Alvydas VALENTANAUJA SANATORINIŲ KELIALAPIŲ SKYRIMO TVARKA
Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose jau senokai sklandė gandai, kad bus keičiama sanatorinių kelialapių skyrimo tvarka. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai, atsakingi darbuotojai žinojo apie galimus pasikeitimus, tačiau iki šiol nepavykdavo gauti jokios išsamesnės informacijos. Sausio 21 dieną respublikos vyriausiasis reabilitologas Alvydas Jocevičius pats sukvietė invalidų organizacijų vadovus ir supažindino juos su naująja kelialapių skyrimo tvarka. Iškart skaitytojus galime nuraminti, kad kokių nors itin didelių pakeitimų nėra. Vis dėlto, kad geriau perprastume naująją tvarką, trumpai prisiminkime senąją.
Pirmiausia visas sanatorinis gydymas buvo padalintas į tris grupes: antirecidyvinį, sveikatą grąžinantįjį ir reabilitacinį. Brangiausiai apmokamas (1,5 lovadienio kainos) - na, aišku, ir pats geriausias - buvo reabilitacinis sanatorinis gydymas. Jis turėjo būti skiriamas po sunkių traumų, ligų žmonėms, kuriems tikrąja šio žodžio prasme reikėdavo reabilituotis ir grįžti į gyvenimą. Pigesnis ir ne toks sudėtingas būdavo sveikatą grąžinantysis sanatorinis gydymas. Dar pigesnis ir dar paprastesnis būdavo antirecidyvinis gydymas. Kalbant paprastai ir suprantamai, nors medikai su tuo ir ne visai sutiktų, tai buvo geras poilsis ir galimybė gauti masažuotojo, gydomųjų vonių specialisto paslaugų.
LASS vadovų ir darbuotojų pastangomis aklieji ir silpnaregiai turėjo teisę kartą per metus vykti reabilitaciniam gydymuisi. Paprastai būdavo vykstama į "Baltijos" sanatoriją Palangoje. Daugelio mūsų gerai žinoma "Zelva" kasmet akluosius priimdavo antirecidyviniam gydymuisi.
Pagal naująją tvarką šie trys sanatorinio gydymosi lygmenys - antirecidyvinis, sveikatą grąžinantysis ir reabilitacinis - irgi išlieka. Šiek tiek keičiasi pati valstybės politika. A. Jocevičius: "Mūsų tikslas - sukurti įstaigų tinklą, galintį teikti reabilitacijos paslaugas. Pristeigti daug tokių įstaigų yra neekonomiška, todėl dalis ligonių bus reabilituojami ten, kur gyvena. Esame paskaičiavę, kad gyvenamojoje vietoje turėtų būti reabilituojama maždaug 60 proc. visų reabilitacijos reikalingų žmonių. Nepaisant to, reabilitacijos centrai išliks, tačiau jie turės būti orientuoti į pačius sunkiausius ligonius, t.y. tokius žmones, kuriems iš tikrųjų reikia rimtos ir sudėtingos pagalbos." Kitaip sakant, sanatorinio gydymo dirvonuose valstybė nusprendė padaryti tvarką: jeigu gydytis, tai iš tikrųjų gydytis, jeigu poilsiauti - tai poilsiauti. Įstaigos, teikiančios antirecidyvinio, sveikatą grąžinamojo ir reabilitacinio gydymo paslaugų bei norinčios gauti už tai iš teritorinių ligonių kasų pinigų, turėjo pereiti specialią patikrinimo procedūrą ir gauti akreditaciją. Kad reabilitaciniu gydymu dažnai piktnaudžiaudavo ne tik žmonės, bet ir pačios sanatorijos, kad nuspręsta griežtinti šių kelialapių skyrimo tvarką, neslėpė nė pats A. Jocevičius. Pati nukreipimo sanatoriniam gydymui procedūra iš esmės nesikeičia.
Negalę turinčiam žmogui nukreipimą parašo jį gydantis gydytojas, tada einama į teritorinę ligonių kasą, čia gaunama pažyma, kad tais metais žmogus dar neturėjo sanatorinio kelialapio, tvarkomi kiti formalumai.
Kaip atrodo bendrame pertvarkymų fone mūsų, neregių ir silpnaregių, reikalai? Pirmiausia, kaip ir anksčiau, kiekvienas neregys ar silpnaregis, t. y. žmogus, turintis I arba II invalidumo grupę, kartą per metus galės pasinaudoti sanatoriniu gydymu. Skirsis tik šio gydymo formos. Žmogus, visiškai ar iš dalies netekęs regėjimo, dvejus metus iš eilės galės vykti reabilitaciniam, visi kiti - antirecidyviniam gydymuisi. Kaip tai atrodys realiame gyvenime? Ogi taip: asmuo, dėl ligos ar traumos praradęs regėjimą, reabilitaciniam gydymuisi galės vykti, sakysime, kad ir į "Baltijos" sanatoriją Palangoje. Į tą pačią sanatoriją galės vykti ir bet kuris kitas neregys, tik jau nebe reabilitaciniam, o antirecidyviniam gydymuisi, t.y. jis gaus mažiau medicininių paslaugų bei procedūrų. Leidę sau šiek tiek pašmaikštauti pridursime, kad visa kita - maisto kokybė, patalynės švarumas, asmens higienos paslaugos - neturėtų skirtis. Neregiui ar silpnaregiui, net jeigu jis yra praradęs regėjimą prieš kokį pusšimtį metų, neužkertama galimybė gauti reabilitacinį kelialapį: reikia tik iš tikrųjų rimtai susirgti, sakysime, gauti infarktą ar insultą. Tačiau šito, patikėkite, tikrai nė vienam iš jūsų nelinkime.
Na, o jeigu vėl kalbėsime rimtai, naujoji sanatorinių kelialapių skyrimo tvarka mums, neregiams, nėra kokia nors lietuviškų pasakų ragana žiežula, kurios troboje būtume podukromis ar posūniais. Šis tas keičiasi, šis tas ne mūsų naudai, tačiau svarbiausia - galimybė ilsėtis - išlieka. Svarbu tik, kad patys šia galimybe naudotumėmės, ir naudotumėmės ne tik tada, kada šviečia saulutė ir malonus vėjelis glosto dangun atsuktas nugaras, bet ištisus metus. Turime įrodyti ir įtikinti valdininkus, kad sanatorinis gydymas mums iš tikrųjų yra reikalingas. Jeigu taip atsitiks, tuomet su mažesniu nerimu galėsime laukti naujų reformų, nes tikėtis, kad ši reforma yra jau paskutinė, būtų pernelyg naivu.
