Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Svajonę įgyvendina pati

Šiais laikais retas nustemba šalies aukštųjų mokyklų ar kolegijų koridoriuose sutikęs silpnaregį ar neregį su baltąja lazdele. Galime tik pasidžiaugti, kad regos negalią turintiems žmonėms aukštasis mokslas tapo kasdienybe. Ši rugsėjo pirmoji – ne išimtis. Tarp studentų sutinkame ir dvi ypatingas mokslo daktaro laipsnio siekiančias merginas. Tai istorikė Ugnė Jonaitytė ir filologė Ugnė Žilytė. Jos pirmosios mūsų sąjungos narės, po Nepriklausomybės atkūrimo pasiryžusios siekti mokslo daktaro laipsnio. Apie silpnaregės U. Jonaitytės studijų atradimus jau pasakojome „Mūsų žodžio“ skaitytojams. Įdomu, kaip Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijoje sekasi studijuoti neregei U. Žilytei. 

– Jauniems žmonėms viena iš opiausių problemų – darbo paieškos. Ar baigus mokslus VU lengvai pavyko susirasti darbą? 

– Ši problema aktuali iki šiol. Netgi galvoju šia tema parašyti straipsnį. Jame aprašyčiau savo patyrimą ieškant darbo. Ypač įdomūs pokalbiai dėl darbo su darbdaviais. Studijuodama vokiečių filologiją VU gana anksti ėmiau mąstyti apie nuolatinį darbą. Jau antrajame kurse savo gyvenimo aprašymą įkėliau į svetaines, siūlančias įvairius darbus neįgaliesiems. Pirmiausia mano žvilgsnis nukrypo į neįgaliųjų teatrą. „Naujojo teatro“ direktorė pakvietė apsilankyti spektaklyje. Žinoma, ėjau viena. Gal sunkiai orientavausi naujoje erdvėje, bet po spektaklio nesulaukiau teatro vadovės kvietimo pasikalbėti. Vėliau – „Dialogas tamsoje“, irgi nusivylimas. Tada darbo paieškas praplėčiau. Sulaukiau verslininkų pasiūlymų. Jie tikrai buvo kontroversiški. Pamėginau darbą sieti su specialybe. Sulaukiau pasiūlymo Vokietijoje prekiauti Himalajų druska. Nemažai laiko pareikalavo druskos aprašų vertimas iš lietuvių į vokiečių kalbą. Būdama naivi, tikėjausi sėkmės. Dabar puikiai suprantu, kad į Vokietijos rinką su tokia preke neverta brautis. Kitas verslininkas norėjo, kad aš su vokiečiais prekiaučiau malkomis. Vilniaus oro uostas pasiūlė vokiečius keleivius informuoti apie skrydžių pokyčius. Darbo pasiūlymas buvo įdomus, bet reikėjo darbintis nedelsiant, o aš jau turėjau bilietus poilsiui Graikijoje. Vos grįžusi iš Graikijos sulaukiau skambučio iš Lietuvos aklųjų ugdymo centro. Kvietė dirbti brailio rašto knygų redaktore. Deja, tada dar nebuvau baigusi universiteto ir pagal Švietimo ministerijos nuostatus be aukštojo mokslo baigimo dokumento šiose pareigose dirbti negalėjau. Įdomiausia tai, kad kitą dieną dalyvavau tuometės Lietuvos aklųjų bibliotekos surengtame renginyje. Prie manęs priėjusi direktorė pasiūlė ateiti ir pasikalbėti. Galvoju, kodėl man pavyko įsidarbinti bibliotekoje? Aš aktyviai įsijungiau į jos veiklą. Suorganizavau kelis protmūšius, lankiau įvairius renginius. 

– Kelerius metus darbuojiesi Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB). Už ką esi atsakinga ir ar matai čia tolesnes perspektyvas? 

– LAB įsidarbinau 2018 metų spalio mėnesį. Iš pradžių darbavausi brailio knygų redaktore leidybos skyriuje, o prieš dvejus metus perėjau į informacinių išteklių skyrių dirbti tiflotyros vyresniąja specialiste. Vokiečių kalba renku įvairiausią informaciją, susietą su neregiais. Tai neregių gyvenimas, naujos technologijos, svarbiausios aktualijos. Įdomiausius straipsnius verčiu į lietuvių kalbą. Kita kryptis – kultūros įstaigų bei žmonių konsultavimas muziejų prieinamumui neįgaliesiems gerinti. Taip pat interesantus konsultuoju naujausių technologijų, pritaikytų neregiams ir silpnaregiams, klausimais. Dažniausiai kalbu apie ELVIS platformos naudojimąsi. Šiek tiek redaguoju ir brailio raštu leidžiamas knygas. Kalbant apie perspektyvą – tikrai ją matau. Prieinamumo tema tik įgauna pagreitį. Ji plėsis ir kasdien taps aktualesnė. Nuolat šia tema yra priimami nauji dokumentai. Apie jų egzistavimą daugelis kultūra besirūpinančių įstaigų nė nežino. 

– Ar įsidarbinus bibliotekoje nepajutai tolesnių studijų ir mokslo alkio? 

– Nespėjau pasiilgti. Baigusi bakalauro studijas iš karto įstojau į Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo administravimo magistro studijas. Šį universitetą pasirinkau dėl ištęstinių studijų galimybės. VU, norint gauti magistro laipsnį, turi lankyti dienines studijas, o aš dirbu. MRU paskaitos vyko šeštadieniais. Tiesa, kontaktines paskaitas sutrukdė pandemija. Netgi magistro darbą apsigyniau nuotoliu. Juokingiausia tai, kad jį gyniausi sirgdama kovidu. 

– Atrodytų, tavo gyvenimas puikiai sustyguotas. Kas paakino pasukti mokslininkės keliu? 

– Kalta muzika. Klausydamasi jos dažnai apninka svajos. Viena iš jų – stoviu prieš auditoriją ir skaitau paskaitą studentams. Realiame gyvenime su tėčio žmona apie tai kalbėdavomės. Ji man nuolat kartodavo, kad aš sugebėsiu mokytis ir pasieksiu daktaro laipsnį. Nusprendžiau, kad šis siekis nėra būtinas ir atidėjau vėlesniam laikui. Kaip įprasta, atsitiktinumas planus pakoreguoja. Naršydama internete užėjau į LASS svetainę. Naujienų skiltyje užtikau skelbimą, kuriame rašoma, kad ieškomas doktorantas edukologijos krypties studijoms. Skelbimo antraštė suklaidino, nes šis pasiūlymas – edukologijos studentams. Pamaniau, kad aš tikrai netiksiu. Perskaičiau ir pamiršau iki Vilmanto Balčikonio skambučio. Jis išsklaidė mano dvejones ir nuoširdžiai paskatino išmėginti šias studijas. Nors patyriau tikrą šoką, vis dėlto pasiryžau ir paskambinau. Išgirdau – priėmimas baigtas. Tačiau netrukus buvo paskelbtas naujas konkursas, kurį aš laimėjau. Studijuoti pradėjau pernai gruodžio mėnesį, nors doktorantūros paskaitos vyko nuo rugsėjo 1-osios. Buvau įspėta, kad turėsiu pasivyti. Nors sunku, bet pasivijau. Išlaikiau tris egzaminus. 

– Papasakok apie doktorantūros studijas VU Šiaulių akademijoje, kokia yra studijų specifika? 

– Pirmiausia reikėjo užpildyti registracijos formą elektroniniu būdu. Džiaugiuosi, kad forma gana paprasta, neregiui lengvai prieinama. Viską padariau savarankiškai. Pildomoji paraiška – itin išsami. Prie jos reikėjo prisegti krūvą įvairiausių dokumentų: asmens dokumentą, paraišką, mokslinį projektą, dviejų dėstytojų rekomendacijas, motyvacinį laišką. Po dokumentų peržiūros dalyvavau motyvaciniame pokalbyje. Jis taip pat vyko nuotoliniu būdu. Labai bijojau. Pokalbio metu dėstytojai kritikavo ir nesiliovė klausinėti. Prisiklausiusi komentarų ir pastabų jau ėmiau manyti, kad studijuoti tikrai neteks. Nuogąstavau tuščiai. Kitą dieną gavau kvietimą doktorantūros studijoms. Beliko tik pasirašyti sutartį. 

Studijuojant konkursinėje doktorantūroje mokslinės temos pats laisvai negali pasirinkti. Ji tau yra paskiriama. Mano tema yra „Pedagogų, dirbančių su sutrikusios regos vaikais, profesinė transformacija įtraukčiai švietime įgalinti“. Trumpiau tariant, analizuoju mokytojų profesinių įgūdžių kaitą, kai pas juos į klasę ateina nematantis moksleivis. Doktorantūros studijos labai skiriasi nuo bakalauro ar magistro. Pats turi susidaryti visų ketverių metų studijų planą renkantis šešis studijų dalykus, iš kurių du – privalomi. Būtina sudalyvauti dviejose mokslinėse konferencijose, parengti ir perskaityti mokslinius pranešimus. Taip pat būtina vieno mėnesio trukmės stažuotė užsienyje. Stažuotę ir konferencijas atidėjau studijų pabaigai. 

Nors oficialiai studijuoju Šiauliuose, bet ten dar nė karto neteko vykti. Su manimi studijuoja dar devyni kolegos. Viena – kurčnebylė. Privalomųjų dalykų paskaitos yra dvejopos. Vienos nuotolinės, o kitos vyksta gyvai įvairiose Vilniaus vietose. Doktorantūroje dėstytojai skaito paskaitas iš įvairių Lietuvos universitetų. Atsiskaitymo forma – rašto darbas. Kas pusę metų vyksta atestacijos. Jos nuotolinės. 

– Turbūt esi pirmoji neregė Lietuvoje, stacionariai studijuojanti doktorantūroje. Su kokiomis problemomis susiduri ir kaip jas išsisprendi? 

– Problemos yra dvejopos. Pirmoji, tai paskaitų lokalizacijos problema, o paprasčiau – paskaitų vietų išmėtymas ir nuolatinis jų keitimas. Neregiui ypač sunku savarankiškai jas surasti, todėl važiuojant į paskaitas nuolat kankina mintis ir abejonė, ar pavyks nepasiklysti. Nerasdama auditorijos, griebiuosi telefono ir skambinu kolegoms, kurie pasitinka ir palydi. Kita problema – dokumentų parengimas. Ypač skrupulingai paisoma teksto maketavimo dalykų. Čia mano silpnybė. Užsibrėžiau tikslą išmokti maketuoti, o kol kas be padėjėjo neišsiverčiu. Iš pradžių gelbėjo bendradarbė Ina, o dabar padeda VU bibliotekos darbuotojas. Skaidrių vizualizavimas taip pat problema. Čia man padeda negirdinti kolegė, o aš jai atsidėkoju straipsniais. Kolegė gyvena Suomijoje ir negali prieiti prie visų reikalingų elektroninių mokslinių bazių. Aš tokią prieigą turiu. 

– Nesuklysiu teigdamas, kad rašant disertaciją svarbiausia susirinkti būtiną moksliniam tyrimui medžiagą. Tenka daug skaityti įvairiomis kalbomis parašytos mokslinės literatūros, monografijų ir straipsnių. Kaip renki moksliniam tyrimui būtiną medžiagą? 

– Rinkdama medžiagą neapsieinu be elektroninių mokslinių duomenų bazių. Naudojuosi trimis duomenų bazėmis. Po jas naršyti gana paprasta. Moksliniai tekstai suskaitmeninti PDF formatu. Patogu naudotis tekstų bibliografija. Sudarant literatūros sąrašus bibliografiniai aprašai yra nepakeičiami pagalbininkai. Per metus pramokau daug įvairiausių naudingų dalykų. Pirmiausia išmokau naršyti bazėse. Perpratau paieškos sistemą bei raktažodžių taikymą. 

– O kiek tavo mokslinis tyrimas yra sietinas su neregiais ir silpnaregiais? 

– Mano tyrimas labiau sietinas ne su neregiais, o su jų pedagogais. Disertacijos tikslas – pagalba mokytojams, į kurių klasę ateis mokytis aklas vaikas. Pasiremdama mokytojų praktikų patirtimi stengsiuosi paruošti metodinę medžiagą darbui su nematančiaisiais, silpnaregiais moksleiviais. 

– Esi minėjusi, kad užsienio autorių moksliniuose tekstuose užtikai nemažai įdomių žinių, susietų su nematančiaisiais, kokios jos? 

– Dabar koncentruojuosi į neregių tiksliųjų dalykų mokymą. Neregiams tikslieji mokslai sunkiausiai prieinami, ypač atkreiptinas dėmesys į schemas, grafikus ir diagramas, jų vaizdavimą brailio raštu. Medžiagos yra daug ir įvairios. Deja, lietuvių kalba pastarosios beveik nėra. Remiuosi tik angliškais ir vokiškais tekstais. Štai 2014 metais pagamintas termometras neregiams, matuojantis temperatūrą nuo minus 15 iki plius 115 Celsijaus laipsnių. Neregiui informacija perteikiama per vibracinius dažnius. Smulkiai aprašomi kompleksiniai tyrimai, kaip nematant skaityti diagramas. Sukurtos duomenų bazės su garsiniais aprašais, specialiomis programėlėmis, kurios mobiliųjų telefonų ekranuose ieško grafiko ir jį garsu apibūdina. Yra sukurta speciali programavimo mašina 7–11 metų vaikams, kuri padeda vaikams kurti melodijas, pasakojimus. Įrenginio tikslas – supažindinti akluosius su programavimo dalykais. Kitas įdomus tyrimas – kaip neregiai patys galėtų braižyti 3D objektus kompiuteriuose. Lenkai sukūrė neregiams specialią bazę matematikos uždaviniams spręsti. Pradedama nuo paprasčiausių ir baigiama sudėtingais uždaviniais. Paaiškėjo, kad uždavinių sprendimams padeda formulių alternatyvūs garsiniai aprašai. Deja, pasigedau fizikos mokymo pritaikymo akliesiems tyrimų. 

– Ar esi pasvajojusi, ką veiksi apsigynusi mokslinį darbą ir gavusi mokslo daktaro laipsnį? 

– Su mokslu ateitis ir planai nėra susiję. Turiu gan keistą tikslą. Po studijų ketinu Graikijoje įsigyti apartamentus. 

Nuotrauka. U. Žilytė siekia mokslo daktaro laipsnio edukologijos srityje / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Nuotraukoje iš dešinės užfiksuota prie darbo stalo sėdinti Ugnė, abiem rankomis liečianti lape brailio raštu atspausdintą tekstą. Moteris dėvi šviesų megztinį ir tamsesnį golfą aukštu kaklu bei didelius tamsintus akinius. Ji segi smulkius auskarus ir yra pasipuošusi medalionu bei žiedu ant kairės rankos smiliaus. Ugnės plaukai vidutinio šviesumo, surišti į uodegą, o ant kaktos krenta tiesūs kirpčiukai. Moters lūpos kiek pravertos, tarsi ji garsiai skaitytų ant lapo atspausdintą tekstą ar kažką aiškintų. Ant stalo stovi įvairūs darbo reikmenys: kompiuterio ekranas, viena ant kitos sudėtos knygos, gaublys, užrašinė ir kelios smulkmenos. Didžioji stalo dalis nuklota prirašytais popieriaus lapais. Ugnės kairėje yra pravertos durys, prie kurių kabo kalendorius ir kamštinė skelbimų lenta.