Rugsėjo 4 d. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, įvyko popietė, skirta Vilniuje gyvenusiam prancūzų rašytojui Romain'ui Gary atminti. Apie R. Gary asmenybę ir kūrybą pasakojo vienas iš uoliausių jo kūrybinio palikimo populiarintojų ir atminties apie šį savitą rašytoją išsaugojimo entuziastų - aktorius Romas Ramanauskas. Šiais metais minime R. Gary gimimo šimtąsias metines. Kaip sakė R. Ramanauskas, tai buvo nepakartojamo žavesio, nuostabios autoironijos žodžio meistras. Apie gyvenimą Vilniuje, tuometinėje Didžiosios pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje pats R. Gary rašė savo knygoje "Aušros pažadas". Tačiau ilgą laiką buvo manoma, kad jis Gimė Rusijoje ir tik prieš keletą metų R. Gary klubo bičiulių pastangomis, pavyko rasti dokumentus, liudijančius, kad jis gimė ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Lietuvoje, Vilniaus rajone.
R. Gary kūryba Lietuvos skaitytojus pasiekė tik M. Gorbačiovo paskelbtos perestrojkos metais, pirmiausia - per rusų kalba leidžiamą spaudą. Galime džiaugtis, kad dabar turime galimybę praktiškai visą R. Gary skaityti lietuviškai ne tik reginčiųjų, bet ir Brailio raštu. Daugelį R. Gary knygų galime rasti garsiniu pavidalu. Šiais metais LAB įgyvendino atskirą rašytojui skirtą leidybinį projektą: įgarsintos ir Brailio raštu išleistos trys šio rašytojo knygos.
Tikro rašytojo misija neprasideda ir nesibaigia vien renginiais, skirtais jo gyvenimo sukaktimsp aminėti. R. Gary vertas, kad jį skaitytume lėtai ir įdėmiai, kad bandytume suprasti jo autoironijos grožį, jo santykį su pasauliu ir su pačiu savimi, o supratę - bent šiek tiek iš jo pasimokytume.
Rugsėjo 5 - 7 dienomis Vilnius buvo pilnas Sostinės dienų šurmulio. Gedimino prospektas virto menų ir muzikos gatve, Gardžių lauktuvių keliu, Knygų alėja bei žaidimų ir atrakcijonų parku. "Sostinės dienų" renginiai jau nebeįsivaizduojami be neįgaliųjų organizacijų mugės "Tau Vilniau", kuri sekmadienį įsikuria Katedros aikštėje.
Nuolatiniais šios mugės dalyviais yra ir Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro meno saviveiklos entuziastai. Savo dirbiniais mugėje prekiavo rankdarbių klubo "Vaivos juosta" vadovė L. Norkienė ir klubo narės. moterys džiaugiasi, kad vilniečius bei sostinės svečius sudomino dekupažo gaminiais, originaliais žaislais, vasariškomis nertomis kepuraitėmis. Renginio baigiamuoju, svariausiu akcentu tapo VBSPC šokių kolektyvo "Šimtažiedis" (vadovė R. Januškevičienė) koncertas.
Rugsėjo pradžioje nuskambėjo paskutiniai ketvirtojo muzikos festivalio "Beatričės Vasaros" akordai.
Festivalis vyksta Šakių rajone - restauruojamuose dvaruose, bažnyčiose. Pradėtas rengti 2011 m. minint kraštietės dainininkės Beatričės Grincevičiūtės šimtąsias gimimo metines. Nuo gegužės iki rugsėjo rimtosios muzikos gerbėjai aštuoniuose koncertuose išgirdo Mikalojaus Konstantino Žiurlionio styginių kvartetą, Šventojo Kristoforo kamerinį orkestrą, valstybinį chorą "Vilnius", gėrėjosi muzikantų ir ansamblių iš Italijos, Latvijos bei Gruzijos koncertais. Festivalio koncertai vyko skirtingose erdvėse - Griškabūdžio, Ilguvos, Šakių evangelikų liuteronų bažnyčiose, Zyplių ir Gelgaudiškio dvarų rūmuose. Choras "Vilnius" Rugpjūčio 24 d. buvo pakviestas koncertuoti į Ilguvą. Jo atliekami kūriniai skambėjo Grincevičių giminės statytoje Ilguvos bažnyčioje.
Rugsėjo 9 d. Vilniuje įvyko draugiškas šaškių mačias tarp lenkų ir lietuvių šaškininkų. Lenkijos aklųjų ir silpnaregių sporto organizacijos Cross šaškininkai, atvykę į Vilnių paturistauti, susitiko su "Šaltinio" klubo žaidėjais. Rungiamasi buvo prie aštuonių (trijų šimtalangių ir penkių braziliškų) šaškių lentų. mačą rezultatu 5-3 laimėjo Vilniaus "Šaltinio" sporto klubo šaškininkai.
Cross yra Lenkijos aklųjų ir silpnaregių sporto organizacija, propaguojanti intelektualų sportą - šaškes, šachmatus bei turizmą. Šis "Šaltinio" ir cross sportininkų susitikimas buvo pirmasis. Ateityje jų turėtų vykti ir daugiau.
Rugsėjo 13 d. LASS poilsiavietėje "Zelvoje" vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių rudens kroso čempionatas. Kaip ir kasmet, rudens krosas sulaukė daug dalyvių bei jų palaikytojų iš visų Lietuvos aklųjų sporto federacijos klubų. Iš viso krose dalyvauti užsiregistravo 287 sportininkai, dalyvių buvo daugiau nei 350.
Rudens kroso startas buvo duotas du kartus. Pirmąkart - jaunimui iki 14 metų ir sinjorams. Jiems reikėjo bėgti 3 km. Antrąkart - visiems kitiems sportininkams - jie turėjo įveikti daugiau nei 7 km: bėgti nelygiais miško ir lauko keliukais, asfaltu. Sportininkai buvo suskirstyti į atskiras grupes pagal amžių, regėjimo likutį, lytį. Visus rezultatus galima sužinoti Lietuvos aklųjų sporto federacijoje, todėl paminėsime tik geriausius. Greičiausiai distanciją įveikė Arnoldas Januškevičius SP "Šaltinis" (29 min. 14 sek.); tarp moterų nepralenkiama buvo Jurgita Čyžiūtė SP "Šarūnas" (34 min. 8 sek.); tarp vyrų be regėjimo likučio greičiausias buvo P. Krapikas SP "Parolimpietis" (41 min. 44 sek.); Tarp moterų be regėjimo likučio - Sigita Markevičienė SP "Šviesa" (39 min. 30 sek.).
Komandinėje įskaitoje trečią vietą užėmė SP "Šaltinis", antrą - "Perkūnas", trečią - "Sveikata".
Rugsėjo 21 d. Panevėžio Kristaus karaliaus katedroje paminėtas kunigo monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės šešiasdešimtmetis. Su Panevėžiu ir su Panevėžio katedra susijusi visa monsinjoro J. Antanavičiaus, kaip kunigo, veikla. Šią katedrą jis suremontavo, atnaujino, daug metų buvo jos klebonas. Čia, aukojant šv. mišias, paminėta ir jo šešiasdešimties metų kunigystės sukaktis.
Monsinjoras J. Antanavičius jau daugiau kaip du dešimtmečiai glaudžiai bendrauja su Lietuvos aklaisiais ir silpnaregiais, yra Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas. Jo iniciatyva nuo 1994 metų pradėtos rengti ir iki šiol vyksta aklųjų maldos dienos. Jo vadovaujamas minėtas fondas nuveikė daug kitų darbų" išleido Prano Daunio raštus, šiais metais Kaune Lietuvos savanoriui pastatė paminklą. J. Antanavičiaus pastangų ir energijos dėka daugeliui Lietuvos neregių tapo artimesnės ir labiau suprantamos krikščioniško gyvenimo vertybės.
Rugsėjo 27-28 d. Kaune įvyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų komandinis čempionatas.
Dėl prizinių vietų rungėsi penkių sporto klubų komandos. Pirmąją vietą iškovojo Kauno "Sveikata", antrąją - Klaipėdos "Pamarys", trečiąją - Vilniaus "Šaltinis"
Komandiniame čempionate išaiškinama ir apdovanojama ne tik geriausia komanda, bet ir stipriausi jo žaidėjai. Čempionato nugalėtoju tapo Gintaras Grybas "Sveikata", antrąją vietą užėmė Gediminas Rutkauskas "Šarūnas", trečiąją - Anatolijus Kuvšynovas "Šaltinis". Apdovanotos dvi geriausios šachmatininkės. Stipriausia čia buvo Rūta Sidaravičiūtė "Sveikata", antrąją vietą užėmė Irena Karsokaitė "Sveikata".
Rugsėjo 7-28 dienomis Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose vyko Šv. Jokūbo tarptautinis chorinės sakralinės muzikos festivalis.
Festivalio idėja brandinta trejus metus. nuo 2011 metų jį rengia Koncertinė įstaiga valstybinis choras "Vilnius" ir broliai Dominikonai. Festivalio tikslas - puoselėti švietėjišką ir kultūrinę misiją, populiarinti chorinę sakralinę muziką. Šių metų festivalyje drauge su geriausiais Lietuvos chorais dalyvavo profesionalūs chorai iš kitų Europos šalių - Švedijos ("Vocal Art Ensemble of Sweden"), Latvijos ("Daugava") ir Lenkijos ("Cappella musicae antiquae orientalis"). Koncertai vyko Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje Trakuose, Šv. Onos bažnyčioje Vievyje. Klausytojai juose išgirdo daug ir įvairios chorinės sakralinės muzikos. Per ketverius metus Šv. Jokūbo festivalis jau tapo Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi ir chorinės sakralinės muzikos traukos centru.
Rugsėjo 27 dieną Varėnoje šurmuliavo kasmetinė Grybų šventė. Šis, visoje Lietuvoje išgarsintas, savo dzūkiška dvasia užburiantis rudens renginys, kaskart privilioja vis daugiau lankytojų bei dalyvių. Dvyliktą kartą rengiamame grybavimo čempionate dalyvauja komandos ne tik iš Lietuvos, bet ir mūsų kaimynai latviai, estai, kitų ES šalių atstovai. Šventėje gausu veiklos įvairiausių interesų žmonėms: technikos paroda, įvairių Varėnos regionų išradingi pristatymai, tautodailės meistrų mugė. O kiek pasirodymų miesto scenoje...
Pasidžiaugti šventiniu šurmuliu išsiruošė ir Vilkpėdės BSPC aktyvistai. Tačiau visada verta pasidomėti ir pakeliui esančiais kultūriniais objektais. Kadangi Varėnos rajone Krūminių kaime įsikūręs mūsų geras pažįstamas tautodailininkas, keramikas Gintaras Knieža, negalėjome neužsukti aplankyti jo puikios sodybos. Žinoma, mus mielai ir šiltai priėmė sodybos šeimininkai, auginantys Lietuvai net keturias atžalas. Buvo įdomu ir nauja vidury Dzūkijos miškų labai gražioje, pačių rankomis sutvarkytoje ir išpuoštoje sodyboje sutikti menininką, novatorių, smalsų linksmą žmogų. Su dideliu susidomėjimu apžiūrėjome ekspoziciją, išklausėme išsamių komentarų ir patys pabandėme pajusti "molio dvasią".
Atsisveikinę su gražia ir gausia Kniežų šeimyna, leidomės įtraukiami į Grybų šventės linksmybių šurmulį. Iš šiemetinės Grybų šventės parsivežėme ne tik gardžių lauktuvių ir suvenyrų, bet ir naujų žinių apie molį bei didžiulę pagarbą savo pašaukimą suradusiam meistrui.
Lina Norkienė
Vilkpėdės bendruomenės socialiniųpaslaugų centro lankytojai mielai dalinasi savo kelionių įspūdžiais. Rugsėjo mėnesį klausėmės Alvijos Jeznaitės pasakojimo apie saulėtąją Graikiją bei stebėjome demonstruojamas nuotraukas. Spalio pradžioje mėgstantys virtualias keliones buvo pakviesti į kitą panašų renginį. Įspūdžius iš kelionės po Kosta Riką ir vaizdinę medžiagą pristatė šių eilučių autorė.
Labai džiugu pastebėti, kad regėjimo sunkumų turinčių žmonių kelionių geografija vis plečiasi. Saugiai ir sėkmingai galime pasiekti pačius tolimiausius ir egzotiškiausius kraštus.
Centrinėje Amerikoje, Panamos kaimynystėje, įsikūrusi Kosta Rika garsėja ne tik stipria ir sėkmingai žaidžiančia futbolo komanda, bet ir stabilia ekonomine situacija, mažu nusikalstamumu, egzotiškai gražia gamta bei puikiais draugiškais žmonėmis. Ramiojo vandenyno pakrantėje esančiame gamtos draustinyje įsikūrusiame viešbučių komplekse teko stebėti laisvai gamtoje vaikštinėjančias iguanas, keliaujančius krabus, medžiuose laigančias voveraites, palmėse triukšmingai karksinčias papūgas.
Laisvam bendravimui ir geresniam šalies bei žmonių pažinimui labai pagelbėjo geros ispanų kalbos žinios. Ne veltui lietuviai turi gražią patarlę: moki žodį - žinai kelią.
Lina Norkienė
Spalio 14 d. Vilniaus rotušėje valstybinis choras "Vilnius" drauge su aklaisiais ir jų bičiuliais paminėjo Tarptautinę baltosios lazdelės dieną. Choras ir solistai Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius, Vladas Bagdonas klausytojams dovanojo klasikinės ir šiuolaikinės chorinės muzikos koncertą "Iš tos nakties". Tarp vakaro svečių buvo LR Seimo narys Algis Strielčiūnas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Laisvūnas Bartkevičius, daug kitų neregių bičiulių. Buvo perskaitytas LR Seimo nario Vytauto Juozapaičio sveikinimas. Koncerto metu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vadovai specialiomis atminimo dovanėlėmis - pačių neregių megztais šalikais - apdovanojo ištikimiausius aklųjų draugus ir jiems padedančius žmones. Pirmasis toks šalikas už ilgametį bendradarbiavimą įteiktas buvusiai Neįgaliųjų reikalų departamento direktorei Genovaitei Paliušienei.
Visi pažįstame pasifloros vaisius. Bet dabar kalbėsime ne apie juos, o apie pasifloros žiedą, įkvėpusį Mariane Magnin ir įviliojusį į nepaprastą nuotykį.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje labai retai buvo kalbama apie regos sutrikimus, o vaikams apie tai iš viso niekas nieko nepasakodavo. Draugai mažąją Marianę dažnai erzindavo ir nenorėdavo su ja žaisti. Vaikai nesuprato, kad ji blogai mato, o mergaitė, norėdama geriau matyti, vieną akį turėdavo užsidengti, tada su kita vaizdą matydavo ryškiau. Vaikystė, matyt, buvo tas periodas, paskatinęs Marianę tapti labai atkaklia. Baigusi pagrindinę mokyklą, ji mokėsi toliau, vėliau dirbo invalidų draudimo įstaigoje Klarense, kur buvo atsakinga už vaikų dokumentų sutvarkymą. Darbas jai teikė didelį malonumą, kol vieną dieną įvyko reorganizacija. Po pertvarkos darbas pasidarė grynai administracinis ir Marianei greitai nusibodo.
Kartą Marianė atkreipė dėmesį į Lozanos akių klinikos skelbimą laisvai medicinos sekretorės vietai užimti. Mergina turėjo reikiamą išsilavinimą, buvo gerai susipažinusi su aplinka ir pačia ligonine, nes dėl genetinės ligos dažnai joje lankydavosi. Dideliam savo džiaugsmui mergina gavo šią darbo vietą, bet džiaugėsi neilgai. Jai nepatiko informacinių technologijų atsiradimas, be to, pablogėjo mamos sveikata. Marianė, kaip vienintelis vaikas, turėjo pasirūpinti mama ir savo dėde. Ji įsidarbino ne visu seselės etatu pas pediatrą Vevėje. Tuo pačiu metu mergina stropiai rūpinosi maža vila ir prie jos esančiu sodu Vilneve. Ji vis dar gyvena savo vaikystės name, kuris po artimųjų mirties liko beveik nepasikeitęs. Šio namo sode Marianei gimė idėja, visiškai pakeitusi jos gyvenimą. Vieną kartą ji su mama apžiūrinėjo ryškius fuksijos žiedus. Tai taip gražu, kad iš jų galima sukurti suknelę, - pagalvojo Marianė. O kodėl gi ne? Verta pabandyti, - atsakė mama. Marianė paklausė mamos patarimo ir ryžosi išbandyti. Tai buvo ilgo kelio pradžia. Silpnaregei įsidarbinti dizaino versle nebuvo paprasta, reikėjo tvirtos valios. Lozanoje Marrianė baigė Ecole Canvas mokyklą ir naudodamasi lupa pasisiuvo ryškią šilkinę suknelę, kurią pavadino Fuksijos žiedu. Viršutinė suknelės dalis buvo tulpės formos, su iš atskirų medžiagos gabalų pasiūtais žiedlapiais, krintančiais ant balto tiulio sijono. Pasiuvusi pirmąją, sustoti nebegalėjo.
Džiaugdamasi šiuo užsėmimu, dizainerė mėgėja kūrė kitus projektus. 2004 metais gimė šiek tiek beprotiška idėja įkurti Aukštosios mados namus. Rankose nešiodamasi didelius dokumentų aplankus Marianė stengėsi sužinoti, kaip įgyvendinti šią svajonę. Pirmą etapą jai įveikti padėjo "Ecole de couture de Lausane". Mokykla buvo labai susidomėjusi projekto pedagoginiu aspektu. Taip buvo pasirašyta sutartis pasiūti 9 sukneles.
Kolekciją kūrė kelių mokyklos klasių auklėtiniai. 2010 m. vasario mėnesį dideliame Vevės viešbutyje vyko fotosesija. Madų namams įkurti reikia milžiniškų pastangų, didžiulės energijos ir finansų. Kuriant mados namus reikia juos įtraukti į komercinį registrą, surasti komunikacijos specialistą, puikias siuvėjas, modelius, fotografą, interneto dizainerį, įmonės konsultantą ir atlikti dar daug kitų darbų. Bet sunkiausia yra surasti rėmėjus, kurie paremtų mados namų veiklą. Gaila, bet iki šiol tik Šveicarijos aklųjų sąjunga teigiamai reagavo į jaunosios verslininkės prašymą. Ši sąjunga pasirodė dosni kaip ponia Sarkozy ar Monako princesė. Už tuos pinigus 2013 m. birželio 3 d. Montrė buvo suorganizuotas madų šou, kuriame buvo pademonstruotas Vilneve įgyvendintas kūrybingumas. Marrianei būtina finansinė parama, kad galėtų įgyvendinti projektą. Per madų šou ji pati prašė susirinkusių svečių paaukoti pinigų, išreiškė padėką Šveicarijos aklųjų sąjungai už pagalbą. Surinktas lėšas praeitų metų rugpjūčio mėnesį ji perdavė generaliniam sekretoriui Kanarathui Meystre.
Marrianė siekiai įrodyti, kad silpnaregystė nėra kliūtis norint įgyvendinti projektą, kurį iš pirmo žvilgsnio gali atlikti tik regintieji. Dar laukia labai ilgas kelias, kol suknelės-gėlės pasieks rinką. Reikalingas dizaineris, gamybos cechas ir prekybininkas, kuris realizuotų produkciją, be to, jį dar reikia surasti. Kalbėdami apie aukštąją madą, galvojame apie nepriekaištingą kokybę ir kūrybingumą.
Senais laikais pilys buvo statomos taip, kad būtų sunkiai pasiekiamos. Todėl silpnaregiams lankytojams sunku vaikščioti jų vingiuotais koridoriais ir takais. Praeitą rudenį, 2013 m. rugsėjo 7 d., Kionigsburgo pilis Elzase savo vartus atvėrė specialiai neįgaliesiems. Ekskursijos moto - Pilis visiems.
Aš su savo palydove į Elzasą vykau traukiniu. Pilį pasiekėme 9 val. 30 min. Veltui ieškojau kitų žmonių su baltosiomis lazdelėmis. Tą rytą buvau vienintelė silpnaregė, pageidavusi ekskursijos vokiečių kalba. Man ir mano palydovei ekskursiją vedė kompetentingas simpatiškas gidas.
Kitos ekskursantų grupės, trumpai išklausiusios pilies istoriją, nuėjo į pilies vidų, o mes su gidu dar kartą sugrįžome prie įėjimo. Čia apžiūrėjome pilies maketą, kuris buvo labai apgalvotai pagamintas akliesiems, prie jo pateikti užrašai Brailio raštu. Beveik visą valandą čiupinėjau pilies maketą, o Loic viską išsamiai komentavo. Atsargiai uždėjęs savo ranką ant manosios, aprodė pilies vietas, kuriose apsilankysime. Puikiai susipažinau su pilies struktūra ir patalpomis, todėl gerai viską įsiminiau.
Taip pasirengę, mes pagaliau įžengėme į pilį. Mane stebino viskas: galėjau liesti daiktus, kurių paprastai neleidžia čiupinėti. Kad geriau įsivaizduočiau patalpų dydį, gidas garsiai šūktelėjo - atliko vadinamąjį aido testą. Vėliau papasakojo apie kiekvieną patalpėlę, paaiškino, kaip joje orientuotis ir judėti, todėl vaikštant po pilį man beveik neprireikė baltosios lazdelės. Gidas visą laiką paprastai ir suprantamai aiškino visas smulkmenas ir atsakinėjo į mano klausimus. Esu aplankiusi daugelį pilių, bet tokios puikios ir įdomios ekskursijos kaip Kionigsburgo pilyje dar neturėjau. Įspūdinga ekskursija taip pat daug džiaugsmo suteikė ir mano palydovei, kuri labai domisi istorija.
Savo patirtimi noriu pasidalinti ir su kitais. Tokios specialios ekskursijos organizuojamos ne kiekvienais metais. Akciją Pilis visiems planuojama pratęsti. Rekomenduočiau informacijos ieškoti interneto svetainėse. Negalią turintys žmonės visus metus grupėmis ir savarankiškai gali aplankyti pilį, į jų poreikius bus atsižvelgta. Žinoma, tai šiek tiek kainuoja, bet visiems, kurie domisi istorija ir pilimis, patarčiau čia apsilankyti. Pilį iš visų pusių juosia viduramžių laikų sodas, jame galima smagiai pasivaikščioti. Visai netoli pilies yra plėšriųjų paukščių parkas ir beždžionių kalnas.
Daugiau informacijos apie pilį rasite www.haut-koenigsbourg.fr/de
Kai per renginius ar laisvalaikiu kaip Berlyno evangeliškosios protestantų aklųjų bendruomenės pastorė pasakoju apie Kurdistano aklųjų, gyvenančių Šiaurės Irake, situaciją, galiu būti tikra, kad manęs atidžiai klausomasi. Visiems labai įdomu, kaip gyvena aklieji kitose šalyse. Ryšius su kurdais užmezgiau dar 1990 m. - kaip teologijos studentė lankiausi Berlyno ligoninėje ir susipažinau su penkiais pacientais iš Irako. Tai buvo kurdų kovotojai už taiką, sužeisti 1988 m. kovo mėnesį Sadamui Huseinui nurodžius panaudoti cheminį ginklą kurdų kaimuose ir Halabdžos mieste. Pešmergos (kurdų karinė formuotė Irako Kurdistane) kariai daug pasakojo apie savo tėvynę, o aš savęs vis klausiu, kokia turi būti šalis, kad, nepaisant visų kančių, kariai nori į ją sugrįžti. Kokia didelė neteisybė, kad tiek daug žmonių pasaulyje yra nelaisvi ir kenčia smurtą. Kaip tik tuo metu buvo nugriauta Berlyno siena, aš tapau laisvu žmogumi, todėl labai norėjau padėti kitiems.
Įpareigota pagalbos komiteto 1995 m. pirmą kartą nuvykau į Šiaurės Iraką padėti atstatyti sugriautus miestus. Nelabai nusimaniau apie statybas, dar ir blogai mačiau, todėl greitai supratau, kad būtų daug naudingiau rūpintis aklais žmonėmis. Suradau ir įteikiau pirmąją Brailio mašinėlę tuo metu vienintelei Kurdistane veikusiai aklųjų mokyklai Arbilio mieste.
Po metų keliaudama į šią šalį antrą kartą apsilankiau toje mokykloje. Čia dirbo nepaprastai atsakingi ir rūpestingi aklieji mokytojai. Jie buvo tikri improvizacijų meistrai - turėjo vienintelę Brailio rašto mašinėlę, nebuvo Brailio rašto lentelių, jokių kitų mokymo priemonių, dažnai nutrūkdavo elektros ir vandens tiekimas. Svarbiausia - nebuvo sukurtas kurdų Brailio raštas. Mokiniai rašyti ir skaityti mokėsi arabų Brailio raštu.
Po dviejų metų sužinojau, kad antrame pagal dydį regiono mieste Suleimanijoje bus atidaroma aklųjų mokykla. Tuo metu Vokietijoje neturėjau darbo, be to, buvau pramokusi sorani kalbos, tad nusprendžiau keletą mėnesių visuomeniniais pagrindais padirbėti šioje mokykloje anglų ir kūno kultūros mokytoja. Buvau labai šiltai priimta mokytojų ir mokinių. Aš atsivežiau idėjų ir mokymo priemonių iš Kenigs Vusterhauzeno aklųjų mokyklos, taip pat ir skambančių kamuolių sporto užsiėmimams. Draugai iš Vokietijos padėjo parūpinti pagalbiniŲ priemonių, kasetinių magnetofonų, muzikos instrumentų. Kurdų ir anglų kalbomis įgarsinau žodynus ir pokalbius. Matematikos pamokoms pagaminome geometrijos dėžes ir logaritmines liniuotes, o reginčiuosius mokytojus konsultavau, kaip nematančiuosius mokyti matematikos ir supažindinti su geometrinėmis figūromis.
Nuo tų laikų aklų žmonių padėtis Kurdistane labai pasikeitė. Suleimanijos mieste aklieji jau gyvena gana šiuolaikiškai, yra išsilavinę, naudojasi tiflopriemonėmis, kompiuteriais ir mobiliais telefonais, bet kituose miestuose jų padėtis dar labai prasta, ypač dėl blogos infrastruktūros. Pavojinga akliesiems vaikščioti pėsčiomis, nes daug kur nėra šaligatvių, o automobilių eismas labai intensyvus. Didžiuosiuose miestuose gatvės užblokuotos, siauruose šaligatviuose savo reklaminius stendus stato parduotuvės, daug laiptelių, gatvių kraštuose teka kanalizacijos vanduo. Ypač tragiška situacija aklų pabėgėlių iš Mosulo ir Bagdado miestų, daugumas jų negali net išeiti iš namų, nes neturi baltųjų lazdelių, o jų šeimos gyvena skurde.
Per paskutinį vizitą Suleimanijoje 2013 m. sutikau keletą buvusių savo mokinių. Kai kurie jau studijavo universitete arba dirbo, pavyzdžiui, radijuje. Man visada malonu žinoti, kad visuose pasaulio kampeliuose aklieji yra panašūs ir juos jungia bendri dalykai. Kurdistanas man tapo antrąja tėvyne.
Iš vokiečių kalbos
vertė Ina Praprovienė