lass svetainėje, radijo dažnių tikrai nerasime. ir pašnekovas to negalėjo pasakyti, kadangi asmeniškai jį pažįstu. taip pat transliacija - ne kiekvieną darbo dieną.

parašius apie žurnalisto netikslumus šiame straipsnyje, komentaras kažkaip dingo. oho, kokia cenzūra...

Džiaugiuosi, kad Panevėžyje išliko aklųjų radijas. Vidui galiu tik padėkoti, kad jis tęsia seniai ir sunkiai pradėtą darbą.Su žiburiu reikia paieškoti mūsų organizacijoje darbuotojų, kkurie patikėtų neregio galimybėmis.Prieš porą dešimtmečių manimi, silpnaregiu patikėjo tik įmonės direktorius. Kažkas jam pašnibždėjo, kad galėtų vienas silpnaregis užsiimti vietiniu radiju.o, tada ir aš su didžiausiu užsidegimu ėmiausi tos veiklos. Viską reikėjo perprasti, nekreipti dėmesio į nesėkmes. Pradžioje tik įrašinėjęs laidas, mat taip jau buvo įprasta, perėjau prie tiesioginių laidų. Išgirdęs apie Vido pomėgį radijui ir muzikai, panorau, kad jis rengtų pramogines laidas. Man visiškai netrukdė jo negalia. Labai imponavo jo begalinis noras dalytis savo pomėgiu. O ir panašūs buvom: netausojom nei savo laiko, išlaidų, juo labiau nesureikšminom gaunamų atlyginimų. Žinoma, pritariu, kad visa ko variklis yra entuziazmas. Gaila, bet kituose miestuose tokių užsidegusių radiju, neatsirado.

džiaugiuosi, kad Vidas turi galimybę dirbti savo mėgstamą darbą, tačiau truputį apmaudu, jog straipsnyje tiek daug teksto, bet tiek mažai apžvelgta...