Skaityk lengvai

 

 


 

JAPONIŠKI RAŠMENYS IR BRAILIO RAŠTAS  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Visi apie Japoniją kažką žinome, kažką esame girdėję.

Esame girdėję apie sakuras, japoniškus sodus, arbatos gėrimo ceremonijas.

Pasitikdama gegužės 7 dieną švenčiamą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną „Mūsų žodžio“ leidybos grupė lankėsi Japonijos ambasadoje.

Ambasada tai tam tikros šalies atstovybė kitoje šalyje.

Mes susidomėjome reljefinių knygų leidyba Japonijoje.

Reljefinės knygos, tai knygos su iškilusiais paveikslėliais.

Norėjome daugiau išgirsti apie knygeles, skirtas regėjimo negalią turintiems vaikams.

Mus priėmė ambasados Kultūros ir informacijos centro vadovė Milda Krasko ir ambasados administracijos darbuotoja Haruka Seto.

Jos parodė dvi ambasadoje turimas reljefines knygeles: „Ten ten“ ir „Koks gėlės vardas“, skirtas vaikams iki 5 metų.

Knygelės lengvos, plonos, telpančios į nedidukę rankinę, reljefiniai piešiniai ryškūs, lengvai apčiuopiami.

Prie kiekvieno piešinėlio yra užrašas brailio raštu.

Japoniška brailio rašto sistema remiasi Luji Brailio 6 taškų sistema, kurią patobulino japonas Kuraji Ishikawa.

Nemokant japoniškai, suprasti šią kalbą labai sunku.

Japonų kalba užrašoma naudojant hieroglifus ir kanas.

Japonai turi 6 taškų ir 8 taškų brailio raštą.

8 taškų brailio raštu tekstas užrašomas hieroglifais, o 6 taškų — specialia kanos abėcėle.

Tai buvo pirmoji japonų brailio rašto pamokėlė, kurią mielai suteikė ambasados darbuotojos.

Prie japoniškos arbatos puodelio aptarėme galimą bendradarbiavimą, knygų apie Japoniją vaikams ir ne tik vaikams leidybą brailio raštu.

Savo kultūrą ir tradiciją geriau pažinsime ir suprasime tik lygindami su kitomis kultūromis ir tradicijomis.

 


 

LABDARA — TECHNINĖS PAGALBOS PRIEMONĖMS ĮSIGYTI  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Praėjusių metų pabaigoje LASS pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis gavo elektroninį laišką iš Čikagos lietuvių „Rotaract“ klubo.

Vilmantas atrašė ir gavo atsakymą lietuvių kalba.

Vilmantas su atstovais susitiko nuotoliniu būdu per internetą.

Susitikimo metu Vilmantas Balčikonis papasakojo, kuo užsiima sąjunga, kad turi net 49 filialus, kad daug dėmesio skiriama socialinei reabilitacijai.

Nuotolinio susitikimo metu nuspręsta, kad Čikagos lietuviai „Rotaract“ klubo labdaros renginyje LASS reabilitacijai rinks paramą.

Vilmantas specialiai renginiui nufilmavo 2 minučių trukmės pasveikinimą ir LASS pristatymą, papasakojo, kam bus skirtos renginyje surinktos lėšos.

Vilmantas sako, kad filialų darbuotojams dažnai tenka konsultuoti neregius ar silpnaregius dėl techninės pagalbos priemonių.

Reikia parodyti, kaip tos priemonės naudojamos, tačiau ne visada filialai jų turi.

Jau anksčiau buvo svarstoma, kad reikia nupirkti priemonių, kurias mokymui dalytųsi keli filialai.

Po naujųjų metų LASS pasiekė labai maloni žinia — labdaros renginyje surinkta daugiau nei 7000 eurų, kurie buvo pervesti į organizacijos sąskaitą.

Jau nuspręsta nupirkti „BlindShell“ telefonų, didinamųjų stiklų rinkinių, didintuvų.

Vilmantas pastebi, kad „BlindShell“ telefonai yra labai patogūs, ypač vyresniems žmonėms, nes jie turi mygtukus, yra ekrano skaitymo programa.

Telefonu galima naršyti „Youtube“, internete, galima skaityti dokumentus.

LASS dėkoja ir tikisi, kad bendradarbiavimas su Čikagos lietuvių „Rotaract“ klubu truks dar ilgai.

 


 

JIE BĖGA, JIE BĖGA...  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Vis daugėja neregių, kurie bėga maratonuose.

Maratonai tai bėgimas, kai bėgama daug kilometrų.

Kovo mėnesio pabaigoje vyko Paryžiaus maratonas.

Paryžius tai Prancūzijos sostinė.

Ten labai gerai pasirodė du silpnaregiai bėgikai iš Lietuvos.

Žygimantui Matusevičiui tai 2 maratonas, o Arnoldui Januškevičiui jau 3 įveiktas maratonas.

Arnoldas pasakoja, kad jis nėra profesionalus sportininkas.

Arnoldui reikia derinti darbą, šeimą, sportą, bet rezultatu yra patenkintas.

Arnoldas maratoną nubėgo per 3 valandas 27 minutes ir 14 sekundžių.

Paryžiaus maratone finišavo apie 50 tūkstančių žmonių, tarp jų buvo daug žmonių su įvairiomis negaliomis.

Bėgo turintys cerebrinį paralyžių, neregiai.

Bėgo su vedliais ir be vedlių.

Ne visi buvo profesionalūs sportininkai, ne visi siekė rezultato.

Žmonės bėgo savo malonumui.

Žygimantas Matusevičius pasakoja, kad treniruojasi 5 arba 6 kartus per savaitę.

Pasiektu rezultatu Žygimantas yra patenkintas, jis nubėgo per 2 valandas 44 minutes ir 14 sekundžių.

Žygimantas norėtų dalyvauti ir paralimpinėse žaidynėse.

Paralimpinės žaidynės, tai tokios sporto žaidynės, kur dalyvauja neįgalieji sportininkai iš viso pasaulio.

 


 

PALYDĖJUS JUOZĄ BARTKŲ  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Prieš pat šv. Velykas mirė 76 metų panevėžietis neregys Juozas Bartkus.

Mirus artimam žmogui, bičiuliui, visada pritrūksta žodžių pasakyti viską, ką norėtum.

Juozas Bartkus buvo vyresniosios neregių kartos atstovas.

Kartos, kuri visomis savo jėgomis, visa jaunatviška energija įsiliejo į tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (dabar LASS) kūrimą ir stiprinimą.

Mūsų atmintyje Juozas Bartkus išliks gyvastingas, besidomintis, klausiantis, pritariantis, nesutinkantis.

Juozas buvo ištikimas „Mūsų žodžio“ skaitytojas, rašė į jį pats.

Juozas buvo brailio rašto patriotas, karštai ginčijosi dėl jo naujovių.

Sulaukęs brandaus amžiaus Juozas pramoko itališkai, skaitė ir komentavo Italijos aklųjų spaudą.

Asmeniniame gyvenime patyręs skaudžių netekčių, Juozas nepasislėpė nuo pasaulio.

 


 

SKIRTINGAI, BET APIE TĄ PATĮ  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Gegužės 5 dieną minima Europos neįgaliųjų savarankiško gyvenimo diena.

Lietuvos neįgaliųjų organizacijos ir negalios organizacijų forumas šią dieną minėjo įvairiais renginiais.

Svarbu atkreipti dėmesį, išsakyti problemas, ieškoti būdų joms spręsti.

Žurnalas „Mūsų žodis“ klausė pačių neregių, kaip jie supranta savarankiškumą.

Ar gali neregys Lietuvoje gyventi savarankiškai?

Pakalbinome kelis neregius:

Ričardas Nyka šiuo metu gyvena Vilniuje.

Ričardas kilęs iš Žemaitijos, Telšių rajono.

Ričardas Telšiuose baigė gimnaziją.

Ričardas Klaipėdoje studijavo informatiką.

Būdamas 25 metų Ričardas neteko regos.

2018 metais Ričardas dalyvavo reabilitacijos programoje Kaune.

Nuo praėjusių metų Vilniaus kolegijoje Ričardas studijuoja investicijas ir draudimą.

Ričardas pasakoja, kad Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos priimti žmones su negalia pasiruošusios visai neblogai.

Vilniaus kolegijoje dėstytojams dažnai trūksta žinių, kaip dirbti su neregiu.

Su kiekvienu dėstytoju Ričardui teko bendrauti atskirai, pasakoti, kaip mokosi, kaip dirba su kompiuteriu.

Iš pradžių Ričardui buvo sunku, jis nežinojo, kaip bendrauti, kaip paaiškinti, ko jam reikia.

Ričardas studijuoja jau 2 metus ir jam sekasi daug lengviau.

Ričardas dažnai mokosi iš namų, bet tenka ir nuvažiuoti į kolegiją.

Ričardas visur vyksta autobusais, turi baltąją neregių lazdelę.

Iš pradžių Ričardui buvo sunku nuvykti iki kolegijos, nes gyveno toli nuo jos.

Dabar Ričardas gyvena netoli kolegijos ir jam paprasta ten nueiti.

Ričardas baltąją lazdelę naudoja visur ir visada.

Anksčiau Ričardas nenorėdavo jos imti į rankas, o dabar prie savęs neturėdamas lazdelės jaučiasi nesaugiai.

Ričardas su lazdele pradėjo vaikščioti tada, kai vėl ėmė domėtis gyvenimu, sportuoti.

Lazdelė Ričardui suteikia pasitikėjimo savimi.

Kai Ričardas apako, pagalbos prašyti būdavo labai sunku.

Kai Ričardas išmoko paprašyti pagalbos, jaučiasi visiškai saugiai.

Ričardas dažniausiai naudojasi elektroninėmis parduotuvėmis.

Ričardas bute turi robotą siurblį, skalbyklės mygtukai aiškiai apčiuopiami, todėl nereikėjo jokių specialių pritaikymų.

Ričardui tenka skirti daug dėmesio maistui, nes jis serga diabetu.

Ričardas neslepia, kad netekęs regėjimo kokius metus nenorėjo nieko veikti, niekuo domėtis.

Ričardui labai padėjo sportas.

Ričardo paklausėme, ar gali Lietuvoje neregys gyventi savarankiškai?

Ričardas sako, kad viskas labai priklauso nuo paties neregio.

Ričardas sako, kad truputį pagalbos prireikia, bet labai mažai.

Ričardas sako, kad jeigu nori gyventi, turi būti savarankiškas.

Neregė Laura Stadalninkaitė gyvena Kaune, dirba LASS pietvakarių centre.

Laura stengiasi išnaudoti visas galimybes, kad gyventų kuo savarankiškiau.

Laura baigė universitetą.

Mokymasis universitete, paskaitų lankymas, mokymuisi reikalingos medžiagos susiradimas, reikalavo savarankiškumo.

Laura stengiasi gyventi taip, kad kuo mažiau priklausytų nuo kitų žmonių.

Laurai labai padeda šiuolaikinės technologijos.

Laura jau seniai maistą, įvairias buities priemones perka internetu.

Prieš pirkdama Laura gali savarankiškai perskaityti prekės informaciją, maisto produktų sudėtį.

Laura sako, kad neregys, keliaudamas savarankiškai, turi būti pasiruošęs viskam: turėti visiškai įkrautą telefoną, atsarginę bateriją.

Asmeninio asistento paslaugomis Laura kol kas nesinaudoja.

Kai prireikia, į drabužių ar kitas parduotuves Laurą palydi dukra.

Parduotuvėje Laura paprašo darbuotojų pagalbos ir visada ją gauna.

Laura dukrą augina viena.

Kai dukra lankė darželį, Laura nuolat bendravo su auklėtojomis, mokykloje bendrauja su mokytojomis.

Dabar Lauros dukra jau savarankiška.

Laura sako, kad jeigu tik lauksi ir galvosi, ar kiti tau padės, tai gali tos pagalbos ir nesulaukti.

Ar neregys Lietuvoje gali gyventi savarankiškai?

Laura sako, kad viskas priklauso nuo požiūrio, nuo noro prisitaikyti prie aplinkos.

Laura sako, kad mums patiems reikia prisitaikyti prie pasaulio.

Laura sako, kad kuo labiau norėsime daugiau išmokti, tuo daugiau įgysime ne tik savarankiškumo, bet ir sulauksime pagalbos.

Sigitas Sinkevičius gyvena Vilniuje, dirba masažuotoju.

Regėjimas Sigitui pradėjo silpti būnant 45 metų.

Sigitas nemato jau beveik 10 metų.

Bute Sigitas gyvena su kate.

Dėl skaudančios rankos Sigitas paskutiniu metu su lazdele vaikšto nedaug, bet mieste jaučiasi drąsiai.

Dažniausiai Sigitas naudojasi visuomeniniu transportu, kartais taksi.

Kadangi vaikštant gali atsitikti visokių nelaimių, Sigitas vaikšto lėtai ir susikaupęs.

Sigitas neįsivaizduoja, kaip galėtų sėdėti namuose ir nieko neveikti.

Sigitas nenori būti visada visur vedžiojamas už rankos.

Sigitas paprašo, kad jį palydėtų į koncertą, į teatrą, nes ten salėse savarankiškai susirasti eilę ir vietą jau sudėtinga.

Sigitas namuose turi robotą siurblį.

Sigitas paprašo draugų, kad jie pasakytų, ar namai yra tvarkingi.

Sigitas drabužių pirkti visada važiuoja su dukra.

Sigitas sako, kad neregys, jeigu tik nori, gali gyventi savarankiškai.

Neregė Rasa Litvinaitė gyvena Klaipėdoje, dirba UAB „Regseda“ darbininke.

Jaunystėje Rasa studijavo ekonomiką ir teisę.

Kažkada Rasa turėjo savo kabinetą, konsultavo.

Rasai dirbti buvo labai sunku.

Darbas buvo atsakingas, reikėjo patikimo žmogaus, o tam reikėjo daug pinigų.

Jau 25 metus Rasa dirba „Regsedoje“.

Čia darbas pritaikytas neregiams, pažįstama aplinka.

Rasa gauna nemokamus pietus, yra asistentai, kurie padeda.

Su lazdele dėl saugumo Rasa vaikšto net įmonėje, nors ją pažįsta iki smulkmenų.

Įmonėje dabar dirba daug kitų negalių žmonių, kai kurie pamiršta, kad šalia jų yra neregių, kad jie gali atsitrenkti, susižeisti.

Rasa sako, kad šiuolaikinės technologijos akliesiems nėra pritaikytos.

Rasa sako, kad neįsivaizduoju savęs prie viryklės ar skalbyklės su išmaniuoju telefonu rankose.

Rasa galvoja, kad jeigu yra daiktas, jis turi tikti visiems.

Rasai pripirkęs maišą produktų atveža sūnus.

Negendančių produktų paprastai Rasa turi daugiau, kad užtektų ilgesniam laikui.

Rasa sako, kad vienam neregiui eiti į prekybos centrą labai nepatogu.

Rasa eina su lydinčiu žmogumi.

Asmeninio asistento Rasa neturi, padeda LASS Klaipėdos filialo moterys.

Pagalbos reikia ne kasdien, bet kai prireikia, Rasa visada ją gauna.

Rasa sako, kad seniau žmonės buvo geranoriškesni, nes dabar poliklinikoje niekas nenori palydėti iki kabineto.

Rasa gyvena rajone prie įmonės, kur gyvena nemažai aklų žmonių.

Rasai čia gyventi patogu, ji labai gerai žino savo rajoną.

Rasa įsitikinusi, kad čia neregys jaučiasi savarankiškesnis, laisviau ir drąsiau juda.

Rajone savivaldybė pakeitė turėklus, prie perėjų padarė taktilinius paviršius.

Taktiliniai paviršiai, tai iš iškilių plytelių padarytas šaligatvis.

Rasa sako, kad jos rajonas ramus, šalia sodai.

Rasa gali sėdėti balkone ir klausytis paukščių.

Rasa pasakoja, kad vienas gali nueiti ir prie upės, yra nutiesti pasivaikščiojimo takai.

Rasa galvoja, kad galimybė gyventi savarankiškai labai daug priklauso nuo to, su kuo tu susitiksi ir kur pakliūsi.

 


 

MALTOJE APIE SENSORINĘ NEGALIĄ  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad kelionės — vienas įdomesnių laiko leidimo būdų.

Dažnai regintieji aklųjų klausia, kodėl tau patinka keliauti, juk tu nematai?

Be įdomių kraštovaizdžių, kuriuos galima pamatyti akimis, yra daugybė kitokių įdomių dalykų.

Kitose šalyse kitoks maistas, kitoks žmonių bendravimas, kitoks klimatas, kitokios prekės.

Nepamirškime, kad kitose šalyse tikrai galima daug ką paliesti, išgirsti, užuosti ir paragauti.

Dar geriau, jeigu susirenka žmonės iš skirtingų valstybių, tuomet vienos kelionės metu galima pažinti kelias skirtingas šalis.

Būtent tokią patirtį siūlo „Erasmus“ patirties apsikeitimo projektai, apie kuriuos norime papasakoti.

Šiais metais nuo kovo mėnesio 31 dienos iki balandžio 8 dienos Maltos saloje vyko „Erasmus“ patirties apsikeitimo projektas.

Projekte dalyvavo 6 valstybių atstovai, tarp jų ir 3 regos negalią turintys LASS nariai Andžėjus Ravanas, Grigas Sakalis ir Dainora Rubašenko.

Iš viso projekte susirinko po 8 žmones iš Maltos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Nyderlandų ir Lietuvos.

Visas 9 dienas dalyviai nagrinėjo sensorinės negalios problemas ir dalijosi jų sprendimo būdais.

Patys dalyviai rinko informaciją, dalijosi patirtimi, fantazavo.

Dalyviai nuolat keitėsi komandomis, kad pabendrautų su kuo skirtingesniais žmonėmis, pasidalytų patirtimi ir sužinotų kažką nauja.

Iš beveik 40 seminare dalyvavusių žmonių tik 4 turėjo negalią.

3 regos negalią turintys lietuviai ir 1 dalyvis iš Nyderlandų.

Kiekvienos užduoties atlikimo metu visi galvojo, kaip kiekvieną veiklą, kiekvieną sukurtą dalyką, kiekvieną naują užduotį pritaikyti neįgaliesiems.

Ieškodami atsakymų, bendraudami su neregiu, kiti dalyviai iš tikrųjų supranta, kokios šių žmonių galimybės, kaip jie gyvena.

Dingsta pasimetimas, baimė klausti ir nežinojimas, kaip šalia neįgaliojo elgtis.

Vyko kultūriniai vakarai, socialiniai žaidimai, naujos pažintys, laisvas laikas, kai gali pažinti šalį, kurioje vyksta projektas.

„Erasmus“ patirties apsikeitimo projektai dovanoja dalyviams nepamirštamus prisiminimus ir patirtį.

Kiekvienas dalyvis, grįžęs į savo šalį, tikrai papasakos draugams, šeimos nariams ar darbovietėje, kad regos negalią turintis asmuo lygiai toks pat žmogus.

Vienintelis patarimas kuo greičiau pasiryžkite savo pirmai kelionei ir suprasite, kad tai su niekuo kitu nesulyginama patirtis!

Žinoma, keliauti galima ne vien su „Erasmus“, bet šiuose projektuose jūs turėsite galimybę pažinti šalį, o ir nereikės didelių išlaidų.

Dažniausiai bilietus, maitinimą ir apgyvendinimą apmoka organizatoriai, tereikia atrasti jums tinkantį projektą.

Grigas Sakalis pasakoja, kad 40 projekto dalyvių iš 5 Europos valstybių turėjo atlikti užduotis.

Pavyzdžiui, dalyviai buvo suskirstyti į kelias grupes ir jose turėjo sukurti žaidimą, kurį kompanijoje galėtų žaisti visi, nepaisant jų negalios ar kitų poreikių.

Taip pat grupėse buvo kuriamas spektaklis, kur žmogui su negalia reikalinga pagalba, o kiti žmonės nepadeda, nes nežino, kaip.

Spektaklio pabaigoje parodoma, kaip būtų galima pagelbėti.

Kai kuriems matantiems žmonėms pavyko pabūti ir neregiais.

Kadangi lazdelių trūko, tai projekto dalyviai galėjo užsirišę akis, lydimi asistento, pasivaikščioti.

Kai kuriems tai buvo pakankamai sudėtinga ir nedrąsu.

Projekto dalyviai galėjo susipažinti su Maltoje gyvenančiu vaikinu, kuris po patirtos traumos liko neįgalus.

Jis nepasidavė, ėmėsi verslo ir pradėjo pardavinėti kavą.

Dalyviai sužinojo, kaip jam tai pavyko, ką reikėjo pakeisti savyje ir artimiausioje aplinkoje, kai gyvenimas prasidėjo iš naujo.

Užteko laiko pakeliauti ir po pačią salą.

Nedidukė sala Malta gali nudžiuginti daug ko mačiusį turistą: siauros miestų gatvelės, muziejus, Viduržemio jūra.

Jeigu kas paklaustų, ar buvo verta vykti, Grigas atsakytų taip.

Žinoma buvo ir trūkumų, bet visur jų galima atrasti.

Teigiamos emocijos ir geri atsiminimai tuos trūkumus atperka.

 


 

BERTAS VAN DEN BRINKAS — ĮVAIRIARŪŠIŲ KLAVIŠINIŲ MAGAS IŠ NYDERLANDŲ  Trys lapeliai (trečias kalbos sudėtingumo lygis)

Bertas van den Brinkas prieš keliolika metų koncertavo festivalyje „Kaunas Jazz“ kartu su kanadiečių roko įžymybe Džinu Vaneliu.

Tai buvo labai neįprastas koncertas, jungiantis dainavimą su džiazo improvizacija.

Bertas pažinojo daug scenos įžymybių.

Fortepijonas yra pirmoji ir pagrindinė Berto muzikos kalba.

Bertas pradėjo groti būdamas 5 metų.

Vėliau Bertas su pagyrimu baigė muzikos konservatoriją, kur studijavo klasikinį fortepijoną.

Dabar Bertas groja fortepijonu, „Hammond“ elektriniais vargonais, akordeonu bei didžiaisiais bažnytiniais vargonais.

Bertas sako, kad akordeonas yra instrumentas, labai priartėjantis prie žmogaus kvėpavimo.

„Hammond“ vargonai — kitas Bertui patinkantis garsų išgavimo įrenginys.

Bertas sako, kad vargonais galima skambinti nuostabią muziką.

Bet labiausiai Bertui patinka skambinti fortepijonu.

Bertui patinka netikėtumas, atradimo ir nuostabos jausmas.

Bertas sako, kad klausytoją apima nuotykio ir nežinomybės jausmas.

Berto grojimas pakeri išradingu žaidimu ir tyrinėjimu.

Bertas ir dabar neapleidžia scenos, didelę dalį laiko praleidžia koncertiniuose turuose.

Gal kada nors dar kartą pasiseks Bertą girdėti Lietuvoje.

 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]