Mūzų pėdsakais

Daiva Mitrulevičiūtė, [email protected], Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Paveikslas „Šv. Marija Magdalietė, šv. Odilė ir šv. Klara“

Šių metų vasario 15 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“. Parodos globėja – Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Ši paroda – tai Lvivo dovana Vilniui, mininčiam 700 metų jubiliejų. Šia proga vilniečiai ir sostinės svečiai gali apžiūrėti 33 tapybos darbus, kurie taikos metais buvo rodomi nuolatinėse Lvivo galerijos ekspozicijose. Jei Ukrainos kultūros paveldui nebūtų kilusi grėsmė, šie kūriniai negalėtų būti net laikinai išvežti iš Lvivo, nes muziejaus salės liktų pustuštės. Rusijos karo Ukrainoje metu tokios parodos surengimas Lietuvoje yra ir bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių raketų antpuolių grėsmių. 

Parodoje Valdovų rūmuose pristatomi XV–XX a. pradžios garsių italų, vokiečių, flamandų, ispanų, austrų, lenkų ir kitų šalių autorių tapybos darbai. Paveikslai atrinkti taip, kad chronologiškai ir geografiškai atspindėtų turtingą Lvivo galerijos kolekciją. Tai itin vertingi europinių meno epochų – gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo, romantizmo ir moderno – kūriniai. 

Vienas seniausių ir įspūdingiausių parodos eksponatų – ant medžio tapytas darbas, vaizduojantis tris skirtingu metu ir skirtingose vietose gyvenusias šventąsias – šv. Mariją Magdalietę, šv. Odilę ir šv. Klarą. Apie visas šias šventąsias pasakojama „Aukso legendoje“ – italų dominikono Jokūbo Voraginiečio XIII amžiaus antroje pusėje sukurtame šventųjų gyvenimo rinkinyje („Šventųjų aukso legenda arba Lombardiškoji istorija“ (dažniausiai vadinama tiesiog „Aukso legenda“). Gali būti, kad būtent šiuo, viduramžiais labai populiariu, leidiniu, žinotu ir Lietuvoje, ir rėmėsi kol kas neįvardytas šio kūrinio autorius. Paveikslas anksčiau priklausė kunigaikščių Liubomirskių muziejui. 1939 m. sovietams įsiveržus į Lvivą, šio muziejaus kolekcija buvo išformuota, o jos kūriniai perduoti Lvivo miesto galerijai. 

Paveikslo centre nežinomas Elzaso dailininkas pavaizdavo savo krašto (Elzasas – buvęs administracinis regionas Prancūzijos šiaurės rytuose (iki 2016 m.), prie sienos su Vokietija.) dangiškąją globėją – šv. Odilę (gimė apie 660 m., mirė apie 720 m.). Ši šventoji – pirmojo moterų vienuolyno Elzase steigėja ir abatė. Aukštai Vogėzų kalnuose 690 m. įsteigtas Šv. Odilės vienuolynas dabar yra garsus piligrimystės centras. Šv. Odilė yra ypač garbinama Pietų Vokietijoje. Ji laikoma neregių ir silpnaregių globėja, yra daug išlikusių pasakojimų apie šventosios stebuklingai akliesiems sugrąžintą regėjimą. Ant Šv. Odilės kalno esantys šaltiniai taip pat padeda kenčiantiems nuo akių ligų. 

Šv. Odilės gyvenimo istorija papasakota viename X a. nežinomo autoriaus tekste. Šventosios tėvas – Elzaso grafas Adalrichas (Adalrich). Mergaitei gimus nerege, į neviltį puolęs tėvas įsakė ją nužudyti. Motinai pavyko dukrą išgelbėti – ji paslėpė mergaitę benediktinių vienuolyne (dabar – Baume-les-Dames), esančiame netoli Bezansono miesto. Kai mergaitei sukako penkiolika metų, vyskupas Erhardas ją pakrikštijo – palietus akis pašventintu aliejumi, mergaitė praregėjo. Tuomet ji buvo pavadinta Odile, kas, anot legendos, reiškia „Dievo šviesa“. 

Netrukus, persekiodamas nemylimą dukrą, Adalrichas buvo sužalotas krentančių nuo kalno akmenų ir apako. Tačiau Odilės slaugomas, tėvas atgavo regėjimą. Galiausiai jis susitaikė su dukra ir padovanojo jai Vogėzų kalnuose esančią Hohenburgo pilį (šis faktas patvirtintas istoriniais šaltiniais), kurią Odilė pavertė vienuolynu ir tapo pirmąja jo abate. Vėliau kalno papėdėje ji įsteigė antrąjį, vadinamą Žemutinį vienuolyną (Niedermünster), lengviau pasiekiamą sunkiems ligoniams. Šv. Odilė mirė sulaukusi šešiasdešimties metų ir buvo palaidota jos įsteigtame vienuolyne ant kalno. XI a. pradžioje popiežius Leonas IX paskelbė abatę Odilę šventąja, o 1946 m. popiežius Pijus XII – Elzaso krašto dangiškąja globėja. Katalikų bažnyčia šv. Odilę, kaip ir kitą neregių ir silpnaregių globėją šv. Liuciją, mini gruodžio 13 d. 

Dailėje šv. Odilė visuomet vaizduojama su benediktinių abitu, kartais su abatės pastoralu. Tai ją skiria nuo iš Sirakūzų kilusios šv. Liucijos, kuri, kaip ir šv. Odilė, vaizduojama rankose laikanti akis. Kartais, primenant šventosios aukštą kilmę, jos rūbą puošia šermuonėlio kailis. Šv. Odilė dažnai rankose laiko knygą, ant kurios, kaip ir šiame paveiksle, pavaizduotos akys. Ši šventoji neretai vaizduojama ir bažnyčių vitražuose, galbūt dėl jos vardo asociacijos su šviesa. 

Paveiksle, šv. Odilės kairėje, vaizduojama šv. Marija Magdalietė, Jėzaus Kristaus amžininkė ir sekėja, mačiusi Išganytojo mirtį ant kryžiaus, pirmoji išvydusi jį prisikėlusį ir pranešusi apie tai apaštalams. Šventoji atpažįstama iš rankose laikomo kvapiųjų tepalų indelio – ji tapatinama su neįvardyta moterimi, kvapiaisiais tepalais patepusia Kristaus kojas (Lk 7, 36–37). Šv. Marijos Magdalietės ankstesnio nuodėmingo gyvenimo atsižadėjimą liudija ir tai, kad moters plaukai paslėpti po galvos apdangalu, o jos puošnų rūbą gaubia raudonos spalvos apsiaustas – žmogaus trapumo, jo polinkio nusidėti, bet kartu ir atgailos bei atsivertimo ženklas. Jėzaus kančią simbolizuoja paveikslo apačioje pavaizduotas raudonas gvazdikas. Katalikų bažnyčia šv. Mariją Magdalietę mini liepos 22 d. 

Šv. Odilės dešinėje nutapyta šv. Klara (1194–1253). Kilmingoje italų šeimoje Asyžiuje gimusi Klara, būdama aštuoniolikos metų, prieš tėvų valią tapo vienuole, vėliau įsteigė neturto seserų – klarisių – ordiną. Šv. Klara dažnai vaizduojama kartu su šv. Pranciškumi Asyžiečiu, kurio paskatinta davė vienuolės įžadus. Kartais ji laiko leliją ar kryžių arba vaizduojama kaip klarisių ordino įkūrėja ir vienuolyno abatė, laikanti pastoralą, knygą arba žibintą. Įdomu tai, kad vardas Klara yra kilęs iš lotyniško žodžio „clarus“, reiškiančio šviesus, šviečiantis. Todėl šv. Klara taip pat laikoma ir neregių bei silpnaregių globėja. Vienas dažniausių šv. Klaros atributų – monstrancija. Pasak „Aukso legendos“, būtent Klarai pavyko išvyti saracėnus, puolusius Asyžių. Priešui prisiartinus, ji pakilo iš ligos patalo Šv. Damijono vienuolyne, laikydama rankose komuninę su ostija, kuri taip paveikusi įsibrovėlius, kad šie atsitraukę. Vietoje komuninės, kaip ir šiame paveiksle, dailininkai dažnai vaizduodavo monstranciją. Prie šv. Klaros kojų pavaizduota pakalnutė – skaistumo simbolis. 

Popiežius Aleksandras IV šv. Klarą paskelbė šventąja 1255 m., t. y. dveji metai po jos mirties. Katalikų bažnyčia šv. Klarą mini rugpjūčio 11 d. 

Parodą Valdovų rūmuose galima aplankyti iki šių metų gegužės 28 d. Ją lydi plati kultūrinių, mokslinių ir edukacinių renginių programa. 

Autorės nuotrauka: Daiva Mitrulevičiūtė. Vidutinio amžiaus vidutinio sudėjimo moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Ji žvelgia tiesiai į kamerą, švelniai šypsosi. Moters plaukai tamsūs, iki pečių, ji užsidėjusi akinius plonais rėmeliais. Moteris vilki tamsią margą suknelę ar palaidinę. Fone už moters matyti šviesaus klasikinio statinio fasadas ir bokšto dalis. 

Paveikslas: Nežinomo Elzaso meistro paveikslas (aliejus, medis) „Šv. Marija Magdalietė, šv. Odilė ir šv. Klara“, XV a. pab. 

Nežinomo Elzaso meistro paveikslas „Šv. Marija Magdalietė, šv. Odilė ir šv. Klara“. Tai itin puošnus tapytas darbas, įrėmintas į medinį auksu dengtą rėmą, kuris papuoštas įvairiausių formų raižiniais. Paveiksle vaizduojamos trys jaunos moterys, visos apsivilkusios tamsiomis ilgomis suknelėmis, galvas apsukusios turbanais. Moterys atrodo labai santūrios, nusiminusios, rankose laiko įvairius daiktus – žvakides, kvapiųjų tepalų indelį, knygą, monstranciją. Vidurinė moteris žiūri į savo rankose atverstą knygą, tarp kurios lapų pavaizduotos akys.