Mūzų pėdsakais

Gitana Vanagaitė, literatūros tyrėja

Apie didžiulio žmogaus su nervais pasaulį, arba, kaip į gyvenimą ateina Dievas

Latvių rašytojo Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“, itin populiarų Latvijoje ir jau išverstą į kelias užsienio kalbas, į lietuvių kalbą išvertė Laimantas Jonušys, o neseniai šis romanas LASS respublikinio centro buvo išspausdintas ir brailio raštu (iš dalies Lietuvos kultūros tarybos finansuojamame knygų leidybos projekte „Baltijos šalių literatūros įvairovė brailio raštu“). Knygą galima rasti Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje ir platformoje ELVIS. 

Bendriausia prasme romanas pasakoja apie ryšį. Apie ryšį su savimi, kitais ir su Dievu. Autorius šiam pasakojimui renkasi literatūroje žinomą, tačiau vis dėlto gana neįprastą – dienoraščio – formą. Šįkart dienoraštį reguliariai kiekvieną dieną rašo nervų liga sergantis didelio ūgio ir stiprus vyras Oskaras, kartu su mama gyvenantis nedideliame posovietiniame miestelyje. Kai Oskaras kartą pabandė pasisverti ant sulūžusių svarstyklių, jos parodė net 348 kilogramus. Jie kartu su mama gyvena skurdžiame miestelio rajone, kartu su visokiais nevykėliais ir alkoholikais. Romane nėra įvardyta, kokiame miestelyje gyvena Oskaras, ir atrodo, kad toks autoriaus sprendimas yra sąmoningas, nes toks miestelis gali būti bet kurioje pasaulio ar Europos šalyje, juk tokie Oskarai-Kalendoriai gali gyventi ir gyvena bet kur. Taip pat romano autorius nebando aiškinti, kaip vadinasi ta nervų liga („Turiu kažkokį sindromą ir dar keletą negalavimų, kurie susiję su nervais. Tas man neleidžia dirbti, bet leidžia mintinai išmokti kalendorių“ (p. 8)), nes romane diagnozė nėra svarbi, iš tiesų, tai – pasakojimas ne apie ligą ir ne apie sergantį žmogų, tai pasakojimas tiesiog apie kitokį žmogų. Tačiau iš Oskaro elgesio galima spėti, kad jis greičiausiai turi autizmo spektro sutrikimą. Tokiems žmonėms kartais būdingas specifinis susidomėjimas datomis ar kokiais kitais sąrašais kaip tik ir yra šio romano išeities taškas. Mat Oskaras atmintinai moka kalendorių su visų vardų dienomis, todėl ir jo rašomo dienoraščio įrašai dažniausiai prasideda nuo vardų, kurie švenčiami tą dieną, išvardijimo. Ir nors pats veikėjas turi vardą Oskaras, tačiau dauguma miestelyje dėl to, kad jis atmintinai žino visų vardadienius, jį vadina ir jį pažįsta kaip Kalendorių. Oskaras nekalba su nepažįstamaisiais, nebent jie klausia, kas švenčia vardadienį. Tada jis atsako. Kalendoriaus mokymasis atmintinai baigėsi patekimu į kliniką kitame mieste, kuri, kaip jis pats vėliau dienoraštyje užrašys, tik pablogino jo būklę, todėl dar kartą į kliniką nebegalima pakliūti, ir tai yra priežastis, kodėl jis nugali kilusį norą atmintinai išmokti ir telefonų knygą. 

Romano tekstas yra ne tik suskirstytas dienomis, bet ir savaitėmis. Kiekviena savaitė turi savo specifinį žodį, nurodantį tos savaitės temą: Svarbu, Mama, Knyga, Melas, Labdara, Drąsa, Ateitis ir t. t. Tačiau dažniausiai plėtojama tema įgauna įvairių atsišakojimų ir yra nutolstama nuo pirminio žodžio, užgriebiant visą gyvenimo įvairovę. Iš pradžių teminius žodžius Oskarui pasiūlydavo pastorius, pas kurį jis reguliariai užsukdavo po kiekvienų mišių, nes jis buvo „vienas iš tų retų žmonių, su kuriais kalbu“, be to, „rimto daktaro negaliu sau leisti, todėl, kad mama pensininkė, o aš niekur nedirbu“ (p. 8). Tačiau vėliau, Oskarui nustojus vaikščioti pas pastorių, temas savo dienoraščio įrašams sugalvodavo jis pats. 

Romanas „Mane vadina Kalendorium“ yra lengvai skaitoma knyga, ji nestokoja juokingų ir dramatiškų, netgi tragiškų, situacijų. Dažniausiai jos atsitinka dėl to, kad Oskaras-Kalendorius yra kitoks, jis sunkiai pritampa prie aplinkos, jam sunku užmegzti emocinį ryšį su kitais, jis yra naivus, neturintis bendravimo įgūdžių. Tačiau nors knyga skaitoma lengvai, ji yra daugiaprasmė ir keliasluoksnė bei tuo savo daugiaprasmiškumu – sudėtinga. Ji suteikia galimybę skaitytojui pažvelgti į pasaulį kitokio žmogaus akimis ir suvokti, kaip jame jaučiasi kitokie žmonės, šįkart turintys negalavimų, susijusių su nervais. 

Viena pagrindinių romane plėtojamų temų yra susijusi su tikėjimu. Iš pradžių Oskaras vaikšto į bažnyčią, po pamaldų kalbasi su pastoriumi, tačiau kartą netikėtai ten pamatęs savo mylimą gražiąją merginą, labai išsigąsta. Tą merginą, kuri draugauja su Uviu ir greičiausiai ruošiasi su juo tuoktis, Oskaras myli seniai, bet jis nenori su ja susipažinti, nenori kalbėtis, netgi nežiūri jai į akis, o svarbiausia – jis jokiu būdu nenori sužinoti jos vardo, nes gali atsitikti, kad jos vardas bus negražus. Ir kol jo nežino, ji yra šviesa. Todėl jam tenka pameluoti pastoriui, kodėl jis nebevaikščios į bažnyčią. Kartu su šiuo sprendimu Oskaro dienoraštyje atsiranda svarstymų apie jo paties santykį su Dievu ir tikėjimu, kodėl jam ne visuomet pavyksta Juo patikėti. Tačiau vidinį tikėjimo aktą palaipsniui romane ima keisti tikėjimą konkretizuojanti veikla – labdaringa valgykla „Sriubos virtuvė“, senų, visų pamirštų ir niekam nereikalingų, iš esmės tokių pat, kaip ir Oskaras, žmonių suorganizavimas į grupę, kuri imasi statyti spektaklį. Visi šie veiksmai pareikalauja naujų, iki tol Oskarui nepažintų pastangų. Todėl kita šio romano tema yra apie pastangą. Apie pastangą iš lėto ir kantriai mokytis kurti savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę. Kai Oskaras išsigąsta naujų ir sudėtingų įsipareigojimų ir su jais susijusių pareigų bei pabėga į apleistą neveikiančią ligoninę („Esu pastebėjęs, kad paprastai pabėgu, kai nežinau, ką daryti toliau“, p. 131) arba įlenda į spintą ir pasigeria, romane išryškėja ryšiais paremtos bendruomenės prasmė ir svarba, nes Oskarui į pagalbą ateina pastorius ir keistuoliai draugai pensininkai. 

Romanas „Mane vadina Kalendorium“ yra ir apie netektį. Pačių artimiausių žmonių netektį, pasirengimą laidotuvėms ir šermenis. Tačiau svarbiausia, kad pasakodamas keisto, sunkiai pritampančio Oskaro-Kalendoriaus istoriją, A. Kalnozolas pasakoja apie gyvenimą kaip kelią, kurį kiekvienas privalo nueiti. Kelią į meilę, kurią kartais sunku atpažinti, kartais sunku pavadinti tikruoju vardu, bet jos šviesa yra beribė ir viską apimanti. Romano pabaigoje įterpti apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško korintiečiams natūraliai įsikomponuoja į romaną kaip jo vertybinis išeities taškas ir pamatas. Iš esmės, tai knyga apie tai, kaip tampama žmogumi, kaip apsisprendžiama mokytis tvarkytis su jausmais ir pykčiu. Tai knyga apie tai, kaip Dievas reiškiasi žmogaus gyvenime, kaip jis jame dalyvauja. Kaip pagrindinės tikėjimą įprasminančios sąvokos – viltis, tikėjimas ir meilė – įgauna konkrečius pavidalus. O juos įgauna per žmogaus veiksmą, net jei tas žmogus yra kitoks, turintis kokį nors sindromą. Šią knygą būtina skaityti iki pabaigos, nes dviejų paskutinių savaičių dienoraščio įrašai atskleidžia metafizinę erdvę, kuri visam pasakojimui suteikia universalų lygmenį. 

Romanas „Mane vadina Kalendorium“, kuriame latvių autorius A. Kalnozolas pasakoja istoriją apie žmogaus pastangas kurti pasaulį, besiremiantį meilės santykiu, patiks ne visiems. Kai kam jis pasirodys per daug naivus, gal ne visos Oskarui-Kalendoriui nutikusios istorijos įtikins. Ir tai suprantama. Šia knyga arba patiki, arba ne. Ji arba užkabina ką nors viduje, arba ne. Nes, kaip sako Oskaras-Kalendorius, yra „išorinė tiesa ir vidinė tiesa. Ir vidinė tiesa yra visada, o išorinė tiesa vis pasidaro buvusi.“ (p. 32). 

Nuotrauka: Knygos viršelis 

A. Kalnozolo knygos „Mane vadina Kalendorium“ viršelis. Didžiąją tamsoko viršelio dalį užima keturiuose stulpeliuose šviesiomis raidėmis pateiktas savaičių sąrašas. Kiekvieną įrašą nuo kitų atskiria tiesi horizontali linija, taip kiekvienam sukuriant atskirus laukelius. Sąrašas prasideda žodžiais: „1-a savaitė: Svarbu“ ir tęsiasi iki užrašo: „52-a savaitė: Viltis“, po kurio yra žodžiai: „Paskutinės savaitės pradžia“. Po pastarojo įrašo paliktas tuščias laukelis. Apačioje kairėje didesnėmis raidėmis pateiktas autoriaus vardas ir pavardė, o dešinėje – knygos pavadinimas. Virš pastarojo smulkiomis raidėmis užrašyta „Odilė“ su viršuje pateiktu ovaliu logotipu, kurio viduje šakojasi medis, o ant viršaus tarsi rašytinės O raidės auselė auga lapelis. Beveik visą viršelį užpildo tekstas ir kiekvienas savaitės žodis tarsi kviečia atsiversti tą skyrių ir sužinoti, kas įvyko.