Ir kūnui, ir sielai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Pusantros sekundės kelionė

Kiekvienas turime savo siekių, kartais net tokių ypatingų, kad juos drąsiai galime vadinti „viršukalnėmis“. O štai neregiui Povilui Krapikui viršukalnė tapo ne tik metafora, bet tikrų tikriausiu tikslo įgyvendinimu, kurį įsimins ne tik Povilas, bet ir jo artimieji, bičiuliai, neregių ir silpnaregių bendruomenės nariai. Rugpjūčio 4–11 dienomis lengvaatletis P. Krapikas, lydimas šešių bičiulių, įveikė sudėtingą trasą aplink Monte Rozos kalnyną, esantį Italijos ir Šveicarijos Alpėse. Tai antrasis pagal aukštį kalnų masyvas Europoje su legendine trasa, siekiančia 200 km, vedančia žygeivius per derlingus slėnius, Alpių kaimelius, uolėtus, snieguotus kalnus su milžiniškomis ledynų viršūnėmis. 

Į kelionę Povilas leidosi su bendražygiais iš šiuolaikinės piligrimystės kultūrinio turistinio kelio „Camino Lituano“. Jo vienijamas bendraminčių būrys kartu keliauja nuo 2017 m. Iki šiol tai buvo žygiai po Lietuvą, tačiau šiemet pirmą kartą nutarta išbandyti sudėtingesnį maršrutą – kopti į kalnus. Kelionė prasidėjo Italijoje, o baigėsi Šveicarijoje. Povilas į viršukalnes leidosi padedamas vedlių, jais buvo trys komandos nariai – Marius Minkevičius, Gediminas Kabaila, Vaida Juodkojytė. Kiti trys kartu keliavę žmonės buvo atsakingi už transportą, maistą, kitus organizacinius kelionės dalykus. Tai Rasa Augutytė, Jurgita Lieponė, Jolanta Kurčauskaitė. 

Ši kelionė – tai ne tik iššūkių kupinas patyrimas, bet ir didelio pasiruošimo reikalaujantis sprendimas, tad itin daug dalykų reikėjo numatyti iš anksto. Apie tai Povilas pasakojo: „Dėl fizinio pasirengimo mes nesijaudinome, esame patyrę keliautojai. Tačiau didžiausias iššūkis kilo dėl mano nematymo, todėl viską reikėjo numatyti taip, kad kelionė, pirmiausia, būtų saugi. Pasiruošimą sunkino tai, kad Lietuvoje nėra kalnuotų vietovių, o vykti kitur ir pasibandyti taip pat neturėjome galimybių. Tad metodiką dėliojomės daugiau teoriniu lygmeniu. Dalis dalykų pasiteisino, kitus teko koreguoti nuvykus. Tarkime, turėjome apraišus, kuriais keli žmonės susiriša ir kritimo ar slydimo atveju tai apsaugo. Bet mums jų neprireikė, nes jie labiau naudojami dar sudėtingesnėms trasoms. Pagrindinė priemonė mano kelionėje buvo turistinė lazda, ji puikiai pakeitė baltąją lazdelę, lengvino patį ėjimą, kopimą į kalnus.“ 

Itin kruopštaus pasirengimo prireikė ir susidedant kuprinę. Čia Povilas jau iš ankstesnių kelionių žinojo pagrindinius principus, bet kai kur patarimais gelbėjo ir bičiuliai, ypač tie, kurie yra kopę į kalnus. Svarbu buvo susidėti reikalingiausius daiktus taip, kad kuprinės svoris neviršytų 10 procentų kūno masės. Povilo atveju tai buvo 12 kg kuprinė, kurioje tilpo būtiniausi daiktai – dienos maistas, miegmaišis, apranga, tinkanti ir prie 25 laipsnių šilumos, ir prie neigiamos temperatūros. 

Kopimas į kalnus kiekvieną dieną prasidėdavo ryte. Visi iškeliaudavo kartu, o tuomet jau kiekvienas eidavo savo tempu. Po kurio laiko žygeiviai susitikdavo kartu pailsėti, užkąsti. Jie kelionėje maitinosi lengvais užkandžiais – riešutais, šokoladu, greitaisiais angliavandeniais, suteikiančiais energijos, bet neapsunkinančiais organizmo, o jau stipresnis maistas buvo per pusryčius ir vakarienę apsistojimo vietose. 

Kartu su komanda Povilas iš viso nuėjo beveik 200 kilometrų, per dieną įveikdavo 20 kilometrų atstumą. Tačiau kalnuose, priešingai nei lygumoje, kilometražas padidėja dėl papildomų vertikalių kilometrų. Povilas sakė: „Taip nutinka kylant į aukštį ar leidžiantis. Apytiksliai paskaičiavome, kad vertikalių kilometrų dienos vidurkis siekdavo 1,5 km aukštyn ir tiek pat žemyn. Aukščiausiai esame pakilę į ledyną 3,5 km aukštyje virš jūros lygo, o žemiausiai – 1,5 km žemiau jūros lygio. Dažniausiai į dieną įveikdavome vieną perėją, kitaip tariant, vieną viršukalnę, įkopdavome į ją, pasidžiaugdavome gamta ir vėl leisdavomės žemyn.“ 

Kiekvienas puikiai žinome, kad kopti į kalną fiziškai yra sunkiau, bet stabiliau, užtikrinčiau, o einant žemyn visuomet atsiranda pavojus nudardėti. Tačiau viena yra leistis lygiu paviršiumi, kita, kai po kojomis uolienos, akmenys. Povilui prie šių pavojų prisidėjo dar ir nematymas, tad apie kopimo sudėtingumą vyras kalbėjo: „Kai lipi į kalną, keliant koją gali pasitikrinti, kokio dydžio kilimas, koks bus pagrindas. Jei statant pėdą tu ir nepataikysi, bet vis tiek žinai, kad vienu kitu centimetru patraukus koją toliau, tu ją pastatysi. O kai leidiesi, apima jausmas, kad statai koją į niekur, tarsi į bedugnę. Todėl kalnuose labai svarbus psichologinis pasiruošimas, motyvacija, tikėjimas savimi, ir, žinoma, pasitikėjimas vedliu, kad jis duos teisingą komandą saugiai nulipti.“ 

Vienas iš Povilo vedlių buvo verslininkas, žygeivis, vienas iš „Camino Lituano“ įkūrėjų M. Minkevičius. Jis atviravo, kad tai, kaip būti vedliu kalnuose, viską aiškinosi patys savo jėgomis, kai ką planavo iš anksto, o kai kas dėliojosi jau kalnuose. Vedliai keitėsi trasoje be jokio išankstinio plano, viskas priklausė nuo situacijos realiu laiku. Iki šios kelionės daugiausia kalnuose patirties yra turėjęs Marius, tad vyras apie žygio išskirtinumą kalbėjo: „Mes jau pažįstami ne pirmus metus, tad buvo lengva tarpusavyje komunikuoti ir suprasti, kas ką turi daryti. Ši kelionė mums visiems buvo pirmas kartas, todėl viską kruopščiai planavomės – ir savo pačių, ir Povilo jėgas, ir maršruto sudėtingumą. Buvome numatę ir atsiraukimo variantus, kad jei bus per sudėtinga ar neleis oras, leisimės į slėnius, rinksimės patogesnį maršrutą. Bet to neprireikė. Buvome pasirengę ir žymiai daugiau priemonių, bet vietoje paaiškėjo, kad jos pasirinktame maršrute labiau trukdytų, nei padėtų. Mums puikiai užteko, kad Povilas turėjo žygio lazdą, ją laikydamas vienoje rankoje pasimatuodavo aukštį, o su kita ranka jis buvo įsikibęs į vedlio kuprinę. Jei kalno šlaitai būdavo labai statūs, ar aš, ar Gediminas, prilaikydavom Povilą, kad jis teisingai pastatytų koją. Bet jis ėjo labai natūraliai, puikiai jautė aukščio kitimą, atstumą. Mums tikrai nekilo problemų, nes Povilas yra stipriai pasirengęs fiziškai, jis puikiai susitvarkė ir su didele dėmesio koncentracija, nes saugumas buvo svarbiausias dalykas. Jis visais savo pojūčiais tuos pavojus juto gal net labiau, nes matantieji kartais neįvertina kai kurių situacijų ekstremalumo.“ 

Išvengti sudėtingų situacijų kalnuose beveik neįmanoma. Ne išimtis buvo ir šiai komandai. Daugiausia sunkumų jai teko patirti pirmąją kelionės dieną, kai lipant dideliais, nestabiliais akmenimis užklupo lietus. Povilas prisiminė: „Akmenys slidūs, judantys, todėl adrenalino patyrėme labai daug. Tačiau kitomis dienomis jau nebebuvo taip baisu, nes po pirmos tokios dienos kūnas ir protas suprato, ko galima tikėtis. Tiesiog susidraugavome su tuo. Buvo ir slydimo atvejų. Jei slysta vedlys, tai tarsi dvi akys turi stebėti keturias kojas. Bet visko neįmanoma numatyti, tiesiog ėjau įsikibęs į gido kuprinę per ištiestą ranką 1,5 m atstumu ir jutau, kada jis lipa, kada leidžiasi, atidžiai sekiau, kada pasako apie kliūtis. Aš turėjau tik sekundę laiko išklausyti duodamą komandą ir pusę sekundės ją įgyvendinti.“ 

Dėl didelės dėmesio koncentracijos sudėtingose vietose net nebuvo laiko pasigrožėti kalnų platybėmis. Tačiau vedlys Marius atviravo, kad apie kraštovaizdį Povilui pasakodavo pasiekus Alpių slėnius ar per pertraukėles: „Ten, kur pasiekdavome itin pavojingas vietas, jose buvo sudėtinga visiems, ir nesvarbu, ar tu matantis, ar ne. Tuomet tikrai ne apie gamtos grožį galvojome, nes teko kopti ir per itin stačius šlaitus, sniegą, kai jau dėjomės specialias priemones, kad nenuslystumėme. Bet mūsų grupė greitai prisitaikė prie išbandymų ir trasą įveikėme be didelių nutikimų.“ 

Šios grupės sėkmę netruko įvertinti ir pakeliui sutikti bendražygiai. Iš jų jausdavosi didelis palaikymas, pagarba. Įspūdingiausias buvo susitikimas su italų grupe, apie kurią Marius pasakojo: „Su jais mes nuolat susitikdavome viename ar kitame taške. Ir kai užkopėme į 3 km ledyną, jie mus pasitiko tokiais plojimais, kokie Italijoje aidi tik „La Scaloje“. Tai buvo žmonės su ilga keliavimo patirtimi, su savimi turėjo rimtą alpinizmo įrangą, jiems į šį kalną taip pat nebuvo lengva kopti, tad natūralu, kad nematančio žmogaus žygis jiems kėlė didelį įspūdį ir susižavėjimą. O mums patiems ši kelionė – tai labai pavykęs atostogų planas su nuostabiais patyrimais, geromis emocijomis, dar didesniu komandos sustiprinimu. 

Keliavome savo lėšomis, nes jei tai būtume pavertę projektu, vyrautų kita atmosfera su tam tikrais įsipareigojimais. Be to, tai būtų labai brangus projektas, nes vienam nematančiam žmogui išvesti į kalnus prireiktų visos komandos.“ 

Kiek yra keliaujančių po kalnus neregių ir silpnaregių, sunku pasakyti. Tačiau Povilas įsitikinęs, kad jis Lietuvoje tikrai yra ne vienintelis, o už šalies ribų jis žino net pavyzdžių, kai kopiama į dar sudėtingesnes viršūnes. Pabandžius kopti, kalnai užburia visam gyvenimui, tad jei Povilui visa tai reikėtų pakartoti, jis net nedvejotų: „Palyginti su kitu sportu, kalnai – ypatinga dimensija. Šia kelione norėjosi ne parodyti, kad kažką galiu ar kažko negaliu, o tiesiog troškau susidraugauti su gamta. Ji yra mūsų stiprybė, galybė, tad pabuvojęs tokiose platybėse pats jautiesi tvirtesnis. Gamta mus priėmė labai draugiškai, dėl to emocijos dar nuostabesnės, ačiū jai už tai.“ 

Nuotrauka. Žygeivių komanda, įveikusi sudėtingą Alpių trasą: priekinėje linijoje sėdi iš kairės J. Kručkauskaitė, P. Krapikas, J. Lieponė, M. Minkevičius, R. Augutytė, G. Kabaila, kiek aukščiau už Povilo sėdi V. Juodkojytė / kelionės organizatorių nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuoti ant akmens luitų susėdę laimingi žygeiviai. Jie apsėdę didelį, kampuotą akmenį su rodykle į kairę, pažymėta raidėmis TMR, ir rodykle į dešinę, pažymėta šešetu. Pačiame priekyje nuotraukos dešinėje sėdintis linksmai besišypsantis Gediminas laiko iškėlęs dešinės rankos nykštį. Jam už nugaros įsitaisiusi Jurgita pergalingai iškėlusi į viršų žygio lazdas. Likę keliautojai pasiskirstę ant akmenų maloniai šypsosi fotografui. Jie visi patogiai apsirengę, kai kurie su akiniais nuo saulės ir kepurėmis. Aplinkui sudėtos didelės kelioninės kuprinės ir žygio lazdos, už keliautojų plevėsuoja Italijos vėliava. Supančiame lauke auga vargana žolė ir iš žemės kyšo daugybė įvairaus dydžio akmenų. Nuotrauka perteikia pakilią keliautojų nuotaiką ir ryžtą.