FIZINĖS APLINKOS PRITAIKYMAS ŽMONĖMS SU REGĖJIMO NEGALIA

TURINYS

PLANUOKITE IŠ ANKSTO

Fizinės aplinkos pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams dažnai nereikalauja didelių lėšų ar papildomų investicijų. Sąnaudas galima dar daugiau sumažinti, jeigu į šių žmonių interesus bus atsižvelgiama iš anksto: jau projektuojant miestų viešąsias erdves ar visuomeninės paskirties pastatus.

Naujai tiesiamus šaligatvius, bulvarus, pasivaikščiojimo takus jūs galite iš anksto suprojektuoti taip, kad visos kliūtys (medžiai, šiukšlių dėžės, apšvietimo stulpai ir kt.) būtų vienoje linijoje.

Kojomis neregys gali pajusti skirtingas šaligatvių ar pėsčiųjų takų dangas ir jas naudoti orientacijai. Silpnaregiams padeda orientuotis spalvų kontrastai. Tai žinodami jūs galite sudėti skirtingos faktūros ar skirtingų spalvų šaligatvių plyteles ar trinkeles. Šitaip ir akliesiems padėsite, ir lėšų sutaupysite, nes jų nereikės leisti rekonstrukcijai, papildomų orientyrų įrengimui.

Reljefiniai paviršiai, spalvų kontrastai labai svarbūs ir pastato viduje. Todėl ir šiuos dalykus galima numatyti iš anksto, kuriant pastato dizainą, planuojant infrastruktūros - kioskų, kavos ar gėrimų automatų - išdėstymą.

	Sostinės Gedimino prospektas rekonstruotas atsižvelgiant į aklųjų ir silpnaregių poreikius

APLINKA VISIEMS

Projektuojant viešąsias erdves, visuomeninės paskirties pastatus, vis didesnės svarbos įgyja "Aplinkos visiems" principas. Pagal šį principą, viešosios erdvės turi būti projektuojamos taip, kad jose būtų patogu judėti ir orientuotis visiems žmonėms - sveikiems, neįgaliems, vyresnio amžiaus ir t.t. Daugeliu atvejų tai labai geras principas, nes tai, kas tinka neįgaliajam, dažniausiai tinka ir sveikajam. Tačiau šį principą visada reikia taikyti kūrybingai, atsižvelgiant ne tik į sveikųjų ir neįgaliųjų, bet ir į skirtingas pačių neįgaliųjų galimybes.

Akliesiems nepriimtinas "Vienos plokštumos principas", kai visi tam tikros viešosios erdvės elementai - gatvės, šaligatviai, pėsčiųjų takai - projektuojami vienoje plokštumoje. Toks projektavimo būdas akliesiems ne tik nepatogus, bet ir pavojingas. Patys to nežinodami, jie gali išeiti į važiuojamąją gatvės dalį ir pakliūti po automobilio ratais.

• Šaligatvis turėtų būti ne mažiau nei 5-7 centimetrais iškilęs virš gatvės paviršiaus, žinoma, nepamirštant nuolydžių ten, kur jie reikalingi.

• Jeigu pėsčiųjų ir dviračių takai nutiesti šalia vienas kito ir tarp jų nėra žaliosios vejos ar kitų skiriamųjų ženklų, tokių takų paviršiaus faktūra turi aiškiai skirtis. Vien skiriamųjų linijų nepakanka!

	Silpnaregiams orientuotis lengviau, kai dviračių takas yra pažymėtas skirtinga nei šaligatvis spalva

	Labai gerai, kai pėsčiųjų ir dviračių takus skiria veja

	Dviračių takui įrengti vien linijas nupiešti nepakanka. Net ir ryškiausiais dažais pažymėtos informacijos neregys vis tiek nepamatys...

SPALVŲ KONTRASTAI

Spalvų kontrastai ypač reikalingi silpnaregiams. Kontrastingos linijos silpnai matantį žmogų gali laiku perspėti apie artėjančius laiptus, padėti susirasti įėjimą į pastatą, orientuotis didelėse erdvėse ar pastato viduje.

Silpnaregiai - tai žmonės, kurie mato ne tik silpniau nei regintieji, bet dažnai ir kitaip. Kasdien tamsiu paros metu ir esant blogam apšvietimui daugelis silpnaregių praktiškai tampa aklaisiais. Silpnaregiams sunku orientuotis, kai fonas ir objektas yra nekontrastingi, žymėjimo linijos per siauros ir nekontrastingos. Dažniausiai rekomenduojama, kad kontrastingos linijos būtų ne siauresnės kaip 5 cm pločio. Tyrimų duomenimis nustatyta: silpnaregiai geriau pamato pozityvų kontrastą (šviesų objektą tamsiame fone) nei negatyvų (tamsų objektą šviesiame fone).

Stendai, iškabos silpnaregiams bus ryškios tokių spalvų:

• baltas juodame fone;

• baltas violetiniame fone;

• baltas mėlyname fone;

• baltas žaliame fone;

• baltas raudoname fone.

Panaudodami spalvų kombinacijas - baltas arba geltonas objektas sąlyginai tamsiame fone (violetiniame, mėlyname, raudoname) - pasieksite pakankamai gero matomumo ir prasčiau apšviestoje aplinkoje.

Kontrastą galima padidinti gerinant apšvietimą, tačiau reikia vengti apakinimo.

Silpnaregiui lengviau orientuotis, kai interjere yra naudojami spalvų kontrastai

Nors interjere panaudotos ir kontrastingos plytelės, tačiau laiptelį galima pastebėti tik žiūrint tam tikru kampu

ŠALIGATVIAI

Šaligatviai turi būti lygūs, gerai pakloti. Netvarkingų šaligatvių plyšiuose ar nelygumuose stringa baltoji lazdelė, kliūva aklojo kojos. Tokiais atvejais sunku susikoncentruoti ir galvoti apie ėjimo maršrutą. Šaligatviuose negali būti papildomų kliūčių, į kurias neregys galėtų susižeisti.

• Tiesdami naujus šaligatvius ar rekonstruodami senus pasirūpinkite, kad visos kliūtys - medžiai, apšvietimo stulpai, šiukšlių dėžės - atsidurtų vienoje linijoje.

• Patikrinkite, ar nėra į šaligatvį išsikišusių reklaminių skydų, iškabų ir pan.

Didelį pavojų akliesiems kelia siauruose šaligatviuose, ypač senamiesčių, esantys įvairūs nulipimai į nedideles parduotuvėles, kavines ar kitokios paskirties pusrūsius. Dažniausiai tokie nulipimai būna atviri, t. y. iš šonų neaptverti apsauginėmis tvorelėmis. Neregys, eidamas šaligatviu, apie tokį įėjimą dažniausiai nieko nežino, todėl ir nesisaugo, o kai lazdelė "prasmenga" po kojomis atsivėrusioje kiaurymėje, būna jau per vėlu.

• Jeigu šaligatvyje yra laipteliai į pusrūsį, iš šonų jie turi būti aptverti apsaugine tvorele!

	Skirtinga danga šaligatvyje neregį gali laiku įspėti apie sankryžą, posūkį ar kliūtį

	Netvarkingas šaligatvis neregiui sukelia daug nepatogumų: sunku susikoncentruoti ir galvoti apie ėjimo maršrutą

	Laipteliai į rūsį, pusrūsio langai turėtų būti atitverti apsaugine tvorele ar apsaugoti taip, kad žmogus, eidamas šaligatviu, neįkristų ir nesusižalotų

STOTELĖS

Akliesiems gerais orientyrais gali tapti naujos stiklinės stotelės. Tačiau įrengus stotelę būtina nuimti nuo šaligatvio stovą su stotelės ženklu ir metalines šiukšliadėžes. Tai akivaizdžios kliūtys! Sutartinius ženklus, įvairią informacinę medžiagą galima patalpinti ant stotelių sienų.

Stotelės pradžią bei pabaigą turi žymėti įspėjamieji paviršiai - reljefinės linijos ar kitokios faktūros šaligatvio plytelės. Žiemą, ypač gausiai pasnigus, reljefinius paviršius pajausti labai sunku, o dažnai ir neįmanoma. Žiemą vienintelis būdas informuoti neregį apie tai, kad jis atsidūrė stotelės teritorijoje, švariai nuvalyti grindinį. Jeigu ūkio tarnybos neturi galimybės nuvalyti viso šaligatvio ar pėsčiųjų tako, jos turi pasirūpinti, kad būtų švariai nuvalyta bent stotelės teritorija.

Žiemą akliesiems kelia didelį pavojų stotelėse ant šaligatvių, prie pat gatvės, suverstos didelės sniego krūvos. Dažnai jos būna sukietėjusios, apledėjusios. Ant tokios sniego krūvos labai nesunku paslysti ir atsidurti po transporto priemonės ratais.

• Jeigu nėra galimybės išvežti, visas iš stotelės pašalintas sniegas turi būti suverčiamas bent jau už jos teritorijos.

	Taip pastatyta stotelė nepatogi nei praeiviams, nei keleiviams

	Akliesiems ir silpnaregiams labai patogu, kai troleibuso ar autobuso durys atsidaro ties šaligatvyje pažymėta stotelės vieta

	Taip pastatyta stotelė yra patogi pėstiesiems ją apeiti

PERĖJOS

Šaligatviuose ties perėjomis turi būti nuolydžiai. Tada neregys, braukdamas lazdele per šaligatvio kraštą, tokią perėją pats gali lengvai susirasti. Tačiau nuolydžiai gali būti ir pavojingi! Ypač tada, kada į perėją statmenai remiasi pėsčiųjų takas. Neregys, eidamas tokiu taku, gali nuolydžio nepajusti ir išeiti į gatvę.

Lietuvoje, sekant Olandijos ir kitų Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu, priešais perėjas ant šaligatvio pradėtos tvirtinti specialios metalinės juostos su apvaliais iškilimais. Tokias juostas galima pajusti batų padais ar rankoje laikomos lazdelės antgaliu. Šitaip neregys apie perėją perspėjamas iš anksto. Speciali reljefinė juosta yra ir papildomas orientyras, sakantis, kad žmogus stovi priešais perėją. Galimi ir kiti orientyrai: reljefinės, besiskiriančios nuo kitų savo paviršiumi, šaligatvio plytelės, tam tikro dydžio akmenukai ar jų imitacijos. Labai svarbu, kad apie perspėjamuosius paviršius priešais perėją žinotų patys neregiai.

• Perspėjamosios juostos turi būti paklotos per visą perėjos plotį ir ne siauresnės nei 50-60 cm.

Netinkamai, neprofesionaliai įrengta perėja kelia tiesioginį pavojų žmogaus gyvybei, todėl šiam fizinės aplinkos elementui turi būti skiriamas itin didelis dėmesys. Esti perėjų, kurios nuo šviesoforo stiebo nutolusios per 3-5 metrus. Kartais šis atstumas dar didesnis. Tokią perėją sunkiau rasti, sunkiau išgirsti šviesoforo signalą, jį lengviau sumaišyti su kitu triukšmo šaltiniu.

Jeigu sankryža sudėtinga ir šalia viena kitos yra kelios perėjos, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus gali susimaišyti. Užuot ėjęs per vieną ar kitą perėją, jis gali bandyti pereiti gatvę per jų vidurį.

• Atitverkite plotą tarp dviejų viena netoli kitos esančių perėjų apsaugine tvorele.

Plačioje, apsauginėmis tvorelėmis neapribotoje perėjoje neregiui labai lengva pasiklysti. Tokios sankryžos akliesiems ir silpnaregiams yra labai pavojingos

Įspėjamaisiais reljefiniais paviršiais šaligatvyje pažymėta, skirtinga spalva nudažyta perėja yra labai patogi ir neregiui, ir silpnaregiui

GARSINIAI ŠVIESOFORAI

Neregiui labai naudinga priemonė, padedanti saugiai pereiti gatvę - garsinis šviesoforas. Garsinis šviesoforas - tai standartinis šviesoforas, į kurį įmontuojamas garsinis signalas, įsijungiantis tada, kada pėsčiajam leidžiama eiti per perėją ar sankryžą.

Garsiniai šviesoforai Lietuvoje jau ne naujiena. Po keletą jų yra kiekviename didesniame mieste. Tačiau iki šiol beveik be išimties garsiniai šviesoforai būdavo įrengiami tik aklųjų ir silpnaregių rūpesčiu ir jų prašymu. Dažniausiai konkrečiose jų nurodytose perėjose ar sankryžose. Tokia praktika neteisinga!

Garsiniai šviesoforai reikalingi ne tik akliesiems, jie labai praverčia ir silpnaregiams ar vyresnio amžiaus žmonėms. O jų yra daugiau nei aklųjų. Be to, jeigu šiandien per vieną ar kitą perėją neregys nevaikšto, tai rytoj gali vaikščioti, todėl garsinis signalas turi būti įmontuojamas į kiekvieną naują arba naujai rekonstruojamą šviesoforą. Ypač svarbu, kad garsiniai šviesoforai veiktų miestų centruose, prie autobusų ar traukinių stočių, didžiųjų prekybos centrų, savivaldybių, poliklinikų ir pan. Garsiniai šviesoforai taip pat turi būti įrengti ir reguliuojamose sankryžose, kur eismą sustabdo pats pėstysis.

Nėra patvirtintų garsinių šviesoforų signalų dažnių, jų garso aukštumo, žemumo ar kitų parametrų standartų. Tai didelė blogybė, nes atskiri garsiniai signalai net tame pačiame mieste dažnai skiriasi. Būtina garsinių šviesoforų signalus suvienodinti bent konkrečiame mieste. Prieš pasirenkant garsinį signalą, dėl jo girdimumo, kitų savybių, išskiriančių iš aplinkos triukšmo, būtina pasitarti su pačiais aklaisiais. Akliesiems netinka pernelyg tylūs, aukšto dažnio signalai, taip pat signalai, kuriuos galima sumaišyti su kitais gatvėje sklindančio garso šaltiniais. Išgirdęs garsinio šviesoforo signalą neregys turi jį atpažinti iš karto, neabejoti, kad tai tas signalas, kurio jam reikia.

• Garsinio šviesoforo signalas nebūtinai turi būti labai garsus. Svarbiausia, jis turi išsiskirti iš aplinkos!

	Šviesoforas su mygtuku neregiui psichologiškai yra patikimesnis, nes jį paspaudus galima tikėtis, kad tuoj užsidegs žalia šviesa ir pasigirs garsinis signalas

	Ant apšvietimo stulpo įrengtą mygtuką rasti sunku, o jį radus, dar sunkiau suprasti, ar šis reaguoja į rankos prisilietimą

SENSORINIAI PRIETAISAI

Akliesiems labai nepatogūs sensoriniai šviesoforai (taip pat kiti prietaisai) valdomi vien rankos prisilietimu. Prilietęs tokį prietaisą neregys niekada nėra tikras, kad jį įjungė. Neregiams patogiausia, kai šviesoforas ar bet kuris kitas prietaisas įjungiamas fiksuotu mygtuko paspaudimu.

• Venkite sensorinių šviesoforų ir kitų prietaisų, veikiančių tiktai pagal judesio daviklių perduodamą informaciją.

• Jeigu sensorinis prietaisas vis dėlto įrengiamas, būtina, kad apie jo įsijungimą ar išsijungimą informuotų papildoma garso funkcija: spragtelėjimas, supypsėjimas ar koks kitas gerai girdimas ir iš aplinkos triukšmo išsiskiriantis signalas.

	Neregiui sunku gauti reikiamą informaciją ir savarankiškai patekti pas darbuotoją, kai įstaigoje registracija vykdoma naudojantis liečiamaisiais ekranais

LAIPTAI

Laiptai visų pirma turi būti saugūs, su turėklais. Neregiams labai nepatogūs ir net pavojingi laiptai, kurių pakopos yra skirtingo pločio ir aukščio. Ant tokių laiptų nesunku suklupti, susižeisti. Ten, kur įmanoma, reikia vengti įvijų, nestandartinių laiptų.

• Atkreipkite dėmesį į aikštelę ar didesnę teritoriją priešais laiptus - ar ji irgi saugi? Ar yra čia turėklai?

• Jeigu priėjimas prie laiptų pavojingas, laiptų turėklai turėtų būti pratęsti iki nepavojingos vietos.

Silpnaregiams labai svarbu kontrastingomis linijomis pažymėti pirmą ir paskutinį laiptelį. Linija turėtų būti bent penkių centimetrų pločio. Geriausias variantas - tamsūs laiptai ir šviesi kontrastinga linija. Pasistenkite, kad laiptai bet kuriuo paros metu būtų gerai apšviesti.

• Apsauginėmis tvorelėmis turi būti atitverti laiptai, laipteliai, vedantys į pusrūsiuose įsikūrusias parduotuves, kavines ar kitus viešosios paskirties objektus.

	Labai patogu silpnaregiams, kai kontrastinga spalva būna pažymėta pirma ir paskutinė laiptų pakopa

KITOS SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS PRIEMONĖS

Vykdydami įvairius remonto, kasinėjimo ir pan. darbus pasirūpinkite, kad jų teritorija būtų aptverta ne plona - beveik simboline - juostele, o tvirta tvora ar patikima tvorele. Geriausiai tinka aukšta tvora iš storų metalinių virbų. Neregys, atsitrenkęs į tokią tvorą ar ją užčiuopęs baltąja lazdele, neįkris į duobę, nesusižeis, o ir tvora nenukentės.

• Aptverkite teritoriją tvorele, jeigu yra bent menkiausia galimybė atsitrenkti, įkristi, nukristi!

• Nepalikite atvirų kanalizacijos ar kitokios paskirties šulinių.

• Nepalikite į šaligatvį ar pėsčiųjų taką išsikišusių reklaminių skydų, kitų interjero elementų, į kuriuos neregys ar silpnaregis galėtų atsitrenkti.

• Pasirūpinkite, kad virš šaligatvių, pėsčiųjų takų nebūtų nukarusių medžių šakų.

	Ne vien signaline juosta, bet ir lentų karkasu atitverta remonto vieta neregiui padės išvengti susižalojimo

ĮĖJIMAS Į PASTATĄ

Įėjimas į pastatą visų pirma turi būti lengvai randamas, išsiskiriantis iš bendro fono. Silpnaregiui jį rasti palengvins kontrastingos šaligatvio plytelės ar skirtinga durų spalva, aklajam - skirtinga plytelių faktūra.

Dažnai prieš didesnį visuomeninės paskirties pastatą būna kokia nors aikštė ar šiaip didesnė tuščia erdvė. Tokiu atveju neužtenka skirtingos spalvos ar reljefinėmis plytelėmis pažymėti tik įėjimą į pastatą. Skirtingos spalvos ar faktūros plytelėmis turėtų būti išklotas visas pėsčiųjų takas, vedantis nuo aikštės prieigų (automobilių stovėjimo aikštelės, autobuso stotelės ir pan.) iki įėjimo į pastatą durų.

• Nestatykite šalia įėjimo durų ar priešais jas reklaminių skydų, informacinių stendų ir pan. Atsiminkite: bet kokie papildomi objektai šalia pastato durų neregiui tampa rimtomis kliūtimis, trukdančiomis jas susirasti.

	Reklaminiai skydai ar lentynos su prekėmis trukdo neregiui patekti į pačią parduotuvę

DURYS

Lauko durys turi atsidaryti į išorę. Atidarytos durys negali užgožti praėjimo, nes aklieji gali susižeisti į aštrius durų kraštus.

• Jeigu durys stiklinės, jos turi būti iš smūgiams atsparaus stiklo.

Akliesiems nepatogios besisukančios durys, todėl ten, kur įmanoma, visada jų venkite. Patogios - mechaniškai atidaromos arba automatiškai atsiveriančios durys. Priešais automatines duris dažnai būna įrengtos įvairios "šilumos užuolaidos", gumos takeliai ir pan. Akliesiems jie tarnauja kaip papildomi įspėjamieji ženklai. Pageidautina, kad be reljefinių ar kontrastingų plytelių, tiek pastato išorėje, tiek jo viduje būtų papildomų įspėjamųjų ženklų.

	Neregiui besisukančios durys yra labai nepatogios: sunku jas rasti, sunku besisukant ratu nepamesti judėjimo krypties

VISUOMENINĖS PASKIRTIES PASTATAI

Daugeliu atvejų priemonės, pagerinančios žmogaus orientaciją už pastato sienų, padeda ir jo viduje. Tai ir kontrastingos linijos, ir įvairūs reljefiniai paviršiai. Tokie paviršiai gali būti suformuoti iš betono, keraminių plytelių, kietos gumos, metalo. Dažai ir medžiagos turi būti atsparios grindų valymo priemonėms.

Spalvų kontrastai, reljefiniai paviršiai ypač reikalingi didelėse keleivių ar klientų laukimo, aptarnavimo salėse, erdviuose holuose.

Sprendimai, palengvinantys neregių orientavimąsi pastato viduje, gali būti įvairūs, dažnai - patys paprasčiausi: priešais laiptus patiesti gumos takelį, koridoriuje po kilimine danga iš gumos ar atliekamos kiliminės dangos priešais kabineto duris suformuoti nedidelį pakilimą.

• Daugiaaukščiuose pastatuose naudinga skirtingais įspėjamaisiais paviršiais - skirtingos faktūros kilimais, plytelėmis, mediena - pažymėti skirtingų aukštų vestibiulius.

	Prieš duris esanti skirtingos medžiagos ir spalvos danga padės orientuotis tiek aklajam, tiek ir silpnaregiui

VESTIBIULIAI. KORIDORIAI

Viešbučių vestibiuliuose, holuose, priimamuosiuose, koridoriuose neturėtų būti kliūčių, į kurias neregys eidamas galėtų atsitrenkti, susižeisti. Tokiomis kliūtimis gali tapti ne vietoje ir nesaugiai pastatyti ar padėti patys įvairiausi daiktai ar interjero elementai:

• didelės dekoratyvinių gėlių vazos;

• vazonai;

• skulptūros ar kiti meno kūriniai;

• informaciniai stendai.

Daugelis vestibiulių, holų be tam tikrų interjero elementų neapsieina, bet tada jie bent neturėtų būti patalpos centre arba toje dalyje, kuria nuolat vaikšto žmonės. Iš sienų neturėtų išsikišti gaisro gesintuvai, šiukšlių dėžės, kavos aparatai ir kiti panašūs daiktai.

Vestibiuliuose turėtų būti kuo mažiau baldų, jie neturėtų išsikišti į praėjimo takus. Silpnaregiams labai tiktų kontrastingų spalvų baldų apmušalai.

Informacija stenduose, ant kabinetų durų turi būti aiškiai matoma ir gerai perskaitoma ne tik regintiems, bet ir regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Akliesiems orientuotis padeda įvairūs garsai. Tai gali būti ventiliatoriaus, šaldytuvo, lifto, kambarinio fontano skleidžiamas garsas.

Be kasdieninių garsų, gali būti naudojami specialūs perspėjamieji arba informaciniai signalai. Akliesiems tokie signalai privalo turėti tam tikrą konkrečią informacinę reikšmę.

Išėjimą į gatvę padeda surasti kiliminiai takai prie lauko durų. Taip pat labai gerai, kai užrašai ant durų yra ne tik kontrastingi, bet ir Brailio raštu

Holuose įrengti veidrodžiai klaidina silpnaregius, o kolonos kelia pavojų neregiams

KITOS PASTATO DALYS

Ilguose viešbučių, bendrabučių koridoriuose silpnaregiams padės orientuotis kontrastingai, lyginant su sienomis, nudažytos durys, šviesesni ar tamsesni kiliminės dangos plotai. Kad nereikėtų skaičiuoti durų ir braukti ranka per sieną, šalia reginčiųjų, kambario numeris turėtų būti užrašytas ir Brailio raštu. Neregiui sėkmingai pagelbės ir ant kambario durų kabanti lentelė su skaičiumi, užrašytu reginčiųjų raštu, tačiau šis skaičius turi būti reljefiškas - perskaitomas ne tik akimis, bet ir pirštais.

Viešbučiuose, poilsio namuose, sanatorijose vis dar pasitaiko balkonų, mansardų su labai žemomis apsauginėmis tvorelėmis. Dažnas neregys ar silpnaregis net neįsivaizduoja, kad apsauginė balkono tvorelė gali būti tokia žema. Juo blogiau! Žmogus nesisaugo, neapskaičiuoja žingsnių, judesių ir gali lengvai iškristi.

• Patikrinkite jūsų teritorijoje ar pastate esančias apsaugines tvoreles, atitvarus - ar jie saugūs ir pakankamo aukščio?

	Neregiui labai patogu, kai kambario numeris virš durų rankenos yra parašytas Brailio raštu

STIKLAS, STIKLAS...

Stiklinės sienos, dideli, beveik iki pat grindų langai, tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Konstrukcijų, kuriose vietoje plytų ar kitų statybinių medžiagų naudojamas stiklas, nuolat daugėja.

Stiklinės konstrukcijos, pertvaros, vitrinos regėjimo negalią turintiems žmonėms gali būti labai pavojingos. Todėl visas stiklo konstrukcijas - duris, sienas, vitrinas ir pan. - būtina pažymėti kontrastingomis juostomis. Juosta turėtų būti ne siauresnė nei 10 cm, nubrėžta suaugusio žmogaus krūtinės lygyje. Įvyko jau ne vienas nelaimingas atsitikimas, kada regėjimo negalią turintis žmogus, ypač į akis šviečiant saulei, nepastebėjo stiklinės vitrinos ar pastato viduje esančios stiklinės pertvaros ir "išėjo" per ją kiaurai.

Neregys, besinaudojantis baltąja lazdele, kliūtį - stiklinę sieną ar pertvarą - pajunta iš anksto. Tačiau šito nepakanka - žmogus gali nespėti sustoti, atsitrenkti į stiklą ir jį sudaužyti. Kai kada, ypač jeigu pastato vidus šiek tiek pažįstamas, neregys įėjęs į jį, lazdelę susilanksto ir orientuojasi vadovaudamasis klausa ir atmintimi.

Būtina, kad kiekviena stiklo pertvara ar kita konstrukcija būtų ne tik pažymėta kontrastinga spalva, bet ir turėtų apsauginę tvorelę ar juostą. Tam gerai tiktų įvairios dekoratyvinės tvorelės, turėklai ar jų imitacijos. Šiek tiek pasukus galvą visada galima rasti sprendimą ir suderinti estetinį kriterijų ir elementaraus saugumo reikalavimus. Svarbiausias reikalavimas - stiklinės konstrukcijos neturi kelti pavojaus žmogaus saugumui ir sveikatai!

Kartu su stiklinėmis sienomis, vitrinomis mūsų gyvenime vis labiau įsigali dideli, dažnai beveik iki pat grindų, langai. Dažnas iš tų langų ne tik neapsaugotas jokia dekoratyvine tvorele, nepažymėtas kontrastinga linija, bet dar ir atsidaro. Neregys dažniausiai išgirsta pasikeitusį triukšmo intensyvumą ir atkreipia dėmesį į atvirą langą. Bet gali atsitikti ir kitaip: jeigu lauke nėra triukšmo šaltinio, žmogus atviro lango neišgirs, jeigu susilpnėjusi klausa, irgi neišgirs arba išgirs per vėlai. Kad netoliese atviras langas, neregys išgirs, bet jam gali nė į galvą neateiti, kad tas langas iki pat grindų ar palangės aukštis - sulig jo keliais.

• Neatidarinėkite, nepravėrinėkite didelių langų įvairiuose vestibiuliuose, holuose, liftų aikštelėse.

• Jeigu langus atidarinėjate, tuomet sugalvokite, kaip apsaugoti žmogų, kad per atvirą langą neiškristų ar, palaikęs jį durimis, nemėgintų išeiti laukan.

	Šioje stiklinėje sienoje kažkur yra durys... O kaip jas rasti?

	Labai blogai, kai stiklinė konstrukcija yra pakilusi virš žemės. Baltajai lazdelei palindus po ja, neregys gali smarkiai susižaloti į stiklinį kampą

	Žmogaus akių lygyje turėtų būti nupiešta apie stiklinę sieną silpnaregį informuojanti kontrastinga juosta

	Kai langas atidarytas, o palangės aukštis nesiekia kelių – neregiui labai lengva iškristi

AUTOBUSŲ, TRAUKINIŲ STOTYS

Autobusų ar traukinių stotyje kiekvieno mūsų gyvenimas suintensyvėja: bėgame, skubame, karštligiškai ieškome informacijos. Taigi pirmiausia informacija! Ji turi būti lengvai perskaitoma ne tik gerai matančio, bet ir regėjimo negalią turinčio žmogaus.

• Priėjimas prie informacinių stendų, autobusų, traukinių tvarkaraščių turi būti neapsunkintas, o patys tvarkaraščiai - gerai matomi, jeigu reikia - gerai apšviesti.

• Didesnėse stotyse turi būti aiškiai matomos rodyklės, nurodančios, kur yra kasos, tualetai, informacijos tarnyba ir pan.

• Nepamirškite kontrastingų linijų, reljefinių paviršių! Jeigu nėra galimybės tokį paviršių įrengti, ištieskite tam reikalui skirtą dangą.

Aklajam labai pagelbės reljefinis takas ar speciali grindų danga nuo stoties prieigų iki išėjimo į peroną ar autobuso išvykimo vietą. Kiekvienoje didesnėje stotyje paprastai būna ne viena, o kelios ar keliolika aikštelių, iš kurių autobusai išvyksta skirtingomis kryptimis.

• Autobusų išvykimo aikšteles būtina pažymėti tiek silpnaregiams, tiek ir visiškai nematantiems žmonėms suprantamais ženklais.

• Traukinių stotyse kontrastingomis linijomis silpnaregiams būtina pažymėti peronų kraštus.

Stoties prieigos negali būti užgriozdintos, paverstos siaurų takų išvagotomis prekyvietėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis. Kelias nuo artimiausios miesto viešojo transporto stotelės iki stoties prieigų turi būti platus, aiškus, be kliūčių, gerai jaučiamas baltąja lazdele.

Geltonai nudažytas perono kraštas padeda orientuotis silpnai matančiam žmogui. Dar geriau, kad kraštas būtų iš skirtingo reljefo plytelių

Labai patogu, kai stoties kasas, informaciją nurodančios rodyklės yra užrašytos dideliu šriftu, gerai matomos

PABAIGOS ŽODIS

Pasaulis, kuriame gyvename, labai dinamiškas: keičiasi technologijos, galimybės, mados. Tai, ką neseniai supratome tik kaip rekomendacijas, tampa visuotinai priimtomis ir įstatymais įteisintomis gyvenimo normomis. Ne išimtis ir fizinė aplinka, jos pritaikymas įvairių poreikių ir galimybių žmonėms. Naujos gyvenimo situacijos, besikeičiančios technologijos pateikia ir pateiks vis naujus iššūkius. Todėl svarbesnės nei konkretūs atvejai tampa nuostatos, kuriomis vadovaujamasi ką nors planuojant, statant, rekonstruojant ar įrengiant. O jos visais atvejais turi būti tokios:

• Tai, kas pasiekiama, prieinama, patogu, saugu reginčiajam, turi būti prieinama, pasiekiama, patogu, saugu ir regėjimo negalią turinčiam žmogui!

	Jei aplinka čia būtų pritaikyta neregiams, tai iš kavinės sausi grįžtų ir regintieji...