Šulinys, 2017 rugpjūtis



Festivalis, peržengiantis ribas
MONIKA NEMANYTĖ

(sutrumpinta)

Šių metų sausio 24-26 d. Rubė (Prancūzija) mieste vyko festivalis "Crossing the Line" ("Peržengti ribą"). Šiame unikaliame pirmą kartą organizuotame festivalyje susitiko trys Europoje lyderiaujančios organizacijos, kuriančios profesionalų negalią turinčių žmonių teatrą, iš Prancūzijos, Švedijos ir Anglijos: „La Compagnie de l’Oiseau Mouche“, „Moomsteatern“ ir „Mind the Gap“. Visi šie teatrai dirba su proto / psichikos / mokymosi negalią turinčiais žmonėmis, kurie yra pelnę aktoriaus statusą ir vadina save profesionalais. Festivalyje buvo parodyti visų trijų teatrų trupių pastatyti spektakliai, taip pat vyko interaktyvios kūrybinės dirbtuvės, apskritojo stalo diskusijos, seminarai. Renginys sulaukė daugiau nei 1 400 žiūrovų, jame dalyvavo net vienuolikos šalių atstovai - turėjome progos susipažinti su teatralais iš Airijos, Olandijos, Italijos, JAV. Festivalyje iš Lietuvos lankėmės dviese: Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorė Svetlana Zemleckienė ir aš, minėto teatro projektų koordinatorė, šio straipsnio autorė. Finansinę galimybę dalyvauti festivalyje suteikė Lietuvos kultūros tarybos edukacinė stipendija. „Iki šio festivalio, projekto kulminacijos, visos teatro trupės buvo susitikusios 9 kartus per dvejus su puse metų, - pasakoja meno žurnalistė Bella Tod. - Jų darbo metodai skirtingi, bet patirtys panašios. Teko nugalėti ne tik kalbos barjerus: skyrėsi teatrų administracinės struktūros, strateginės programos ir finansavimo modeliai. Kilo įvairių klausimų: ar kas nors dar vartoja sąvokas "protiškai neįgalus", "protiškai neįgaliųjų teatras"?

Ar korektiška diskutuoti apie negalios estetiką? Vis dėlto festivalyje nebuvo svarstoma apie sukurtų spektaklių kokybę - visi spektakliai geri, tačiau kiekvienas kitoks. "Puikūs, bet labai skirtingi", - džiugu, kad tai buvo sakoma lyginant vaidinimus, o ne aktorius, turinčius negalią ar jos neturinčius. Nė vienas iš festivalio dalyvių neišvažiavo namo manydamas, kad asmenys, turintys proto ar kitokią negalią, sugeba kurti tik vienokio pobūdžio teatrą."

Festivalio organizatoriai, dalyviai ir žiūrovai džiaugėsi, kad nuveiktas didžiulis darbas - pažintis su teatrais įvyko, ji paliko neišdildomą įspūdį. Visi trys spektakliai buvo parodyti skirtingose erdvėse: buvusioje tekstilės gamykloje, panašioje į mūsų "Menų spaustuvės" erdvę, Rubė miesto teatre ir neįgaliųjų teatro patalpose.

Festivalio esmę nusako jo sumanytojo ir organizatoriaus Jonathano Metho žodžiai: "Peržengti ribą - tai būti skirtingam, pasielgti šiek tiek išdykėliškai, neįprastai, balansuoti ties kraštutinumais, paveikti ir žiūrovų suvokimą, nes neįgaliųjų kuriamas teatras visuomet yra šiek tiek eksperimentinis. Šis festivalis - ne vien spektakliai, tai susitikimai, skirtybės, iššūkiai, šventė."

* * *

Švedija sukūrė tradicinį teatrą, kurio repertuarą formuoja patariamoji meno taryba, joje dalyvauja teatro meno profesionalai. Šis teatras gauna nuolatinį valstybės finansavimą. Trupėje su neįgaliaisiais taip pat vaidina profesionalūs aktoriai. Vertėtų paminėti Švedijos teatro direktoriaus Pero TŠrnkvisto apsisprendimą steigti teatrą vien kaip kultūros projektą atsisakant finansavimo galimybių iš socialinio, švietimo arba sveikatos sektorių. "Esame teatras ir kuriame teatrą. Turėti tokį teatrą Švedijoje - tai kultūrinis privalumas", - su pasididžiavimu teigia jis. Švedai pabrėžia, jog teatro misija niekada nebuvo sukurti tik laisvalaikio užsiėmimą neįgaliems žmonėms. Priešingai, norėta apsieiti be gailesčio aktų ir siekti tikro įvertinimo bei visuomenės pripažinimo. Festivalyje "Moomsteatern" nustebino pastatymo kokybe, 3D vaizdo efektais. Pasirinkta garsaus švedų dramaturgo Augusto Srindbergo pjesė "Sapnas" (rež. Nina Jemth ir Pelle Öhlundas). Išraiškinga aktorių išvaizda pravertė vaidinamos pjesės siurrealizmui, panardino į sapno nuotaiką, sukūrė vaizdų pilną visatą: kartais brutalią ir skausmingą, kartais poetišką ir tragikomišką. Dievo Indros dukrą, atėjusią į žemę iš aukštybių, kupiną liūdesio ir užuojautos viskam, kas gyva, vaidino mergina, turinti Dauno sindromą. Jos vaidmuo scenoje buvo estetiškas, apgalvotas - gėrėjomės jos balsu, nuoširdumu, įstabiai tinkančia baltutėle suknele. Pilna žiūrovų salė liko įtikinta - šie aktoriai išties fantastiški, gabūs ir profesionalūs. Paprastomis, minimaliomis priemonėmis jie atskleidė svarbiausias žmogiškumo apraiškas, tokias kaip meilė, baimė ir susvetimėjimas. Akivaizdu, kad toks spektaklis - tai ne socialinis neįgaliųjų integracijos projektėlis, o tikras "kultūrinis šokas" tiems, kurie skeptiškai nusiteikę dėl neįgaliųjų gebėjimų kurti aukštos kokybės teatrą.

Visi, kurie keliauja Anglijoje metro, žino frazę "Mind the gap" ("Atsargiai, plyšys"), t. y. saugokitės tarpo tarp traukinio ir platformos, kad neįkristumėte. Šie žodžiai teatro iš Bradfordo pavadinime taip pat įspėja apie kitokias spragas ar skirtybes. Su teatru "Mind the Gap" dirbantys profesionalai siekia, kad neįgaliųjų kūryba būtų nuoširdi, jaudinanti, stebinanti, kelianti iššūkių, skatinanti publiką susimąstyti, galvoti kitaip. Rubė festivalyje "Crossing the Line" buvo parodytas naujausias šios trupės spektaklis "Contained" (pavadinimas programoje rašomas anglų kalba, be vertimo į prancūzų), kurį būtų galima pavadinti ne tik teatriniu, bet ir socialiniu bei muzikiniu projektu. Spektaklis pasakoja asmenines aktorių istorijas, jų kasdienį gyvenimą, kuriame apstu ne tik nepalankių situacijų ir kliūčių, bet ir drąsos bei pasipriešinimo jas įveikti. Devynios tikros istorijos apie šeimą ir draugystę, meilę ir praradimus, kasdienybę ir išskirtines akimirkas. Vaidyba, filmais, fotografijomis, muzika ir šokiu spektaklis atskleidžia tas trumpas gyvenimo akimirkas, kurios staiga tampa prasmingos: jos mus moko pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename. Režisieriai Alanas Lyddiardas ir Denis Darzacqas (žymus prancūzų fotografas ir kino kūrėjas) sukūrė spektaklį, kurį galima apibūdinti kaip veržlų, įtikinamą ir asmenišką.

Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorę, turinčią spektaklių režisūros patirties, sužavėjo spektaklio ritmas, išlaikytas nuo pat pradžios iki pabaigos, pačių aktorių kurta muzika, dainų žodžiai, pasakojamų ir filmuotų vaizdų iš jų gyvenimo susipynimas. Gražus sutapimas - pagrindinėje dainoje paminėtas feniksas, kuris yra Naujojo teatro simbolis. Kiti dainos žodžiai "Tai aš, aš esu, aš toks, koks esu" šaukte šaukė, kad, nepaisant nieko, įmanoma pakilti iš pelenų ir atgimti. Scenoje matėme nebesivaržantį, atvirą žmogų - nuo šiol jis išdidus kaip aktorius, muzikas, kūrėjas, kompozitorius. Nors po spektaklio vienas iš pagrindinių aktorių prisipažino, kad dėl jo muzikinės veiklos jam nebeskiriama neįgalumo išmoka, o ir pats teatras teigė nesulaukiantis pakankamo valdžios dėmesio. Vienas aktorių susitikime su žiūrovais stengėsi pabrėžti: "Kai matote mane, pastebėkite mano gabumus, o ne negalią."

* * *

Festivalio šeimininkai įsikūrę buvusio garažo pastate, specialiai pritaikytame teatrui. Didžiojoje salėje telpa 124 žiūrovai, mažojoje, palėpėje, - 50. Prancūzai pristatė šokio spektaklį "Kad tik būtume apsvaigę". Šis pavadinimas kilęs iš patarlės "Nesvarbu, iš kokio indo vynas, svarbu, kad tik būtume apsvaigę". Šio spektaklio siekiamybė - panardinti žiūrovą į meditacinę būseną. Tai 50 min. kolektyvinės hipnozės renginys, kuriame žiūrovas atsiduria tikrame žaidimo sūkuryje, o jausmingas šokis išreiškia kiekvieno aktoriaus fizinį unikalumą ir galimybes. Žiūrovai, iš visų pusių apsupę kvadratinę salę, dalyvauja istorijoje, kuri prasideda bokšto statymu (spektaklio pradžioje aktoriai stato bokštą Jenga kaladėlių principu, tik vietoj jų naudoja medinius strypus aštriais galais) ir baigiasi visos planetos išpardavimu varžytynėse - aktoriai karpo scenos kiliminę dangą ir kiekviena jos dalis tampa kokia nors šalimi: Italija, Kroatija ir t. t. Trūkinėjantis balsas praneša, kas vyksta scenoje: tai balsas žmogaus, kuris akivaizdžiai turi sutrikimą dėl cerebrinio paralyžiaus. Šis aktorius eina vis į kitą scenos kampą. Stengiesi įsiklausyti, ką jis kalba, bet vėliau supranti, kad tai, ką jis sako, ne taip ir svarbu (pvz., "aš matau problemą, aš matau… aš matau… negaliu pasakyti, ką aš matau…") - svarbiau pasinerti į visą vaidinimo atmosferą, stiprų dramaturginį lauką, siejantį veiksmą su erdve, jį sukūrė choreografė Latifa La?bissi ir scenografė Nadia Lauro.

Nors po spektaklio kyla noras išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas simbolis, veiksmas, judesys ar pasakojimas, kūrėjai siūlo palikti šiuos klausimus kiekvieno žiūrovo interpretacijai. Tai juk šiuolaikinis teatras, kuris meta daug iššūkių žiūrovui, kartais jį visai sutrikdydamas, tad nėra būtina visko suprasti, viską išsiaiškinti iki galo.

* * *

Užsienyje profesionalūs neįgaliųjų teatrai turi valstybinį statusą, nuolatinį, nuo projektų nepriklausomą finansavimą ir labai aiškiai apibrėžtą struktūrą: administracijoje paprastai darbuojasi tik sveikieji, kuruojantys maždaug 20 aktorių trupę, kurioje dirba vien tik neįgalieji. Minėti teatrai kūrėsi anksčiau, dar devintajame dešimtmetyje: buvę pionieriais teatro srityje, dabar yra pripažinti ir žinomi ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje. Profesionalumo dar tik siekiantys teatrai, panašiai kaip ir Neįgaliųjų Naujasis teatras Lietuvoje, "kūrybiškai" išgyvena iš įvairių šaltinių, kultūrinių, švietimo bei socialinių projektų. Dažniausiai lėšos skiriamos neįgaliųjų integracijai: mokymams, edukacijai, reabilitacijai arba įdarbinimui.

 

("Šiaurės Atėnai", 2017 08 16)



* * *

2017 m. pradžioje Londono Čering Kroso teatre pradėtas rodyti naujas muzikinis spektaklis "Luji Brailio palikimas". Idėja režisieriui kilo sužinojus Luji Brailio gyvenimo istoriją - kaip mažas berniukas apako ir savo išradingumu pakeitė milijonų pasaulio aklų žmonių gyvenimą sukurdamas unikalų liečiamą skaitymo ir rašymo būdą, skirtą akliems ar silpnaregiams žmonėms. Tekstą prancūzų kalba parašė Sebastijenas Lancrenonas, muziką sukūrė Žanas Baptistas Saudray, į anglų kalbą išvertė Ranjitas Boltas. Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Žeromas Pradonas (Jér?me Pradon), kuris Vest Endo teatruose pagarsėjo puikiai atliekamais vaidmenimis miuzikluose.

 

* * *

Vašingtonas turi pirmą šalyje aklą gubernatorių. 2017 m. metais Vašingtono valstijoje pradėjo darbą 16-sis gubernatorius leitenantas (Didž. Britanijoje ir JAV žmogus, veikiantis kito, aukštesnio rango asmens, įgaliotas, pvz., monarcho), kuris visiškai nemato, todėl pirmą kartą istorijoje Senato patalpose teko atlikti techninių pakeitimų, kad gubernatorius galėtų pirmininkauti posėdžiams naudodamasis Brailio raštu. Likus vos kelioms savaitėms iki teisėkūros sesijos, 49 senatorių stalai gavo atnaujinimą - sistemą, kuri leis gubernatoriumi išrinktam Cyrusui Habibui, uždėjus pirštą ant įrenginio, sužinoti, kuris parlamentaras nori kalbėti. Habibas - 35 metų amžiaus advokatas, jis visiškai apako nuo vėžio būdamas 8 metų. Gubernatorius leitenantas yra antras pagal svarbą valstijos postas, dažnai dar vadinamas Senato pirmininku. Jis pirmininkauja per įstatymų leidybos posėdžius, sekdamas, kad būtų laikomasi protokolo, įvertina parlamentarų klausimų, kurie iškyla per debatus, svarbą.

 

* * *

Amerikiečiai tikisi atpiginti prietaisus, vadinamus Brailio eilutėmis. JAV Nacionalinėje Brailio spaustuvėje (National Braille Press) neseniai įkurtame Brailio inovacijų centre siekiama sukurti technologiją, kuri leistų atpiginti Brailio eilutes - elektroninius prietaisus, kuriais galima skaityti tekstą iš kompiuterio bei elektroninius tekstus, parengtus Brailio raštu. Tik 12 proc. aklų vaikų Jungtinėse Amerikos Valstijose moka Brailio raštą ir aktyviai juo naudojasi, todėl atpiginus Brailio eilutes tikimasi, kad Brailio raštu susidomės daugiau vaikų. Straipsnyje pateikiami Brailio rašto taškų, langelio matmenys, atstumai tarp taškų: ši informacija svarbi ne tik konstruktoriams, bet ir Brailio rašto leidėjams

parengta pagal tiflotyra.labiblioteka.lt