Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Visada judėti į priekį

Su Ajana Lolat bendravome praėjusių metų vasarą. Tuomet kalbėjomės apie asistentinius šunis, jos įsteigtą labdaros ir paramos „Mulan“ fondą, jos pačios turimą šunį Mulaną. Be gyvūnų neapsiėjome ir šį kartą, bet labiau orientavomės į kitas neįgaliųjų gyvenimo ir veiklos sritis: savęs ir savo negalios suvokimą, vietą visuomenėje, neįgaliųjų užimtumą. 

– Pastaruoju metu nemažai dalyvaujate įvairiose socialinėse akcijose, radijo laidose. Papasakokite mūsų skaitytojams daugiau apie save. 

– Apie save pasakoti nėra lengva. Esu Ajana, kalbu apie žmonių su negalia vietą visuomenėje, domiuosi šunimis asistentais. Pati turiu šunį Mulaną, esu įkūrusi Mulanos vardo labdaros ir paramos fondą. Dažniausiai mane pristato kaip žmogaus teisių aktyvistę. Ne žmonių su negalia, bet žmogaus teisių. Noriu, kad visiems Lietuvoje užtektų vietos ir visi joje patogiai gyventų. 

– Prieš Mulaną domėjotės delfinais? 

– Taip. Pati esu išbandžiusi delfinų terapiją. Labai veiksmingas dalykas, keičiantis žmogaus su negalia požiūrį į save, auginantis jo savivertę. Iki asistentinių šunų mano fondas finansuodavo delfinų terapiją vaikams su negalia. Vėliau šios veiklos atsisakiau, nes dirbti keliomis kryptimis tiesiog nepavyksta. 

– Kai atplaukia ir prisiglaudžia delfinas, labai malonus įspūdis. Ne visai tas pat, kaip apsikabinti moterį, bet panašiai... 

– Sutinku, ne tas pats, kaip apsikabinti vaikiną, bet labai artima. Priplaukia, būna šalia, glostai. Delfinai, šunys žmonėms su negalia gali padėti labai daug. Juokaudama sakau, kad kai kada jie moka ir supranta daugiau negu žmonės. Žmonės metų metais mokosi, kas yra kitas žmogus, kas yra negalia, o jie viską supranta čia ir dabar. Darau kiek galiu, kad bendravimas su gyvūnais žmonėms su negalia būtų prieinamas. 

– Grįžkime į praeitį, į Jūsų vaikystę. Neslepiate, kad gyvenate su cerebriniu paralyžiumi, nors pats esu keletą kartų gavęs pastabą, kad viešai kalbėti apie žmogaus ligas ar įvardyti negalias yra nekorektiška. 

– Nežinau, kiek tai nekorektiška. Šiais laikais nekorektiška kalbėti apie žmogaus atlyginimą. Esu iš tų žmonių, kurie nebėga nei nuo diagnozių, nei nuo pavadinimų. Taip, gyvenu su cerebriniu paralyžiumi, tai yra gimdymo trauma. Galiu apie tai kalbėti, galiu nekalbėti, bet kiekvienas, pažiūrėjęs į mane, nesunkiai atpažins. Pasakyčiau daugiau: esu dėkinga žmonėms, nebijantiems klausti ir kalbėti apie mano negalią. Su visokiais negalios etiketais, politkorektiškumais visuomenę taip įbauginome, kad žmonės nežino, nei ko klausti, nei kaip paklausti. Bendraudami su neįgaliu žmogumi, „vaikšto“ ant pirštų galų. Esu prieš tokį perdėtą politkorektiškumą. 

– Augote Vilniuje ar kurioje kitoje Lietuvos vietoje? 

– Esu grynakraujė kaimietė ir pati tai laikau dideliu privalumu. Su tėvais gyvenome Šilutės rajone, Usėnų kaime. Į didmiesčius – Kauną, vėliau Vilnių – išvažiavau baigti mokslų. Kaune baigiau bakalauro, Vilniuje – magistro studijas, šiuo metu Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM) rašau daktaro disertaciją. Dabar man šiek tiek per trisdešimt. Kaip ir visiems šią negalią turintiems vaikams, tuo metu man buvo skirtas mokymas namuose. Privalumas: mokydamasis savarankiškai, namuose, gali daugiau išmokti, perskaityti – visą ar beveik visą laiką leidi pats su savimi. Trūkumas: nelabai susivoki, kas vyksta aplinkoje, visuomenėje, kaip bendrauti su kitais žmonėmis, bendraamžiais. Šitų patirčių neturėjau, todėl iki šiol mokausi, kaip bendrauti, spręsti konfliktus ir kitų reikalingų dalykų. 

– Koks tuo metu buvo mokytojų, švietimo funkcionierių požiūris į vaiką, besimokantį namuose? 

– Į namus ateidavo pradinių klasių mokytoja. Vėliau, kai prasidėjo atskirų dalykų pamokos, buvau mokoma ne visko. Mokykloje anglų kalbos mokytoja jau žinojo, kad mūsų kaime gyvena cerebriniu paralyžiumi serganti gabi mergaitė. Pati atvažiuodavo pas mane į namus, nors buvo neprivaloma. Taip mokiausi anglų kalbos. Iki šiol ta kalba man labai patinka, ja daug skaitau ir šiai mokytojai esu labai dėkinga. 

– Tai buvo pačios mokytojos iniciatyva? Jeigu būtų nevažiavusi, nemokiusi, niekam nebūtų kilę jokių klausimų? 

– Buvo palanki aplinka. Mano tėvai – išsilavinę žmonės, stengiausi pati, bet įstatymiškai tie dalykai nebuvo kaip nors griežčiau reglamentuoti. 

– Ta mergaitė Usėnų kaime augo, užaugo ir išvažiavo į Kauną? 

– Mano paauglystėje atsirado internetas. Jo dėka sužinojome, kad Kaune veikia specialioji mokykla, kurioje galima ir mokytis, ir gerinti savo sveikatą – reabilitacija, įvairios procedūros. Šeimoje pasitarėme, kad gal būtų visai gerai. Juo labiau kad mokyklą, kurioje formaliai mokiausi, buvo ketinama iš vidurinės reorganizuoti į dešimtmetę – kur tada mane reikėtų dėti? Šitaip, būdama devintokė, išvykau į Kauną baigti mokslų ir kartu pasigerinti sveikatą. Didelių planų ateičiai neturėjau, tačiau bent jau vidurinę norėjau baigti. Kaune atsivėrė daug platesnės galimybės – įvairios stovyklos, renginiai – tik dalyvauk! Didelę įtaką ten darė mūsų tikybos mokytoja, ragino viskuo domėtis, dalyvauti. 

– Baigus mokyklą – universitetas? 

– Kai išvažiavau į Kauną, dar nevaikščiojau su ramentais, tik sienų ramstymasis ir neįgaliojo vežimėlis. Kaune susipažinau su žmonėmis, siekusiais būti maksimaliai savarankiškais. Išmokau vaikščioti su ramentais. Tada kilo noras nesitenkinti tuo, ką turiu, siekti dar kažko. Daugelis vyresnių draugų, stovyklų, kuriose dalyvaudavau, vadovai, mokėsi toliau, ragino ir mus siekti mokslo. Šitaip baigusi mokyklą įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Pasirinkau edukologiją. Gavau bakalauro diplomą, galiu mokyti vaikus ir suaugusius, tačiau ko mokyti? Reikėjo rinktis specializaciją, magistro studijas. Pasirinkau socialinių inovacijų kūrimo ir įgyvendinimo programą Vadybos ir ekonomikos universitete. Tačiau ką reiškia teorinės žinios, net diplomas pačiam neišbandžius, kas tos socialinės inovacijos? Šitaip prasidėjo mano visuomeninė veikla – delfinai, asistentiniai šunys, daug kitų dalykų. 

– Šiame universitete rengiate daktaro disertaciją. Bet apie ją šiek tiek vėliau. Esate gyvenusi Kinijoje, kaip ten atsidūrėte ir ką veikėte? 

– Studijų metais daug keliaudavau. Išvažiavau į reabilitacijos stovyklą Maltoje. Ten dirbę specialistai patarė, kad reikėtų pabandyti nuvykti į Kiniją. Grįžusi į Lietuvą pradėjau ieškoti galimybių. Radau, bet tuo metu negalėjau tokios kelionės sau leisti finansiškai. Per tą laiką sveikata dar labiau pašlijo, jutau didelius skausmus, teko stengtis iš paskutiniųjų. Taip ir išvykau. Kinijos specialistai padarė labai daug, nepaisant to, kad savarankiškai vaikščiodavau su ramentais, negalėjau justi savo kojų, rankų. Kinijoje jas pradėjau justi. Atsirado visiškai kitokia judesio kokybė. 

– Papasakokite daugiau apie kinų gydytojus, o gal stebukladarius, kaip jie gydo? 

– Nuvykusi pirmiausia turėjau įsisąmoninti, kad tas, kas yra mano išorėje, yra ir viduje, ir atvirkščiai. Jeigu esi kompleksuotas, stresuotas, nesitikėk, kad galėsi lengvai vaikščioti arba būsi sveikas. Pradėjau daug dirbti su savimi, kad tapčiau drąsesnė, daryčiau tuos sprendimus, kuriuos noriu daryti. Kai pradėjau mažiau stresuoti, atsirado daugiau poilsio, pagerėjo ir sveikata. Žinoma, reikėjo atlikinėti pratimus, treniruojančius atskirus raumenis ar jų grupes. Mano atveju greitų rezultatų tikėtis neverta. Kinų specialistai sakė, kad rezultatų sistemingai dirbant galima pasiekti per 15–20 metų. Jau daugiau nei dešimt metų taip ir darau. Padeda, o jeigu ir ne visada padeda, tai bent neblogėja. Šiuo metu daug dirbu prie kompiuterio, baiginėju disertaciją, sveikata ne pati geriausia, tačiau gautų rekomendacijų stengiuosi laikytis. 

– Įvairiuose susitikimuose, radijo laidose esate kalbėjusi apie požiūrį į negalią, į žmogaus kitoniškumą Kinijoje ir Lietuvoje. 

– Kinijoje negalia nėra sutrikimas. Kinai nemano, kad negalią reikia būtinai gydyti. Negalią reikia pažinti! Kai ten nuvykau, mano gydymas prasidėjo nuo kelionės į barą. Pirmiausia kinai parodė, koks mano gyvenimas galėtų būti ir kad savo galvoje esu prisikūrusi visokių demonų. Kas sakė, kad esu negraži mergina? Kas sakė, kad manęs negalima pakviesti į pasimatymą? Kas sakė, kad man negalima nueiti į barą ir išgerti kokteilio? Kas sakė, kad negaliu atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu, kad mano negalia jame turi užimti daug vietos? Visa tai aš pasakiau pati sau arba man į galvą įkalė aplinka. Kaip save priimu pati, taip mane priima ir kiti žmonės. Tai ilgas procesas ir per vieną naktį niekas nepasikeičia. Viskas trunka jau dvylika metų ir iki šiol savyje randu dalykų, kuriuos noriu keisti. Ne tik Kinijoje, ir kitose šalyse, kuriose teko lankytis, televizijoje, kine būtinai bus ir neįgaliųjų. Jie rodomi palankioje šviesoje. Galbūt žmogus turi kokių nors gabumų, galbūt yra menininkas, kovotojas ar tiesiog mylintis žmogus. Akcentuojamos asmeninės žmogaus savybės. O ką akcentuojame mes, kalbėdami apie negalią? Klipatos statusą. Tada bandome taisyti situaciją, griebiamės visokių socialinių ar kitokių akcijų, bet „klipatos“ statusas jau „sėdi“ žmogaus viduje. Jeigu iš pat pradžių sakytume žmogui, kad jis yra gražus visomis prasmėmis, jis toks ir užaugtų. Su negalia tvarkytis taptų paprasčiau ir lengviau. 

– Jūsų socialinės inovacijos – ne tik šunys ir delfinai. Kokį rekordą pasiekėte praeitą rudenį ir kokią mintį brandinate? 

– Užpraeitais metais pasiekiau Lietuvos ėjimo su ramentais rekordą – 12,6 km per dvylika valandų, o praėjusiais metais pasiekiau Gineso rekordą – per devynias su puse valandos nuėjau 14,5 km. Lietuvos rekordas jau oficialiai patvirtintas, o dėl Gineso – laukiu patvirtinimo. Žmonės išgirdo, pamatė. Pirmas Gineso rekordas, kurio siekė Lietuvoje žmogus su negalia. Siekdama šito rekordo, norėjau ne tik kažką nuveikti asmeniškai, bet ir parodyti, kiek potencialo mes, kaip šalis, turime ir kiek mūsų žmonės gali pasiekti ar tiesiog judėti į priekį. 

– O kaip dėl ėjimo aplink Lietuvą? 

– Taip, brandinu mintį apeiti aplink Lietuvą, bet yra daug didelių ir nedidelių darbų, kuriuos reikia suplanuoti, nuveikti, daug ką patikrinti. Greičiausiai šiemet nespėsime, juo labiau kad šie metai – paskutiniai mano doktorantūros metai. Reikia susikaupti, kad ją sėkmingai pabaigčiau, apsiginčiau disertaciją. Ėjimą aplink Lietuvą tenka atidėti kitiems metams. 

– Jūsų disertacija – tiesą pasakius, tai ir buvo pretekstas dar vienam pokalbiui. Kokia tema, kokias tiesas siekiate pagrįsti ar įrodyti? 

– Rašau disertaciją apie žmonių su negalia ateities perspektyvas darbo rinkoje. Pradėsiu iš toliau: psichologijoje egzistuoja vadinamoji Maslow poreikių piramidė. Abrahamas Maslou (Abraham Maslow), kurdamas savo piramidę, išskyrė penkis lygmenis: piramidės pagrindas – gyvybiniai žmogaus poreikiai: turėti pavalgyti, kur gyventi, kuo apsirengti. Tada žmogaus saugumas, socialiniai ryšiai, penktasis, paskutinis, lygmuo – žmogaus saviraiška: kūrybiškumas, darbas ir pan. Lietuvoje daugelio negalią turinčių žmonių „piramidės“ pagrindas stipriai kliba. Kaip galima galvoti apie saviraišką, kai žmogus neturi pasitikėjimo savimi, socialinių ryšių, finansinio ir kitokio saugumo. Pajamos – keli šimtai eurų per mėnesį, kaip iš jų išgyventi? Kur nors kaime, pas mamą turbūt įmanoma, bet Vilniuje ar Kaune – sunkiai įsivaizduoju. Ar gali toks žmogus tikėtis gauti gerą darbo poziciją, kad darbdavys jo neišnaudotų kaip pigios darbo jėgos? Ne vienas turbūt pasakys ar bent pagalvos, džiaukis, kad dar apskritai gavai darbą! Mano disertacija yra apie tai, ką turėtume daryti tiek organizaciniu, tiek politiniu lygmeniu, kad žmonės išeitų iš situacijos „negaliu, nenoriu, nėra kaip“. Reikia investuoti ne tiek į aplinką, kiek į pačius žmones. Parodyti žmonėms, ką jie gali ir ko jie gali norėti. 

– Remiuosi kokių dešimties paskutiniųjų metų patirtimi. Daugybė programų, projektų, konferencijų – jų metu ima ir paaiškėja, kad neįgalieji gali dirbti arba jau dirba indų surinkėjais, servetėlių lankstytojais, prekių dėliotojais į lentynas ir pan. Be abejonės, kažkam ir toks darbas yra žmogaus pripažinimas, savo galimybių realizacija. Tiktai man kyla klausimas, kur išnyksta daugybė humanitarines specialybes, informacines technologijas ir kitus mokslus studijuojančių gabių jaunų žmonių? Kažkur „nusėda“ ar susiranda gerą darbą, susikuria savo asmeninę erdvę ir nedalyvauja tuose tuščiažodžiavimuose? 

– Taip, yra daugybė projektų, įvairių akcijų, kurių metu žmogus gauna darbą konkrečioje įmonėje. Po kiek laiko iš tos įmonės dėl kokių nors priežasčių jis išeina ir vėl viskas iš naujo. Arba baigiasi projektas ir tie žmonės tampa niekam neįdomūs. Nemokoma, kad žmogus būtų pasiruošęs darbo pokalbiui, jo laukiantiems iššūkiams, kad turėtų reikalingas kompetencijas. Pasiremsiu suomių pavyzdžiu. Suomijoje neįgalūs vaikai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose. Viskas, kaip ir negalios neturint, tiktai nustatytais laiko tarpais jie važiuoja į specialų mokymo centrą, kuriame kartu ieškoma atsakymo, kas yra negalia, kaip su ja reikia tvarkytis, ko, gyvenant visuomenėje, reikia tikėtis? Vaikai mokomi jau mokykloje, kaip su negalia gyventi, kaip realistiškai vertinti savo galimybes. Universitetai taip pat domisi, kur jų studentai, atlikę praktiką, baigę mokslus, ateityje galėtų dirbti. O ką turime Lietuvoje? Kažkam „susišvietė“, kad nori padėti neįgaliems žmonėms, parašė projektą, gavo finansavimą, surinko 15 ar 20 žmonių – kažkokios paskaitos, pokalbiai, lyg ir kažkas vyksta – projektas baigėsi ir viskas taip, kaip buvę anksčiau. Truputį numetė vienur, truputį kitur, o rezultato nėra. Pagal seną analogiją, žmogui, užuot davus meškerę, duodama žuvis, nemokoma suprasti, kurie vandenys tinka žvejybai, kurie – ne. 

– Viena iš neįgaliųjų sąjūdžio pradininkių, pati auginanti neįgalų sūnų, sakydavo tiesiai šviesiai: „Neįgalieji yra višta, dedanti aukso kiaušinius...“ 

– Lietuvoje negalia vis dar yra verslo objektas. Labai nedaug organizacijų dirba tam, kad iš tikrųjų mums padėtų. Net ir šunų asistentų atveju mane priima kaip konkurentę, kuri galbūt paims dalį bendrų lėšų, o ne kaip partnerę ar bendramintę. Kol nesuprasime to, kad žmonės su negalia patys turi judėti į priekį, kad programų, socialinių iniciatyvų rengėjų darbas yra tik antraeilis, niekas iš esmės nesikeis. 

– Ar tikrai visada ir visi darbingo amžiaus neįgalieji nori dirbti? Įvairūs tyrimai, apklausos (kiek jomis galima pasitikėti, tai atskiras klausimas) rodo, kad yra ne visiškai taip. 

– Visur reikia pusiausvyros. Kai kada reikia pažiūrėti, kiek nori ir kiek stengiasi pats žmogus. Galima paruošti puikiausią darbo vietą, motyvuotą kolektyvą, bet jeigu žmogus pats nesistengs, rezultato nebus. Jeigu visi dalyvaujame lygiomis teisėmis, tai šitaip ir dalyvaukime! Negalima tik reikalauti iš aplinkos. Neįgalūs žmonės neturėtų pamiršti, kad ir jie patys turi judėti į priekį. 

Nuotrauka: A. Lolat rūpinasi savo vokiečių aviganės Mulanos vardo labdaros fondo veikla, šiuo metu baiginėja disertaciją apie žmonių su negalia perspektyvas darbo rinkoje / T. Biliūno, asmeninio archyvo nuotr. 

Ajanos Lolat nuotrauka. Jauna moteris pozuoja lauke su savo augintine vokiečių avigane Mulana. Ajana matoma visu ūgiu, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, ilgų tamsių plaukų, žvelgia pirmyn ir plačiai šypsosi. Mergina vilki šiltą ilgą žieminę striukę, riši tamsų margą šaliką, avi tamsius aulinius sniego batus. Abiem rankomis ji įsirėmusi į alkūnės ūgį siekiančius ramentus, dešinėje rankoje laiko aviganės pavadėlį. Šuo paklusniai tupi šalia Ajanos, žvelgia į kamerą. Už Ajanos nugaros – erdvus plytelėmis išklotas nuosavo namo kiemas, aptvertas aukšta tvora, palei kurią driekiasi sniego pusnys.