Susitikimai

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė

Pasiekti savo Everestą


 

Parašas po straipsniuSusitikimai – su kitais, o gal su savimi – yra viena svarbiausių akistatų gyvenime. Šiame straipsnyje kviečiame susitikti su alpinistu Vladu Vitkausku, pirmuoju lietuviu, 1993 m. įkopusiu į aukščiausio žemėje kalno – Everesto – viršūnę (8848 m), žmogumi, pavergusiu ne vieną širdį savo drąsa, ryžtu daryti iki galo tai, ką jauti, ir nesustoti susidūrus su neįsivaizduojamais sunkumais. Kalbame apie gyvenimo pamokas, stiprybę, asmenines viršukalnes ir „Everestus“, užgrūdinančius ir auginančius kiekvieną. 

 

– Beveik 30 metų prabėgo nuo tos dienos, kai pasiekėte Everesto viršūnę. Kaip Jums pažintis su šia viršūne atrodo iš šiandien? 

– Pirma pažintis, palietusi visam gyvenimui, buvo dar vaikystėje, perskaičius Norgėjaus Tensingo, kuris pirmasis su Edmundu Hilariu įkopė į Everestą, knygą „Sniegynų tigras“. O atsitraukus 30 metų, kuo toliau, tuo labiau man rimčiau ir svarbiau atrodo, gyvenimą įprasmina, galvojant apie visus išmėginimus, kurie teko, nuo bičiulio žūties, su kuriuo dviese ruošėmės (kopti – red. past.), nes vienas iš virtuvės kojos nebūčiau kėlęs. Tuo metu buvo nežmoniškas tikėjimas. 

 

– Iš kur atsiranda tas tikėjimas? 

– Tikėjimas atsiranda tada, kai būni tuo, kas esi. Kai darai tai, kas tau skirta, ką gali geriausiai padaryti, kai būni savo vietoje. Kai tave veda tikros vertybės, kai tavo pasirinkimai turi prasmę, tuomet ir darbai turi prasmę. 

 

– Labai graži Jūsų misija žygio į Everestą ir į visas aukščiausias kalnų viršūnes šešiuose žemynuose. Papasakokite tiems, kurie nėra girdėję, dėl ko Jūs ryžotės šitiems išbandymams, kas buvo svarbiausia Jums? 

– Kopiant į Everestą, buvo svarbiausia, kad pirmas Lietuvos žmogus įkoptų į aukščiausią žemėje kalną. Tai atrodo, kaip pirmasis į kosmosą. Man buvo įdomu tai daryti, žinojau, kad galiu. Iš gyvų Lietuvoje esančių alpinistų, kopiančių į aukštus kalnus, didesnio patyrimo tuo metu jau niekas neturėjo. Mane labai traukė gražios ir aukštos viršūnės. Nors nuostabios buvo kelionės po kalnus, nuostabūs draugai, bet visada traukė viršūnės. Kalnų kelionėse, kaip ir visame gyvenime SSRS, buvo kariška tvarka, visur buvo draudimai, reikalavimai. Norint kopti į viršūnes reikėjo būti alpinistu, viską daryti pagal alpinizmo taisykles, taigi viską reikėjo pradėti iš naujo. Todėl ilgai dvejojau. Ką kalnuose keliaudami darydavome, to neužskaitė, nors su tuo, ką praėjau kalnų žygiuose, būčiau galėjęs kopti tokiomis pačiomis sąlygomis. 

 

– Kokia buvo ta vidinė nuostata, padėjusi įveikti visus sunkumus? 

– Buvo daug sąlygų ir gyvenimo slenksčių, kuriuos reikėjo praeiti, kad subręsčiau kopimui. Svarbiausia sąlyga, drįsčiau sakyti, buvo Lietuvos nepriklausomybė. Buvo praėję tik treji metai nuo nepriklausomybės paskelbimo. Po to buvo ir juoda neviltis, ir blokados, ir mūsų žmonių žūtys. Buvo metais anksčiau organizuojama tokia gana beviltiška ekspedicija. Buvo labai įdomu vien nuvažiuoti į Himalajus, dar iš Tibeto pusės, vien pamatyti tą Džomolungmą. Ta ekspedicija buvo vadinama laisvės žygiu, bet ten nebuvo jokios vilties, buvo labai neskanu, atrodė net nelabai gerai. Ir tada aš porą mėnesių galvojęs supratau, kad tai man skirta, tai mano gyvenimo kelias ir aš tai turiu daryti, jaučiausi tam subrendęs. 

 

– Iš kur žinoti, kad tai tikrai yra jau tas laikas žygiui, kad jau dabar esu pasiruošęs? 

– Tuo metu Lietuvoje labiau pasiruošusio nebuvo. Atrodė, nori nenori. Žinoma, lipti uolomis ir į sudėtingas viršūnes buvo ne vienas ir tas pats. Bet vien 10 metų kalnų žygių... Tai buvo kaip skrydis kitoje galaktikoje, nes jokio ryšio, kai keliaudavome Sovietų Sąjungoje, nei apie mobiliuosius, nei apie jokį ryšį kalbos nebuvo. Eidavome į kalnus, į tolimiausius užkampius, prie Kinijos sienos ir panašiai, kur nė gyvos dvasios. Visą atsakomybę turi prisiimti sau už grupę, su kuria keliauji. Tai buvo dieviški išgyvenimai, nuostabus pasaulis, bet buvo ir kentėjimas, ir nelaimės, kai žūdavo kas nors. O reikėdavo net kelių dienų, kad kažkam praneštum, kad išeitum į žmonių pasaulį. Turėjai pažinti ir tą gamtą, ir tą erdvę, ir pats save. Pasižiūri į save, pamatai, kas pats esi, ko gali ar negali. Tas supratimas man buvo labai svarbus. Tada supratau, kad galiu kopti, tereikėjo pasinaudoti galimybe. O ar įkopsi, pasakysi tik nusileidęs. 

 

– Ką suteikė pačiam būviui įveikta tokia fiziškai ir emociškai sudėtinga situacija? Kaip tai leidžia pažinti save? 

– Gilesnis supratimas gal ne iš karto ir ateina. Nes po tokių sudėtingų sąlygų ir įkopimo į Everestą, kol sugrįžti į save. Besileidžiant kalnų takais su kanadiečiu Džonu, įeinant į žmonių pasaulį, tiesiog galvojau, o kas toliau? Buvo tarsi tuščia. Supratau, kad po tokių išmėginimų galėčiau ir į kitus kalnus įkopti. Pirmą prasmę radau sugrįžęs. Supratau, kad tas įkopimas reikalingas žmonėms – ir mokyklose, ir darželiuose, ir kalėjimuose, ir verslininkams, ir medikams, ir net Kunigų seminarijoje Kaune, kur skaičiau paskaitą. 

 

– Koks buvo kitas tikslas, skatinęs nenuleisti rankų ir toliau tęsti žygdarbius? 

– Visai atsitiktinai, grįžtant iš Aliaskos, skrendant per Atlantą lėktuve. Prieš tai Čikagoje rodžiau Lietuvos vėliavą, mūsų simbolį, kuris buvo aukščiausioje žemės viršūnėje, ir pasakiau, kad jeigu užneštume tą pačią vėliavą į visas aukščiausias žemės viršūnes, net jūsų Amerika tokios neturėtų. Paskui, skrisdamas, turėdamas laisvo laiko pagalvojau, o gal tikrai tai būtų kitas svarbiausias darbas, kurį aš galiu padaryti. Kad ne į save galėčiau parodyti pirštu, bet mažų mažiausiai į Lietuvą. Tuomet ir atsirado kitos viršūnės, kita prasmė. Mano tikslas nebuvo vien viršūnės, tikslas buvo vėliava. Aš nebuvau normalus alpinistas. Noriu, kad mane vadintų keliautoju alpinistu. 

 

– Ar atsimenate jausmą, kai stovėjote pačioje viršūnėje? Ką tuo metu jutote? Ar galvojote, kad laukia visas kelias atgal? 

– Stovėdamas viršūnėje buvau beveik 9 kilometrų aukštyje. Buvau pasiėmęs papildomos deguonies tik trečdalį, ką ima ar neša vakariečiams, juos vadinu ekskursantais, šerpai. Aš net viršūnėje nusiėmęs kaukę taupiau deguonį. Aišku, kopimas išsunkė, čia, būnant žemai, neįmanoma įsivaizduoti. Mano mintys buvo kaip bandytojo, labai nepasukant galvos, žvilgsnis pusę kilometro žemyn į debesų jūrą. Kas po debesimis darosi ar darysis, nežinia. Buvo palyginti vėlyvas laikas, vidurdienis. Po pietų visada oras genda. Toliau buvo mintis, ką aš svarbiausia turiu padaryti, tai iškelti vėliavą ir kažkaip užfiksuoti tą savo buvimą, nusifotografuoti. Buvo jau keletas žmonių toje viršūnėje, buvo sunku pasilenkti tokiame aukštyje su kuprine, paruošti fotoaparatą. Kiekvienas judesys – širdis dar smarkiau užplaka, išties sunkus darbas. 

 

– Ar ten mažai vietos? 

– Vietos, kiek mūsų ten buvo, užteko. Aš paruošiau fotoaparatą ir bandžiau paprašyti, kad nufotografuotų mane. Viskas buvo atidaryta, užvesta, reikėjo tik pakelti rankas ir paspausti mygtuką. Tai tik trečias amerikonas sutiko, kiti atsisakė, nes matyt per sunkus darbas atrodė. Ir tik todėl, kad aš vėliau su jo fotoaparatu nufotografuočiau. Aišku, įvertinau debesis, kompiuteris galvoje veikė kažkiek, mąsčiau, kaip leisiuosi, svarbu buvo neuždelsti. Kai jau pavyko pririšti vėliavą, labai traukė „ciongas“ viršūnėje, vėliava plazdėjo kaip ant lėktuvo sparno. 

Kai grįžau visi veteranai klausinėjo, koks buvo dangus, ar juodas, ar žvaigždės matėsi. Nes kuo aukščiau, tikrai atrodo kaip juodas dangus. Bet buvo iš tikro nuostabus vaizdas – sniegas akinamai baltas, dangus juodas, o mūsų trijų gražiausių spalvų vėliava ten nuostabiai atrodė. Tada man sustojo laikas, net nežinau, kiek tai užtruko. Tuomet tikrai išgyvenau palaimą, prisiminiau namus, artimuosius, pažįstamus. Atrodė, kad nesu paprastas žmogelis alpinistas, stovintis ant kalno, o jaučiau visą pasaulį, susiliejau su juo. Aišku, laiko meditacijoms nebuvo, nes širdelė kalė, o plaučiai kaip koks šlapias skuduras gaudė orą. Ten deguonies molekulių per mažai, kad ilgai išbūtum, todėl reikėjo grįžti į tikrovę. 

 

– Jūs įkopėte į tiek daug viršūnių, buvo sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Bet Jūsų nepaėmė į tuometę armiją dėl silpnos sveikatos. Įrodėte, kad galite būti pačiu stipriausiu keliautoju alpinistu. Kaip nepasiduoti ir savęs nenurašyti, siekti savo tikslų? 

– Reikia norėti, reikia tikėti ir reikia daryti. Jei tai yra tavo tikslas, tu jį pasieksi. Bet reikia prieš tai gerai apsidairyti. Jeigu yra prasmė, jei tai ne dėl spalvoto atviruko, asmenukės, gal tu pasieksi net aukštesnę viršūnę, nei svajoji. Aš net nedrįsdavau svajoti, dar studijuodamas Kaune, skaitydamas alpinistų skelbimus, kurie kvietė į alpinistų klubą ir į kalnus. Aš net nedrįsau galvoti apie kalnus, nes net žemai nelabai susitvarkiau tuo metu. Bet gyvenimo kelias taip vedė. Paskui patyriau, kai einu į kalnus, taip ir gyvenimiškuose kalnuose. Išėjęs į kalnus supratau, kad galiu gerai jaustis. Pažinau ir gamtą, ir slėnius, ir spindinčius kalnus, ir dangišką dangų, ir, svarbiausia, pats save. Aš žinojau savo galimybes, ribas. Dar prieš kopimą žinojau, kad tai yra mano darbas, negalvojau, kaip aš kopsiu. 

 

– Man labai patiko jūsų citata: „Drąsos dažniau prireikia ne kalnuose, o kasdienybėje.“ Ar šiandien Jums prireikia drąsos ir į kokius kalnus tenka vis dar lipti? 

– Ne tik prireikia, bet ir pritrūksta kartais. Kalnuose, kai turi aukotis, gelbėti draugą, net ir žuvusį, kai suprasdamas tu turi rizikuoti. Drąsa turi būti supratimas, kiek svarbu tai, ką darai. Turi būti prasmė. Jei prasmė svarbiau net ir už nesugrįžimą, tada būk drąsus. 

 

– Ar yra žemėje vietų, kuriose žmogus be gyvybę palaikančių priemonių negalėtų išgyventi? Ar yra vietų, kur žmogus nėra pageidaujamas? 

– Jeigu kalbant plačiąja prasme, dabar žmogus apskritai žemėje nėra pageidaujamas. Aš nematau šviesios ateities su tuo, kas vyksta. Labai jaudinuosi dėl mūsų vaikų ir anūkų, kuriems paliksim nuniokotą ir niokojamą žemę. Tokių vietų nėra. Visur pasiekia ir mikroplastikas, ir bombų sprogdinimai, ir mėginimai, ir nežinia, kokie dar eksperimentai, kurie daromi ne dėl gerovės, o dėl vieni kitų naikinimo. Bet tai nemažina mūsų atsakomybės, kaip ir kopiant į aukštą viršūnę, svarbu padaryti tai, ką aš galiu, kas nuo manęs priklauso. 

 

– Su kokia mintimi norėtumėte atsisveikinti? 

– Palinkėti norėčiau, kad nebūkime it pamišę dėl tų kalnų viršūnių, kad ir gražių, aukštų ar spindinčių. Gražiausios, aukščiausios, nuostabiausios, deja, ir žiauriausios, yra mūsų gyvenimo viršūnės. Ir kiekvienas turime savo Everestą. Everestai yra po nosimi, prieš akis, todėl tik nuo mūsų priklauso, ar mes juos surasime ir ar jų sieksime. Nes kiekvienas esame kitoks, visų galimybės skirtingos. Vienam Everestas yra šeima, kitam kūryba ir panašiai. Kiekvienas galime pasiekti labai daug. 

 

Laidos garso įrašą rasite paspaudę nuorodą.

 

Nuotrauka: V. Vitkauskas Lietuvos vėliavą daugybę kartų kėlė aukščiausiose žemės viršukalnėse / L. Žaltauskaitės nuotr. 

Vlado Vitkausko nuotrauka. Vyresnio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio. Jis žvelgia tiesiai į kamerą, primerkęs akis nuoširdžiai, entuziastingai šypsosi. Vyro plaukai trumpi, žili, jis užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Vyras vilki tamsius marškinius ilgomis rankovėmis ir tamsią liemenę. Jis pozuoja prie nedidelės Lietuvos vėliavos, ant kurios surašytos kalnų viršūnės, ir datos, kada į jas įkopė alpinistas. Už Vlado nugaros, tolėliau kambaryje, matoma dar viena didelė pakabinta Lietuvos vėliava ir ant spintelės prie sienos stovinti medinė angelo skulptūra. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką