Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Mūsų Algimantas: įsipareigojęs ir įpareigojantis


 

Parašas po straipsniuVilniuje, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre (VBSPC), nuolat verda gyvenimas. Čia sutiksi ne tik senolius, socialinius darbuotojus, bet ir išgirsi skambančią muziką, garsiai dainuojamą dainą. Pravėrus salytės duris – pasigrožėsi grakščiai besisukančiomis šokėjų poromis. Centre repetuoja meno mėgėjų kolektyvai. Visame šiame, iš pirmo žvilgsnio chaotiškame, šurmulyje kaip žuvis vandenyje jaučiasi ir jį suvaldo centro direktorius Algimantas Arbočius. Jau kelis dešimtmečius Algimantas gyvena kasdieniais žmonių su negalia rūpesčiais, džiaugsmais ir viltimis. Jis – vienas iš mūsų sąjungos narių, kurį puikiai žino dauguma ne tik Vilniuje gyvenančių neregių ir silpnaregių. Bendruomenės centro direktorius, socialinei veiklai paskyręs net keletą dešimtmečių, nusprendė po truputį atsisakyti kai kurių veiklos barų. Algimantas spalio mėnesį atsisveikino su centro kolektyvu ir Vilkpėdės bendruomenės nariais. Pašnekovas juokauja: „Svarbu laiku pasitraukti.“ 

Kadaise Algimantas, dar nė penkiolikos metų nesulaukęs vaikinas, įsidarbino Vilniaus aklųjų gamybiniame mokymo kombinate, gavęs specialų socialinės apsaugos ministrės leidimą. Dirbdamas kombinate silpnaregis kartu mokėsi Suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje. Greitai buvo pakviestas dirbti į LAD Vilniaus kultūros namus. Jam patikėtas kultūrinės veiklos Vilniaus rajono filialuose koordinavimas. Po penkerių metų, paskyrus vadovauti „Zelvos“ poilsiavietei, A. Arbočiui atsivėrė nauji veiklos horizontai, palaipsniui vedę į savarankišką verslą. Iš pradžių silpnaregiui buvo pasiūlyta dirbti Trakuose įsteigtame „Kauko“ kooperatyve. Ten Algimantas buvo atsakingas už visuomeninį maitinimą. Vėliau gimtosiose Semeliškėse turėjo savo parduotuvę. Po kelerių metų Vilniuje, Senojoje Pilaitėje, atidarė automobilių remonto dirbtuves. 1998 metais silpnaregis grįžo į LASS. Apie socialiniam darbui paskirtus dešimtmečius kalbamės su Algimantu, prieš jam užveriant Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro duris. 

 

– Kokioms aplinkybėms susiklosčius, paties gyvenime atsirado socialinis darbas? 

– Aš dešimt metų dirbau atviroje visuomenėje. Su sąjunga tada mane siejo tik nario mokestis. Eilinio mokėjimo metu susitikau Sigitą Bilevičių, tuometį LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos direktorių. Sigitas prakalbo apie naujo socialinių paslaugų centro steigimą. Man padavė storą segtuvą, ragindamas susipažinti su būsimos įstaigos veikla. Tiesą pasakius, studijuodamas dokumentus sau nieko naujo neradau, gal išskyrus daug naujų žodelių. Esmė – pagalba silpnesniam nematančiam žmogui. Nauja buvo tik tai, kad keitėsi finansavimo modelis. Anksčiau savo įstaigas finansuodavo pati LASS. Pagal naują tvarką atsirado projektinis finansavimas. Po mėnesio su S. Bilevičiumi susitikome dar kartą. Žinoma, aptarėme centro steigimą, išsakiau savo pastebėjimus bei pasiūlymus. Įdėmiai išklausęs, Sigitas netikėtai pasiūlė pasidarbuoti naujame, dar tik steigiamame Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Negana to – tapti šio centro direktoriumi. 

 

– Kaip greitai pavyko perprasti naujo darbo specifiką? 

– Iki šiol pamenu ir laikausi vieno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus išsakytos minties: „Jeigu kas nors nepatinka, viduje mitinguokite, diskutuokite prie kavos, o jei jos nepakanka, įsipilkite brendžio, bet išėję į visuomenę – prisitaikykite prie jos. Šis žingsnis užtikrins sėkmingą gyvenimą ir veiklą. Gaila, bet nuo jūsų niekas nepriklauso!“ Čia lygiai tas pats. Projektinis finansavimas neleidžia atsipalaiduoti, verčia nuolat judėti į priekį. Mūsų veiklai pinigus skiria Vilniaus miesto savivaldybė. LASS prie centro veiklos prisideda tik simboliškai. Kiekvienais metais, nuo pirmųjų darbo dienų, esu priverstas rašyti projektus. Tiesa, pirmus dvejus metus mes priklausėme LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybai. Po dvejų metų tapome savarankiški. Puikiai suprantu, kad norėdamas gauti finansavimą, turiu įvykdyti visus įsipareigojimus, kitaip... Iš pradžių dirbau vienas. Mane įdarbino kaip socialinį darbuotoją. Šiandien Vilkpėdės bendruomenės centre dirba 14 žmonių. Tai tikrai nėra nei svajonių darbas, nei svajonių atlyginimas, bet svarbiausia – centre praktiškai nėra darbuotojų kaitos. Yra žmonių, čia dirbančių po 18, 20 metų. Dar kartą pabrėšiu, norint užtikrinti sėkmingą įstaigos darbą, tiesiog būtina prisitaikyti prie kintančių gyvenimo aktualijų ir stebėti, išmanyti naujai pasirodančius socialinį darbą, socialines paslaugas reglamentuojančius dokumentus. 

 

– Per kelis pastaruosius dešimtmečius pasikeitė darbo specifika, kokie nauji vėjai papūtė socialinių paslaugų teikimo sferoje? 

– Kiekvienais metais „kabinetiniai darbuotojai“ vis sugalvoja ką nors nauja. Be paliovos keičia ir keičia paraiškos formas. Vienais metais atsiranda asmeninio asistento paslauga, kitais – individualios paslaugos. Iš esmės pakeičiamas tik pavadinimas, o principas išlieka tas pats. Neįgaliųjų reikalų departamentas per savivaldybes finansuoja mūsų ir panašių centrų veiklą. Projektas vadinasi „Socialinės reabilitacinės paslaugos neįgaliesiems, bendruomenei“. Šio projekto tikslas – pagalba žmogui. Tai dienos užimtumo, asmeninio asistento, individualios, užimtumo paslaugos, o kartu – ir įvairiausi meno kolektyvai, būreliai. Esminiai pasikeitimai bus nuo 2023 metų. Daug jų – nesąmoningi ir kurioziški, bet apie tai kitą kartą. 

 

– Esate svariai prisidėjęs prie VšĮ VBSPC steigimo. Papasakokite apie šį centrą ir jo plėtrą. 

– Šio bendruomenės centro sumanytojas ir krikštatėvis yra S. Bilevičius. Centre pradėjau dirbti 1998 metais gruodžio mėnesį. Įsikūrėme LASS priklausančiame pastate Vilniuje, Žemaitės gatvėje. Vilkpėdės socialinių paslaugų bendruomenės centras oficialiai atidarytas 1999 metų kovo 4 dieną. Dvejus metus dirbau vienas. 2001 metais LASS respublikinis centras perėmė steigėjo funkcijas. Mane paskyrė direktoriumi. Po truputį pradėjau plėsti teikiamas paslaugas. Šią plėtrą skatino gaunamas finansavimas. Žingsnelis po žingsnelio gausėjo ir darbuotojų skaičius. Pirmiausia atsirado masažo paslauga. Masažavo silpnaregė Lina Šutkutė. Apakusi gydytoja Dalia Baronienė teikė akupunktūros paslaugą. Vėliau paslaugų spektras plėtėsi. Mūsų centro darbuotojai visų pirma išsiaiškindavo, kokių paslaugų reikia bendruomenės nariams, o tada įvertindavome realias savo galimybes. Pamenu, tik įsteigus centrą, viena pirmųjų paslaugų buvo skalbimo paslaugos. Ja mielai pasinaudodavo neregiai ir silpnaregiai bei kiti Vilkpėdės bendruomenės nariai. Netgi susidarydavo eilės. Deja, „kabineto žmonės“ sugalvojo, kad norint teikti skalbimo paslaugas reikia ne vienos, o trijų patalpų: skalbimo, džiovinimo ir drabužių lyginimo. Mūsų centras tiek patalpų neturėjo, todėl teko šios paslaugos atsisakyti. Vėliau atėjo eilė masažui. Valdininkai nusprendė, kad socialinių paslaugų centrai negali teikti minėtos paslaugos. Gaila panaikinto masažo, nes kabinetas buvo įrengtas laikantis visų reikalavimų. Teko taikytis prie naujų reikalavimų. Dabar koncentruojamės į dvi paslaugų grupes: dienos užimtumo ir pagrindinių socialinių paslaugų teikimą. Tai žmonių, negalinčių išeiti iš namų aprūpinimas maisto produktais, vaistais bei teikiama palydovo paslauga. Mūsų centro darbuotojai neregius palydi iki poliklinikos, banko, notaro ir ten, kur pageidauja mūsų globotinis. Svarbiausia, mumis pasitikima. Kol kas dar jokių nesusipratimų nebuvo. Vieša paslaptis, kad įsileisti į namus svetimą žmogų nėra taip paprasta. Mūsų darbuotojams vienišų senjorų durys visada yra atviros. Pasigirsiu: mus tikrinantys savivaldybės atstovai per paskutinius 12 metų negavo nė vieno skundo ir netgi per pilnatį nesulaukia nusiskundimų dėl mūsų centro veiklos. 

Dienos užimtumo paslauga taip pat labai populiari. Jeigu žmogus nori kelias valandas pabūti ne namuose, tai kiekvieną darbo dieną gali ateiti į mūsų centrą ir per tas kelias valandas ką nors prasmingo nuveikti. Naudingai laiką praleisti padeda tautodailininkė Lina Norkienė. Ji norinčiuosius moko įvairiausių rankdarbių ir daug kitų įdomių bei naudingų dalykų. Veikia rankdarbių klubas. Mokantieji muzikuoti gali dainuoti ar groti jiems patinkančiais instrumentais. Antradieniais, ketvirtadieniais renkasi šaškių, šachmatų mėgėjai. Trokštantiems dainuoti, groti ar šokti siūlomi muzikiniai kolektyvai, plastikos studija. 

 

– Centre veikia šeši kolektyvai. Šiais laikais tai itin retas dalykas. Turbūt nėra lengva rūpintis šios veiklos tęstinumu ir finansavimu? 

– Šeši būreliai centrui, turinčiam tokį ilgametį įdirbį, nėra didelė finansinė našta. Vadovų atlyginimams metams reikia apie 20 tūkstančių eurų. Atlyginimai – tai tik ledkalnio viršūnė. Kiekvienas kolektyvas turi savo koncertinę programą. Jie visi savarankiškai koncertuoja. Iki išėjimo į sceną yra nudirbamas didelis darbas. Kiekvienam kolektyvui reikalingi muzikos instrumentai, koncertiniai rūbai, aparatūra. Vien tik tautiškas kostiumas kainuoja kelis šimtus eurų. Pinigus gi reikia sugeneruoti. Teko rašyti ne vieną projektėlį, ieškoti rėmėjų. Pastangos su kaupu atsipirko. Turime tikrai unikalų kanklių kolektyvą. Kanklininkės turi po du komplektus drabužių. Džiaugiuosi, kad pavyko restauruoti kankles. Mums pats didžiausias įvertinimas yra kaimynų lenkų, pas kuriuos ne kartą koncertavome, požiūris. Jie su pavydo ir kartu apgailestavimo gaidele sako: „Mes, toks didelis kraštas, kadaise taip pat turėjome kankles, bet jų neišsaugojome. O jūs iki šiol jomis skambinate.“ Centre įsteigtas naujas muzikinis kolektyvas – liaudiško muzikavimo grupė. Taip pat veikia muzikos kolektyvas „Vilkpėdė“ ir folkloro ansamblis „Versmė“. Negaliu nepasidžiaugti tautiniu šokių kolektyvu „Šimtažiedis“, laimėjusiu garbingiausią „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiame kolektyve, dėl jo specifikos, yra mažiausiai neregių ir silpnaregių. Visi laimėjimai nebūtų įmanomi be fantastiškų žmonių. Ypač džiaugiuosi bendradarbiavimu su „Liregus“ vadovu Leonu Kirkilovskiu. Jis leidžia mums nemokamai naudotis įmonės sale ir padeda kuo įmanydamas. 

 

– Kaip vadovui iššūkių netrūko: pandemija, kova dėl patalpų išsaugojimo, lėšų paieškos ir t. t. Koks sėkmingo problemų sprendimo receptas? 

– Pradėkime nuo pandemijos. Kovo 16 dieną paskelbiamas karantinas. Daugelis įstaigų užsidarė, nepriėmė lankytojų. Aš susikviečiau centro darbuotojus ir paklausiau – ką darome? Juk žmonės valgyti nori. Vaistų reikia ir t. t. Nesvarbu, ar karas, ar pandemija, vis tiek šie gyvenimiški poreikiai niekur nedingo. Pasitarę nutarėme dirbti toliau. Pirmą savaitę nesulaukėme jokių rekomendacijų. Dirbome savo nuožiūra. Pirmiausia paėmėme Vilniuje gyvenančių mūsų sąjungos žmonių sąrašus, o jų – virš septynių šimtų. Paslaugų gavėjų – apie 200. Visiems jiems paskambinome teiraudamiesi, ko neatidėliotinai jiems reikėtų. Už mūsų darbuotojų pasiaukojimą savivaldybė juos skubos tvarka paskiepijo. Džiaugiuosi, kad mūsų žmonės atsakingi ir tvarkingi. Dažniausiai prie buto durų palikdavo taburetę, o ant jos – pinigus už maisto produktus ar vaistus. Socialinis darbuotojas, atnešęs pirkinius, paskambindavo durų skambučiu, o pats pasišalindavo. Ačiū Dievui, nė vienas darbuotojas neužsikrėtė ir nesusirgo kovidu. 

Kita istorija su mūsų centro patalpomis. Prieš trejus metus pasibaigė patalpų panaudos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe. Pernai, t. y. po metų tylos, gavome pranešimą, kad per tam tikrą laiką turime išsikraustyti iš Skroblų g. 19 adresu esančių patalpų, nes paskelbtas nuomos konkursas, o patalpos bus išnuomojamos lengvatinėmis sąlygomis pagal įveiklinimo idėją. Manėme, kad nieko tragiška neįvyko. Užpildėme visus dokumentus ir ramiai laukėme konkurso rezultatų. Nelaimėjome, nes buvo pateikta tik viena paraiška. Kas liko už kadro, sužinojau vėliau. Savivaldybės nuostata buvo tokia: pabuvai dešimt metų patalpose, ir užleisk kitą. Valdininkams nesvarbu, kad patalpas pastatė neregiai ir kad jos yra gausiai neregių ir silpnaregių gyvenamame mikrorajone. Antrą kartą paskelbus konkursą atsirado konkurentas – SOS vaikų kaimas. Jie ir laimėjo. Savivaldybės veikėjai patarė nekelti triukšmo ir greitai geranoriškai išsikelti. Priėjome prie recepto, ką turi žinoti vadovas. Pirmiausia – įstatymus. Savivaldybė mums pretenzijų neturėjo, todėl sutarčiai pasibaigus ji turėjo būti pratęsta automatiškai. Kitas dalykas – civiliniame kodekse apibrėžta kraustymosi procedūra. Suprasdamas, kad vien teisės dokumentų išmanymo nepakaks, nusprendžiau eiti va bank. Socialiniuose tinkluose paskelbiau straipsnelį apie savivaldybės ketinimus. Tai padaryti mane paskatino vadinamieji savivaldybės „ekspertai“, kurie net nepasivargino atvažiuoti į centrą ir susipažinti su jo veikla. Straipsnis sulaukė didelio atgarsio. Netgi susidomėjo Seimo nariai. Buvo paskelbtas pakartotinis konkursas. SOS vaikų kaimo atstovai nepatingėjo, atvažiavo ir apžiūrėję patalpas bei susipažinę su mūsų socialinio centro veikla, paraišką atsiėmė. Kaip sakoma, trečias kartas nemelavo ir pagaliau konkursą laimėjome. 

 

– Socialinių paslaugų centrui vadovaujate paskutinį mėnesį. Kodėl nusprendėte išeiti? 

– Spalio 17 dieną sukako 51 metai vienas mėnuo ir 6 dienos kaip dirbu. Esu jau pensinio amžiaus. Manau, reikia ne tik dėl savęs pagyventi, bet ir darbo vietą užleisti jaunesniam vadovui. Mano manymu, didžiausia gėda, kai išeini ne savo noru, o paprašytas. Šios klaidos nepadariau. Gyvenime laikausi principo: jeigu yra pradžia, tai turi būti ir pabaiga. Aš negaliu pasakyti, kad visiškai pasitraukiu iš LASS gyvenimo. Paprasčiausiai, „mažinu apsukas“. Liepos mėnesį atsisakiau asociacijos Vilkpėdės bendruomenės centro pirmininko pareigų. Dar lieku LASS Vilniaus filialo pirmininku. Trejus metus aktyviai dalyvausiu mūsų organizacijos veikloje. 

 

– Naujam vadovui paliekate darniai veikiančią įstaigą. Ko jam palinkėtumėte ir kaip įsivaizduojate centro ateitį? 

– Iš tiesų, palieku puikiai veikiantį socialinių paslaugų centrą. Už gerą darbą esu apdovanotas sidabriniu ženklu „Už nuopelnus Vilniaus savivaldai“. Tris kartus laimėjome geriausio socialinių paslaugų centro nominaciją Vilniaus mieste. Ant mano kabineto sienų kabo merų padėkos. Naujam vadovui esu paruošęs 3–4 žingsnius, ką jis turėtų daryti. Didelės fantazijos čia nereikia. Svarbiausia – laikytis nuostatų. Dar vienas patarimas – nereikia būti visiems geru. Patarčiau laikytis Rytų išminčių posakio: „Tik idiotas gali būti visiems geras.“ Žmonės dažniausiai žino du žodžius „aš“ ir „man“. Nesakau, kad žmogui nereikia padėti, bet visuose vadovo veiksmuose ir poelgiuose turi jaustis saikingumas. Tikiuosi, kad naujasis Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro vadovas įvertins, kas padaryta gera ir bandys tai išlaikyti, o ne sunaikinti. 

 

Nuotrauka: Daug kas pasakytų, kad keletą dešimtmečių A. Arbočius ne dirbo, o gyveno bendruomenės džiaugsmais ir rūpesčiais / asmeninio archyvo nuotr. 

Algimanto Arbočiaus nuotrauka. Vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus, stambesnio kūno sudėjimo vyras matomas visu ūgiu, pozuojantis šviesioje erdvioje salėje. Vyras pasitempęs, trumpų plaukų, užsidėjęs akinius, žvelgia į žiūrovus. Dešinėje rankoje jis laiko mikrofoną ir kažką pasakoja. Vyras vilki šviesų kostiumą, tamsius marškinius, ryši šviesų dryžuotą kaklaraištį, avi baltus klasikinius batus. Jam už nugaros – trijų laiptų pakopa, vedanti į sceną, kurią dengia tamsios užuolaidos. Netoli laiptų – stalas, ant kurio guli nešiojamasis kompiuteris, šalia jo matomi dovanų maišeliai. Scenos kampe – garso aparatūra. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]