Socialinis pulsas

Andžėjus Ravanas, [email protected]

Maltoje apie sensorinę negalią

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad kelionės – vienas įdomesnių laiko leidimo būdų. Klausimas, kurį regintieji neretai užduoda neregiui: „Kodėl tau patinka keliauti, juk tu nematai?“ Atsakyčiau, kad be įdomių kraštovaizdžių, kuriuos galima pamatyti akimis, yra daugybė kitokių įdomių dalykų – kitoks maistas, kitoks žmonių bendravimas, kitoks klimatas, kitokios prekės... Nepamirškime, kad be regėjimo mes turime dar keturis pojūčius, todėl svetur tikrai galima daug ką paliesti, išgirsti, užuosti ir paragauti. Visa ta naujų pojūčių visuma sukuria nepakartojamą emociją, kurią žmogui gali padovanoti vien tik kelionės. Dar geriau, jeigu vienoje vietoje susirenka žmonės iš skirtingų valstybių, tuomet vienos kelionės metu tu gali iš dalies pažinti kelias skirtingas šalis ir apsispręsti, nori jas aplankyti, ar ne. Būtent tokią patirtį siūlo „Erasmus“ patirties apsikeitimo projektai, apie kuriuos norime papasakoti drauge su Grigu Sakaliu, remdamiesi vienu konkrečiu pavyzdžiu. 

Šių metų kovo 31–balandžio 8 dienomis Viduržemio jūros deimantu vadinamoje Maltos saloje vyko „Erasmus“ patirties apsikeitimo projektas „Embrace Inclusion“ in Msida, Malta 2023“, kuriame dalyvavo 6 valstybių atstovai, tarp jų ir 3 regos negalią turintys LASS nariai (Andžėjus Ravanas, Grigas Sakalis ir Dainora Rubašenko). Iš viso projekte susirinko po 8 asmenis iš Maltos, Turkijos, Bulgarijos, Rumunijos, Nyderlandų ir Lietuvos. Kiekvienas tokio pobūdžio projektas turi kokią nors temą – šį kartą tai buvo neigiamo požiūrio į sensorinę negalią mažinimas. Visas 9 dienas dalyviai nagrinėjo sensorinės negalios problemas ir dalijosi jų sprendimo būdais. Tačiau jeigu įsivaizduojate, kad kasdien vyko paskaitos, kurių metu reikėjo klausytis lektorių ir rašyti konspektus, skubame sugriauti šį nuobodų mitą. Visi užsiėmimai vyko seminarų principu, kai patys dalyviai rinko informaciją, dalijosi asmeninėmis patirtimis, fantazavo ir kūrė ateities strategijas. Dalyviai nuolat keitėsi komandomis, kad pabendrautų su kuo skirtingesniais žmonėmis, pasidalytų savo patirtimi ir patys sužinotų kažką nauja. 

Įdomus aspektas – iš beveik 40 seminare dalyvavusių žmonių tik 4 turėjo negalią: 3 regos negalią turintys lietuviai ir 1 dalyvis iš Nyderlandų. Atrodytų, juk tai projektas apie negalią, kodėl tiek mažai tikslinės grupės atstovų? Tik žiūrint iš negalią turinčio žmogaus perspektyvos, integracija projekto metu įgauna visai kitokią prasmę. Integruotis turi nebe neregys, o didžioji dauguma negalios neturinčių asmenų, nes kiekvienos užduoties atlikimo metu – kuriant svajonių salą, galvojant užduotis kitoms komandoms, dalyvaujant orientacinėse varžybose Maltos sostinėje, kuriant meninę kompoziciją – visi pradeda galvoti, kaip kiekvieną veiklą, kiekvieną sukurtą dalyką, kiekvieną naują užduotį pritaikyti tikslinės grupės atstovams. Tuomet dalyviams kyla labai daug klausimų ir jie, ieškodami atsakymų, bendraudami su neregiu, iš tikrųjų supranta, kokios šių žmonių galimybės, kaip jie gyvena. Dingsta pradžioje būdingas pasimetimas, baimė klausti ir nežinojimas, kaip šalia tavęs elgtis. Jeigu projekto pradžioje visiems nuostabą kėlė iš kišenės neregio išsitrauktas liečiamas telefonas, tai po 3–4 dienų visi kviečia tave į draugus „Facebook“ ir nebesistebi, kad tu apskritai turi socialinius tinklus ir kažkokiu mistiniu būdu sugebi jais naudotis. 

Kultūriniai vakarai, socialiniai žaidimai, naujos pažintys, laisvas laikas, kai gali pažinti šalį, kurioje vyksta projektas – tai kiekvieno „Erasmus“ patirties apsikeitimo projekto išskirtinumas, kaskart dovanojantis jo dalyviams nepamirštamus prisiminimus ir neįkainojamą patirtį. Be visa to, realizuojamas pagrindinis projekto tikslas, šiuo atveju – neigiamo požiūrio į sensorinę negalią mažinimas. Kiekvienas dalyvis, grįžęs į savo šalį, tikrai papasakos draugams, šeimos nariams ar darbovietėje, kad regos negalią turintis asmuo lygiai toks pat žmogus su savo ypatumais, poreikiais, norais ir problemomis ir nebetapatins neregio vien su baltąja lazdele. Vienintelis patarimas visiems norintiems, bet nedrįstantiems arba galvojantiems, kad jiems keliauti be savo artimųjų per sudėtinga, arba manantiems, kad keliauti turint regos negalią nėra prasmės – kuo greičiau pasiryžkite savo pirmai kelionei ir suprasite, kad tai su niekuo kitu nesulyginama patirtis! Žinoma, keliauti galima ne vien su „Erasmus“, bet šiuose projektuose jūs turėsite galimybę prisiliesti prie kelių skirtingų šalių vienos kelionės metu, o ir nereikės didelių išlaidų, nes dažniausiai bilietus, maitinimą ir apgyvendinimą apmoka organizatoriai, tereikia atrasti jums tinkantį projektą. 

Grigas Sakalis. Keturiasdešimt projekto dalyvių iš penkių Europos valstybių, neminint šeimininkų, turėjo atlikti užduotis, leidusias susimąstyti apie įvairių žmonių įtrauktį. Pavyzdžiui, dalyviai buvo suskirstyti į kelias grupes ir jose turėjo sukurti žaidimą, kurį kompanijoje galėtų žaisti visi, nepaisant jų negalios ar kitų poreikių. Taip pat grupėse buvo kuriamas minispektaklis, kuriame buvo imituojama su socialine įtrauktimi susijusi situacija, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogui su negalia reikalinga pagalba, o kiti žmonės abejingai nueina tik todėl, kad nežino, kaip ją suteikti. Pabaigoje parodoma, kaip būtų galima pagelbėti. Kai kuriems pavyko pabūti ir neregio kailyje. Kadangi lazdelių trūko, tai projekto dalyviai galėjo užsirišę akis, lydimi asistento, pasivaikščioti po esamą vietą. Vėliau buvo galimybė pasikeisti vaidmenimis ir lydėjusysis galėjo tapti neregiu ir lygiai taip pat, lydimas draugo, pasivaikščioti užrištomis akimis po pastatą. Man, turinčiam regėjimo negalią, atrodė, kad kai kuriems tai buvo pakankamai sudėtinga ir nedrąsu. Kadangi dauguma dalyvių patys neturėjo specialiųjų poreikių, ir su žmonėmis, turinčiais negalią, buvo susidūrę tik kartais arba niekada, tai jiems atsirado puiki galimybė pasidomėti, kokie aplinkos pritaikymai yra jų šalyje, pagalvoti, ką galima keisti. 

Projekto dalyviai turėjo unikalią galimybę susipažinti su Maltoje gyvenančiu vaikinu, kuris po patirtos traumos liko neįgalus. Visgi, nepaisant absoliučiai pasikeitusio gyvenimo, jis nepasidavė ir ėmėsi verslo – pradėjo pardavinėti kavą. Dalyviai iš pirmų lūpų sužinojo, kaip jam tai pavyko, ką reikėjo pakeisti savyje ir artimiausioje aplinkoje, kai gyvenimas prasidėjo iš naujo. Juolab kad patirta trauma buvo jaunystėje, kai atrodo, kad sveikatos problemos ar negalia, dėl kurios turėtum atsisėsti į vežimėlį, tave mažiausiai jaudina. 

Užteko laiko pakeliauti ir po pačią salą. Nedidukė Malta gali nudžiuginti daug ko mačiusį turistą: siauros miestų gatvelės, šiurpinantis, bet įsimenantis muziejus ir kiek šaltoka Viduržemio jūra – vietos, atmintyje išliksiančios ilgam. O kur dar tik pietų šalims būdinga Didžiojo ketvirtadienio procesija, leidžianti rimtai pamąstyti apie Kristaus kančią ir ateisiantį prisikėlimą. 

Jeigu kas paklaustų, ar buvo verta vykti, atsakyčiau – taip, nes vargu ar būtų galima rasti svarų argumentą, kodėl reikia nevykti. Jei kas paklaustų, ar buvo trūkumų, atsakyčiau taip, bet suraskite man ką nors visiškai be trūkumų. Jeigu teigiamos emocijos ir geri atsiminimai tuos trūkumus atperka, turbūt neverta jų plačiai aptarinėti. 

Nuotrauka. Maltoje susitikę skirtingų šalių atstovai siekė pasikeisti patirtimi ir požiūriu į negalią. Bendroje dalyvių nuotraukoje – stovi (trečias iš kairės) A. Ravanas, D. Rubašenko su vyru Tautvydu, G. Sakalis / asmeninio archyvo nuotr. 

Andžėjus Ravanas, Dainora ir Tautvydas Rubašenko bei Grigas Sakalis pozuoja su dar penkiais kitų šalių atstovais Maltoje, įlankoje prie vandens. Kompanija turistauja vėsesniu metų laiku, visi vilki plonas striukes, liemenes ar džemperius nuo vėjo. Trys merginos ir trys vaikinai pozuoja fotografui stovėdami, likę du vaikinai pritūpę priekyje jų. Visi linksmai nusiteikę, šypsosi ir žvelgia į kamerą. Jiems už nugarų matomas kitapus įlankos besidriekiantis miesto krantinės vaizdas – įvairaus aukščio gyvenamieji pastatai, bažnyčios, arkos bei didelio aukščio mūrinės sienos.