Atrodo, kad šventė visai neblogai pavyko. Spėju, kad daugelyje šalies vietovių vyko kažkas panašaus. Vienur smagiau, kitur ne taip nuotaikingai. Bet ne dėl to nutariau parašyti.Įdomi mintis: per kultūrą lengviausiai integruotis ir sulaukti pripažinimo.Suabejojau.Ar tai tikrai taip.Gal norėtume, kad taip būtų...Manu nepameluosiu pasakydamas, kad kažin ar atrasim daug pripažintų saviveiklininkų. Pirmiausia tai siejasi su jaunimu ir pensininkais. Jiems tai yra beveik viskas, kuo jie gali pradžiugti ir kitus pradžiuginti.Vieniems dar viskas prieš akis, o kitems- kas daugiau liko. Taigi, geriausiu atveju, mes, saviveiklininkai prie tų antrųjų. O pensininkai, geja, nei patys jaučiasi, nei kiti juos laiko pripažintais.
Mano manymu, pripažinimas ateina tuomet, kai žmogus yra kažką įvaldęs profesionaliai.Atlieka labai gerai.Kitaip sakant, jis turi profesiją, kuri yra ir jam ir visuomeniai naudinga. T.y., turiu diplomą ne ant sienos pakabintą.Žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime,realizuodamas save.Ar mes daug tokių rasime? Sutinku, kad ir muzikinis gyvenimas suteikia galimybę pilnai saviraiškai, kuri priverčia visuomenę į neregį žiūrėti su pagarba. Čia iš karto prisimenu Beatričę Grincevičiūtę. Antanas Jonynas buvo kitos srities specialistas privertęs atkreipti į save dėmesį.Šiandien tokių pavyzdžių gal ir nerasim.Sakyčiau E.Žakaris galėtų pretenduoti į pasižymėjusių aklųjų tarpą, bet visuomenė, manau, jį daugiau laiko atsitiktiniu išsišokėliu, nei vertu lygiaverčio bendravimo.Tai tik vienas pavyzdys. Būtų kitaip, jeigu neįgaliųjų visuomenė sutiktų daugelyje vietų ne prašančiųjų vaidmenyje... Įsivaizduokime, jeigu aklieji dirbtų savivaldybių administracijose, mokytojais mokyklose, Specialistais įvairiose įmonėse ir įstaigose,neįgalius sportininkus triumfo akimirkose.Ir t.t. Ir šioje vietoje yra milžiniškas neįgaliųjų organizacijų darbas. Pirmiausia pačius neįgaliuosius įtikinti patikėti savo jėgomis, nebijoti pabūti :baltomis: varnomis(tinka ir Žakario pavyzdys). Kitas darbas- darbo vietų paieška.Taigi, neužsiliuliuokime šokdami ir dainuodamij.