Warning: Use of undefined constant n - assumed 'n' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/idloud/domains/musuzodis.lt/public_html/lass/aplinka/aplinka.php on line 26

GATVĖS IR JŲ APLINKA

Gatvės ir jų aplinka - tai keliai, jungiantys vieną miestą su kitu, siauri vingiuoti senamiesčio skersgatviai, prekybos prospektai, pėsčiųjų zonos, šaligatviai, dviračių takai, sankryžos, aikštės. Įvairiose visuomeninio susisiekimo zonose akliesiems reikia skirtingų įgūdžių, kad jie galėtų jose sėkmingai orientuotis ir savarankiškai judėti.

Ne kiekvienas aklasis turi šeimos narių ar draugų, kurie gali jį palydėti į darbą, parduotuvę ar sporto aikštelę. Daugelis aklųjų gyvena vieni arba jų partneris taip pat yra aklasis arba silpnaregis, jie privalo patys nueiti reikiamus jiems atstumus, pasinaudodami tiflopriemonėmis: baltąja lazdele, šunimi vedliu ar elektronine orientavimosi sistema. Kiekvienas asmuo nori būti nepriklausomas ir savarankiškas. Aklieji įgyja orientavimosi ir mobilumo įgūdžių, pasinaudodami likusiais jutimais. Tačiau dažnai, ypač vyresniems akliesiems, sunku vaikščioti savarankiškai, kiekvienas yra mobilus tiek, kiek leidžia jo sugebėjimai ir galimybės.

Orientavimosi problemų turi ir silpnaregiai. Jie stengiasi kiek galima geriau išnaudoti regėjimo likutį.

Neįgaliesiems pakankamai sunku orientuotis ten, kur aplinka pritaikyta tik regintiesiems. Projektuojant aplinką reiktų atsižvelgti ir į aklųjų poreikius, įrengti paprastas orientavimosi priemones, šiek tiek palengvinančias gatvės aplinkoje orientuotis akliesiems ir silpnaregiams. Toliau mes pateiksime keletą pavyzdžių.

Orientavimasis

Aklieji

Jau trumpai minėjome apie orientavimosi ir mobilumo treniruotes. Trumpai papasakosime apie tai. Treniruodamiesi aklieji gali taip išlavinti likusius jutimus (klausą, lytėjimą ir uoslę), kad gali suvokti ir įvertinti aplinkos signalus bei, sutelkę visas jėgas, gali orientuotis aplinkoje. Pasikliaudamas klausa, įvertindamas garsų atspindžius nuo sienų, aklasis gali orientuotis, jis nustato, ar jis artėja prie namo, ar nuo jo tolsta. Pagal savo keliamus garsus, aklasis gali orientuotis tik kelių metrų atstumu, o pagal svetimus, - mašinų, praeivių ir kitokius - gali orientuotis tolimesniais atstumais.

Sakoma, kad aklieji "tiksliau" girdi. Ir tai tikriausiai tiesa, nors iš tikrųjų jie girdi taip, kaip regintieji, o žmogui senstant klausa blogėja. Reikia paminėti, kad apie 70 % Vokietijoje gyvenančių aklųjų yra vyresni nei 65 metų, todėl jų klausa taip pat nusilpusi. Nepaisant silpnesnės klausos ir vyresnio amžiaus aklieji bei silpnaregiai gali sėkmingai dalyvauti orientacijos ir mobilumo užsiėmimuose. Pagrindiniai ir garsiausi garso šaltiniai gatvės aplinkoje yra max 2000 Hz., tai žemesnieji garsai, kuriuos girdi žmogaus ausis. Vyresnio amžiaus žmonės paprastai gerai girdi žemesnius garsus (žiūrėk pav. 1).

Lytėdamas kojomis aklasis gali pajusti skirtingas takų dangas ir jas naudoti kaip pagalbines priemones orientacijai. Su baltąja lazdele jis gali laiku pastebėti kliūtis, laiptus ir kt. ir apsisaugoti nuo susidūrimų, smūgių, atsitrenkimų. Nuolatines vietas turintys objektai, pvz., medžiai šviestuvai, laipteliai nebūtinai gali būti kliūtimis, jie gali tapti orientavimosi objektais ieškant įėjimo į namą arba pėsčiųjų takelio.

Uosle galima pasinaudoti ieškant parduotuvių ar prekystalių, kurios turi specifinius kvapus, pvz., kepyklos, žuvies parduotuvės, kavinės.

Aklieji ir silpnaregiai, eidami keliu, stengiasi orientuotis pagal garsus ir eiti lygiagrečiai namų frontui. Akliesiems sunku orientuotis triukšmingose, sudėtingose sankryžose, nes čia labai daug įvairiausių garsų. Sankryžose reikia labai susikoncentruoti, kad galėtum teisingai nustatyti judėjimo srautus, pėsčiųjų perėjos kryptį ir vietą bei saugiai pereitum važiuojamąjį dalį. Įspėjamieji paviršiai (reljefinės dangos) ir signalizatoriai su akustiniais vienareikšmiais signalais prie šviesoforų gali labai padėti akliesiems orientuotis gatvėje.

Silpnaregiai

Iš pav. 2-3 matome, koks gali būti ribotas regėjimo laukas ir kaip sunku silpnaregiams orientuotis gatvėse. Daugelio objektų ir pavojų jie visai nepastebi arba pastebi per vėlai. Jiems sunku perskaityti mažus, nekontrastingus, neaiškiu šriftu parašytus užrašus bei informacijas.

Kasdien tamsiu paros metu ir esant blogam apšvietimui daugelis silpnaregių praktiškai tampa aklais. Jiems dar blogiau nei akliesiems, nes jie nėra pakankamai išlavinę likusių jutimų. Silpnaregiams sunku orientuotis, kai fonas ir objektas yra nekontrastingi, žymėjimo linijos per siauros ir nekontrastingos.

Daugelis silpnaregių vis labiau riboja savo judėjimo lauką, stengdamiesi išvengti nelaimingų atsitikimų.

Iš atlikto tiriamojo darbo išaiškėjo, kad asmenų, kurių regėjimo laukas 0,2, orientacija priklauso nuo regėjimo lauko defektų dydžio ir padėties. Orientuotis pagal tolimus objektus gali tik silpnaregiai, turintys didesnį nei 0,2 regėjimo lauką. Silpnaregiai taip pat orientuojasi reljefinių dangų, kontrastingų spalvų juostų pagalba. Pereidami dideles aikštes, plačias gatves, jie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip aklieji. Silpnaregiams gali padėti geras apšvietimas, kontrastingos spalvos. Pagal tyrimų duomenis, silpnaregiai geriau pamato pozityvų kontrastą (šviesų objektą tamsiame fone), nei negatyvų (tamsų objektą šviesiame fone).

Stendai, iškabos silpnaregiams bus ryškios tokių spalvų: baltas juodame fone, baltas violetiniame fone, baltas mėlyname fone, baltas žaliame fone, baltas raudoname fone.

Panaudojant spalvų kombinacijas - baltas arba geltonas objektas sąlyginai tamsiame fone (violetiniame, mėlyname, raudoname) - pasieksime pakankamai gero matomumo ir prasčiau apšviestoje aplinkoje.

Silpnaregiai optimaliai mato, kai objektas juodas, o fonas žalias arba violetinis. Geriausiai matomos piktogramos tokioje aplinkoje, kai apšvietimo stiprumas nuo 250 cd/m2, o objektas geltonas violetiniame arba juodas geltoname fone. Kontrastą galima padidinti gerinant apšvietimą, tačiau reikia vengti apakinimo. Kuo stipriau iš arčiau automobilio šviesomis apšviečiame kelio ženklus, tuo mažėja kontrastas tarp balto užrašo ir mėlyno fono.

Parenkant šrifto ir piktogramos dydį, reikia atkreipti dėmesį, kokiu kampu bus žiūrima į šį stendą. Silpnaregiams regėjimo kampas turėtų būti apie 1,40. Piktogramas, pvz., judėjimo krypties rodykles, daugelis silpnaregių gerai matys ir mažesniu kampu - apie 0,90.

Šaligatviai

Šaligatvių plotis

Šaligatvio plotis pirmiausiai priklauso nuo gatvės pločio. Siauruose skersgatviuose nėra specialių pėsčiųjų takų.

Projektuojant naujus šaligatvius, reikia atsižvelgti į kiekvienos asmenų grupės poreikius. Aklajam reikia takelio, kurio plotis būtų žmogaus kūno plotis ir papildomai į api puses dar po 6-10 cm, kad jis galėtų laisvai eiti su baltąja lazdele. Takelio plotis aklajam turėtų būti 80-90 cm. Aklajam su šunimi vedliu reikia platesnio - 1,2 m pločio takelio. Kitiems pėstiesiems, einantiems su ramentais ar važiuojantiems invalidų vežimėliais reikia panašaus pločio takelio (žiūrėk pav. 4).

Pagal gatvių statybos normas, Vokietijoje šaligatvio plotis turi būti nuo 1,5 iki 2,0. Judresnėse gatvėse, taip pat netoli mokyklų, vaikų darželių, prekybos centrų turi būti ne siauresnis kaip 3,0 m šaligatvis.

Platūs šaligatviai, pvz., prie parduotuvių, akliesiems nėra gerai, nes dažnai čia į lauką išnešami reklaminiai stendai arba prekystaliai, ir jie tampa nenumatytomis kliūtimis aklųjų kelyje. Taip pat akliesiems nepatogu eiti šaligatviais, kurių kraštuose parkuojami automobiliai. Kiekviena "mobilių" kliūčių rūšis, pasitaikanti ant šaligatvio, trukdo laisvai ir saugiai judėti akliesiems ir silpnaregiams.

Šaligatvio kraštas

Kad būtų lengviau orientuotis neužstatytose teritorijose, reiktų tako plotį iš abiejų pusių pažymėti apie 3 cm aukščio borteliu arba judėjimo zonas atskirti skirtingos faktūros taktiliškai pajuntama danga (žiūrėk pav. 5).

Takų danga gali būti iš betoninių plokščių, granito, bitumo ir kt.,o kraštai iš mažų plytelių, mozaikinių akmenukų arba betoninių bortelių. Taip pat takai gali būti atskiriami želdinių juostomis.

Važiuojamosios dalies atskyrimas

Važiuojamą dalį galima atskirti 60 cm ir platesne žaliąja juosta. Tarp važiuojamosios dalies ir šaligatvio turi būti aukščių skirtumas. Bortelio aukštis turi būti ne mažesnis kaip 3 cm. Tai galioja ir įvažiavimams su įgilintu šaligatviu arba pėsčiųjų taku susikirtimams su keliu. Ten, kur nėra susikirtimų su kitais keliais, pėsčiųjų tako bortelių aukštis turėtų būti apie 10 cm. 3 cm aukščio bortelis tokiu atveju per žemas, nes aklasis, akustiškai orientuodamasis pagal svetimus pravažiuojančio transporto garsus, stengsis laikytis vienodo atstumo nuo gatvės krašto, bet gali nepastebėti žemo bortelio, arba jį pastebėti per vėlai. Einant su baltąja lazdele, jos galas nebūtinai siekia žemę.

Šaligatvio ir dviračių tako atskyrimas

Šaligatviai ir dviračių takai paprastai tiesiami viename aukštyje ir optiškai pažymimi tik kitos spalvos skiriamąja juosta arba skirtinga spalva nudažant šaligatvio bei dviračių tako dangas, bortelių reikalauja nedaryti dviratininkų draugijos ir vežimėliais judančių žmonių atstovai. Borteliai pažeminami ties įvažiavimais, išvažiavimais, susikirtimais su važiuojamąja dalimi.

Akliesiems toks sprendimas sukelia pavojų. Jie bortelius naudoja orientacijai, liesdami juos kojomis arba lazdele, kad pasuktų reikiama kryptimi. Dideliu greičiu reliatyviai tyliai važiuojantys dviratininkai yra pavojingi akliesiems. Šiuos nesklandumus reikia spręsti, randant bendrus kompromisus. Gatvių susikirtimo vietose borteliai turi būti nors 3 cm, kad aklieji dar juos galėtų pajusti su baltąja lazdele. Tokio aukščio bortelis yra kompromisinis sprendimas tarp važiuojančių invalidų vežimėliais, dviratininkų ir aklųjų.

Pėsčiųjų ir dviračių takai, pagal galiojančias taisykles, turi būti klojami iš skirtingos faktūros dangos. Takų atskyrimas vien spalvotomis juostomis akliesiems neturi jokios prasmės. Šaligatvis ir dviračių takelis turi būti atskirtas gerai juntamos faktūros ne siauresne kaip 50-60 cm juosta, kuri gali įsikišti ir į šaligatvį ir į dviračių takelį. Kyla klausimas, iš kokios medžiagos turėtų būti skiriamosios juostos. Lengvai pastebimos, lyginant su takų dangomis, būtų žaliosios juostos (vejos). Galima panaudoti ir natūralius akmenis, mozaikinius akmenis, betoninius blokelius. Olandijos mieste Gaudoje 1986 m., kurie buvo pavadinti "Saugaus eismo Europoje metais", pabandyta šaligatvį ir dviračių takelį atskirti šalto plastiko banguotu borteliu. Šie borteliai yra gerai apčiuopiami, taip pat kaip ir Šiaurės Reino - Vestfalijos krašte paklotos betoninės plokštės su iškilimais, tačiau yra ir kitokių struktūrų, kurios geriau jaučiamos baltąja lazdele ir labiau atitinka dviratininkų ir judančių invalidų vežimėliuose reikalavimus. Norint pastebėti banguoto profilio atskiriamąsias juostas, reikia eiti su baltąja lazdele pakankamai lėtai ir naudotis specialia dviejų taškų lietimo technika. Kritinėse situacijose, kai aklajam reikia labai susikaupti ir eiti lėtai, tai nesudaro problemų. Reikia paminėti, kad gatvės aplinkoje dažniausiai aklieji turi eiti lėtai ir būti labai susikoncentravę, kad nenuklystų nuo skiriamųjų juostų, nes dažniausiai nėra galimybės pasinaudoti kitais orientacijos būdais.

Optimaliausias sprendimas akliesiems būtų pastebimas aukščių skirtumas tarp šaligatvio ir dviračio tako, t.y. nors 3 cm aukščio bortelis. Aukščių skirtumas padėtų koreguoti judėjimo kryptį.

Akliesiems būtų naudinga, kad šaligatvis ar dviračių takas būtų šiek tiek pasviręs ir vienoje pusėje būtų griovelis, kuris padėtų orientuotis akliesiems, taip pat juo galėtų nutekėti lietaus vanduo. Reiktų priimti dėmesin, kad važiuojantiems invalidų vežimėliais tako pasvirimas neturėtų viršyti 2 %.

Silpnaregiams šaligatvio ir dviračių tako skiriamoji linija turėtų būti kontrastinga, kontrastas tarp linijos ir tako dangos turi būti apie 0,4.

Šaligatviai be specialaus dviračio tako atskyrimo nenaudotini.

Teisingai įrengto šaligatvio ir dviračių tako pavyzdys (žiūrėk pav. 6).

Šaligatvio dangos

Šaligatvio danga turėtų būti iš pakankamai kietos medžiagos, pvz., betono, nes baltosios lazdelės galas tik vos vos liečiasi su danga ir turi skleisti pakankamą garsą, pagal kurį aklasis orientuosis.

Šaligatviams labiau nei betoniniai blokeliai su tarpais bei smėlis tinka didelės plokštės. Aklasis, baltąja lazdele liesdamas kietą dangą, orientuojasi pagal garsą. Apie perėjimą per gatvę, visuomeninio transporto stoteles, laiptus, įėjimą į visuomeninį pastatą gali informuoti perspėjamasis paviršius iš kietos gumos. Šaligatvio dangos visais atvejais turi būti neslidžios.

Komunikacijų šulinių dangčiai

Šuliniai neturėtų būti šaligatviuose, netoli visuomeninio transporto sustojimų. Didelės vėdinimo angos šulinių dangčiuose bei plačios lietaus kanalizacijos grotelės gali sukelti pavojų akliesiems. Juose gali įstrigti smailūs kulniukai arba aklųjų lazdelės galas.

Pėsčiųjų zonos kraštuose arba viduryje turėtų būti lietaus vandens kanalizacijos griovelis, kuris gali būti geru orientyru akliesiems. Griovelis turi būti lengvai juntamas kojomis arba baltąja lazdele, taip aklasis galėtų orientuotis. Siauri apie 1 cm pločio grioveliai gali sugadinti lazdelės galą.

Kanalu tekantis vanduo sukelia tam tikrus garsus, kurie taip pat padeda akliesiems orientuotis.

Akliesiems pritaikyti takai šaligatviuose

Sudėtingose ir judriose gatvėse bei sankryžose tikslinga įrengti aklųjų takus - pritaikytas trasas. Aklųjų takas gali būti atskirtas tvorele arba kontrastinų spalvų bei faktūrų juostomis. Visame aklųjų take turi būti aiškiai informuojama apie galimus pavojus. Tai gali būti pažymėta banguotomis betono plokštėmis.

Aklųjų takas klojamas reljefine danga, pvz., keraminėmis arba betono plokštėmis su sinusoidės formos banguotu paviršiumi. Skiriamosios linijos minimalus plotis 30 cm.

Bangelės turi būti išdėstytos ėjimo kryptimi. Kita kryptimi padėtos plokštės gali informuoti akluosius apie įvairius pasikeitimus. Nuo įvairių objektų iki aklųjų tako turi būti mažiausiai 60 cm atstumas. Per parkus, ar dideles aikštes aklųjų takai gali būti nutiesti įstrižai, kad trumpiausiu keliu būtų pasiektas reikiamas taškas, pvz., išėjimas iš geležinkelio stoties prie pėsčiųjų perėjos.

Prie požeminių ar viršžeminių pėsčiųjų perėjų, pėsčiųjų takuose prie laiptų turėklų turi būti 90x90 cm įspėjamasis paviršius.

Požeminėse pėsčiųjų perėjose akliesiems nereikia specialių takų, nes jie gali orientuotis pagal pėsčiųjų srauto garsus. Silpnaregiams turėtų būti nubrėžtos specialios ryškios juostos ant sienų.

Kadangi banguotas plokštes šaligatviuose sunku valyti, nerekomenduojama jas daryti labai ryškių spalvų. Krentant krituliams jos savaime nusiplauna. Vanduo jose neužsilaiko.

Sankryžos

Jei gatvės prieš įsijungiant joms į pagrindines gatves yra grindžiamos grindiniu, kad būtų sumažinamas automobilių važiavimo greitis, reikia įsitikinti, ar tokias dangas galės apčiuopti aklieji perėjimuose per gatves, įvažiavimuose ir išvažiavimuose iš parkų. Pagal Vokietijos Susisiekimo ministerijos reikalavimus, grindinys gali iškilti į viršų virš važiuojamosios dalies daugiausiai 7 cm. Važiuojamoji dalis ir šaligatvis turi būti iš skirtingos faktūros medžiagų.

Šaligatviuose, prieš susikirtimą su važiuojamąja gatvės dalimi, akliesiems turėtų būti įrengti įspėjamieji paviršiai. Jie turėtų būti įrengti per visą šaligatvio plotį, likus 30 cm iki šaligatvio krašto. Įspėjamiesiems paviršiams rekomenduojamos banguoto profilio plokštės iš gumos ir dirbtinių medžiagų mišinio. Bangelių keteros turi būti nukreiptos perėjos kryptimi (žiūrėk pav. 7).

Šaligatviuose prie perėjų negalima statyti šviestuvų, stendų, ši zona turi būti neužstatyta, be kliūčių.

Reikia pasirūpinti pakankamu gatvių apšvietimu. Perėjimas turi būti pažymėtas kontrastinga spalva.

Pėsčiųjų perėjos

Pėsčiųjų perėjose (žymimose zebrų juostomis) pėstiesiems suteikiama pirmenybė.

Tokias perėjas tikslinga įrengti ten, kur transporto greitis neviršija 50 km/h ir per valandą pravažiuoja 300-600 mašinų, o gatvę pereina 100 pėsčiųjų. Šių reikalavimų leidžiama nesilaikyti, kai perėjos įrengiamos neįgaliesiems, stengiantis juos apsaugoti nuo pavojų gatvėje.

Palengvinant judėjimą asmenims, turintiems mobilumo problemų, reikia numatyti pakankamai perėjų, maždaug kas 200 metrų.

Akliesiems reikia įrengti įspėjamuosius paviršius, 1 m ilgio ir pločio per visą perėją. Tarp minimalaus 3 cm bortelio ir įspėjamojo paviršiaus turi būti 30 cm atstumas. Šis atstumas reikalingas, kad aklieji su lazdele surastų gatvės ir šaligatvio skiriamąjį kraštą.

Silpnaregiams kraštas tarp važiuojamosios dalies ir šaligatvio turėtų būti nudažytas ryškia spalva.

Pėsčiųjų salelės

Pėsčiųjų salelės įrengiamos tuomet, kai reikia pereiti plačią, intensyvaus eismo, kelių juostų važiuojamąją dalį, jos ypač reikalingos tada, kai šviesoforas yra išjungiamas arba neveikia.

Važiuojamosios dalies plotis turi būti ne siauresnis kaip 2,5 m. Jei gatvė platesnė nei 4m. ir joje įrengta pėsčiųjų salelė, pagal Vokietijoje galiojančias normas, kiekvienoje juostoje gali būti įrengtas atskiras, vienas nuo kito nepriklausantis garsinis signalas. Tokiose salelėse pageidautina įrengti žaliąsias zonas.

Salelės tarp atskirai veikiančių garsinių signalų turi būti pakankamo dydžio, kad jose sutilptų abiejomis kryptimis einantys pėstieji.

Salelės plotis turi būti toks pat, kaip perėjos plotis. Garsinio signalo ir šviesoforo pritvirtinimo stiebas turi būti pastatytas perėjos viduryje (apie 80 cm nuo bortelio krašto). Salelės šonuose turėtų būti apie 5-8 cm aukščio bortelis.

Gatvėse su viena paskui kitą įrengtomis perėjomis, salelę juosiantys borteliai neturi būti pažeminti į gatvės pusę. Turėtų likti minimalaus aukščio 3 cm bortelis, kad aklieji galėtų orientuotis.

Silpnaregiams perėjimo kraštai turi būti pažymėti kontrastinga spalva, kad kontrastas su grindinio danga būtų ne mažesnis kaip ±0,4. Be to, reikalingas geras natūralus arba dirbtinis apšvietimas.

Kad vairuotojai iš tolo geriau pamatytų saugos salelę, geriau įvertintų gatvės vaizdą, dalį salelės reiktų apželdinti.

Apsauginės tvorelės

Pagal Vokietijoje galiojančius reikalavimus, sankryžų aptvėrimui ir pėsčiųjų srauto nukreipimui rekomenduojama pastatyti stulpelius su grandinėmis, apsaugines tvoreles, gyvatvores.

Senamiesčiuose jau naudojami stulpeliai ir grandinės.

Žemi stulpeliai su tarp jų kabančia grandine visiškai netinka akliesiems, jie yra ne naudinga, o pavojinga aptvėrimo priemonė. Pastūmus tokią grandinę, ji gali apie 20 cm nukrypti nuo pradinės padėties.

Akliesiems puikia orientacijos priemone, padedančia rasti sankryžose perėjas ir mašinų judėjimo srautus, gali būti 90-110 cm aukščio baltai nudažyta apsauginė tvorelė.

Papildomi įrenginiai akliesiems prie šviesoforo

Anksčiau akliesiems prie šviesoforų buvo pajungiami įvairūs taktiliniai ir akustiniai signalizatoriai, informuojantys apie žalią šviesoforo signalą: vibratoriai ir sukamieji rutuliai, vibruojančios plokštės pėsčiųjų salelėse, garsiniai signalai prie šviesoforų, garsiniai signalai, pranešantys apie žalią šviesoforo signalą ir įvairiausi kitokie taktiliniai bei garsiniai signalizatoriai, pranešantys apie žalią ar raudoną šviesoforo signalą. Paprasčiausi signalizatoriai su garso dažniu 2750-300 Hz skirti perėjoms per pagrindines ir šalutines gatves.

Kiekvienoje Vokietijos žemėje buvo naudojami skirtingi signalai, todėl sunku buvo orientuotis nuvykus į kaimyninio rajono miestelį. Iš vieno akliesiems pritaikytų garsinių signalų gamintojo sužinojome, kad per metus buvo pagaminta apie 300 įrenginių su skirtingais garso signalais.

Akustiniai garsiniai signalai komunalinėse tarnybose buvo minimi blogu žodžiu. Hamburge buvo pripažintas interesų konfliktas ir prie šviesoforų pritaisyti jungikliai, su kuriais aklieji ir silpnaregiai galėjo pagal poreikius įsijungti optinį ir akustinį signalą.

Garsinis signalas nėra pastoviai reikalingas, jei aklieji sankryžą pereina retai. Daugelyje vietų, kur aklieji retai eina per gatvę, garsiniai signalai buvo pakeisti "begarsiais" vibraciniais signalizatoriais, perspėjančiais apie žalią šviesoforo signalą tik to pareikalavus. Tačiau jais aklieji negali pasinaudoti be papildomų orientavimosi pagalbų, pvz., įspėjamųjų paviršių arba orientavimosi garsinių signalų. Vibratoriai nesuteikia informacijos apie žalio signalo trukmę ir perėjos kryptį. Iš rodyklių, pažymėtų ant vibratorių, galima tik apytiksliai orientuotis, nes ne visi aklieji ranka apčiuopę rodyklę, sugeba nustatyti teisingą judėjimo kryptį. Pagal Vokietijoje galiojančius nurodymus, prie tokios rodyklės gali būti pateikti papildomi simboliai, informuojantys apie pėsčiųjų salelę, perėjoje esančius bėgius ir kt. Net ir tada, kai naudodamasis vibratoriumi aklasis teisingai nustato judėjimo kryptį, eidamas jis turi orientuotis papildomai įsiklausydamas į aplinkos garsus arba kojomis bei lazdele liesdamas reljefinius paviršius. Sudėtingose sankryžose, kur didžiulis triukšmas, transporto greitis didelis ir perėjose įrengti šviesoforai, akliesiems reikalingos papildomos orientacijos priemonės. Mažesnio intensyvumo sankryžose aklieji gali orientuotis pagal transporto, praeivių garsus.

Kad būtų kuo mažiau painiavos, buvo nuspręsta priimti tarptautines papildomų akustinių ir taktilinių orientavimosi priemonių akliesiems ir silpnaregiams normas. Tokios normos šiuo metu yra ruošiamos. Jas patvirtinus, kiekvienoje šalyje įsigalios vieningi akustiniai ir taktiliniai signalai akliesiems ir silpnaregiams.

Informacijai apie žalią šviesoforo signalą perduoti naudojamas 880±50 Hz dažnio signalas su 2±0,2 Hz intervalais. Veikiančio signalo ir pauzės trukmė turi būti vienoda.

Tokio dažnio garsai buvo pasirinkti atsižvelgus į eismo dalyvių nuomones. Aukštesnio dažnio garsai gali dar geriau sklisti tam tikra kryptimi, tačiau daugelį gerą klausą turinčių žmonių vargina tokie nuolat pasikartojantys garsai. Kitavertus, aklieji ir silpnaregiai skundėsi, kad jie blogai girdi aukšto dažnio garsus, nes jie yra per tylūs.

Siekiant sumažinti bereikalingus triukšmus, buvo priimta, kad garsinio signalo triukšmas už aplinkos triukšmą gali būti didesnis max. 5 dB, intervale nuo 30-90 dB.Teiginys, kad 30 dB garsas nakties metu per garsus, yra nepagrįstas. Tyrimais nustatyta, kad miegamuosiuose rajonuose, kur nevažiuoja krovininis transportas, triukšmas yra ne mažesnis kaip 35 dB. Laboratorijoje nustatyta, kad sveiko žmogaus normaliam miegui netrukdo 40 dB triukšmas.

Jei akustinis signalas įjungiamas tik pareikavus, ant šviesoforo stiebo turi būti mygtukas. Tada, įsijungus žaliam šviesoforo signalui, kartu įsijungs ir garsinis signalas.

Šviesoforai su akustiniais signalais, įsijungiančiais pareikalavus, yra visiškai begarsiai kaip ir šviesoforai su vibratoriais. Kad aklasis rastų šviesoforo stulpą, reikia papildomo orientacijos signalo, skleidžiančio nuolatinius, trumpus 1,2±0,1 Hz dažnio signalus 4-5 m atstumu. Orientacijos signalo garsumas automatiškai reguliuojamas pagal aplinkos triukšmo lygį.

Pastaba: praktikoje įrodyta, kad žmogaus ausis geriau priima aukštesnius orientacijos signalus, nei rekomenduojamu pagal normas. Todėl praktiškai vietoje siūlomo 30 dB signalo reikia įrengti 40 dB signalą. Gamintojai praktiškai jau patobulino savo gaminamus prietaisus.

Akustinis signalas atlieka dvi funkcijas: akustiškai informuoja apie žalio signalo trukmę ir, akliesiems bei silpnaregiams einant per gatvę, padeda teisingai nustatyti judėjimo trajektoriją.

Orientaciniai garsiniai signalai turėtų būti įrengti 2,1-2,2 m aukštyje, o garsiniai šviesoforų signalai 2,1-2,5 m aukštyje. Tokie aukščiai parinkti, siekiant netrukdyti praeiviams.

Garsiniai signalai, priklausomai nuo perėjos pločio, turėtų būti girdimi 8 m atstumu 1,7 m aukštyje.

Laiptai ir pandusai

Aukščių pasikeitimams take įveikti, įrengiami laiptai arba pandusai, jie neturi būti statesni kaip 6 %, nes savarankiškai einantiems akliesiems ir silpnaregiams bus pavojinga jais kopti. Svarbu, kad aklieji laiku būtų perspėjami apie aukščių pasikeitimą, tam labai tiktų (banguoto profilio) įspėjamieji paviršiai. Įspėjamieji paviršiai turėtų būti įrengti ėjimo kryptimi, likus 30 cm iki aukščio pasikeitimo, per visą laiptų arba panduso plotį, rekomenduojamas įspėjamojo paviršiaus plotis apie 90 cm. Perspėjamieji ženklai turi būti lengvai pajuntami baltąja lazdele ir kojomis. Gatvėse rekomenduojamos plokštės iš gumos ir dirbtinių medžiagų mišinio. Bangelės visada turi būti nukreiptos ėjimo kryptimi. Kiekvienu atveju turi būti aiškūs faktūrų ir medžiagų skirtumai.

Silpnaregiams kontrastas tarp dangos spalvos ir įspėjamojo paviršiaus spalvos turi būti apie 0,4.

Laiptai ir pandusai turi būti tiesūs, negali būti sukti.

Laipto aukštis turi būti 14-16 cm, plotis - 32 cm. Kas dešimt laiptelių turi būti įrengta laiptų aikštelė.

Jei yra daugiau nei du laipteliai, iš abiejų pusių turi būti turėklai 85-100 cm aukščio ir papildomi turėklai 60 cm. Turėklai turi būti 30-45 mm skersmens, pvz., iš nerūdijančio plieno.

Laiptų aikštelėse turi būti nenutrūkstantys turėklai, kurie 30 cm išsikiša už laiptų ir yra užlenkti į apačią.

Laiptai neturi būti platesni kaip 2,5 m. Platesnių laiptų viduryje taip pat turi būti turėklas.

Pandusai turi būti 1,2 m pločio, abiejose pusėse 10 cm aukščio bortelis. Jei pandusas ilgesnis kaip 6 m, tai turi būti 1,5 m ilgio aikštelė. Panduso pradžioje ir pabaigoje turi būti 1,5 m ilgio ir pločio aikštelė.

Jei yra daugiau nei trys laipteliai, tai pirmą ir paskutinį laiptelį reikia pažymėti apie 5 cm pločio šviesia juosta. Geriau, kai laiptai yra tamsesni. Tamsią juosta ant šviesių laiptų ( negatyvus kontrastas) geriau mato silpnaregiai

Jei yra tik 2 ar 3 laipteliai, juos visus reikia pažymėti. Laiptai ir pandusai turi būti gerai apšviesti. Rekomenduojamas apšvietimo stiprumas 5lx.

Ypatingas atvejis gatvės aplinkoje yra eskalatoriai. Lygiagrečiai eskalatoriui turi būti ir laiptai. Eskalatorių garsu aklieji gali pasinaudoti kaip orientavimosi priemone.

Tiltai

Prieš tiltą turi būti apsauginė tvorelė arba tanki gyvatvorė. Negali būti tarpų tarp tilto turėklų ir priešais tiltą esančio apsauginio aptvėrimo.

Ypač seni tiltai sudaro daug problemų. Todėl tokiose vietose nesaugu vaikščioti vieniems akliesiems ir silpnaregiams. Prie tokių tiltų turėklų turi būti papildomas ne mažiau 7 cm pločio ir max 25 cm aukščio bortelis.

Pakeliamuose, judančiuose tiltuose reikia laiku uždaryti praėjimo takus. Tokiose vietose, kur dažnai vaikšto aklieji, reikalingas garsinis signalas, įsijungiantis kartu su raudonu šviesoforo signalu. Taip pat reikalingi įspėjamieji paviršiai. Jie turėtų būti 90 cm ilgio per visą tako plotį. Įspėjamieji paviršiai turi sudaryti su danga ne mažesnį kontrastą kaip 0,4.

Pakilimui į perėjimus per gatves ir geležinkelius turi būti tiesūs laipteliai, kurių abiejose pusėse įrengiami turėklai 60, ir 85-100 cm aukštyje. Įvairūs užapvalinti ar sukti laiptai sukelia papildomų pavojų.

Akliesiems perėjimuose virš gatvės, prie žemyn besileidžiančių laiptų, ant turėklų turėtų būti reljefinis pažymėjimas, pvz., apvalus iškilimas, nerūdijančio plieno saga. Apačioje pažymėjimas nebūtinas, nes turėklai paprastai išsikiša 30 cm už laiptų.

Perėjimus ir jų prieigas tamsiu paros metu reikia gerai apšviesti. Perėjimuose virš gatvės turi būti gerai apšviestas šaligatvis. Reikia atkreipti dėmesį, kad apšvietimas nepablogintų matomumo po apačia pravažiuojantiems vairuotojams. Negalima naudoti spalvoto apšvietimo, kad jis nebūtų supainiotas su signalinėmis lempomis. Rekomenduojamas turėklų apšvietimas, tvirtinamas prie pačių turėklų. Tačiau reikalinga speciali apsauga, nuo lempučių sudaužymo. Silpnaregiams tokios lemputės padėtų geriau orientuotis.

Gatvės aplinkos įranga ir baldai

Įvairūs gatvės aplinkos elementai: stendai, apšvietimo stulpai, šiukšlių dėžės, pašto dėžės, telefono kabinos, suolai ir kt. turėtų stovėti už laisvos juostos, skirtos praėjimui. Aplink stendus, tvoreles ir kt pageidautinas apsauginis bortelis.

Jei plačiuose šaligatviuose pastatomos skulptūros, gėlių vazonai, suoleliai ir kt. dangoje reiktų įrengti įspėjamuosius paviršius. Įspėjamasis paviršius - tai gali būti dangos medžiagų pakeitimas, pvz., betono plokštes ar plytas pakeičiant elastinga medžiaga, kurią aklieji, pajutę kojomis ar lazdele, žinos apie pasitaikančią kliūtį. Nuo 1986 m. tokie kietos gumos indikatoriai betoninėje dangoje sėkmingai naudojami Olandijos mieste Gauda.

Stendai, suolai ir kt. turėtų stovėti ant 10 cm aukščio kontrastingai nudažytos pakylos, kurio išmatavimai atitinka išorinius objekto matmenis. Ant pakylos stovintį objektą galima laiku pastebėti su lazdele ir išvengti traumų.

Pageidautina, kad telefono kabinos sienelės siektų grindinį ir kabina būtų su lengvai slankiojančiomis durimis. Telefono kabinos silpnaregiams turėtų būti nudažytos ryškiomis spalvomis.

Suolai turėtų būti 45-47 cm aukščio su atlošais ir porankiais. Porankiai turėtų būti 70 cm aukščio, kad seniems žmonėms būtų patogu atsistojant į juos įsikibti.

Prie suolelio turėtų būti vieta pastatyti neįgaliųjų bei vaikų vežimėliams, pirkinių krepšiams. Ši vieta turėtų būti pažymėta įspėjamaisiais ženklais.

Suolai turėtų būti įrengti mieste kas 50-100 metrų. Jie turėtų stovėti prie stotelių, prekybos centrų, aikštėse ir kt. Suolai turėtų būti mediniai arba iš dirbtinių medžiagų. Silpnaregiams jie turėtų būti nudažyti kontrastinga spalva.

Mašinų parkavimo aikštelės turėtų būti aptvertos stulpeliais, patogiausia 1,0-1,1 m aukščio, nudažytais kontrastingomis spalvomis.

Aplink šaligatviuose augančius medžius turėtų būti 5-20 cm aukščio apsauginis bortelis.

Laisvo praėjimo aukštis turėtų būti ne mažesnis 2,1 m. Dar geriau - 2,3 m. Į tokį aukštį neturėtų išsikišti stendai, šakos ir kt. Lazdele aklasis pastebi tik kliūtis, esančias ant žemės. Galva ir viršutinė kūno dalis lieka neapsaugotos. Klausa jis fiksuoja įvairias kliūtis tik tada, kai garsą atspindintis paviršius yra pakankamai didelis. Kai paviršiai maži, reikia labai didelės koncentracijos ir labai geros klausos. Taip pat ir silpnaregiai negali pastebėti mažų, nekontrastingų objektų.

Gatvių apšvietimas

Paros metas, kai natūralus apšvietimas yra 40lx vadinamas tamsiu paros metu. Tamsiu paros metu reikia pakankamai apšviesti gatves ir šaligatvius.

Pastaba: Berlyno aklųjų ir silpnaregių draugijos darbo grupė "Aplinka ir transportas" nurodo, kad reikia atkreipti dėmesį į rekomendacijas apšvietimui, nes silpnaregiai pripratę prie spalvų kontrastingumo, prie dienos apšvietimo, jei gatves apšviesime kitos spalvos lempomis, jie gali nepastebėti kai kurių objektų. Tai ypač būdinga natrio lempoms.

Važiuojamosios dalys turi būti apšviestos su šviestuvais ant aukštų stovų. Pagrindinės gatvės, kuriose eismas intensyvesnis, turi būti geriau apšviestos už šalutines gatves.

Horizontalus apšvietimas šaligatviuose turi būti mažiausiai 5 lx. Intensyvaus eismo zonose, žmonių susibūrimo vietose, prie sporto, koncerto salių ir kt. apšvietimo stiprumas turi būti ne mažesnis kaip 10-15 lx.

Labai svarbus apšvietimas akliesiems. Jie patys nemato pravažiuojančio transporto, todėl labai svarbu, kad aklą asmenį laiku pastebėtų vairuotojai. Baltąją lazdelę arba baltą šuns pavadėlį sunku pamatyti tamsiu paros metu. Tyrimai Šveicarijoje parodė, kad baltąją lazdelę tamsiu paros metu daugelis vairuotojų pastebi per vėlai. Būtų gerai, kad baltoji lazdelė būtų apvyniota su šviesą atspindinčia folija. Tokią lazdą greičiau ir geriau pamatytų vairuotojai.

Silpnaregiai, kurie dieną dar pakankamai gerai orientuojasi, tamsiu paros metu dažnai tampa visai aklais, nes daugelis silpnaregystės problemų yra susiję su "naktiniu aklumu". Naktį jiems kyla didelių orientavimosi problemų, nes jie blogiau už akluosius orientuojasi pagal klausą ir neturi lazdelių.

Silpanegiams labai svarbus tinkamas šaligatvio apšvietimas tamsiu paros metu. Jiems yra blogiau iš šviesos patekti į tamsą, nei iš tamsos į šviesą.

Šviesą atspindinčios juostos ant apšvietimo stulpų

Ant įvairių stendų, apšvietimo stulpų turėtų būti šviesą atspindinčios juostos, kad juos tamsiu paros metu geriau pamatytų silpnaregiai. Juostos turėtų būti apie 10 cm pločio, nubrėžtos 1,3-1,6 m aukštyje.

Šviesiai nudažytus stiebus silpnaregiai ir be pažymėjimo pakankamai gerai gali pamatyti tamsiu paros metu, esant reikiamam apšvietimui.

Jei kliūtys yra praėjimo take, tai jos turi būti pažymėtos kontrastingomis juostomis, pvz., geltonai juodomis.

Neintensyvaus eismo zonos

Miegamuosiuose rajonuose, kurortuose, istoriniuose miestų senamiesčiuose, prie mokyklų, ligoninių, vaikų darželių dažniausiai sumažinamas eismo intensyvumas. Be greičio apribojimo eismui sumažinti, dar gali būti naudojamos tokios priemonės: kelio susiaurinimas, išgrindimas, kelio kalneliai, kelkraščių apželdinimas medžiais, kelio pažymėjimas optiniais efektais.

Šios priemonės sumažina transporto judėjimo greitį, tačiau gali pakenkti aklųjų orientavimuisi. Sumažėjus transporto intensyvumui, aklasis negirdi nuolatinio mašinų sukeliamo triukšmo ir negali orientuotis, ar tikrai eina išilgai gatvės.

Miegamuosiuose rajonuose, kur pastatai nutolę vienas nuo kito ir yra dideli žalieji plotai, aklasis negali orientuotis įsiklausydamas į praeivių keliamus garsus, nes sienos, atspindinčios garsus yra toli.

Dažnai neintensyvaus eismo zonose borteliai yra viename aukštyje su važiuojamąja dalimi. Tai motyvuojama tuo, kad žaidžiantys vaikai ir pėstieji gali patogiau pereiti gatvę. Aklieji netenka pagrindinės orientavimosi linijos tarp šaligatvio ir važiuojamosios dalies! Akliesiems belieka orientuotis tik pagal išsikišančias krūmų ir medžių šakas.

Pasitaiko, kai sankryža ir šaligatvis yra viename aukštyje. Nėra atskiriamųjų bortelių, todėl aklasis galvoja, kad tai aikštė. Teisinga būtų aklųjų patogumui gatvę ir šaligatvį išgrįsti ne skirtingos spalvos, o skirtingos faktūros dangomis, kurios būtų lengvai apčiuopiamos ir atskiriamos su lazdele arba kojomis.

Gatvėse pastatomi vazonai su augalais siekiant susiaurinti pravažiavimą, akliesiems gali tapti nenumatyta, nelaukta kliūtimi ir aklieji visiškai pasimes.

Optimaliausia būtų gatvę ir šaligatvį padengti skirtingos faktūros danga ir atskirti borteliu. 3 cm aukščio borteliai neintensyvaus eismo zonoje yra svarbiausia aklųjų orientavimosi priemonė.

Pėsčiųjų zonos

Prekybos gatvės su daugybe parduotuvių arba istoriniai miestų senamiesčiai su architektūros paminklais dažnai yra paskelbti pėsčiųjų zonomis ir jose nevažinėja mašinos.

Išimtinais atvejais tokiose gatvėse gali važinėti visuomeninis transportas arba taksi. Taip pat gali važiuoti komunalinis, tiekimo transportas.

Kai važiuoja visuomeninis transportas, taksi arba daug dviratininkų, reikia aiškiai atskirti važiuojamąją dalį nuo pėsčiųjų zonos skirtingos faktūros, spalvos ir medžiagų danga.

Pėsčiųjų zonose, kur tarp namų fasadų yra praėjimas akliesiems ir silpnaregiams, pakankamai sunku orientuotis, nes čia prekybininkai dažnai išneša savo prekystalius į lauką, kad pritrauktų daugiau pirkėjų ir praėjimo takuose atsiranda įvairios kliūtys.

Pėsčiųjų gatvės - dažniausiai siauros gatvės be įspėjamųjų zonų grindinyje, mobilūs aklieji stengsis eiti lygiagrečiai fasadams, įsiklausydami į savo ir praeivių sukeliamus garsus. Mažiau mobilūs ir prasčiau girdintys aklieji eis gatvės kraštu ir stengsis apeiti aplinkui stovinčius prekystalius. Dažnai praeiviai tokiose gatvėse nebūtinai laikosi kairės arba dešinės gatvės pusės, o pereina iš vienos gatvės pusės į kitą, stengdamiesi apžiūrėti gatvėse išsatytas prekes. Akliesiems čia reikia ypač susikaupti ir baltąją lazdelę laikyti arčiau savęs, kad neužgautų praeivių.

Tokiose gatvėse dažnai įrengiamos ir lauko kavinės su staleliais, skėčiais, gėlėmis. Retai praktikoje laikomasi rekomendacijų aptverti tokias lauko kavines tvorele.

Optimaliausia, kai pėsčiųjų zonoje pasitaikantys objektai, pvz., lauko baldai pažymimi lengvai su lazdele apčiuopiamomis priemonėmis.

Tokiose gatvėse akliesiems padeda orientuotis ir lietaus kanalizacijos grotelės. Taip pat čia naudojamos skirtingos faktūros gatvės dangos. Nuolydis link lietaus kanalizacijos latako turėtų būti ne didesnis kaip 2%.

Kituose miestuose įrengiami įspėjamieji paviršiai iš banguoto profilio plokščių. Įspėjamieji takeliai turėtų būti 50-60 cm pločio.

Likus apie 3 m iki pėsčiųjų zonos ir gatvės susikirtimo vietos, per visą pėsčiųjų zonos plotį turi būti įrengta 1m pločio įspėjamoji zona. Silpnaregiams svarbu, kad pėsčiųjų zonos ir gatvės spalvų kontrastas būtų ±0,4. Aklieji gali įsiklausyti į transporto triukšmą, tik tyliai važiuojantį transportą jie dažnai pastebi per vėlai.

Dviratininkai, kurie šiandien gali važiuoti greitai, akliesiems ir silpnaregiams pėsčiųjų zonoje kelia pavojų, todėl, kur tik įmanoma, pėsčiųjų zonos turi būti būti atskirtos nuo dviračių takų. Dviratininkams pėsčiųjų zonos pradžioje turėtų būti pastatyti stovai dviračiams. Dviračių saugojimo vietos turi būti gerai apšviestos, kad jas laiku pastebėtų silpnaregiai, nes jiems tai papildomos kliūtys kelyje. Šviestuvai, stendai ir panašūs objektai turėtų būti statomi ant paaukštinimo, kad juos laiku su lazdele pastebėtų aklieji ir išvengtų susidūrimo.

Autobusų stotelės

Stotelės gali būti įrengtos tiesiog šaligatviuose, jei jie yra ne siauresni kaip 1,5 m. Iki šiol dažniausiai ties stotele gatvė būdavo praplatinama, kad autobusas netrukdytų pravažiuojančiam transportui. Dabartiniams žemagrindžiams autobusams reikia naujoviškų sustojimo vietų, kad jie galėtų išlaikyti vertikalius ir horizontalius atstumus tarp transporto priemonės ir sustojimo. Tokie autobusai privažiuoja prie sustojimo lygiagrečiai. Žinoma, labai priklauso, kaip šią mašiną sugeba valdyti vairuotojas. Tačiau ir patobulinus sustojimų kraštus, praktiškai galima išlaikyti ne mažesnius kaip 10-12 cm atstumus tarp mašinos ir stotelės. Toks tarpas per didelis, kad žmogus, sėdintis invalido vežimėlyje, savarankiškai įveiktų tokią kliūtį, nes vežimėlio ratai yra per maži.

Stotelėje turėtų būti pakankamai vietos apsisukti su invalido vežimėliu. Nuo stotelės iki šaligatvio turi būti patogus nuvažiavimas, nuolydis neturi viršyti 6%.

Stotelėje turi būti įprasti elementai: apsauga nuo kritulių ir vėjo, suolas, šiukšlių dėžė, eismo judėjimo tvarkaraštis, apšvietimas. Be šių elementų akliesiems turi būti įrengti įspėjamieji paviršiai ir pritaikytos trasos. Akliesiems pritaikyta trasa turėtų būti ne siauresnė kaip 30 cm, įrengta 60 cm atstumu nuo sustojimo krašto per visą sustojimo ilgį. Sustojimo pradžia ir pabaiga pažymima įspėjamuoju kvadratu, kurio kraštinė ne trumpesnė kaip 90 cm. Banguotos linijos turi būti lygiagrečios sustojimo kraštui (žiūrėk pav. 8). Kad akliesiems būtų lengviau orientuotis, viename arba abiejuose sustojimo galuose reljefinė trasa tokiomis pat plokštėmis turi būti sujungta su šaligatviu. Tokios trasos plotis 25-30 cm. Silpnaregiams dar būtų naudinga, kad plokštės būtų kontrastingų spalvų.

Jei stotelė įrengiama tik 1,5 m pločio šaligatvyje, tai taip pat įrengiamos akliesiems pritaikytos trasos. Kad akliesiems lengviau būtų rasti visuomeninio transporto stoteles, šaligatviuose prieš stoteles akliesiems reikia įrengti 0,9-1,0 m įspėjamuosius kvadratus. Lengviausiai kojomis pajuntami įspėjamieji paviršiai yra iš gumos ir dirbtinių medžiagų mišinio.

Autobusų stotelės turi būti gerai matomos. Jų neturi užstoti aukšti krūmai ar kiti želdiniai. Stotelės turi būti gerai apšviestos.

Sustojimo iškaba turėtų būti per 60 cm atitraukta nuo aklųjų tako, geriausiai įrengta iš kairės nuo stotelės. Akliesiems eismo tvarkaraštis ir transporto judėjimo schema turėtų būti pateikta Brailio raštu. Stendas turėtų būti pritvirtintas prie stiebo ir sudaryti su horizontalia plokštuma nedidelio pasvirimo kampą. Akliesiems galėtų būti pateikta elektroninė informacija apie transporto judėjimą. Kai kuriuose Vokietijos miestuose, pvz., Bonoje aklieji gali dispečerinėje gauti visus eismo tvarkaraščius Brailio raštu, kad namuose galėtų užsirašyti, kada išvyksta ir atvyksta reikiamo maršruto transportas.

Sustojimo pavadinimas turėtų būti pritvirtintas 2,1 m aukštyje, užrašas turi būti lengvai perskaitomas iš šaligatvio ir važiuojamosios dalies pusės. Pageidautini 15-20 cm aukščio užrašai. Transporto tvarkaraštis turi būti pritvirtintas 1,3 m aukštyje. Silpnaregiams rekomenduojamas 4-8 mm šriftas. Užrašas turi būti juodas, baltame arba geltoname fone. Nenaudotini pilki arba pasteliniai fonai. Apsauginis stiklas neturėtų sukelti papildomų atspindžių. Ant stiklo neturėtų rinktis kondensatas.

Pagrindinėse stotelėse turėtų būti įrengta elektroninė keleivių informavimo sistema, per garsiakalbius informuojanti keleivius apie transporto eismą, tvarkaraščio pasikeitimus ir kt.