip minėjau, iki praėjusių metų pabaigos Vilniaus ir Klaipėdos įmonės dirbo pelningai: turėjo realizavimo rinką, galėjo gaminti daug produkcijos. Vilniečiai gamino maždaug trečdalį visos LASS įmonėse gaminamos produkcijos.
Visose penkiose mūsų įmonėse dabar dirba maždaug 1200-1300 žmonių. Turint tiek žmonių joms reikėtų gaminti produkcijos maždaug pusantro karto daugiau, nei gamina dabar: suprantama, šis skaičius tik labai apytikslis, nes kiekvienoje įmonėje situacija skirtinga. Produkcijos gaminama mažai - nėra kur realizuoti. Tokiu būdu belieka tik viena išeitis: mažinti žmonių skaičių dar maždaug trečdaliu. Nori nenori, kiekvienais metais įmonės mažėja. Mes galime guostis tik tuo, kad šis procesas vyksta palaipsniui, ir yra ne toks skausmingas. Štai Kauno įmonėje dabar šimtu žmonių per daug.
- Tačiau čia patenkame į užburtą ratą - įmonėje žmonių per daug. Gamyba neplečiama, kadangi nėra kur realizuoti produkcijos, o atleisti irgi negalima, nes, kaip pats sakėte, trūksta pinigų išeitinėms pašalpoms išmokėti. Ką tada tokiai įmonei ir joje dirbantiems žmonėms daryti?
- Kauno įmonėje didelė darbininkų dalis - apie šimtas žmonių - dirba medinius segtukus. Įmonei būtų geriau, kad šie žmonės nedirbtų, ir tos produkcijos visai negamintų, nes ji yra nuostolinga, ir tie nuostoliai dengiami iš kitos pelningos produkcijos. Galima tik sveikinti, kad kauniečių darbininkų sąjunga, kitos profsąjunginės organizacijos jau suprato, kad negalima aklai laikytis įsikibus darbo vietų, gauti už prastovas minimalų atlyginimą ir nieko neveikti. Už prastovas Kauno įmonė kiekvieną mėnesį sumoka daugiau nei 40 tūkst. Lt. Praėjusiais metais kauniečiai atleido apie šimtą žmonių. Jeigu ir šiais metais darbuotojų skaičių sumažintų dar maždaug šimtu žmonių, tada jau galėtų kvėpuoti laisviau.
- O kaip tada su aklaisiais?
- Vienas orientyras: suvažiavimo nustatyta gairė - 45 proc. Kitas dalykas - lengvatos, todėl aklųjų skaičius turėtų likti apie 50 proc. Dabar iš 18 darbuotojų atleidžiami tik 3 aklieji. Siūlėme kauniečiams galbūt kooperuotis su kuria nors baldų įmone ir pirkti savo gaminamiems šepečiams jau gatavus pusfabrikačius, o ne gamintis su atsilikusia technika ir brangiai kainuojančia darbo jėga patiems. Patys kauniečiai jau yra apskaičiavę, kad šitaip jie sumažintų (ne aklųjų sąskaita) medienos bare dirbančių žmonių skaičių nuo 23 iki 6.
- Minėtame susitikime Lietuvos darbininkų sąjungos atsakingoji sekretorė Kristina Krupavičienė keletą sykių pakartojo maždaug tokią mintį: valstybė aklųjų įmones gana stipriai remia, tačiau šios vis tiek verčiasi sunkiai, kažkur kažkas nesueina, kliūva, todėl kyla klausimas: kam čia kankintis, dotuoti, ieškoti, kur tą aklųjų pagamintą produkciją parduoti? Čia, anot K. Krupavičienės, yra dvi galimybės: pirma, aklųjų įmones perorganizuoti į užimtumo įmones ir mokėti jose dirbantiems neregiams, sakysime, po tūkstantį litų pašalpą (maždaug tiek valstybei dabar kainuoja vienos aklojo darbo vietos išlaikymas per metus) ir nesukti galvos, kiek ir ko šie žmonės pagamins ir kur paskui visa tai parduos. Kita galimybė - dotuoti ir toliau, bet jau ne aklųjų įmones, o tik pačias neregių darbo vietas. Ką manote Jūs apie tai?
- Tokių pastebėjimų esama, mums jie irgi buvo išsakyti. Likti įmonėms ar nelikti - čia jau LASS suvažiavimo reikalas. Paskutiniajame suvažiavime pasisakyta už tai, kad šios įmonės reikalingos. Jeigu kitas suvažiavimas nuspręs kitaip, tada apie tai ir kalbėsime. Kitas dalykas, kad gaudamos valstybės paramą, pakankamai lengvatų, įmonės turi dirbti bent jau nenuostolingai.
Apie tai, kad aklųjų įmones galbūt galėtų perimti valstybė, irgi diskutuojama. Per susitikimą panašių minčių išsakė Panevėžio darbininkų sąjungos vadovė, mes patys tokius modelius esame svarstę. Ateityje gali taip ir būti, tačiau valstybė turi to dalyko imtis, o bent jau kol kas šito nematyti. Jeigu invalidų įmones perimtų valstybė - jos neišvengiamai pereitų savivaldybių žinion. Pirmiausia - ir tai turbūt suprantama - Aklųjų ir silpnaregių sąjunga niekada nenorėtų atiduoti įmonei priklausančio nekilnojamojo turto, nes šis turtas - nėra tik dabar joje dirbančių žmonių nuosavybė. Taigi savivaldybei reikėtų pasirūpinti patalpomis, tegu ir mažesnėmis nei dabar, įrengti jose darbo vietas. Visa tai susiję su papildomomis lėšomis, papildomais rūpesčiais. Bent kol kas neatrodo, kad atsirastų labai daug norinčių tokias įmones pasiimti ant savo galvos. Šitas dalykas gali būti padarytas tik valingu Vyriausybės sprendimu.
Turime patirties, kaip šios problemos sprendžiamos Europos šalyse. Tenai dažniausiai dotuojamos atskiros aklųjų darbo vietos. Tačiau norėdama taip daryti, valstybė irgi turi turėti pinigų. Negalima lygintis su Danija ar Olandija - tenai darbdavys už kiekvieną įdarbintą neregį gauna dešimtis tūkstančių. Lietuvoje tikriausiai tie skaičiai būtų kitokie, bet irgi pakankamai dideli. Toje pačioje Olandijoje, nors tai turtinga šalis, dotuojamos vietos kiekvienais metais peržiūrimos, dėl jų skaičiaus vyksta nesibaigiantys invalidų organizacijų ir valstybės institucijų karai. Visai galimas dalykas, kad Lietuvoje priėmus tokią nuostatą, teoriškai viskas bus gerai, bet ją įgyvendinti nebus pinigų. Žinoma, anksčiau ar vėliau prie atskirų darbo vietų dotavimo tikriausiai bus prieita: kasmet vis daugiau, ypač jaunų neregių, įsidarbina atviroje visuomenėje. Tačiau tai dar nereiškia, kad tuojau pat turėtume uždaryti aklųjų įmones. Turi būti tam tikras pereinamasis laikotarpis: viena, kai iš įmonės atleidžiama dešimt ar dvidešimt žmonių ir visai kas kita pranešti, kad, sakysime, po mėnesio įmonė apskritai uždaroma. Imkime tuos pačius kauniečius - per praėjusius metus atleido šimtą žmonių, tačiau su visais surado bendrą kalbą, itin didelių konfliktų nebuvo.(bus daugiau)
