NAUJOS KNYGOS


Alvydas VALENTA

LYRIKAS - AR TIKRAI GĖDA


     Pasikeitė santvarka, valdžios.
     O aš?! Ima pyktis mane!
     Likau ir Sušinskas, ir Valdas,
     Ir lyrikas! Gėda, ar ne?!

     Iš eilėraščio "Autoironija"

    
     Liko ir, matyt, jau liks lyrikas, nebemokantis - ar gal geriau derėtų sakyti "nebenorintis" - kalbėti kitaip: moderniai, rafinuotai, daugiareikšmiškai. Valdo žodis tiesus, atviras, šiltas, nuoširdus. Jo poezija paprasta ir artima:

     Neriedėk, saulele, pasėdėk
     Miškui ant pečių kaip linksmas vaikas,
     Leisk, tegu tegu dar paskaudės
     Širdį man, kad štai diena jau baigias.

     Tik paprastumo čia nederėtų painioti su prastumu. Tai visai skirtingos kategorijos.
     Kad V.Sušinskas rašo eilėraščius - "Mūsų žodžio" skaitytojams anokia naujiena. Vien tik mūsų žurnale jo publikacijų buvo ne viena ir ne dvi. Naujiena kitkas: V.Sušinskas pagaliau išleido pirmąją savo knygą. Tą knygą išleisti jis buvo įkalbinėjamas seniai. Tačiau gal dėl įgimto kuklumo, gal dėl kitokių kokių priežasčių vis nesiryžo. Ir štai pagaliau turime nedidelę nepretenzingą knygelę "Vidurvasario negarsi šviesa".
Iliustracijoje Valdo Sušinsko knygos "Vidurvasario negarsi šviesa" viršelis     V.Sušinskas lieka ištikimas klasikinei eilėdaros tradicijai, sąmoningai renkasi Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno poetinę erdvę. Gal neatsitiktinai knygelės redaktoriumi pasirinktas būtent poetas J.Strielkūnas. Trumpoje knygos įžangoje redaktorius atkreipia dėmesį į vieną būdingiausių Valdo poezijos ypatybių - negarsų, nepretenzingą kalbėjimą: "Lietuvio būdui artimas toks negarsus šnekėjimas apie gyvenimą ir pasaulį, apie žemę ir dangų, apie artimiausius žmones ir save."
     Sąmoningai rinkdamasis klasikinę eilėdarą, tradicinį poetinio kalbėjimo būdą, V.Sušinskas vis dėlto nepasiduoda pagundai "žiesti" eilėraščius tarsi puodus pagal vieną ir tą patį šabloną: jis prabyla čia mažo vaiko, čia aistringai įsimylėjusio ar gyvenimo brandą pasiekusio žmogaus balsu. Tai akivaizdžiai byloja rinkinio skyrelių pavadinimai: "Po mažu dangum", "Susimąstymo minutės", "Būsenos", "Romantiški sonetai". Beje, soneto forma autoriaus ypač mėgstama.
     Į rinkinį Valdas neįdėjo nė vieno savo jumoristinio eilėraščio. Kažin ar knygą jie būtų pagadinę, ar tik paįvairinę? Bet tokia buvo autoriaus valia, gal ir redaktoriaus patarimas. Vis dėlto V.Sušinskui, kaip ir V.Areimai, derėtų surinkti savo jumoristinius (labai dažnai šie eilėraščiai anaiptol visai nejumoristiniai) eilėraščius ir išleisti juos atskiru leidinėliu - bent jau Brailio raštu.
     Na, o šioje knygoje, mano galva, autorius didžiausios brandos pasiekia eilėraščių cikle "Romantiški sonetai". Šiame cikle atviras jausmas, lyrinis išgyvenimas pereina į susimąstymą, susikaupimą, priartėja prie meditacinės poezijos.
     Kaip ten bebūtų, V.Sušinskas buvo ir, matyt, liks lyrikas. Tačiau jo poezija - ne tik atviras jausmas, bet ir žodžio, eiliavimo kultūra. Būtent šios savybės ją ir daro patrauklią bei mėgstamą.


     IŠTIKIMYBĖ
    
     Aš tavęs neįstengsiu pamiršti
     Kaip rytinės giesmės vyturys.
     Lyg plaštakės sparnai virpa pirštai,
     Tavo nuotrauka, rodos, iškris.
    
     Pavargau juoko trelę sapnuoti,
     Lūpų žarą, akių pievutes
     Ir ieškoti tavęs, vis ieškoti
     Visomis jėgomis atminties.
    
     Tu mylėjai, myli, tu mylėsi,
     Tu juokies, tu pyksti, tu atleidi.
     Aš laimingas - galiu švelniai liesti
     Tavo šypsantį, kerintį veidą.
    
     Glostau, glostau virpančiais pirštais,
     Gera tiems, kas mylėdami miršta.
    
     1987 - 1995 05 28
    
    
     RŪPESTIS
    
     Tavo siela graži, kaip egzotiškas sodas,
     Tai laikyk vartelius užrakintus,
     Kad koks kledara traktorius neįropotų.
     Lengva vienu ypu sunaikinti
     Patiklumo gėles, paslaugumo medžius,
     Jausmingumo įstabųjį tvenkinį.
     Vos pajutus šiurkštumą, čia viskas nudžius,
     Ir tu plėšies greičiau atsisveikint
     Su visais, su viskuo. Jei liksi gyvent,
     Būsi jau nebe tu - vien parodija.
     Tavo siela švelni, tiktai džiaugtis ir švęst,
     Bet pasaulis toksai, kad baisu dėl tavęs -
     Reta sodų, kurių neišnuodija.
    
     1995 m.


     MINTYS ŽIEMOS NAKTĮ
    
     Sniegas sukasi, krinta ir krinta,
     Kloja miestą balčiau, vis balčiau.
     Taip norėčiau, kad viską užsnigtų,
     Ką kitoms, o ne tau jaučiau.
    
     Tu viena, tik viena karaliautum
     Praeity, dabarty, ateity,
     Ir man niekad netektų gudrauti,
     Kai "nebuvo" rengiuos pasakyt.
    
     Neužsnigs. Įsibrovęs kartėlis
     Bers ir bers ligi pat paryčių
     Kaip įkaitusį vasaros smėlį
     Tavo miegą man ant pečių.
    
     Miestą sniegas užklos, o mane
     Tavo miegas - ramia glamone.
    
     1993 - 1995 12 28
    
    
     SUSIMĄSTYMO MINUTĖ
    
     Žmonių šviesa nuo kapinių kalnelių
     Kaskart rečiau į atmintį, į širdį.
     Gal ji išeina į žvaigždes, į paukščių kelią
     Mus ilgesiu ir viltimi pagirdyt,
     Jei net pati mažiausią, vos įžiūrima žvaigždė
     Taip skaisčiai gali mumyse svajonėm suspindėt.
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]