Juozas VALENTUKEVIČIUS

ITALIJOS ŽEMĖJE

Ankstyvas lapkričio antrosios rytas. Pagal krikščioniškąją tradiciją - visų šventųjų ir mirusiųjų pagerbimo diena. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad mums, grupei neregių, vadovaujamų Panevėžio katedros klebono monsinjoro Juozapo Antanavičiaus, tą dieną reikėjo išvykti į tolimą kelionę. Mūsų kelionės tikslas - Italija, Pietų Tirolis, miestas, kuris vokiškai vadinasi Bocen, o itališkai - Bolzano. Vykstame pas Pietų Tirolio neregius ir mielą mūsų draugę Mariją Pircher.
     Pati Marija Pircher Lietuvoje lankėsi 1995 metų vasarą. Tada ir užsimezgė Prano Daunio fondo, organizavusio šią kelionę, bei ponios Marijos draugystė. Nuo to laiko buvome susitikę dar keletą kartų, o pernai, viešėdamas Bocene, monsinjoras Juozapas Antanavičius išgirdo M.Pircher pasiūlymą atvykti čia su didesne neregių grupe. Štai tada ir įsižiebė viltis savo akimis pamatyti Italiją, pakvėpuoti kalnų oru, pasiklausyti tiroliškų dainų, o gal net nuvykti į pačią Romą...
     Mūsų grupėje šeši aklieji ir silpnaregiai: panevėžiečiai Aušrinė Brazauskaitė, Rita Briaunytė, Arvydas Markevičius, Alfonsas Kudaras, Petras Simonaitis ir vienas vilnietis, šio pasakojimo autorius Juozas Valentukevičius. Grupei vadovauja Katalikiško Prano Daunio fondo prezidentas monsinjoras Juozapas Antanavičius, o jam padeda niekada nepavargstantis vairuotojas ir vertėjas Rytis Babravičius. Kelionė prasideda ankstyvą pirmadienio rytą Panevėžyje, o vakare mes jau nedideliame Slovakijos kalnų miestelyje Velaska Dubova. Čia nebrangiame, bet jaukiame viešbutyje pernakvojame, o kitos dienos rytą vėl leidžiamės į kelią. Įvažiuojame į Austrijos teritoriją. Prasideda kalnuotos vietovės ir pasakiško grožio reginiai. Nepaisant kalnų, visur platūs ir tiesūs greitkeliai, daugybė kalnų tunelių, o sutemus - šviesos šviesos... Antrosios dienos vakare pagaliau pasiekiame Boceną.
    
BOCENO AKLŲJŲ CENTRAS
     Pats Pietų Tirolis iki 1919 metų priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir, tik šiai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, atiteko Italijai. Srityje dvi valstybinės kalbos - vokiečių ir italų, gyvena apie 450 tūkst. gyventojų. Neregių ir silpnaregių priskaičiuojama apie 750. Pats Bocenas yra apskrities centras, maždaug Panevėžio dydžio miestas. Jame ir įsikūręs šv. Rafaelio aklųjų centras.
     Centro atsiradimo istorija verta atskiro pasakojimo. Apie 1950 metus Italijos aklieji gyveno labai sunkiai. Tada Marija Pircher pati asmeniškai aplankė ir surašė visus Pietų Tirolyje gyvenančius neregius ir nusiuntė Romos valdininkams raštą, reikalaudama šiems žmonėms padėti ir mokėti pensijas, tačiau bėgo metai, o atsakymo nebuvo. Tada Marija pati nuvažiavo į Romą, susirado reikalingus valdininkus ir pasakė, kad neis iš įstaigos tol, kol negaus atsakymo. Toje įstaigoje ji ir išbuvo dvi dienas. Vis dėlto pensijas iškovojo. Tada patys aklieji pradėjo sakyti: "Marija, tik tu gali mums padėti ir pastatyti namus, kuriuose galėtume dirbti, mokytis, gyventi." Prasidėjo centro statyba, užtrukusi net 23 metus. O dabar štai jau 20 metų, kai šis centras veikia, jam vadovauja Marijos Pircher sesuo Elizabeta. Pati Marija yra Pietų Tirolio katalikiškos aklųjų organizacijos vadovė.
     Šv. Rafaelio aklųjų centras - vienintelė Pietų Tirolyje aklųjų gyvenimo, bendravimo, susitikimų ir darbo vieta. Tai didelis, keturių aukštų pastatas. Pirmajame aukšte yra valgykla, administracijos patalpos, rūsyje - baseinas, sauna, kėgliai. Antrajame aukšte - senelių namai ir medicinos punktas. Čia nuolatos globojami apie 40-45 neregiai, jau negalintys savarankiškai gyventi ir apsitarnauti. Trečiajame aukšte vyksta įvairūs kursai, seminarai neregiams masažuotojams, akliesiems, norintiems perprasti "Internetą", ir pan. Ketvirtajame aukšte yra svečių kambariai ir koplyčia. Visa tai sužinojome jau kitą dieną. Centrą mums aprodė jaunas vaikinukas - savanoris. Boceno aklųjų centre jis atlieka alternatyvią karinę tarnybą: daugiausia padeda akliesiems seneliams, negalintiems savarankiškai apsitarnauti. Pusę išlaikymui reikalingų lėšų šv. Rafaelio centras gauna iš apskrities valdžios, o kitą pusę susirenka iš aukų. Tos aukos - žmonių suaukoti pinigai, dalis pensijos, kurią į centro sąskaitą perveda jame gyvenantys seneliai; nemažai žmonių pinigų palieka testamentais. Prie šv. Rafaelio aklųjų centro veikia dar vienas - užimtumo centras. Jame galima per savaitę nupinti pusę kilimėlio ar kokį krepšelį ir prie pensijos prisidurti keletą lirų (Italijos pinigai) arba restauruoti seną vertingą kėdę ir gauti jau visai neblogą atlyginimą. Yra ir audimo staklės. Taigi, kas ką nori, tas tą veikia. Vadovaujamasi beveik tuo pačiu brandaus socializmo principu: iš kiekvieno pagal sugebėjimus - kiekvienam pagal darbą.
    
KIEKVIENA DIENA - ATRADIMAS
     Vykdami į Italiją, neturėjome kokių nors ypatingų tikslų ar kokios specialios misijos. Vis dėlto tokios kelionės pasitaiko ne kasdien, todėl norėjosi kuo daugiau patirti ir pamatyti. Ponia Marija mums sudarė kuo geriausias sąlygas: pati lydėdavo į ekskursijas, pasakodavo apie vietoves, per kurias važiuodavome. Pirmoji ekskursija buvo po Boceną, aplankėme kalnuose esančią senovinę pilį. Visiems mums ilgai atmintyje išliks susitikimas su "ledo žmogumi" Boceno archeologijos muziejuje. Prieš keletą metų mokslininkai Alpių kalnuose surado užsikonservavusį ir labai gerai išsilaikiusį žmogų, gyvenusį maždaug prieš 5 tūkst. metų. Tarsi iš anksto nujausdamas, kad teks gyventi muziejuje, šis žmogus prie savęs turėjo ginklus - ietį, strėlinę su strėlėmis, akmeninį kirvuką, buities apyvokos reikmenų. Pats "ledo žmogus" dabar saugomas muziejuje, specialioje kameroje, o lankytojai jį mato per hermetišką langą. Mokslininkai stebi, kaip jį veikia drėgmė, šiluma ir panašūs dalykai. Muziejaus darbuotojai nusprendė padaryti "ledo žmogaus" antrininką, visiškai tokį patį žmogų, lygiai taip pat apsirengusį, turintį tokius pačius ginklus. Todėl ir mes, tenai lankydamiesi, patys galėjome paliesti "ledo žmogaus" drabužius, barzda apžėlusį veidą, ginklus ir pan. Buvome sužavėti muziejaus darbuotojų supratingumu ir geranoriškumu: sužinoję, kad ateis aklieji, jie iš anksto pasiruošė, sudarė sąlygas, kad galėtume kruopščiai apžiūrėti, apčiupinėti "ledo žmogaus" turėtus įnagius.
     Pietų Tirolyje yra šv. Ulricho miestelis, garsus tuo, kad čia gyvenantys žmonės jau daugelį šimtmečių drožia iš medžio šventųjų skulptūras, dirba medinius altorius. Čia mūsų laukė tikrai fantastiškas netikėtumas! Miestelyje ir apžiūrinėjant tenykščių meistrų darbus, monsinjoras J. Antanavičius pasakė, kad ir Panevėžio katedros altorius buvo padarytas Pietų Tirolyje, prisiminė ir meistro pavardę - Jozefas Rifeseris. "O taip, netoliese yra jo namas", - išgirdęs pavardę pasakė meistras, pas kurį svečiavomės. Po valandos mes jau buvome Jozefo Rifeserio namuose. Deja, su pačiu meistru negalėjome susitikti - jis neseniai mirė sulaukęs 102 metų amžiaus. Šio meistro amatą toliau tęsia jo sūnus - irgi Pepi. Atsivertęs senas registracijos knygas, jis greitai surado įrašus, patvirtinančius, jog Panevėžio katedros altorių apie 1930 metus tikrai yra daręs jo tėvas. Sūnus parodė mums ir tuometinių Panevėžio katedros nuotraukų, vyskupo Paltaroko senajam meistrui rašytų laiškų. Knygoje buvo įrašų, kad Jozefas Rifeseris yra padaręs ne tik šį, bet ir daugiau altorių Lietuvos bažnyčioms. Kai šis žmogus sulaukė šimto metų, apie jį buvo pastatytas dokumentinis filmas. Filmo kūrėjų paklaustas, kam yra daręs altorius, tarp kitų valstybių senasis meistras mini ir Lietuvą.
    
IŠSIPILDĖ SLAPČIAUSIA SVAJONĖ
     Bocene mes ne tik pramogavome. Marijos Pircher nenuilstamos energijos dėka susitikome su Pietų Tirolio parlamento socialinių reikalų komisijos pirmininku. Kalbėjome apie tolimesnę senelių namų statybą Panevėžyje bei religinės literatūros Brailio ir padidintu reginčiųjų raštu rėmimą. Kol kas dar anksti kalbėti apie kokią nors konkrečią finansinę paramą, tačiau atrodo, kad ateityje jos galėsime sulaukti. Tuos pačius reikalus aptarinėjome ir su didžiausios Pietų Tirolyje partijos pirmininku.
     Dar vienas įsimintinas susitikimas įvyko su Boceno vyskupijos misijų skyriaus vadovu ponu Robertu Anhofu. Pokalbio metu jis pasiūlė mums dalyvauti šv. Mišiose ir jose giedoti. Arvydo Markevičiaus vadovaujama grupė - Aušrinė Brazauskaitė, Rita Briaunytė ir Petras Simonaitis - giedojo dvejose Mišiose. Vienos vyko vokiškai, o kitos - itališkai. Per abejas Mišias ponas Robertas Anhofas pasakojo apie Lietuvą, jos iškentėtus metus sovietų nelaisvėje, šv. Tėvo lankymąsi Kryžių kalne. Po Mišių pagal seną mūsų tautos paprotį dalinome lietuvišką duoną, ir visi norintys galėjo jos paragauti.
     Šitiek būtų apie viešnagę Bocene. Iš miesto išvykome lapkričio 10 dieną, ankstyvą antradienio rytą, tačiau kelionė tuo nesibaigė. Dar važiuodami į Italiją, turėjome slaptą svajonę nuvykti į Romą ir pamatyti šv.Tėvą. Boceną nuo Romos skiria 600 kilometrų, taigi tos pačios dienos vakare jau buvome Italijos sostinėje. Trečiadieniai - šv. Tėvo audiencijų diena. Tad ir mes trečiadienio rytą jau buvome šv. Petro aikštėje. Be mūsų, susitikti su šv. Tėvu atėjo dar dešimtys, o gal net šimtai kitų delegacijų. Popiežius Jonas Paulius II šv. Petro aikštėje pasirodė dešimtą valandą ryto, atvirame automobilyje (dažniausiai jis vadinamas tiesiog papamobiliu). Apvažiavęs aikštę, šv. Tėvas išlipo iš automobilio, suteikė atėjusiems su juo susitikti žmonėms savo apaštališkąjį palaiminimą. Nė kiek neperdedant galima sakyti, kad išsipildė visų mūsų slapčiausia svajonė.
     Susitikimą su popiežiumi nutraukė trumpa, bet labai stipri liūtis. Po liūties vėl grįžome į šv. Petro aikštę ir aplankėme visiems pasaulio krikščionims šventą vietą - šv. Petro baziliką ir apaštalo kapą. Nusileidome į bazilikos požemius - čia ilsisi amžino poilsio atgulę Jono Pauliaus II pirmtakai.
     Ketvirtadienio rytą išvykome namo, tačiau grįžome kitu keliu - per Vokietiją. Čia, nedideliame kurortiniame Batverishofeno miestelyje, jau daug dešimtmečių gyvena lietuvių išeivijos vyskupas Antanas Deksnys, nuoširdžiai ir be galo šiltai sutinkantis kiekvieną tautietį. Mūsų delegacija ekscelencijos namuose nakvojo dvi naktis. O tada jau tiesus kelias atgal į namus, į Lietuvą. Grįžome įveikę beveik 6 tūkst. kilometrų, pabuvoję penkiose valstybėse, kiekvienas savaip laimingas, savaip praturtėjęs.
     "Tai buvo išties nuostabi kelionė, - jau artėjant prie Lietuvos, sakė monsinjoras J. Antanavičius, - kiekviena diena buvo atradimas, suteikęs visiems nepaprasto džiaugsmo. Dvasiniai dalykai, kurie ateina į mūsų gyvenimą per kitų žmonių gerumą, supratimą, išlieka ilgai."
 

[Turinys] | [Grįžti]