prof. Vytautas GUDONIS

ŽODIS FORMUOJA POŽIŪRĮ

Jau mūsų senoliai žinojo žodžio svarbą ir galią. Žodis gydo, žodis žeidžia. Visa tai žinodami, lietuviai naudoja lakonišką, visiems gerai suprantamą patarlę: "Žodis - ne žvirblis." Jei pasakytas ne toks žodis laikui bėgant užsimirš, tai parašytas - liks istorijai. Laiške parašytas žodis įtakos vieną asmenį, spausdintas - turės įtakos tūkstančiams formuojant vienokį ar kitokį požiūrį į faktą, reiškinį, žmogų ar jų grupę. Todėl vėl prisimename liaudies išmintį: "Devynis kartus pamatuok..."
     Ar visada pasveriame, pamatuojame?
    
Baltoji lazdelė - ne prostitutės ženklas
    
     Tiesiog iš balno išmušė garbaus žmogaus, buvusio "Mūsų žodžio" vyriausiojo redaktoriaus Adolfo Venckevičiaus straipsnis "Lazdos du galu", išspausdintas 1998 metų vienuoliktajame mūsų žurnalo numeryje. Straipsnyje - gan skeptiškas požiūris į baltąją lazdelę. Jau straipsnio pradžioje metama įžeidžianti replika dėl Tarptautinės baltosios lazdelės dienos, apie kurią, anot autoriaus, sužinojome neseniai ir ji ne visuotinė, o tik "aklųjų parapijai" težinoma... Čia jau autorius nerodo pagarbos visiems respublikos žmonėms, kurie savo noru, be atlygio, siekdami neregio saugumo bei formuodami adekvatų visuomenės požiūrį į akluosius, organizuoja tokias dienas. Pavyzdžiui, Šiaulių Petro Avižonio regos centro direktorės Audrės Rovienės iniciatyva šia proga buvo organizuotas seminaras miesto mokyklų direktorių pavaduotojams pradiniam ugdymui, kad pagerintų sutrikusios regos vaikų integruotą mokymą Šiauliuose. Buvo organizuota tiflologinės literatūros bei tiflotechninių priemonių paroda, kurią per savaitę aplankė per 700 pradinių klasių mokinių. Regos centro socialinio skyriaus vedėja Nijolė Bielskienė kantriai vaikams pasakojo apie Brailio raštą, baltąją lazdelę ir apie tai, kaip reikia padėti neregiams. Kasmet miesto laikraščio "Šiaulių naujienos" puslapiuose kalbama apie baltąją lazdelę ir aklųjų problemas. Apsilankiusių regos centre bei skaičiusių rašinius apie baltąją lazdelę miesto laikraštyje susidarytų apie 12 000 šiauliečių. Panašios priemonės buvo organizuojamos ir kituose miestuose. O kur dar darbštuolės Gemos Padribonienės radijo laidos... Taigi apie baltosios lazdelės dieną žinos ne tik "aklųjų parapija".
     Skeptiška autoriaus pažiūra ir į reabilitaciją, kurią jis įvardija "šiokiu tokiu mokslu". Iš dalies su autoriumi tenka sutikti, nes nedaug padarėme, kad šis mokslas būtų tinkamai vertinamas. Reabilitacijos idėja jau buvo iškraipoma A.Grigučio įkurtoje aklųjų darbingumo atkūrimo mokykloje Kretkampyje, kur neregys pedagogas mokydavo turinčius antrą regėjimo invalidumo grupę, t.y. laisvai savarankiškai vaikščiojančius žmones, - ir tai buvo privaloma.
     Vargu ar galima lyginti šiandieninį reabilitacinį darbą su 1948 metais, kai, A.Venckevičiaus žodžiais tariant, tada mokykloje niekas nežinojo nei žodžio "reabilitacija", nei jos mokymo dalykų, tačiau "reabilitacija buvo daug kartų geresnė ir naudingesnė". Per pusę amžiaus labai daug kas pasikeitė. Čia greičiau galima įžvelgti autoriaus tų laikų nostalgiją. Kiekvienam žmogui atrodo, kad daug daugiau šviesesnių spalvų buvo vaikystėje ar jaunystėje, nežiūrint kokia ji buvo: basakojė ar pusiau alkana. Liaudies išmintis šį fenomeną apgaubia švelnia ironijos skraiste: "Tada ir bitės buvo kaip antys, o dabar antys - kaip bitės..."
     Nenorėčiau sutikti, kad pedagogai prieš pusšimtį metų dirbo nei blogiau, nei geriau už šiuolaikinius tiflopedagogus. Drįstu manyti, kad šiandieniniai aklųjų mokytojai dirba geriau jau vien dėl to, kad jie turi aukštesnę kvalifikaciją. Dauguma jų turi tiflopedagoginį išsilavinimą, moka užsienio kalbų, yra įvaldę naujas kompiuterines technologijas, ne vienas pedagoginės patirties įgijo užsienyje. Pavyzdžiui, net penki Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro tiflopedagogai turi aukščiausią pedagoginę kvalifikaciją - ekspertų vardus. Antra tiek potencialių ekspertų dar yra minėtoje įstaigoje. Kol kas nežinau nė vienos bendrojo ar specialiojo ugdymo įstaigos Lietuvoje, kuri turėtų tiek aukščiausios kvalifikacijos pedagogų.
     Nesužavėjo ir žurnalisto pateiktas pavyzdys apie dviračiais (ne tandemais) važinėjančius neregius. Brangiausia, ką žmogus turi, - tai sveikata ir gyvybė, todėl neverta ja rizikuoti net dėl rekordo Gineso knygoje. Kita vertus, aprašomuoju laikotarpiu Lietuvoje mašinų buvo mažiau negu arklių, ir susidūrimas su vežėčiomis gal nebūtų buvęs toks tragiškas. Rimtesnis pavojus atsirado pastaraisiais metais regos invalidams sėdus ant tandemo. Visad nerimas apimdavo matant Tomą Giniotį ir Juozą Dzidoliką, važiuojančius tandemu, nes tuo laiku šalyje mašinų buvo daugiau negu arklių. Nežavėjo nė jų kelionė aplink Lietuvą. Manau, su nerimu į tokius važinėjimus žiūrėjo ir jų artimieji: grįš sveiki ar ne? Vis dėlto pirmasis už tandemo vairo turėtų sėsti regintysis.
     Toliau autorius akcentuoja, kad "amerikoniškoji aklųjų reabilitacija atsirado ant mašinų epochos slenksčio ir tai epochai yra pritaikyta". Prieš dešimtmetį Lietuvoje mašinų epochos gal dar ir nesijautė, tačiau šiandien senasis Vilnius dėl mašinų kamščių gatvėse niekuo nesiskiria nuo Londono ar Paryžiaus. Taigi šiandien pas mus jau ta epocha, kurioje buvo kuriamas reabilitacijos mokslas JAV, ir todėl ji mums tinka.
     Nemanau, kad daug naudos mums šiandien duotų autoriaus gerai vertinama penkiasdešimties metų senumo pedagoginė patirtis. Žinios apie tai, kaip neregys buvo mokomas orientuotis ar pats to mokydavosi, vargu ar taikytinos šiuolaikinėmis sąlygomis. Šias problemas jau seniai išsprendė ir aprašė Perkinso, Overbruko ir kitų aklųjų institutų ir mokyklų tiflopedagogai. Gerai ši problema sprendžiama Lenkijoje. Tiflopedagogams gerai žinoma vyro ir žmonos Kvapišų pavardės. Tai žmonės, geranoriškai dirbę Lietuvoje ir perdavę orientavimosi erdvėje "plonybes". Taigi nelabai būtume originalūs išradinėdami dviratį.
     Autorius klysta teigdamas, kad vaikščiojimas su baltąja lazdele izoliuoja neregį nuo gatvės bendravimo. Ne lazda, o pats aklumas izoliuoja neregį nuo bendravimo gatvėje. Net du pažįstami aklieji neretai prasilenkia nepastebėję vienas kito. Suprantama, kad neregį gatvėje dažniau gali užkalbinti regintysis, tačiau, jei regintysis to nenorės, tai neregys jo ir nepamatys. Jau nuo septyniolikos metų dirbdamas neregių kolektyve, ilgus metus gyvendamas aklųjų gyvenamajame mikrorajone, seniai pastebėjau ir stebiu iki šiol tokį reiškinį: regintieji dažnai nepašnekina pažįstamo neregio, dažnai su juo net nepasisveikina. Kaip tai atrodo iš šalies? Eina keli regintieji ir šnekučiuojasi. Priešais ateina neregys, su kuriuo jie nenori bendrauti. Trumpam nutrūksta pokalbis, kol neprasilenkiama su neregiu. Prasilenkus pokalbis vėl atnaujinamas. O autobusų stotelėje stovima nuo jo atokiau. Pastebėjau, jog ypač ignoruojami buvę įvairių rangų LASS institucijų atstovai. O kai pažįsti vienus ir kitus, tai išvada, ko gero, tokia: ne pats geriausias vadovas buvo šis žmogus, jei šiandien buvę bendradarbiai su juo net sveikintis nenori. Taigi ne baltoji lazdelė kalta, kad neregį retai kas pašnekina. Galbūt tam neregiui reikia tokios izoliacijos priežasčių ieškoti savyje?
     A.Venckevičius teigia, jog neregio su lazdele niekas nepaklaus laiko ar kelio, ir tokiu būdu jis izoliuojamas gatvėje. Čia galima įžvelgti kur kas rimtesnių problemų. Baltosios lazdelės ignoravimas - tai nenoras identifikuoti save su neregiu, tai aklumo nepripažinimas. Kiek lengviau galima suprasti silpnaregius paauglius, kurie, išėję iš mokyklos, kiša akinius į kišenę ir apsimeta gerai matantys. Sunkiau šiuo požiūriu suprasti suaugusįjį. Pasiklausykime, ką apie tai kalba specialistai. Psichologė V.Vaišvilaitė, tyrusi neregius, nustatė, jog tiriamųjų savimonėje sąvoka "aš" prasminiais ryšiais yra labai nutolusi nuo sąvokos "aklasis". Autorė pabrėžia, jog kol sutrikusio regėjimo asmenų savimonėje "aš" bus atskirtas nuo "aklasis", tol nuolat iškils įvairiausių problemų, trukdančių normaliai gyventi ir dirbti. Šiaulių universiteto docentė I.Gailienė, pati turinti regėjimo invalidumą, apie tai kalba dar tiesiau. Ji akcentuoja, jog kiekvienas neregys ar silpnaregis turi išmokti priimti save tokį, koks jis yra: reikia suprasti savo vidinius išgyvenimus, kitų žmonių vertinimo kriterijus bei jų pagrįstumą. Be to, būtina susikurti tokius savęs vertinimo kriterijus, kurie skirtųsi nuo regintiesiems taikomų: t.y. būtina orientuotis į realias, pasiekiamas vertybes. Kitaip, anot I.Gailienės, negalės nepriėmimas gali įsitvirtinti ir lydėti žmogų visą gyvenimą, kenkdamas jo asmenybės vystymuisi, gali netgi sukelti jo degradaciją.
     Taigi svarbiausia, kad baltoji lazdelė suteikia aklajam saugumo, nors A.Venckevičius straipsnyje iš to atvirai šaiposi ir įsisavinusį svarbiausius maršrutus neregį charakterizuoja kaip gyvenantį užpečkio gyvenimą. Tačiau mums yra svarbus neregio savarankiškumas, garantuojantis bent minimalią jo nepriklausomybę nuo reginčiųjų. Toks neregys - jau ne našta artimiesiems.
     Apmaudu, kad išprusęs neregys menkina tiflopedagogų ir šiaip akliesiems prijaučiančių žmonių darbą. Paradoksas, tačiau, kaip teigia A.Venckevičiaus aplinkos žmonės, straipsnio "Lazdos du galu" autorius yra pats ne kartą pakliuvęs po mašinos ratais, nes užsispyrusiai nesinaudoja baltąja lazdele - kaip įspėjamuoju ženklu vairuotojams. Apie tai papasakotos istorijos būtų kitiems tikrai gera pamoka.
     Baltąsias lazdeles neregės kinietės iki šiol nenoriai ima į rankas. Tai suprantama, nes nuo senų laikų balta lazdelė Kinijoje moters rankose buvo prostitutės ženklas. Lietuvoje balta lazdelė neregio rankose - jo saugaus vaikščiojimo garantija.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]