JUBILIEJAI


Juozas EŽERSKIS

SPORTININKŲ UGDYTOJA


Nuotraukoje Aldona KaulatienėSausio 19 dieną sukanka 75 metai, kai gimė pedagogė, aklųjų ir silpnaregių sportininkų ugdytoja Aldona Kaulakienė. Ji augo Kaune, buvusio ilgamečio aklųjų instituto (vėliau aklųjų mokyklos) šepečių amato instruktoriaus Mykolo Šidlausko šeimoje. Todėl nuo pat mažens bendravo su aklaisiais mokiniais, pati matė ir patyrė, kaip jie vaikšto, orientuojasi erdvėje. Baigusi II Kauno mergaičių gimnaziją, studijavo Kauno kūno kultūros institute, kurį baigusi, trejetą metų dirbo Kauno II vidurinėje mokykloje. 1952 - 1983 m. A.Kaulakienė dirbo fizinio lavinimo mokytoja Kauno aklųjų (vėliau silpnaregių) mokykloje. A.Kaulakienei pradėjus dirbti Kauno aklųjų mokykloje, iš karto pagerėjo fizinio lavinimo pamokos, buvo įsteigtas mokinių lengvosios atletikos būrelis, prasidėjo intensyvus užklasinis sportinis gyvenimas, vyko treniruotės, sporto varžybos.
     Tačiau naujajai mokytojai dirbti mokykloje nebuvo lengva, nes neturėta sporto inventoriaus, trūko patalpų, nebuvo sporto aikštės. Žiemą fizinio lavinimo pamokos vykdavo nedidelėje salėje, pavasarį ir rudenį - mokyklos kieme. Gerai prisimenu, kaip vykdavo bėgimo treniruotės ar varžybos didžiojoje sodo alėjoje. Nuo vartelių į Kapinių gatvę iki alėjos pradžios buvo 60 metrų. Ši alėja platoka, iš abiejų kraštų kaštonais ir akacijomis tankiai apsodinta. Tokiu būdu takas driekėsi tarsi kokiu tuneliu. Tai padėdavo neregiams orientuotis bėgant tiesiai į mokytojos balsą alėjos pradžioje. Nutikdavo visko: kartą atsimenu, kaip Gabrielius Stankevičius, kuris bėgiodavo labai greitai, įveikdamas 60 m atkarpą, visu greičiu įsirėžė į akacijas. Laimė, jis smarkiai nenukentėjo, o tik šiek tiek apsibraižė. Panašiai pasitaikydavo ir kitiems neregiams bėgikams. Bet mes į tai nekreipėme jokio dėmesio ir toliau bėgiojome, kaip bėgioję. Kitą kartą, pamenu, vyresniųjų klasių mokiniai svaidė granatą. Šioje rungtyje pasižymėjo Lionginas Ragėnas. Kartą jo sviesta granata perskriejo mokyklos stogą ir nukrito kieme. Geras sprinteris buvo ir Henrikas Daunoravičius, toli rutulį stumdavo Jonas Burakovas, toli šokdavo Viktoras Kasiulynas. Mes, vaikai, stebėdavomės vyresniųjų sugebėjimais ir bandėme sekti jais. Mokytoja sugebėdavo mokinius padrąsinti, įkvėpdavo entuziazmo, noro dalyvauti varžybose ir siekti rezultatų. Mes ją visada matydavome geros nuotaikos, žvalią, energingą, nedarančią skirtumo tarp neregių ir reginčių vaikų. Mokytojos pastangomis buvo įsigyta daugiau sportinio inventoriaus, buvusi aktų salė virto sporto sale: čia buvo įrengtos švediškos sienelės, pakabinti gimnastikos žiedai, nupirktas gimnastikos "ožys", čiužiniai. Langai buvo apsaugoti grotelėmis, kad jų neiškultume. Buvo pastatytos lygiagretės, nupirkta kimštinių ir pripučiamų kamuolių. Įsigiję kimštinių kamuolių, ėmėme numušinėti salės viduryje sustatytus kuokelius, o vėliau žaisti aklųjų ritinį - dabartinio golbolo pirmtaką.
     Ypač sportinis gyvenimas suaktyvėjo, kai mokyklai pradėjo vadovauti Antanas Baltramiejūnas, skyręs mokinių sveikatingumui daug dėmesio. Netrukus po jo paskyrimo mokyklos direktoriumi, sugrįžę į mokyklą po vasaros atostogų daržų vietoje radome gerai įrengtą sporto aikštę: čia buvo kopėčios, kuriomis galėjai kopti rankomis, kartis, virvė, kabojo gimnastikos žiedai, buvo rąstas su laipteliais "gaidžių peštynėms". Ant to rąsto užkopę po du mėgindavome vienas kitą nustumti. Taip pat buvo įrengta puiki šuoliaduobė, tinklinio aikštelė. Na, ir sportuodavo tada maži ir dideli, ypač pamokoms pasibaigus. Sporto aikštele naudodavomės ir žiemą - joje įrengdavome čiuožyklą. Iš pradžių pačiūžas turėjo tik vienas kitas mokinys. Jos buvo prie batų tvirtinamos varžtais, bet vėliau nupirkta pačiūžų su batais. Oi, smagu būdavo čiužinėti, nors ir nugriūti tekdavo, ir į pusnį įgriūti pasitaikydavo. Daugelis mokinių - ir berniukų, ir mergaičių - išmoko čiuožti pačiūžomis kaip ir regintieji vaikai.
     Sustiprėjus mokyklos sportinei bazei, kilo ir sportininkų rezultatai. Netrukus buvo pradėtos organizuoti varžybos tarp kaimyninių aklųjų mokyklų. Šiose varžybose teko ir man ne kartą dalyvauti. Mūsų Kauno aklųjų mokyklos komanda dažniausiai tapdavo tokių varžybų nugalėtoja, parsiveždavome diplomų. Mokytoja A.Kaulakienė išugdė nemažai gabių aklųjų sportininkų: Joną Burakovą, Gabrielių Stankevičių, Lionginą Ragėną, Povilą Buivydą, Zenoną Glušakovą, Kazį Balsį, Joną Nedzvecką, Petrą Čyžių, Romą Lazauskaitę-Jagminienę, Danutę Linkevičiūtę-Šmydek ir daugelį kitų. O štai J.Burakovas ir P.Čyžius ne tik patys ilgai ir sėkmingai sportavo, bet ir tapo puikiais treneriais, išugdė nemažą būrį puikių sportininkų.
     Sukaupusi didelį patyrimą mokytoja A.Kaulakienė juo dalinosi ir su kitais: ji yra parašiusi keliolika straipsnių aklųjų moksleivių fizinio auklėjimo temomis. Šie straipsniai buvo spausdinti žurnale "Mūsų žodis", knygose "Kelio pradžia", "Aklųjų socialinės ir darbo problemos Lietuvoje".
     Nuo tų neužmirštamų sportinės jaunystės metų jau prabėjo dešimtmečiai, bet mes, buvę A. Kaulakienės auklėtiniai, vis dar prisimename savo nuostabią mokytoją.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]