Pasaulyje vis didesnio susidomėjimo ir pritarimo sulaukia garsinis vaizdavimas (angl. audiodescription). Pastaraisiais metais Lietuvoje šiai veiklos sričiai irgi skiriama vis daugiau dėmesio: Vilniaus, Kauno, Panevėžio teatruose parodyti spektakliai su garsiniu komentaru, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentai kasmet parengia po keliolika vaizdo siužetų ar trumpų filmukų, kuriuos gali "žiūrėti" ne tik regintieji, bet ir aklieji. Didžioji jų dalis perduodama Lietuvos aklųjų bibliotekai. Šiais metais aklųjų ir silpnaregių taip pat laukia keletas šios rūšies projektų. Tačiau apie tai, kas dar tik įvyks, geriau kalbėti tada, kai tas "kažkas" jau būna įvykęs. O kol kas apie garsinį vaizdavimą pasaulyje.
Garsinis apibūdinimas (GA), dar vadinamas garsiniu vaizdavimu arba garsiniu komentavimu - tai balsas už kadro, pasakojimas apie nebylias scenas, kad akli ir silpnaregiai žiūrovai suprastų, kas vyksta, kai aktoriai nekalba. Garsinio apibūdinimo paslauga gali būti teikiama siekiant pagerinti televizijos, kino filmų, žiniasklaidos, muziejų, parodų, teatro spektaklių, edukacinių programų ir susitikimų prieinamumą.
Garsinio apibūdinimo metu komentatorius palaukia, kol veikėjų dialoge atsiras natūrali pauzė, ir papasakoja, kas tuo metu vyksta ekrane arba teatro scenoje, o kartais įsiterpia ir dialogo metu, jei mano, kad tai būtina. Scenos meno rūšių (teatro, šokio, operos), televizijos, kino ir DVD filmų garsinis apibūdinimas yra tarsi savotiška vertimo forma, kai vaizdai išverčiami į garsą, t. y., į formą, kuri yra prieinama milijonams neregių, kurie be pagalbos negali pilnai suvokti televizijos ir kino filmų turinio. Kartais, kai veikėjai kalbasi kokia nors užsienio kalba, ne ta, kuria kalba filmo herojai ir kuri yra subtitruojama ekrane, subtitrus raiškiai perskaito komentatorius. Garsinis sporto renginių apibūdinimas vis labiau populiarėja, ypač futbolo stadionuose.
Mokslininkai turi duomenų, kad garsinio apibūdinimo metu vartojama vaizdinga kalba, taikliai parinkti sinonimai, metaforos ir palyginimai naudingi ne tik akliems ir turintiems mokymosi negalią vaikams, bet ir regintiems vaikams, nes padeda geriau išmokti gimtąją kalbą.
Prie vaizdo juostos ar televizijos laidos pridėjus garso takelį su garsiniu apibūdinimu, galima pritraukti daugiau aklųjų ir silpnaregių žiūrovų, ir galime būti beveik tikri, kad tie sutrikusio regėjimo asmenys, kurie ir taip žiūrėjo filmus ir laidas, dėl to bus dar labiau patenkinti, ir ne tik jie, bet ir jų šeimos nariai bei draugai, laidas žiūrintys kartu su jais. Silpnaregiai ir aklieji priklauso gyventojų grupei, daugiausiai laiko praleidžiančiai prie televizorių ekranų, nes tarp jų daugiau senyvo amžiaus žmonių ir mažiau turinčiųjų darbą. Šalia to, kad garsinis apibūdinimas yra naudingas žmonėms su regėjimo sutrikimais, yra duomenų, kad garsinis apibūdinimas naudingas ir žmonėms, turintiems pažinimo sutrikimų arba mokymosi negalią, nes padeda suprasti laidos turinį ir patirti žiūrėjimo malonumą.
Taip pat įrodyta, kad sveiki žmonės kliaujasi garsiniu apibūdinimu tais atvejais, kai ką nors veikia ir negali nuolat žiūrėti laidos. Pavyzdžiui, jie gali mielai klausytis televizijos filmo, tvarkydami namus arba klausytis garsinių komentarų per radiją arba garso plokštelės, vairuodami automobilį. Tai panašu į subtitrus, skirtus negirdintiems žmonėms: subtitrus skaityti patogu tada, kai sunku arba neįmanoma išgirsti renginio ar laidos garso, pavyzdžiui, sausakimšame bare, sveikatingumo klube, traukinių stotyje arba oro uoste.
Garsinis apibūdinimas - dr. Margaretos Pfanstiehl ir jos vyro Coby išradimas, kurį jie padarė 1981 metais. (Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas datas ir skirtingas pavardes, bet dėl svarbiausių principų ir tikslų sutariama. - re. past.). 1990 m. Nacionalinė televizijos meno ir mokslo akademija apdovanojo Margaretą Pfanstiehl Emmy premija už "Buvimą priešakyje ir atkaklumą, plėtojant televizijos paslaugas akliesiems ir silpnaregiams". 2009 m. ponia Margareta gavo prizą už "Meistrišką vadovavimą prieinamumo programoms, kuris buvo įteiktas per LEAD konferenciją Kennedy centre, apvainikavęs viso gyvenimo nuopelnus ir nuolatines pastangas populiarinant garsinį apibūdinimą ir kitokias informacijos prieigos formas aklųjų ir silpnaregių bendruomenėje". Per daugelį metų M. Pfanstiehl asmeniškai apmokė dirbti daugybę komentatorių visame pasaulyje. Daugelis jos mokinių pradėjo mokyti šio amato kitus žmones (Audio Description coalition, 2013). 2009 m. pradžioje Amerikos aklųjų taryba (ACB) pradėjo vykdyti Garsinio apibūdinimo projektą siekdama JAV ir visame pasaulyje padidinti šios veiklos apimtis ir pagerinti informacijos sklaidą tarp aklųjų ir silpnaregių.
Kalbant apie garsinio apibūdinimo paslaugą televizijoje, Kanados ir Jungtinių Valstijų transliuotojai neseniai perėjo prie skaitmeninio formato, todėl gyventojai nebegali priimti garsinio apibūdinimo signalo per SAP antrosios programos kanalą, kaip seniau. Idealiu atveju, dabar televizorius gali priimti kelis garso signalo srautus, pvz, vertimo į ispanų kalbą, garsinio apibūdinimo anglų kalba, garsinio apibūdinimo ispanų kalba signalą. Jungtinėse Amerikos Valstijose 25 didžiosios televizijos stotys ir penki kabeliniai tinklai per ketvirtį turi suteikti žiūrovams 50 valandų laidų su garsiniu apibūdinimu, - tai įpareigoja 2010 m. priimtas "21-ojo amžiaus komunikacijos ir video paslaugų prieinamumo įstatymas". Televizijoje garsinis apibūdinimas paprastai vadinamas vaizdo apibūdinimo paslauga, angl. Descriptive video service (Downey, 2012)
Be to, tuos keliasdešimt DVD filmų su garsiniu apibūdinimu, kuriuos galima įsigyti Šiaurės Amerikoje (jų skaičius nesiekia 100, lyginant su daugiau kaip 500 pavadinimų, platinamų Jungtinėje Karalystėje ir daugiau kaip 700 pavadinimų Australijoje), akliesiems labai sunku pasižiūrėti, nes DVD leistuvai neturi garsinio meniu. 2009 m. rugpjūčio mėnesį garsinį apibūdinimą pradėjo transliuoti BBC radijo iPlayer programa (Hassell, 2009).
Dabar garsinis apibūdinimas vis dažniau transliuojamas per filmų premjeras, vis daugiau kino teatrų - naujai pastatytų ir renovuotų - turi reikalingą įrangą ir akliems žiūrovams gali pasiūlyti klausytis garsinio apibūdinimo. Teatruose aklieji garsinio spektaklių apibūdinimo klausosi per belaidžio ryšio prietaisus - į akį nekrintančius mono imtuvus. Skirtingai nuo televizijos, teatruose apibūdinimas vyksta gyvai: komentatorius sėdi kabinoje, akustiškai izoliuotoje nuo publikos, iš kurios gerai matyti teatro scena, ir kalba į mikrofoną, iš kurio signalas patenka į mažą radijo siųstuvą. Visą garsinio apibūdinimo įrangos komplektaciją galima atvežti į bet kurį teatrą, nes ji telpa dviejuose lagaminuose.
Garsinį apibūdinimą galima padaryti dar įdomesnį prieš spektaklio pradžią pakviečiant neregius į liečiamąją ekskursiją, kurios metu aklieji apčiupinėja aktorių kostiumus, dekoracijas, pasivaikšto po sceną.
Neseniai akli ir silpnaregiai Atėnų gyventojai turėjo galimybę pasižiūrėti jiems pritaikytą kino filmą "Mažoji Anglija", pastatytą 2013 m. Tai romantinis režisieriaus Pantelio Voulgario filmas, paremtas to paties pavadinimo romanu, kurį parašė režisieriaus žmona Ioanna Karystiani. Vaidina žymūs kino aktoriai Pinelopi Tsilika, Sofija Kokkali, Aneza Papadopoulou ir Andreas Konstantinou. Filmo veiksmo centre - seserų Orsos ir Mošos, gyvenančių Andros saloje, pramintoje "Mažąja Anglija", psichologinis portretas. Jos abi iki ausų įsimylėjusios žavų jaunuolį Spyrosą. Veiksmas prasideda tarpukariu ir baigiasi šeštajame 20 a. dešimtmetyje.
Graikijoje šis filmas sulaukė didžiulės komercinės sėkmės: 2013 m. pagal parduotų bilietų skaičių tarp visų filmų jis buvo antroje vietoje ir pirmoje tarp filmų, kurių režisieriai yra graikai. "Mažąją Angliją" palankiai įvertino šalies ir užsienio kritikai. Jis buvo nominuotas trylikai Graikijos kino akademijos apdovanojimų, iš kurių laimėjo šešis, įskaitant apdovanojimą už geriausią kino filmą. Šis filmas sužibėjo per 2014 m. Šanchajaus tarptautinį kino festivalį, kur laimėjo tris Aukso taurės apdovanojimus už geriausią vaidybinį filmą, už geriausią režisūrą ir už geriausią aktorę. Taip pat nominuotas "Satellite" apdovanojimui už geriausią filmą užsienio kalba. "Mažąją Angliją" Graikija pristatė 87-ajam Oskarų konkursui kaip geriausią filmą užsienio kalba, deja, jis nebuvo nominuotas. Šis filmas turbūt buvo pirmasis filmas su garsiniu apibūdinimu, pristatytas šiam konkursui.
Garsinį apibūdinimą parengė nevyriausybinė organizacija, pasivadinusi "Menininkų su negalia judėjimu". Ji įkurta neseniai, 2011 metais, ir per kol kas neilgą savo veiklos laikotarpį nuoširdžiu darbu įrodė, kad tokiu būdu galima užtikrinti meno kūrinių prieinamumą neįgaliems žmonėms. "Menininkai su negalia" per individualų ir kolektyvinį meno kūrinių patyrimą stengiasi priartinti kultūrą prie žmogaus ir prisidėti prie meno populiarinimo mūsų šalyje. Galima sakyti, kad tuo pačiu ši organizacija kovoja už pilietines ir socialines neįgaliųjų teises.
Po filmo su garsiniu komentaru peržiūros mes turėjome galimybę aptarti savo įspūdžius. Tai buvo tikrai nepaprasta patirtis, todėl išsamiau aprašysime aklo žiūrovo įspūdžius ir jo nuomonę apie šią iniciatyvą.
Rugsėjo pabaigoje Graikijos nacionalinės aklųjų federacijos svetainėje www.eoty.gr buvo paskelbta apie filmą su garsiniu apibūdinimu, o tai buvo negirdėta ne tik Atėnuose, bet ir visoje Graikijoje. Skelbime buvo paminėta, kad garsusis filmas "Mažoji Anglija" bus rodomas dar kartą, tik su garsiniu apibūdinimu. Aš esu aklas, bet visada domiuosi naujomis technologijomis, ypač tokiomis, kurios pagerina prieinamumą.
Man buvo šiek tiek baisu, nes iki tol mano nuomonė apie garsinį apibūdinimą buvo prasta, nes, tiesą sakant, tokią paslaugą buvau gavęs tik muziejuose. Vis dėlto galų gale nusprendžiau nueiti pasižiūrėti filmo. Sėdėdamas salėje, pirmą kartą nustebęs supratau, kas vyksta nebyliose scenose. Pirmą kartą filmas buvo kažkas daugiau nei radijo teatro spektaklis. Be to, pasakotojo balsas įtaigiai vedė ir padėjo geriau suprasti, kaip jaučiasi veikėjai kiekvienoje scenoje. Mano nuomone, garsinis apibūdinimas filmo žiūrėjimui suteikė daugiau emocionalumo.
Nepaisant visų gerų dalykų, kuriuos garsinis apibūdinimas teikia akliesiems, vis dar yra techninių problemų, kurias išsprendus, paslauga taps dar geresnė. Nors tai buvo pirmas kartas, kai aš žiūrėjau filmą tokiu būdu, manau, kad komentatoriaus balso garsumą turėtų kontroliuoti pats žiūrovas, tada patirtis bus dar malonesnė. Pavyzdžiui, kartais tyla arba garso efektai filme vartotojui padeda suvokti tai, kas tuo metu vyksta, todėl komentarų nereikia.
Taigi, svarbu, kad vartotojas galėtų pats kontroliuoti pasakotojo balso garsumą, turėtų galimybę pagarsinti arba patylinti savo nuožiūra, priklausomai nuo to, kas vyksta scenoje arba kadre. Tai buvo pirmas kartas, kai galėjau mėgautis filmu savarankiškai, ir man nebereikia vėl žiūrėti filmo su kuo nors, kad man paaiškintų, kas vyksta.
Čia atsiranda puiki galimybė viešai padėkoti Menininkų su negalia judėjimui už jų puikų darbą ir už mums suteiktą galimybę pasižiūrėti filmą visiškai kitokiu būdu. Tikiuosi, kad jie ir toliau mums teiks šią puikią paslaugą. Paskiausia, bet ne ką mažiau svarbu tai, kad iš ICEVI narių, perskaičiusių šį straipsnį, mes tikimės sulaukti grįžtamojo ryšio, jų nuomonė bus naudinga paslaugos teikėjams Graikijoje. Mes manome, kad artimoje ateityje garsinis apibūdinimas taps įprasta paslauga akliems ir silpnaregiams Graikijos kino mėgėjams.
Iš anglų kalbos vertė
Audronė Gendvilienė
Sausio 9 dieną LR Seime prasidėjo diskusijos dėl naujojo Socialinių įmonių įstatymo.
Dabartinis Socialinių įmonių įstatymas pradėjo veikti šiek tiek anksčiau nei prieš 10 metų ir tapo gelbėjimosi ratu daugeliui neįgaliuosius įdarbinančių, tarp jų ir LASS, įmonių. Ilgainiui išryškėjo įstatymo spragos: juo gali pasinaudoti nesąžiningi verslininkai, nenorintys mokėti pelno mokesčio ir gauti iš valstybės papildomų lėšų savo verslui. Senajam Socialinių įmonių įstatymui ypač daug priekaištų turi dabartinio LR Seimo ir Vyriausybės nariai. Viena griežčiausių senojo įstatymo kritikių, LR Seimo narė Aušra Maldeikienė sako tiesiai šviesiai: "Toks, koks yra Socialinių įmonių įstatymas būti negali. Tai buvo pinigų darymo valstybės sąskaita mašina. Nesąžiningi darbdaviai, verslininkai naudodavosi neįgaliaisiais kurdami socialines įmones, gaudami dotacijas, nemokėdami pelno mokesčio. Pati žinau ne vieną įmonę, kurioje neįgalieji dirba vergiškomis sąlygomis." Tačiau net patys didžiausi senojo Socialinių įmonių įstatymo kritikai pripažįsta, kad ne visi neįgalūs žmonės galės dirbti atviroje rinkoje, kad vienokia ar kitokia pagalba jiems ir juos įdarbinančioms įmonėms reikalinga. Šiuo metu yra rengiamas naujas Socialinių įmonių įstatymas. Jam rengti sudaryta nauja darbo grupė (senoji, rengusi įstatymo pataisas, jai patikėto darbo nepadarė). Įstatymas LR Seimui turi būti pateiktas iki kovo 10 dienos.
2016 metų pabaigoje Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas - muziejus "Beatričės namai" išleido dainininkės 150-osioms gimimo metinėms skirtą leidinį. Jame spausdinami B. Grincevičiūtės atliktų liaudies dainų tekstai reginčiųjų ir Brailio raštu, natos bei kompaktinė plokštelė su dainininkės įrašais.
Knygos įžangoje rašoma: "Pasaulyje yra žinomas ne vienas puikus atlikėjas, kuris turėdamas regėjimo negalią, bet muzikos vedamas, sugebėjo įprasminti savo gyvenimą. Italas Andrea Bocelli, amerikiečiai Ray Charlesas ir Steve Wonderis bei daugelis kitų puikių neregių muzikantų klausytojus yra užbūrę išskirtiniais savo talentais.
Atvertę lietuvių muzikos istoriją, prisiminsime Beatričę Grincevičiūtę (#1911-#1988), iš daugelio atlikėjų išsiskyrusią skaidriu sopranu. Minint 105-ąjį žymiosios dainininkės gimtadienį, išleistas dainų rinkinys paskatins per laiko prizmę naujai įvertinti jos talentą.
Suprasdama liaudies dainos vertę, B. Grincevičiūtė siekdavo jas perteikti kuo paprasčiau ir natūraliau. Beatričė kartais sakydavo: "Aš nežinau, kaip jas reikia dainuoti". Bet svarbiausią dalyką ji žinojo - norint pasidalyti su žmonėmis jausmu, užkoduotu dainoje, reikia, kad "daina tiesiog į tave įaugtų."
Leidinys buvo pristatytas šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.