Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Negalia karo akivaizdoje


 

Parašas po straipsniuKaras – didžiulė nelaimė kiekvienos šalies, į kurią jis ateina, žmonėms. Ta nelaimė tampa daugelį kartų didesnė ir sunkesnė, kai kalbame apie žmones su negalia. Įvykiai Ukrainoje šią negailestingą tiesą tik patvirtina! Praėjusių metų gruodį Lietuvoje vyko Nacionalinis žmogaus teisių forumas. Viena iš jo temų – „Negalia karo akivaizdoje: žmonių patirtys ir valstybės vaidmuo“. Pranešimą šia tema skaitė, tiksliau, dalijosi asmenine patirtimi Ukrainos vyriausybės atstovė neįgaliųjų teisių klausimais Tatjana Barancova. Pasiremkime keliomis jos mintimis: „Prasidėjus karui Ukrainos žmonės su negalia negalėjo patekti į slėptuves, pabėgti iš pavojingų teritorijų. Jiems taip pat buvo sudėtingiau – ne visas transportas tinkamas, kelionė turint tam tikrų būklių gali būti nepakeliama. Taip pat prisideda nežinia, ar kitose šalyse bus tinkamos sąlygos žmones su negalia apgyvendinti, suteikti jiems reikiamas paslaugas. Ukrainoje prasidėjęs karas visiems priminė, kad rengiant ekstremalių situacijų planus, būtina įvertinti žmonių su negalia poreikius ir užtikrinti jų saugumą.“ 

Kaip rašoma Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) pranešime spaudai, po traumos judanti neįgaliojo vežimėliu ir iki tos dienos gyvenusi aktyvų visuomeninį, politinį gyvenimą, T. Barancova atsidūrė šimtų tūkstančių nuo kitų valios priklausomų tėvynainių padėtyje. Netrukus buvo surinkta 16 žmonių grupė. Tarp jų – trys vežimėliu judantys žmonės, dviejų savaičių kūdikis, jo motina, kamuojama gimdymo komplikacijų, ir pagyvenusi moteris. Toji vyresnio amžiaus moteris visą kelią sėdėjo tarp dviejų sėdynių eilių autobusiuke ant plastikinio puodo, pasisodinusi du savo anūkus ant kelių. Vienas jų – autistiškas berniukas – praklykė iki pat Lenkijos. Kelionė užtruko dešimt dienų, per kurias jie beveik nesiilsėjo. T. Barancova: „Pasiekus Rygą visiems jau reikėjo vaistų, vaikai sirgo, mano vyrą iškart išgabeno į ligoninę dėl sunkaus inkstų uždegimo, nes kelyje beveik nebuvo galimybės naudotis tualetu. Ir tai yra vienas didžiausių iššūkių žmonėms su negalia ekstremaliose situacijose.“ 

Latvijoje pabėgėlius priglaudė Samariečių bendrija. Šeimos galėjo pasirinkti po atskirą kambarį. Buvo įrengtas net biuras, kuriame Tatjana tvarkė kitų negalią turinčių pabėgėlių reikalus. Anot jos, teko imtis dieną naktį besitęsiančios skirtingų atvejų vadybos. Istorijos viena į kitą panašios ir kartu skirtingos: štai gaisrininkai išneša žmones iš pastatų, perduoda vežantiems į evakuacinius traukinius, bet be galimybės pasiimti savo vežimėlį, nes tiesiog nėra vietos. O atvykus į svetimą šalį, jų niekas nelaukia. Kai kuriose valstybėse, vadovaujantis vaiko teises ginančiais įstatymais, išskiriamos šeimos. Fizinę negalią turintys karo pabėgėliai apgyvendinami psichoneurologinių ligų gydymo ir globos įstaigose. 

T. Barancova pasakojo, kad jos šalyje po Rusijos veiksmų Rytų Ukrainoje, 2018 m. buvo sukurtas ir patvirtintas valstybinis civilinės saugos planas. Į aprašus įtrauktos visos socialinės grupės, atsižvelgta į negalių įvairovę, tačiau prasidėjus plačios apimties karo veiksmams, planas nesuveikė. JTO Generalinėje Asamblėjoje Ženevoje Tatjana pristatė žmonių su negalia gelbėjimo veiksmų planą ir pačios praeitą evakuacinį maršrutą, kuriuo iš šalies išvesta dar apie tūkstantis nuo karo bėgusių žmonių su negalia. 

 

„Lietaus vaikų“ pagalba 

 

Lietuvoje atsidūrusiems pabėgėliams padėti ėmėsi nevyriausybinės organizacijos, kūrėsi pilietinės iniciatyvos. Būkime atviri: didžiosios neįgaliųjų organizacijos didelio entuziazmo nerodė arba bent jau apie jį negirdėjome. Užtat išgirdome apie „Lietaus vaikus“. Priminsime, kad ši asociacija vienija autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones ir jų šeimas. 

T. Barancovos vadovaujami Ukrainos pabėgėliai keliavo į Latviją, į Rygą. Pirmasis didesnis Lietuvos miestas, pervažiavus Lenkiją – Alytus. Kad iš Ukrainos vyksta žmonių su negalia grupė, Alytaus „Lietaus vaikų“ asociacijos vadovė Klementina Gruzdienė sužinojo, kai ši grupė buvo jau Lenkijoje. 

„Vos prasidėjus karui, susisiekėme su Europos autizmo asociacija, – pasakoja K. Gruzdienė. – Prisistatėme, kas esame ir kad galėtume padėti autizmo sutrikimą turintiems vaikams ir jų šeimoms. Pranešėme ir laukiame. Vieną naktį iš Lietuvos negalios organizacijų forumo gauname informaciją, kad į Alytų iš Ukrainos per Lenkiją vyksta 16 neįgalių žmonių grupė, du autobusiukai. Kai jie atvyko buvo naktis. Žmonės pervargę, tylūs. Tatjana nekalba angliškai, o aš – tik šiek tiek rusiškai. Bet susikalbėjome, net sudarėme vaistų sąrašą likusiems Ukrainoje. Vėliau jį perdavėme humanitarinę pagalbą gabenančioms organizacijoms.“ 

Alytuje tuo metu jau veikė pabėgėlių registracijos centras. K. Gruzdienė pradėjo teirautis, ar šis centras pasiruošęs priimti žmones su judėjimo negalia? Patikino, kad pasiruošęs, kažkur kažkoks įvažiavimas į tualetą yra. Greitai paaiškėjo, kad pabėgėlių centras visiškai nepritaikytas. Laiko buvo nedaug – ne visa para. „Siūlo vieną, antrą objektą – nuvažiuojam, pasižiūrim, tik savivaldybės įsivaizdavimas, kad pritaikyta, iš tikrųjų, be įvažiavimo į pastatą, niekas ar beveik niekas nepritaikyta. Paskutinę akimirką radome keletą kambarių Alytaus profesinio rengimo centre. Atskira kalba būtų apie žmones, turinčius autizmo spektro sutrikimų – miegoti didelėse patalpose su daugybe kitų žmonių jiems apskritai labai sunku. Nei Alytaus, nei kitos savivaldybės pabėgėlių, turinčių negalią, priimti nebuvo pasirengusios. Vėliau kai kurios susigriebė labai greitai: skambino, teiravosi, kaip organizuojame šių žmonių apgyvendinimą, kokias teikiame paslaugas.“ 

Nepaisant savivaldybės nepasirengimo, K. Gruzdienės teigimu, Alytaus miesto bendruomenė jai tekusį egzaminą išlaikė labai gerai. Greitai suaukojo higienos priemonių, savanoriai parūpino maisto davinių. T. Barancovos grupė Alytuje ilgai neužsibuvo, išvyko į Latviją. Tačiau kol gyveno Alytuje, miestiečiai neliko jiems abejingi. Aptardama Alytuje susiklosčiusią situaciją, K. Gruzdienė pasigedo pačių neįgaliųjų organizacijų iniciatyvos, bendradarbiavimo. Tik ar iniciatyvos trūko vien Alytuje?.. Bet grįžkime prie „Lietaus vaikų“. „Pirmomis karo dienomis šoką patyrėme visi, – pasakoja Lietuvos autizmo asociacijos vadovė Lina Sasnauskienė. – Greitai pradėjome galvoti, kaip turintiems negalią pabėgėliams galėtume realiai padėti. Galvoje pirmiausia turėjome šeimas, auginančias autizmo sutrikimą turinčius vaikus, bet jais tikrai neapsiribojome. Pirmojo pagalbos skambučio sulaukiau jau po savaitės. Pradėjome bendradarbiauti su organizacija „Stiprūs kartu“, Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi. Padėjome į Lietuvą atvykti kelioms šeimoms iš Kijevo, Varšuvos. Ieškojome, kur šiuos žmones apgyvendinti, pati tarpininkavau ieškant vaikams mokyklų. Mūsų žiniomis, Lietuvoje iš viso yra apie 150 vaikų, turinčių negalią. Trys šeimos „Lietaus vaikų“ dienos centre Vilniuje gyveno beveik iki pat praėjusių metų pabaigos.“ 

L. Sasnauskienės teigimu, pabėgėlių, taip pat ir neįgalių, srautas iš Ukrainos šiuo metu (kalbėjomės 2023 m. pradžioje) yra sumažėjęs. Valstybės institucijų, ypač Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vaidmenį teikiant pagalbą pabėgėlius priimančioms organizacijoms pašnekovė vertina gerai: nebuvo nereikalingo delsimo, biurokratinių kliūčių. 

 

Neregiai krizės akivaizdoje 

 

Tarp Lietuvą pasiekusių Ukrainos pabėgėlių buvo ir keliolika regėjimo negalią turinčių žmonių. Tikslaus skaičiaus turbūt niekada nesužinosime, bet jis nėra svarbiausias. Apie kai kuriuos Lietuvoje gyvenančius Ukrainos neregius jau pasakojome, kiti bent jau kol kas pageidauja gyventi netrikdomi žiniasklaidos dėmesio. Kiekviena pozicija gerbtina, kiekvienas žmogus trauminę patirtį išgyvena skirtingai. Antai Dmitrijus, kurį jau kalbinome (Henrikas Stukas „Sumai, karas, Lietuva“, MŽ, 2022, Nr. 5) prisimena: „Tuo metu, kai Kijevas buvo atakuojamas raketomis, Sumuose, kuriuose su šeima gyvenau, jau vaikščiojo rusų kareiviai. Paliekančiųjų miestą vilkstinės buvo nuolat apšaudomos, todėl išvykti pavyko tik iš trečio karto.“ Dmitrijus atvyko pas draugus į Vilnių. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje, dirba įmonėje „Regseda“. Anot jo paties, Lietuvoje jaučiasi ypač gerai: visada ir visur sulaukia reginčių žmonių pagalbos. Jeigu ir atsisakoma padėti, tai būna koks vienas atvejis iš šimto. Redakcijos žiniomis, „Regsedoje“ dirba dar viena neregė iš Ukrainos. Tiktai šio straipsnio tema – ne pavieniai atvejai ir ne atskirų žmonių istorijos, kad ir kokios pamokančios jos būtų. 

Prasidėjus karui Ukrainoje, susigriebta ir Lietuvoje. Paaiškėjo, kad nėra arba beveik nėra slėptuvių, tarnybos nepasiruošusios, gyventojai irgi. Kalbant apie žmones, turinčius negalią, viskas dar sudėtingiau. Slėptuvės nepritaikytos, ką daryti evakuacijos atveju, neaišku. Praėjusių metų pabaigoje viskas atrodė jau šiek tiek geriau: Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistai kalbėjo apie gyventojų perspėjimo, kilus grėsmei, būdus, būtinybę sudaryti žmonių su negalia sąrašus ir panašiai. Tačiau oficialūs skaičiai vis tiek byloja apie nepasirengimą, anot minėto departamento specialisto Giedriaus Viganausko, tik 10 proc. šalies gyventojų yra susipirkę visas priemones į išvykimo krepšį. 80 proc. teigė, kad apskritai nelabai domisi ekstremaliomis situacijomis tol, kol tas įvykis neatsitinka jų kieme. 

LASS, kaip nevyriausybinė organizacija, negali situacijos pakeisti iš esmės. Nepaisant to, mūsų filialai, ieškantys prasmingos veiklos, galėtų ir turėtų rodyti daugiau aktyvumo. Nebūtinai ruošiantis karui! Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių ir migrantų programos vadovės Eglės Samuchovaitės, krizės visada yra apie ribotus resursus, o resursų net ir be krizių niekada visiems neužtenka ir visada kam nors pritrūksta. 

 

Nuotrauka: Kilus ekstremaliam pavojui, žmonės, turintys negalią, visuomet atsiduria dar sudėtingesnėje situacijoje / Civilinės saugos archyvo nuotr. 

Karo pabėgėlių prieglobstis. Erdvioje sporto salėje visą grindų plotą užima ant žemės pakloti kilimėliai, patalynė, rankšluosčiai ir kitos pabėgėliams būtinos pagalbos priemonės. Nuotraukoje matomi ant kilimėlių sėdintys žmonės, bendraujantys tarpusavyje. Salės gale – savanoriai, kraunantys daiktus į dėžes ir padedantys nukentėjusiems asmenims. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką