Šunys vedliai - aklųjų pagalbininkai, jie specialiai mokomi aklus ir silpnaregius žmones apvesti aplink kliūtis. Šunys vedliai dirba labai svarbų darbą. Gali būti, kad jie protingesni nei manote! Pasitikrinkite, ką apie juos žinote.
1. Protingi, bet kartais nepaklūsta šeimininkui
Šuo vedlys visada sustoja prieš pėsčiųjų perėją arba sankryžą. Tada šeimininkas turi gerai įsiklausyti, ar nevažiuoja mašinos, ir nuspręsti, ar saugu eiti per gatvę, nes šuo nesupranta, kada dega žalia šviesoforo šviesa, o kada raudona. Įsitikinęs, kad eiti saugu, šuns savininkas paragina šunį, ir abudu pajuda. Bet jei šuo vedlys mano, kad gresia pavojus, jis neklauso šeimininko ir nejuda iš vietos.
2. Saugo šeimininko galvą
Dauguma šunų vedlių sugeba suprasti, kada šeimininkas gali į kažką atsitrenkti galva. Šuo vedlys išmokytas pastebėti šeimininko galvos aukštyje esančias kliūtis, kurių nebūtų galima aptikti su lazdele. Pavyzdžiui, jei aklojo kelyje yra žemai nusvirusi medžio šaka, šuo vedlys šeimininką apves aplink tokią kliūtį.
3. Skirtingų veislių šunų būdo ypatybės
Populiariausia šunų vedlių veislė - labradorai, kiek rečiau pasitaiko auksaspalvių retriverių ir vokiečių aviganių. Kokios veislės šuniukai bus mokomi dirbti vedliais, priklauso nuo konkrečios šunų vedlių mokyklos. Kartais kryžminamos skirtingos veislės, siekiant išvesti tam tikrų charakterio savybių šunis. Gana dažnai tarpusavyje derinami labradorai ir pudeliai - jų palikuonys vadinami labradudeliais - nes šie mišrūnai mažiau šeriasi, todėl tinka alergiškiems žmonėms.
4. Šunys vedliai įleidžiami beveik visur
Išskyrus draudimus su šunimis vedliais lankytis restoranuose ir panašiose viešosiose vietose, daugelyje šalių aklieji su savo šunimis vedliais gali lankytis praktiškai bet kur. Tačiau yra kelios išimtys. Pavyzdžiui, jei neregys su savo šunimi norės aplankyti ligonį intensyvios terapijos skyriuje, įleistas nebus, nes tokiuose ligoninių skyriuose griežtai paisoma higienos reikalavimų ir saugomasi infekcijų.
5. Kai šuniui vedliui uždėtas pakinktas, jis elgiasi kitaip, nei palaidas
Šuniui vedliui uždėjus specialų pakinktą, jis žino, kad turės dirbti ir gerai elgtis. Tačiau nuėmus pakinktą, šuo vedlys gali neatpažįstamai pasikeisti. Jis gali žaisti, bendrauti arba tįsoti pastalėje, kaip bet kuris naminis šuo. Atminkite, kad negalima glostyti svetimo šuns vedlio, kai jis dirba - t.y., kai jis yra su pakinktu, nes atitrauksite šuns dėmesį, o tai labai pavojinga, gali nukentėti aklasis jo šeimininkas.
6. Ne visi šuniukai pabaigia šunų vedlių mokyklą
Ne visi šunys gali tapti šunimis vedliais. Tai priklauso nuo šuns sveikatos būklės, elgesio ir temperamento. Nenorime pasakyti, kad nebaigę šunų vedlių mokyklos šunys negali būti puikiais aklųjų draugais. Šunys, nepabaigę mokymo, paprastai lieka gyventi su žmogumi, kuris juos augino nuo mažens arba atiduodami kitiems geriems šeimininkams.
7. Šunys vedliai išeina į pensiją
Paprastai šunys vedliai išleidžiami į pensiją, kai sulaukia 10-11 metų. Tokio amžiaus šunims pasirodo pirmieji senatvės, pavyzdžiui, artrito požymiai. Kartais šuo vedlys pradeda rodyti ženklus, kad nebenori dirbti. Dauguma šunų labai susijaudina, išgirdę pakinktų žvangėjimą. Bet jei šuo pradeda vengti pakinktų, nenori, kad juos jam uždėtų, paprastai tai rodo, kad šuo nebėra pasirengęs dirbti, todėl jį būtina atleisti nuo šių pareigų. Kai šuo vedlys nebedirba, dažniausiai lieka gyventi pas šeimininką, jo šeimos narius arba aklojo draugus, tačiau, jei tokios galimybės nėra, jam surandami nauji šeimininkai, kad šuo galėtų pasidžiaugti sunkiai uždirbtos pensijos malonumais. Kartais šuo grąžinamas žmonėms, pas kuriuos ji augo nuo gimimo, kol pateko į šunų vedlių mokyklą.
(2015 m. Onkyo Brailio konkurse premijuotas rašinys)
Tuo metu, kai tėvo mobilųjį telefoną prijungėme prie Brailio eilutės, jis jau dvejus metus buvo juo naudojęsis ir labai jį pamėgęs. Vos perskaitęs Brailio raštu kelis žodžius, su didžiausiu pasitenkinimu sušuko: Nuostabu! Tai bent! Nustebome išgirdę žmogų, kuris visada emocijas reikšdavo gana santūriai, taip emocingai besidžiaugiantį. Mane tai privertė susimąstyti, tad pradėjau klausinėti, kodėl jam Brailio raštas toks svarbus. Mes pradėjome kalbėtis.
Geboras: Tėti, kai tu apakai, tau buvo trylika. O kada išmokai rašyti Brailio raštu?
Tėvas: Per šešis mėnesius skaičiuojant nuo apakimo dienos, nes man labai trūko knygų. Nors daug klausydavausi radijo, man to neužtekdavo. Išmokęs skaityti Brailio raštu pasijutau taip, lyg būčiau vėl tapęs raštingas, toks buvo vidinis jausmas. Vėl mačiau raides, mano vaizduotė piešė aprašytus gamtovaizdžius ir įvykius. Kartas nuo karto skaitydamas padarydavau pertraukėlę pagalvoti, kas gi iš tiesų norėta pasakyti tąja istorija.
Geboras: Mokeisi pradinėje aklųjų mokykloje, tiesa?
Tėvas: Taip. Į aklųjų mokyklą patekau 1974 metais, ten išmokau skaityti ir rašyti Brailio raštu. Man buvo labai svarbu, kad ten buvo vadovėlių, visi buvo aklųjų raštu. Tose knygose teksto formatavimas man padėdavo susirasti skyrius ir poskyrius. Taip pat padėdavo atgaminti išmoktą dalyką, nes man pakakdavo prisiminti, kurioje kurio puslapio dalyje apie tai buvau skaitęs, ir viską žinodavau. Vėliau, kai mokiausi universitete, vadovėlių Brailio raštu nebuvo, bet aš konspektuodavau paskaitas, naudodamasi Brailio lentele ir grifeliu. Išmokau Brailio trumparaštį, pats sukūriau kai kurias santrumpas, todėl užsirašinėdavau pakankamai sparčiai. Be šito vargu ar būčiau baigęs universitetą. Kartais bandydavau treniruoti atmintį. Svarbias mintis užsirašydavau ant mažų popieriaus lapelių ir juos išdėliodavau ant stalo, stengdamasis išdėstyti erdvėje tam tikru būdu. Jei kuri mintis siedavosi su kitomis, būdavo lengviau ją įsiminti. Tai man padėjo suprasti ir išmokti sudėtingus bendrojo lavinimo mokyklos dalykus.
Geboras: Na, turbūt turėjai labai didelį stalą! - O kai mokeisi groti gitara, taip pat naudojaisi Brailio raštu?
Tėvas: Taip, skaitydamas natas iš sąsiuvinio, lengviau įsimindavau muzikos kūrinius. Parašiau laiškus daugiau kaip 30 šalių bibliotekoms. Iš jų gavau keletą gitaros partitūrų, jas persirašiau ir išmokau atlikti tuos muzikos kūrinius. Tai buvo labai smagus užsiėmimas!
Geboras: Kada pradėjai mokytis užsienio kalbų?
Tėvas: Aš tik vėliau supratau, kaip svarbu kalbėti užsienio kalbomis. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjau mokytis vokiečių kalbos, nes iš Rytų Vokietijos gavau pilną Biblijos rinkinį Brailio raštu.
Geboras: Taip, prisimenu. Tavo kambaryje prie vienos sienos nuo apačios iki viršaus buvo prigrūsta Biblijos knygų, o prie kitos visokių kitokių, jos visos buvo Brailio raštu.
Tėvas: Tuo metu vengrų kalba Brailio raštu buvo išleistos tik kai kurios Biblijos knygos, o aš labai troškau susipažinti su visu Šventuoju Raštu. Be vokiečių kalbos vadovėlio, skirto mokykloms, dar turėjau vokiečių-vengrų kalbos žodyną, taip ir pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir nagrinėti Bibliją.
Geboras: ar tu gerai išmokai vokiečių kalbą? Klausiu, nes labai dažnai girdėdavau tave sakantį, kad tau svarbu išmokti anglų kalbą!
Tėvas: Taip, svarbu, nes pasikeitus politinei situacijai po 1990 metų, atsirado galimybė gauti įvairių leidinių Brailio raštu anglų kalba. Tada iš vadovėlio Brailio raštu pradėjau mokytis dar ir anglų kalbos. Turint omenyje, kad labai skyrėsi užsienio kalbų žodžių tarimas ir rašyba, gebėjimas skaityti Brailio raštu man buvo didelė paspirtis. Užsienio kalbų mokėjimas man pravertė ieškant pačios įvairiausios informacijos, pavyzdžiui, anglų kalbos žinios padėjo išmokti naudotis kompiuterinėmis programomis, kurios tuo metu būdavo daugiausiai anglų kalba. Tada ir pradėjau naudotis kompiuteriu.
Geboras: Dar pradėjai mokytis persų kalbos. Ar čia taip pat padėjo Brailio raštas?
Tėvas: Taip. Aš parengdavau įvairius dokumentus savo reikmėms persų kalba, naudodamasis teksto vertimo į Brailio raštą programine įranga. Na, iš pradžių skaityti šia kalba man buvo tas pats, kas spręsti kryžiažodį, tikras galvosūkis! Persų kalboje užrašomos tik priebalsės, balses reikia įterpti skaitant. Rašyti Brailio raštu persiškai man nepaprastai patiko. Taip pat stebino ir kėlė nemažai sunkumų tai, kad tie patys Brailio rašto taškų deriniai persų kalboje, kuri remiasi arabiška abėcėle, turi visiškai kitą prasmę nei Europos kalbose, kuriose vartojama lotyniška abėcėlė. Norėdamas išmokti persų kalbą, žodžius ir sakinius Brailio raštu užsirašydavau ant kortelių, vienoje pusėje persiškai, kitoje vengriškai. Tos kortelės man labai padėjo išmokti ir šią, ir kitas užsienio kalbas. Visko, ko per gyvenimą norėjau išmokti, man padėdavo išmokti Brailio raštas!
Geboras: Tai pat tu kalbi didelėms žmonių auditorijoms. Ar ir čia tau padeda aklųjų raštas?
Tėvas: Taip. Esu skaitęs daugybę paskaitų Biblijos temomis Jehovos liudytojų susirinkimuose, ir ne tik gimtąja vengrų, bet ir anglų bei persų kalbomis. Nebūčiau galėjęs joms pasiruošti, jei nemokėčiau Brailio rašto! Nesu oratorius iš prigimties! Mano atmintis nėra gera, negalėčiau sakyti kalbų iš atminties, todėl pasirašau planelį, kad lengvai nuo pagrindinės minties pereičiau prie dėstymo. Kartas nuo karto paskaitau ilgesnes ištraukas iš Biblijos. Man visada labai malonu auditorijai pateikti šv. Rašto ištrauką, skaitant Brailio raštu, kurioje atsiskleistų to meto emocijos. Tu žinai, kokią reikšmingą vietą mano gyvenime užima tos paskaitos. Klausytojai - regintys žmonės - labai man dėkingi, kad stengiuosi su jais pasidalinti savo įžvalgomis. Esu susidraugavęs su ne vienu paskaitų klausytoju, man tai teikia labai daug džiaugsmo. Patyrę neapsakomas kančias jauni pabėgėliai iš Afganistano ir Irano papasakoja daug įdomaus apie savo šalis.
Geboras: Na, gerai, atrodo, kad taškinis aklųjų raštas tau reikalingas visur ir visada. Ar juo naudojiesi ir savo darbe? Prašau papasakoti ir apie tai.
Tėvas: Taip, žinoma. Kelerius metus dirbau kompiuterinio raštingumo mokytoju. Pagal mokymo programą namuose parengdavau pamokas, Brailio raštu pasirašydavau jų planus. Visada vedžiau šias pamokas naudodamasis šiais planais, tai man padėdavo nenukrypti nuo programos. Kartą buvau labai pavargęs, nepasirašiau plano, bet pravesti pamoką man pagelbėjo ankstesni užrašai Brailio raštu.
Geboras: O kas atsitiko 1999 metais?
Tėvas: Tuometinis Aklųjų draugijos pirmininkas žinojo, koks man svarbus Brailio raštas, kad moku dirbti kompiuteriu ir truputį kalbu angliškai, todėl paskyrė Brailio spaustuvės vadovu. Juo išdirbau septynerius metus. Tada bet kokia medžiaga buvo iš pradžių išspausdinama ant skardų, spausdindavo vienas, o diktuodavo kitas žmogus, o paskui nuo skardų būdavo tiražuojama spaustuvės staklėmis ant popieriaus. Mano užduotis buvo tokia: reikėjo perorganizuoti spausdinimo procesą, įdiegiant iš kompiuterio valdomą spausdinimo Brailio raštu įrangą. Tai buvo įdomus laikotarpis. Man patinka nagrinėti technikos prietaisus ir jais naudotis. Teko dirbti su įvairių tipų Brailio rašto spausdintuvais, Brailio eilutėmis ir vertimo į Brailio raštą programomis, gyvenimas suvedė su žmonėmis, kurie negailėdami nei laiko, nei jėgų kūrė ir gamino mums taip reikalingas priemones ir programinę įrangą. Labai vertinu jų pastangas ir esu laimingas, kad teko susipažinti su tokiais įdomiais žmonėmis.
Geboras: Paprastai dirbi kompiuteriu, naudodamasis kalbos sintezatoriumi. Kaip manai, ar sintezatorius nenustelbs Brailio rašto?
Tėvas: Ne, nes kalbant vaizdžiai, kompiuteris su kalbos sintezatoriumi yra mano kairioji ranka, o tekstas, kuris pasirodo Brailio eilutėje arba yra atspausdintas popieriuje, yra dešinioji. Man reikalingos abi "rankos", ir tik naudodamasis abiem galiu padaryti savo darbus. Naudojuosi kompiuteriu su kalbos sintezatoriumi naršydamas internete ir peržvelgdamas surastą informaciją. Bet jei turiu kažką atidžiai išsinagrinėti arba parengti dokumentą be rašybos ir formatavimo klaidų, visada įsijungiu Brailio eilutę. Tą patį galiu pasakyti apie mobilųjį telefoną: naudodamasis abiem būdais, labiau galiu pasinaudoti telefono teikiamomis galimybėmis. Tad štai kodėl ši Brailio eilutė mane taip džiugina.
Geboras: Tai iš tiesų nuostabu! Tai tikrai kažkas tokio! Tai tikrai puikus dalykas!
Iš anglų kalbos vertė
Audronė Gendvilienė
Pirmąją kalendorinio pavasario dieną Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC) savo lankytojams surengė išvyką į Taikomosios dailės muziejuje eksponuojamą parodą "Šilko kelias". Bendradarbiaujant su Kinų ambasada, šiame muziejuje surinkti įdomūs eksponatai, siekiantys pirmą tūkstantmetį pr. Kr.
Įdomus ir įtraukiantis gidės pasakojimas mintimis nukėlė mus į senosios Kinijos įvairių dinastijų ir įstabiausių meistrų laikotarpius. Bronzos, keramikos, kaulo, brangiųjų metalų, brangakmeniais inkrustuoti dirbiniai, senosios tekstilės pavyzdžiai, piešiniai - eksponatų įvairovė tikrai įspūdinga.
Derėtų pažymėti, kad muziejaus darbuotoja labai dėmesingai ir vaizdžiai apibūdino mums visus eksponatus, pateikė daug istorinių faktų, papasakojo apie papročius, susijusius su apžiūrimais dirbiniais, jų panaudojimu.
Ši paroda - tai puiki galimybė iš arčiau pažinti vieną didžiausių ir seniausių pasaulio kultūrų.
Lina Norkienė
Kovo 29 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) generalinė asamblėja. Asamblėjoje išrinkti nauji LPOK vadovai, nauja taryba. LPOK prezidentu tapo Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių aukso ir sidabro medalių laimėtojas Mindaugas Bilius, generaliniu sekretoriumi - Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) atstovas, LASS centro tarybos narys Paulius Kalvelis. Vienu iš dviejų LPOK viceprezidentų tapo LASF vadovas Juozas Miliauskas.
Deramai atstovaujama aklųjų sportui LPOK vykdomajame komitete, į jį išrinkti trys LASF atstovai: kauniečiai Vytautas Girnius ir Juozas Miliauskas bei šiaulietis Remigijus Bagdonas.
("Šulinio" info)
Kovo 29 dieną Vilniuje, Valdovų rūmuose, pagerbti ir apdovanoti asmenys bei organizacijos praėjusiais metais aktyviai gynę žmogaus teises. Pagerbti jų darbai ir iniciatyvos.
"Įveiktos kliūties" nominacija įteikta Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) savanoriui garsinių knygų skaitovui Albertui Aužbikavičiui. Poreikis tapti savanoriu A. Aužbikavičių į LAB atvedė prieš trejus su puse metų. Per šį laiką jis jau įskaitė 53 knygas.
"Mąsčiau apie įvairias organizacijas - Maltos ordiną, Caritą", kitas. - sakė A. Aužbikavičius. - Gyvenime dažnai būna, kad kai pradedi ieškoti, kažkas atsiunčia ženklą. Interneto tinkluose pamačiau, kad Aklųjų biblioteka ieško knygas įgarsinti norinčių žmonių. Nusiunčiau savo balso pavyzdį - taip viskas ir prasidėjo".
Iš pradžių įgarsinti reikalingas knygas pasiūlydavo bibliotekos darbuotojos, dabar dažniau jas renkasi pats. Paprastai tai būna Nobelio premijos laureatų, aukso amžiaus fondo knygos. Tačiau nevengia ir lietuvių autorių, pradedančių ar mažiau žinomų rašytojų kūrinių.
("Šulinio" info)