KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

TEATRO ŽMOGUS


Nuotraukoje Aleksandras DemidovasKas gyvenime svarbiausia? Dažnai užduodu šį klausimą ne tik sau, bet ir draugams. Sulaukiu įvairiausių atsakymų. Tarp jų nuolat skamba ir skamba žodis - darbas. Kokia gi šio žodžio prasmė? Darbas turi ne vieną prasmę. Jis asocijuojasi su daugeliu gyvenimo sričių: vieniems darbas - būtinybė, kitiems - pareiga, tretiems - kasdieninė duona. Yra žmonių, kuriems darbas viskas: gyvenimas, meilė, tikslas ir saviraiška. Be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo. Ne išimtis - ir mūsų Sąjungos nariai. Darbas jiems - ne tik pragyvenimo šaltinis, bet dar kai kas. Neseniai apakusiam tai gyvenimiškoji reabilitacija, galimybė sugrįžti į visuomenę, nepalaidoti savęs tarp keturių sienų. Darbas - vaistas nuo visko.
     Neatsitiktinai tiek daug kalbu apie darbą. Jūsų teismui vėl siūlau rašinių ciklą, sąlyginai pavadintą "Kas kaip pelnosi duoną". Skaitydami šiuos rašinius jūs geriau pažinsite neregius, gyvenančius ne tik už jūrų marių, bet ir šalia. Čia bus pasakojama ne tik apie jų gyvenimą, pomėgius, meilę, bet ir apie kasdieninę duoną: iš ko gyvena, su kokiais sunkumais susiduria darbe, kaip sveikieji traktuoja šalia dirbantį kolegą neregį ar silpnaregį? Mėginsiu atsakyti į klausimą, ar neregiui sunku rasti sau nors mažytę vietelę po mėlynu gyvenimo dangumi. Gal tas vadinamasis sunkus kelias tik pačių neregių sugalvotas norint pasiteisinti ar sugraudinti kitus? Gal kalta ne beširdė visuomenė, o mes patys, nemokantys veikti ir naujoviškai mąstyti? Į šiuos ir dar begalę kitų klausimų atsakys "Mūsų žodžio" svečiai.

* * *

     Salėje gęsta šviesos. Tyla šurmulys, kėdžių bildesys. Pamažu veriasi scenos uždanga. Pasigirsta žingsniai. Iš toli toli atsklinda moters, vėliau - vyro balsai. Gyvenimas scenoje prasideda. Tokia spektaklio pradžia. ALEKSANDRAS DEMIDOVAS teatro scenoje suvaidino ne vieną dešimtį vaidmenų. Kuo jis tik nebuvo: Pugačiovu, komjaunimo lyderiu, statybininku, žudiku ir t.t. Dabar Aleksandras vaidina Lietuvoje - Rusų dramos teatre. Trupės aktoriai ilgai nežinojo, jog Aleksandras - silpnaregis, tik viena akimi mato pasaulį. Kitos akies regėjimas nuolat silpsta - liga progresuoja. Blogas regėjimas jam netrukdo kiekvieną vakarą vaidinti scenoje. Ne tik vaidinti, bet rengti autorinius vakarus, užsiimti labdara. Nepaisydamas ligos, šis žmogus gyvena pilnakraujį menininko, aktoriaus, kūrėjo gyvenimą.
     Aleksandras Demidovas tik prieš aštuonerius metus atvyko gyventi į Lietuvą. Čia sutiko antrąją meilę. Dėl jos ir liko gyventi Lietuvoje. Dabar augina aštuonerių metų sūnelį. Pats kilęs ir augęs pačioje Rusijos širdyje - Novgorode, prie Volgos. Vėliau šeima persikraustė gyventi į Kalugą. Ten taip pat teka upė - Obė. Vaikystės ryškiausias atsiminimas: saulė ir mėlynas dangus, gaivus oras ir didžiulė upė. Prie jos praleisdavo didesnę laiko dalį. Su draugais šėldavo, sugalvodavo aibes išdaigų. Vaikystėje apie aktoriaus profesiją Aleksandras negalvojo ir nesvajojo: juk ji tokia nepraktiška. Nei mokykloje, nei institute Aleksandras su scena nieko bendro neturėjo. Jis - reta išimtis. Daugelis garsių aktorių nuo pat mažens svajojo apie sceną. Kaip vis dėlto Aleksandras tapo aktoriumi? "Aktoriaus profesiją pasirinkau protu. Vaikystėje ir studijų metais niekaip negalėjau išsirinkti vienos profesijos. Norėjau būti viskuo: tolimųjų reisų vairuotoju, geologu, lakūnu, kariškiu. Leningrade mokiausi aviacijos institute. Baigęs tris kursus supratau: čia man ne vieta. Kitais metais įstojau į Maskvos medicinos institutą. Įstoti įstojau, bet mokytis nepradėjau. Tuo metu supratau: išsirinkus vieną kelią, kitų nebeliks. Netikėtai suvokiau: vienintelė profesija, kurią turėdamas galėsiu būti, kuo tik panorėsiu, yra aktorystė".
     Suvokęs savąjį pašaukimą Aleksandras sugrįžo pas tėvus į Kalugą. Ilgai nelaukdamas nudrožė į vietinį teatrą ir paprašė aktoriaus vietos. O šventas naivume! Laimei, Kalugos teatrui vadovavo Liubavskis. "Jis, mane įdėmiai išklausęs, priėmė į teatrą. Ne aktoriumi, o scenos darbininku. Liubavskis mokė mane aktoriaus abėcėlės. Jo dėka vaidinau mažyčius epizodinius vaidmenis."
     Aktoriaus profesiją reikėjo atidėti vėlesniam laikui, nes pakvietė tarnauti kariuomenėje. Aleksandras ten ir regėjimo neteko. Aktorius apie sužeidimą mažai pasakojo. Jam iki šiol skaudu prisiminti tą įvykį. Tarnavo pasienyje. Vieną kartą teko sulaikyti sienos pažeidėjus. Deja, sprogmuo sprogo netoli. Aleksandras neteko vienos akies, o kitą gydytojams pavyko išgelbėti. Laikui bėgant regėjimo likutis mažėjo. Iš pradžių, nors akis ir nematė, tačiau išoriškai atrodė kaip sveika. Vėliau prasidėjo vidinė akies mutacija. Reikėjo skubiai ieškoti išeities. Laimei, Aleksandras surado gydytoją, kuris sukonstravo ir pagamino spalvotą lęšį. Žmonės lęšius užsideda, norėdami geriau matyti, o Aleksandras po juo slepia žaizdą. Scenoje jis jaučiasi užtikrintai. Negalė vaidinti netrukdo.
     Nepaisydamas sužeidimo Aleksandras siekė tikslo toliau. Mėgino stoti į teatrinio meistriškumo institutą. Pirmaisiais metais neįstojo. Kitais metais - vėl nesėkmė. Trečias kartas nemelavo. Šį institutą jis baigė. Gavęs aktoriaus diplomą pradėjo dirbti ir iki šiol dirba aktoriumi.
     Aleksandras Demidovas mėgo keliauti po Tarybų sąjungą. Vaidino dešimtyse teatrų. Vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Viena iš priežasčių - regėjimas. Aleksandras nuolat keisdavo teatrus - taip slėpė savąją negalę. "Spektaklio metu vaidinti nesunku. Išeidamas į sceną tu ją žinai atmintinai. Žinai, kur, kas stovi, kur reikia eiti, kada suktis. Scenoje akių nereikia. Tu atlieki iš anksto nušlifuotus veiksmus. Kita kalba - repeticijos. Jose visko pasitaiko. Aktoriaus uždavinys - įsiminti, iš kur, kam, kodėl. Tai repeticijų metu ir darome. Spektaklis repetuojamas mėnesį, du, net pusę metų. Scenoje veiksmai per tokį ilgą laiką "įauga į kraują". Jeigu anksčiau teatrą pasirinkau protu, tai dabar be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Teatras tapo mano lemtimi. Anksčiau svajojau parašyti knygą, kuri sukrėstų pasaulį. Keliasdešimt metų buvau įsitikinęs, jog ją parašysiu, tik reikia atsisėsti prie rašomojo stalo. Pagaliau susiruošiau. Ir ką jūs manote? Nieko neišėjo! Supratau - neparašysiu. Vaidindamas teatre dešimčių žmonių likimus, pradėjau galvoti kitų pasakytomis mintimis, žodžiais. Savo nieko nebeliko."
     Darbas teatre nėra lengvas dalykas. Nuolat reikia kovoti dėl vaidmenų. Turi patikti režisieriui - kitaip gausi nenorimą vaidmenį. Rusų dramos teatre Aleksandras dirba jau aštunti metai. Per tokį netrumpą laiką kolegos aktoriai sužinojo apie jo nelaimę. Jie į tai nekreipia dėmesio. Svarbu, kad būtų geras aktorius, o ar jis mato, ar ne, - tai asmeninis reikalas. Aktoriai puikiai supranta, jog prireikus Aleksandras meistriškai paslėps sužeistą akį, trumparegystę. "Kol aš nenorėjau, kolegos nepastebėdavo manojo luošumo. Vieną kartą netyčia išgirdau dviejų aktorių pokabį. Jie kalbėjo apie mane. Išgirsti žodžiai sukrėtė. Vienas sako: "Dieve, koks puikus aktorius, o kokia nelaimė. Negaliu patikėti, jog jis nemato!" Išėjęs į sceną žiūrovams negali kelti gailesčio. Aklumas jį sukelia. Manau, jeigu nebūčiau paslėpęs savo luošumo, scenoje vaidinti tikrai nebūčiau galėjęs".
     Režisierius, rinkdamasis vaidmenims aktorius, žiūri ne tik į fizinius duomenis - jam svarbiau aktoriaus charakteris, jo saviraiška, mąstymo tipas. Aleksandrą likimas lepino. Jam niekad netrūko vaidmenų. Kartais tekdavo mokytis vaidmenis ir vaidinti keliuose spektakliuose. Per visą gyvenimą suvaidino daugiau negu šimtą penkiasdešimt vaidmenų, neskaičiuojant epizodinių.
     Paskutiniaisiais metais vaidmenų mažiau. Jų stoką aktorius Aleksandras Demidovas kompensuoja autorinėmis programomis: rengia aktorines programas, kūrybinius vakarus. Aleksandras pats ieško autorių, savarankiškai pasirenka temas, artimas sielai. "Patirtais įspūdžiais ir emocijomis, nuotaika dalinuosi su žiūrovais. Žiūrovams perteikiu didžių žmonių mintis," - sakė jis. Aktorius save tapatina su vedliu, kuris žiūrovą veda per meninio žodžio pasaulį. Mono spektakliai - aukščiausias aktoriaus meistriškumo įrodymas. Autorinė programa prilygsta mono spektakliui. Tokių programų Aleksandras Demidovas paruošęs keliasdešimt: "Blokadinio Leningrado vaikai", "Karo meto eilėraščiai ir dainos", "Poetai ir jų portretai", "Humoristinės interpretacijos Čechovo apsakymų tematika" ir kt.
     Pats mėgstamiausias A.Demidovo vaidmuo buvo suvaidintas Komsomolske prie Amūro. Tada jis dar buvo pradedantysis aktorius. Vietiniame teatre statant ispanų dramaturgo A.Kasono pjesę "Laukinis", Aleksandras buvo pakviestas vaidinti antrąjį vaidmenį. Pirmąjį vaidmenį turėjo vaidinti garsus aktorius. Prasidėjo repeticijos, o aktoriaus nėra. Režisierius paprašė Aleksandrą perskaityti pagrindinio veikėjo Pavlo žodžius. "Netikėtai sau, pajutau vaidmenį. Siužeto fabula paprasta. Tėvas auklėja sūnų toli nuo civilizacijos, išmoko negerbti ir nemylėti moterų. Mirus tėvui Pavlas susiduria su civilizuotu pasauliu. Giminės jį moko rašyti ir skaityti. Pasamdo jauną mokytoją. Tarp Pavlo ir mokytojos vyksta dvikova. Tada pirmą kartą pajutau įkvėpimo galią. Režisierius išklausęs tarė: "Vaidmuo tavo". Įkvėpimas - retas dalykas. Tada, tikrąja to žodžio prasme, išdygsta sparnai".
     Dirbant teatre visko pasitaiko. Būna ir linksmų, ir liūdnų atsitikimų. Aleksandras Demidovas - ne išimtis. Maskvoje turėjo įvykti spektaklio premjera. Grįžusio iš generalinės repeticijos Aleksandro laukė nemaloni telegrama: "Mirė tėvas". Ryte jis nubėgo pas vyriausiąjį režisierių, parodė telegramą. Deja, tais laikais spektaklis turėjo įvykti bet kuria kaina. Aleksandrui nieko kito neliko - teko vaidinti. Viskas buvo gerai, kol neprasidėjo liūdna scena. Tada Aleksandras neišlaikė ir apsiverkė. Suvaidinęs spektaklį, nuskubėjo tiesiai į tėvo laidotuves. Šalia liūdesio būta gyvenime ir džiaugsmo. "Pamenu pjesę "Kostia Belous". Vaidinau komjaunimo lyderį. Scenoje po atviru dangumi buvo padarytas kalnelis. Jis šalia rampos. Aš sakau ugningą kalbą, jog čia reikia pastatyti miestą. Pats nepajutau, kaip atsidūriau ant žemės. O monologas juk patriotinis! Teko ieškoti išeities. Lipdamas atgal ant kalnelio tariau: "Nieko, vaikinai, mes viską įveiksime - ir kalnelį, ir dar daug ką".
     Aleksandro Demidovo nuomone, neregiui ir silpnaregiui aktoriaus profesija, profesionalus teatras - sunki duona. Kita kalba - mėgėjiškas teatras: tai kaip atilsis sielai, atgaiva, saviraiškos forma. Aleksandras įsitikinęs: pamėginęs vaidinti žmogus be scenos negalėtų gyventi.
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]