Mūzų pėdsakais

Jurgita Lieponė, žurnalistė, rašytoja

„Su baltąja lazdele“. Ištrauka iš knygos „Kelias, pingvinai ir aš“

Aš einu ir matau. Matau rapsų laukus, skalijančius kaimo šunis, žydinčias vyšnias, matau, kuris obuolys – supuvęs. Matau balas ir stulpus, o juose – besistiebiančius gandrus, kurie, ką tik gimę, pradeda pažinti pasaulį. Kartais eidama aš irgi noriu šaukti: man viskas gerai. Aš matau. Niekada taip nemylėjau savo akių, kaip ėmiau jas mylėti Kelyje susipažinusi su neregiais. Tačiau tuo pat kartu supratau, kad pasaulį jausti ir mylėti galima ir tada, kai tavo pasaulis – tamsa. Kai tavo dienas nuo naktų skiria tik miegas, o ne spalvos. Kai tau visi žmonės – vienodi, skiriasi tik jų kvapas ir balsai. Man keturiasdešimt septyneri, ir aš tiek savo gyvenimo metų to nesupratau. 

Jolanta, viena iš „Camino Lituano“ bendruomenės savanorių, dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pietvakarių centre. Atėjo čia visai atsitiktinai, persikrausčiusi gyventi į Kauną ir pamačiusi skelbimą, kad šis centras ieško vadovo. Jolanta atitiko visus reikalavimus – turėjo tinkamą išsilavinimą, vadovaujamojo darbo patirties. Tačiau ji nieko nežinojo apie neregius, išskyrus galbūt tai, kad jie naudojasi baltąja lazdele. Bet darbo pasiūlymo reikalavimuose nebuvo įrašyta svarbiausia – turėti didelę ir atvirą širdį. Jolanta ją turi, ir pasvarsčiusi nutarė išbandyti savo jėgas. Konkursą laimėjo. Tai buvo jau netikėta, nes dažnai neregių bendruomenėje dirba žmonės, turintys regėjimo negalią – silpnaregiai. Tuo tarpu Jolanta nenešioja net akinių! Kai pažinau ją kiek daugiau, pati sau pagalvojau – šiam centrui įvyko geriausia, kas galėjo įvykti, o Jolanta darbo ėmėsi taip, lyg gautų dviejų prezidentų atlyginimus du kartus per mėnesį. Jei pasaulis suktųsi apie tokius žmones – jame niekada nebūtų karo. 

Pirmą kartą į žygį pakvietusi neregius ji ir pati jautėsi nedrąsiai. Ar pavyks? Ar sugebės? Ar sugebės ne tik jie, bet ir ji? Jolanta juos vedė, o ir tebeveda, už rankos – tiesiogine žodžio prasme. O jie – ėjo. Pradžioje – vos keli, vėliau – vis daugiau. 

„Ar čia – naujos šiaurietiškos lazdos?“ – kartą, kelyje pamatę su baltąja lazdele einanti neregį, klausė vietos žmonės. Klausimas tapo veidrodžiu to, kad visuomenė nepažįsta neregių pasaulio ir nežino, kaip gyvena šie žmonės. Dažnai mes, matantieji, dar esame įkalinti savo minčių, stereotipų getuose. Mes atsitraukiame, kai šie žmones eina gatvėje, nes nežinome, kaip elgtis. Mes tokie silpni prieš juos. Tokie pažeidžiami savo galia. Savo galia – prieš negalią. Esu ne išimtis, o pirmieji susitikimai su neregiais man buvo kažkas tarp „ką dabar sakyt“ ir „ar reikia duoti ranką“? 

Po pirmųjų neregių žygių Kaune įvyko Kelio ir tų žmonių netikėta sinergija. Kartu su bendraminčiais Jolanta sukūrė pirmą tokią pramogą Lietuvoje ir pavadino ją „NeRegĖjimo galia“. Viskas – sudėtingai paprasta. Neregiai matančiuosius kviečia į ekskursiją – pasivaikščiojimą po Kauną, kartu įveikiant maždaug penkių kilometrų atstumą. Prieš šios kelionės pradžią matančiam žmogui uždedami specialūs akiniai ir jo pasaulis sutemsta. Tuomet prasideda potyris, kai vienas nematantis lydi tokį patį kitą. Tik skirtumas, kad vienam tai – gyvenimas, o kitam – akimirka. Vienas iš jų gali nusiimti nematymo akinius, kitas – net nežino, kaip tie akiniai atrodo. Tam, antrajam, naktį nereikia įsijungti šviesos, nes šviesa jam yra vienodai lygi su tamsa. 

Aš niekada nesiryžau dalyvauti tokioje ekskursijoje, nors Jolanta kvietė ne kartą. O Gedas, kuris yra ne tik „Camino Lituano“ savanoris, bet ir Pietvakarių centro socialinis darbuotojas, drąsino: jei tau bus baisu, bet kada galėsi nusiimti akinius. O aš neišdrįsau. Aš neturiu tamsoje drąsos. 

Tačiau Kelias su vienu iš gidų – neregiu Povilu – mane supažindino kitomis aplinkybėmis. Ir Povilas man tapo stebuklu. Kartą, kai „Camino Lituano“ bendruomenė organizavo žygį po Žemaitiją, jame dalyvavo neregiai, tarp jų – ir Povilas. Kelių dešimčių žmonių grupė per nuostabiąją Žemaitiją pėsčiomis keliavo savaitę, tuo tarpu aš prisijungiau maždaug viduryje savaitės, ką tik grįžusi iš kelionės po Kolumbiją. Smegenyse dar nepasikeitus laiko juostoms išvažiavau į žygį. Iki Varnių, kur ketinau prisijungti prie žygeivių grupės, nuvažiavau autobusu, vietos valgykloje suvalgiau kotletą, užgerdama jį kompotu, ir pagrindinėje miestelio aikštėje laukiau žygeivių. Povilas, kurį tądien lydėjo Gedas, pasirodė vienas pirmųjų. 

– Povilai, tas balsas tau iš kairės, žinok, nuolat keičia plaukų spalvą, – mus supažindino Gedas, vis traukiantis mane per dantį dėl eksperimentų su savo plaukais. 

– Tai gerai, gražu, – pasakė Povilas, o aš žiūrėjau į jo akis, žiūrinčias į niekur. Tuščias, lyg ką tik nukulti kviečių laukai. Ir taip, akys tikrai yra sielos veidrodis, nes net ir nematančiose akyse tu gali matyti širdies tolumą. Vėliau sužinojau – kai kurie neregiai specialiai nešioja akinius, kad mes nematytume jų akių. Tačiau Povilas – ne iš tokių. 

– Kas aš? – vėliau ne kartą tyčia klausinėdavau Povilo, prisėlinusi jam iš už nugaros. 

– Jurga, – atsakydavo jis, ir iš karto man buvo keista, iš kur jis žino. Paskui supratau: niekas gi taip durnai neklausia. 

Nors ne visai. Viename iš pramoginių žygių žygeivių kompanija apsistojo kaimo turizmo sodyboje, o vakarui buvo užsakytas kubilas. Linksmo šurmulio metu kelios merginos susidomėjo, kaip Povilas žino, ar mergina – graži. „Aš jas apčiupinėju. Norit, pasakysiu, ar jūs gražios?“ – paklausė. Linksmai šurmuliuodamos kubilo damos grožio testo atsisakė. Beje, Povilo atsakyme tikrai buvo daug tiesos, nes žmones neregiai pažįsta per lytėjimą. „Aišku, pirmą kartą sutikęs žmogų nesakysi jam: „Ar galiu tave pačiupinėti?“ Skambėtų keistai. Pažiūrėtų ne tik kaip į nematantį, bet kaip į ne viso proto. Bet jau pasimačius kelis kartus ir nesibraunant į žmogaus asmeninę erdvę tu gali leisti paprašyti paliesti jo plaukus ir pajusti, ar jie – ilgi. Žmogų matai ir jį apkabindamas“, – jau vėliau mums kalbantis pasakojo Povilas. 

Tą ar kitą vakarą, pasiekę Užventį, po vakarienės susėdome žaisti „Uno“. Žmonių – tikrai daugiau nei dešimt, tad visiems išsitekti prie vieno žaidimo stalo sudėtinga. Juolab taip, kad greta sėdintis nematytų tavo kortų. „Gerai, kad tu nematai“, – su atverstomis kortomis į Povilą pasisuko Vaida. O vėliau, kažkam neatsargiai leptelėjus, kokios spalvos kortas turi, visus iš juoko išvertė Povilo pastaba: „Čia yra aklų, bet ne kurčių.“ 

Užsivakarojome ilgai. Tiek ilgai, kad kitą rytą už vakaro linksmybes iš žygio organizatorių atsiėmėme su kaupu. Tačiau išaušęs rytas Užventyje man įsiminė ne dėl to. Iš ryto, eidama iš dušo, pamačiau laiptais į pirmąjį aukštą nusileidusį Povilą. Ėjo atsargiai, pasiramstydamas į sieną. Neregiams svetima, nepažįstama aplinka yra iššūkis. 

– Povilai, gal tau padėti? – paklausiau. 

– Aha. Ieškau savo kuprinės. 

– O kurioje vietoje tu ją pasidėjai? – paklausiau, sulig paskutiniu žodžiu supratusi savo klausimo absurdiškumą. – Nepyk, durnai paklausiau. 

Bendromis jėgomis Povilo kuprinę radome. Tiesą sakant, kaip iš krūvos į vieną vietą sumestų kuprinių jis atrado savąją – man iki šiol paslaptis. 

Tiek Žemaitijos, tiek kituose žygiuose teko pažinti ir daugiau neregių, o kartu – ir šiek tiek prisiliesti prie jų pasaulio. Dažniausiai žygiuose neregiai jau turėdavo savo vedlius – su jais eidavo keli savanoriai. „Žinai, aš bijau juos vesti, – kartą prisipažinau Gedui. – Aš nemoku, aš nežinau, kaip stebėti Kelią ir kada pasakyti, kad priešais kelmas ar koks laiptas.“ Gedas pažiūrėjo į mane savo gudriomis akimis ir gūžtelėjo pečiais, o netrukus prie manęs priartėjo su neregiu Vytautu: „Vytautai, dabar eisi su Jurga. Ji sakė, kad jūsų bijo.“ 

Tą akimirką panorau Gedui spirti į pačią skausmingiausią vietą. Sušiktas, tiesą sakant, atvirumas. Tačiau šis, linksmai krizendamas, nuėjo tolyn. O mes su Vytautu – kartu. Kaip tyčia, kelio atkarpa pasitaikė ne iš lengvųjų – laukai, nelygios pievos, kupstai. Laimei, kol Gedas iš manęs perėmė Vytautą, nieko baisaus nenutiko. Pasirodo, nėra labai sudėtinga – eini sau, ir eini, o Kelią šie žmonės jaučia tarsi kitu, mums nepažįstamu, pojūčiu. Tiesa, apie ką mudu kalbėjomės, aš nepamenu – mano visos mintys buvo nukreiptos į tai, kad tik nepargriūtų Vytautas. Einant su neregiu, kuris su savimi neturi baltosios lazdelės, svarbu liesti ranką – taip nematantis žmogus nenusuks nuo kelio krypties ir kojomis neįpuls, pavyzdžiui, į žirnių lauką. 

Tąsyk, Žemaitijos žygyje, visi – tarp jų ir neregiai – įveikė maždaug šimto aštuoniasdešimties kilometrų atstumą. Ir būtent tada, paskutinę dieną, aš pagalvojau, kad žmogaus galimybės yra beribės. Nors nėjau visas dienas, tačiau jaučiausi pavargusi kaip kelis hektarus be poilsio suaręs arklys. 

Su Povilu geriau susipažinau jau vėliau, kai jis man pasakojo savo gyvenimo istoriją. Iš jo išmokau pamoką – nėra kvailų klausimų. „Jei tau rūpi, tai klausk. Nes jei tu klausi tik rimtai – nei tau bus įdomu klausinėti, nei man – atsakinėti“, – sakė. O aš ir klausiau. Ne tik jo, bet ir kitų Kelyje sutiktų neregių. Man įdomu, ar jie žino, kaip atrodo žmogus? Juk niekada jo nematė. Žino, nes liečia. Žino, kaip atrodo ir šuo ar katinas. Tačiau štai kaip dramblys – to neįsivaizduoja. Sunku suprasti kito žmogaus pasaulį. Ir kartais išties kyla kvailų klausimų. Tačiau jie svarbūs, nes taip, sakė Povilas, matantys žmonės gali pažinti neregių pasaulį. Būtent tokia ir yra „Pojūčių turizmo“, kurio gidas yra Povilas, esmė – tarp žmonių mažinti atskirtį. 

– Yra žmonių, kurie gyvenime kažko neturi, yra žmonių, kurie serga širdies ligomis arba turi problemų su klausa. Galbūt jie šiaip kažkuo nusivylę. Kalbant apie nematančius žmones, nereiktų sureikšminti to, kad jie nemato, kad tarsi negali apsitarnauti patys. Nereiktų galvoti, kad gyvenimas mus nuskriaudė. Trūkumų, kurie atsiranda dėl nematymo, aš nesureikšminu. Taip, aš negaliu vairuoti automobilio, bet tai nėra tai, kad dėl to aš negaliu gyventi. Galbūt, turint automobilį, būtų didesnis komfortas, tačiau iš kitos pusės – reikia pilti degalus, remontuoti jį, tad gal tikrai patogiau naudotis viešuoju transportu? Gyvenime visur yra pliusų ir yra minusų. O žmonės yra skirtingi, skirtingi jų poreikiai – tiek matančiųjų, tiek neregių. Nematantys žmonės irgi yra skirtingi – vieni savarankiški labiau, kiti mažiau, vieniems reikia daugiau aplinkinių pagalbos, kitiems mažiau. Yra ir tokių, kuriems viskas atrodo blogai ir jie save vadina aukomis. Man svarbu, kad kiti suprastų ir žinotų – esu toks pats žmogus, kaip ir jie. Aš geriu kavą, mėgstu valgyti mandarinus ir gerai leisti laiką, – kalbėjo Povilas, vaikystėje svajojęs tapti chirurgu. 

Svajonė neišsipildė, tačiau Povilas šiek tiek prisilietė prie jos – jis dirba masažuotoju. Vis tiek, sako jis, čia truputį medicina. Povilas gimė turėdamas įgimtą akių ligą – glaukomą, o vaikystėje šiek tiek matė. Dieną jis skirdavo nuo nakties, tamsą – nuo šviesos, matydavo saulę. 

– Dabar kartais juokauju: man nereikia, kad tamsiu paros metu namuose būtų uždegta šviesa. Vaikystėje žiūrėdamas iš arti galėjau atskirti spalvas, jei jos nebuvo labai panašios. Pavyzdžiui, juodą nuo baltos arba geltoną nuo mėlynos. Mačiau ir taip šiek tiek suvokiau pasaulį. Bet regėjimas prastėjo ir kai buvau maždaug dvylikos metų jau nemačiau nieko. 

– Apakai staiga? 

– Ne, regėjimas tiesiog nusilpo – palaipsniui. Dabar man dvidešimt šešeri, tad nieko nematydamas gyvenu jau apie trylika metų. Dėl to, kad šiek tiek mačiau vaikystėje, mano suvokimas apie pasaulį yra kitoks nei tų, kurie gimsta visiškai nematantys. Tie, kurie gimė nematantys, viską įsivaizduoja abstrakčiai, o aš konkrečiau. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nemato nuo gimimo, žino, kad stalas yra stačiakampis arba apvalus. Bet kas yra stačiakampis arba apvalus? Jei žmogus praregėtų ir pamatytų, jam reiktų visko mokytis iš naujo. Nes jis daiktus pažįsta juos liesdamas, o ne matydamas. Praregėjęs jis aplinkos tiesiog nesuprastų. Labai įdomu stebėti žmones per mūsų ekskursijas. Būdamas su specialiais akiniais ir liesdamas daiktą, bet jo nematydamas, žmogus nesupranta, kas tai. Liesti ir matyti – labai skirtingi dalykai. Tos ekskursijos labai įdomios ir man pačiam. Manęs kartais klausia: kaip mes eisime, dviese nematantys? Kaip atpažinsime kliūtį? Tada klausiu atgal: o kaip aš vienas tą darau? Kaip randu perėją, kaip stotelę? Tada žmogus tarsi sutrinka ir pagalvoja: jei tu gali, gal galėsim ir mes? Dar manęs prieš ekskursiją klausia: tu vienas atėjai? Taip? Kaip? Bet juk kelias sužymėtas, šviesoforai – garsiniai. Tada, kai žmogus pagaliau užsideda akinius ir prasideda ekskursija, jam būna viskas nauja. Nauji pojūčiai, kurie iš karto paaštrėja. Būna nejauku, atsiranda nerimas. Jausmas, sako žmonės, tarsi eitum į sieną, tarsi prieš tave – vienos kliūtys, net jei priešais tėra tuščia erdvė, takas ar pieva. Bet žmogui taip neatrodo. Mes turime išsiugdę pojūtį: artėdami prie bet kokio didesnio daikto, jį jaučiame. Jei tai betoninis pastatas – nuo jo sklinda šaltis, jei medis – kvapas, šiluma, o artėjant prie automobilio atsiranda sunkumo, metalo jausmas. Matančiam žmogui tai suvokti sudėtinga. Bet taip yra. Tačiau kai žmogus neturi tokių pojūčių – atsiranda baimė. Jam atrodo, kad kiekviename žingsnyje yra kliūtys, jis nejaučia erdvės ir atstumo. O kai žengia pirmuosius žingsnius, kai papasakoju apie savo pojūčius – žmogus jų pradeda ieškoti ir savyje. Eidamas tamsoje jis pradeda galvoti. 

– Leisk paklausti kvailai, tačiau man tai tikrai įdomu. Ką labiausiai norėtum pamatyti? 

– Šito manęs jau klausė. Nežinau, reikia gerai pagalvoti. Jei sužinočiau, kad rytoj matysiu, o paskui vėl ne, nežinau, ką pamatyti norėčiau. Konkretaus žmogaus gal ne, gal labiau gamtą. Keliaujant, žygiuojant mes visą grožį suvokiame per pojūčius. Tai – ir kvapai, ir vėjas, ir paukščių garsai. Taip susidarai sau paveikslą, kad yra gražu ar negražu. Pavyzdžiui, eini per kaimą ir pajunti mėšlo kvapą. Tada tavo mintyse susikurtas vaizdas keičiasi. 

Autorės nuotrauka. Jurgita Lieponė. Vidutinio amžiaus apskrito veido moteris trumpais šviesiais į dešinę galvos pusę sušukuotais plaukais, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu ir palinkusi į priekį žvelgia į tolį. Ji dėvi tamsią palaidinę šviesiomis juostelėmis ir žaismingai šypsosi kiek pravertomis lūpomis, tarsi būtų pasiruošusi kalbėti. 

Nuotrauka. J. Lieponės knygos „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ (2023 m., BALTO leidybos namai) viršelis 

Viršutiniame trečdalyje iš nugaros pavaizduotos žvyruotu keliu tolyn žengiančio žmogaus pėdos, apautos sportbačiais ir tamsiomis kojinėmis. Dešinė priekyje pastatyta koja užfiksuota nuo blauzdos vidurio, o kairė kyla nuo žvyro ir matyti tik pusė jos pado. Tolumoje žaliuoja medžiai ir dangumi slenka šviesūs debesys. Į viršelio apačią metamas keliautojo šešėlis ir apatinę dalį sudaro tamsus fonas, kuriame nuo pėdų vingiuoja šviesios vis nutrūkstančios greitkelio linijos. Po kairiuoju padu smulkiomis šviesiomis raidėmis pateiktas autorės vardas, maždaug ties viduriu yra didelis pavadinimas: „Kelias, pingvinai ir aš“, o apačioje prie šviesaus geldelės paveikslėlio užrašas: „Camino Lituano dienoraštis“, link kurio kelio viduriu žingsniuoja trys smulkūs pingvino pėdsakai. Viršelis perteikia ilgos kelionės ir nuolatinio judėjimo pirmyn įspūdį.