Labai puikus straipsnis! Argumentai akivaizdesni nei akivaizdūs, juolab, kad kiek žinau sveikiesiems sportininkams sausų maisto davinių niekas nedalina. Nenuginčijama diskriminacija!

Geras straipsnis. Kai būna aklųjų šaškių ar šachmatų varžybos, visada mielai jose dalyvauju. Esu prieš sportininkų maitinimą, nes jis sujaukia dienotvarkę, priverčia galvoti ne apie laukiamas kovas, bet kaip laiku ateiti ar atvažiuoti valgyti. Tokia tvarka tik atima brangų sportininkų laiką. Ir jai anksti ryte retai važinėja autobusai, tai tik tavo problema, kad per toli gyveni nuo varžybų vietos. Niekada nepamiršiu kaip su gautu maistu negavome kompoto ar sulčių ir reikėjo valgyti sausą maistą su prastais, vienkartiniais įrankiais.

Geras straipsnis labai aktualia tema. Taiklios pastabos, o ir stilius ne medinis, kaip dažnai periodikoje pasitaiko. Valstybės biurokratiniai tarnautojai jau visai atitrūko nuo realaus gyvenimo, niekam nesuprantamas ir niekieno neskaitomas šimtų lapų koncepcijas štampuoti tai jie gudrūs, o paprasčiausios nedidelės problemėlės išspręsti nesugeba. Reikėtų ir tiems didiesiems specialistams, kai jie vyksta į nesuskaičiuojamas savo užsienio komandiruotes, ne komandiruotpinigius mokėti, o į krepšius prikrauti sauso maisto pakietų. Tikriausiai jau Briuselis neleidžia neįgaliems sportininkams mokėti maistpinigių, juk kai lietuviškiems valdininkėliams dėl kokios jų kvailystės gerai primeni uodegas, jie visąlaik turi visiems atvejams tinkantį pasiteisinimą, neva tai draudžia Europos sąjunga. Galėtų Pons soc apsaugos ir darbo ministras nepagailėti kelių minučių savo brangiai apmokamo laiko ir pakeisti kelis straipsnyje minėto teisės akto punktelius. Bet kur tau, valdžios ponai pirmiau užsakys brangiai kainuojantį mokslinį tyrimą, kurį atliks jų pažįstami neva ekspertai, po to tų pačių brangiai apmokamų ekspertų padedami parengs kokią koncepciją ar metmenis, o po to nutars, kad kažką keisti netikslinga, arba ras ką čia dar pabloginus. Juk panašiai buvo su techninės pagalbos priemonėmis. Tyrė tyrė poreikius brangieji ekspertai bei specialistai, analizavo situaciją ir galimybes ir nusprendė, kad kompensuoti neregiui kalbančio telefono įsigijimą reikia ne kas šešis, o kas septynis metus ir ne iki tūkstančio, o tik iki šešių šimtų Lt ir niekam nerūpi, kad per tokį laiką, jei kokio stebuklo dėka telefonas ir nesuges, tai moraliai jau tikrai visiškai nusens.Turbūt ir čia Briuselis jiems taip liepė.