Pro plyšinę lempą

Aistė Varoniukaitė, [email protected], LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikos gydytoja oftalmologė

Paraudimas ir bėrimas aplink akis

Įsivaizduokite, kad ryte tik atsikėlę stipriau patrinate akis ir nuėjus į vonią veidrodyje išvystate raudonus, sudirgusius akių vokus. Laimei, toks paraudimas gana greitai praeina ir diena tęsiasi kaip įprastai. O dabar įsivaizduokite, kad toks raudonis apima abiejų akių vokus tarsi „pirato akiniai“, o oda palietus net dega, atsiranda bėrimas, po to mazgeliai ar šašeliai? 

Paraudimas ir bėrimai aplink akis – įvairiausių rūšių ir dėl skirtingų priežasčių atsirandanti problema, kuri gali varginti ne vieną dieną. Akis lotyniškai yra „oculus“, todėl aplink akis esanti sritis yra vadinama periokuline sritimi, kurioje oda ir poodinis audinys yra plonesni ir jautresni. Parausti gali akių vokų oda, o periokuliniai bėrimai gali būti ant blakstienų krašto, akies vokų, antakių, paakių srityje, išplisti link tarpunosio, nosies, kaktos, smilkinių, skruostų ar žandų. Akys yra labai svarbios jutimui, nors ir jos nepažeistos, tačiau aplink esantis paraudimas ir bėrimai neretai gali išgąsdinti, ypač jei simptomai itin išreikšti. 

Periokulinis dermatitas 

Periokulinis dermatitas – aplink akis esančios odos uždegimas. Šios ligos priežasčių įvairovė dažniau susijusi su dermatologija nei su akių ligomis, tačiau tokių pacientų akių ligų gydytojo kabinete tenka sutikti neretai. Dažniau liga būdinga moterims (net 73–80 proc.), kadangi dažna priežastis yra susijusi su kosmetikos naudojimu, tačiau dažniau pasitaiko ir alerginėmis ligomis sergantiems žmonėms. 

• Dažniausia periokulinio dermatito priežastis – alerginis kontaktinis dermatitas, kai organizmo imuninė sistema žymiai jautriau nei įprasta reaguoja į alergenus, tokius kaip akių makiažas, kosmetika ar kvepalai. Viena dažniausiai dermatologijoje sutinkamų alerginį kontaktinį dermatitą sukeliančių medžiagų – metalas nikelis, kuris gali įeiti į mėlynos ar žalios spalvos akių tušo arba akinių rėmelių sudėtį, todėl akių gydytojams apie jį pamiršti nederėtų. Dažniau akių gydytojai gali susidurti su padidinto organizmo jautrumo reakcijas išprovokuojančiais kosmetikos sudėtyje randamais tirpikliais, dervomis, pigmentais ar konservantais. Retai, tačiau kartais alergenų gali būti kai kuriuose akių ligų gydymui naudojamuose lašuose ar tepaluose, kai į sudėtį įeina benzalkoniumo chloridas ir kiti galimi alergenai. Vienas dažniausiai periokulinį dermatitą sukeliančių akių vaistų – glaukomos gydymui naudojamas, akių spaudimą mažinantis vaistas brimonidinas. Alergines reakcijas sukelia ne visiems, tačiau jeigu paskyrus ar pakeitus glaukomai gydyti skirtus medikamentus pastebimi nepageidaujami požymiai – būtina pasitarti su akių gydytoju, įtarti alergines reakcijas ir pakeisti gydymą kitais medikamentais. 

• Rečiau akies vokų paraudimą ir bėrimus gali sukelti iritacinis dermatitas dėl tiesioginio odos pažeidimo. Jį sukelia odos trynimas, temperatūros kaita ar cheminių medžiagų poveikis: tiek rūgščių, tiek šarmų bei įvairių buityje randamų cheminių priemonių. Žinoma, dažniausiai nukenčia tiesioginį kontaktą turinti vieta, kaip rankos ar kojos, tačiau užtiškus cheminių medžiagų ant vokų odos galimi rimti pažeidimai ar net nudegimai. 

• Atopinis dermatitas, neretai dar vadinamas egzema, įeina į periokulinio dermatito priežasčių kategoriją, tačiau yra svarbus ne tik akių paraudimams ar bėrimams. Į vadinamąją „atopinę triadą“ įeina egzema, astma ir alergija. Dažniausiai atopinis dermatitas pasireiškia ant rankų ar kelių, tačiau gali pasireikšti ir akių vokų srityje. Simptomams būdinga ne tik paraudimas, niežėjimas, tačiau ir odos sausumas, pleiskanojimas. Net ir nesant aktyvaus bėrimo oda yra išsausėjusi ir atsiranda didesnė rizika infekcijoms. 

Periokulinio dermatito diagnozei svarbūs ne tik paciento pasakojami skundai, tačiau ir išsamus pokalbis apie naudojamas kosmetikos ar makiažo priemones, šampūnus ir kitas plaukų priežiūros priemones, maistą ir rankų higieną, darbą su cheminėmis medžiagomis, naudojamus vaistus ar akių lašus. Iritacinis dermatitas pasireiškia iš karto po kontakto su alergenu, o atopinis kontaktinis dermatitas dažniausiai pasireiškia praėjus 24–96 valandoms po sąlyčio su išprovokavusiu alergenu, pavyzdžiui, praėjus dienai po naujo paakių kremo panaudojimo. Odoje atsiranda paraudimas gana aiškiais kraštais, gali iškilti bėrimo elementai – nedideli iškilimai ar mazgeliai odoje (papulės) ir pūslelės. Pūslelės laikui bėgant pratrūksta ir gali susidaryti šašeliai. 

Pacientai skundžiasi paraudimu aplink akis, vokus ar toje srityje, kuri kontaktavo su alergenu. Pavyzdžiui, akinių rėmelių metalo sudėtyje esančio nikelio išprovokuota alergija pasireikš paraudimu smilkinio, antakio krašto ar užausio srityje, o, pavyzdžiui, alerginė reakcija į blakstienų tušą bus matoma vokų srityje ties blakstieniniu vokų kraštu. Neretai be paraudimo būdingas niežėjimas ar deginimo jausmas. Jeigu simptomai itin išreikšti aplink akių vokus, pacientai gali skųstis netgi deginimo, tempimo, stūmimo pojūčiu už akių. 

Žinoma, reikia išsiaiškinti, ar bėrimų nėra kitose kūno vietose, pavyzdžiui, lūpų pūslelinės. Ir nors akių gydytojams periokuliniam dermatitui nustatyti pakanka ir akių srities apžiūros, tačiau kartais svarbu matyti ir visą paciento veidą tiksliau nustatant diagnozę. Nors ir ne apie periokulinį dermatitą, tačiau literatūroje yra aprašytų atvejų, kai COVID-19 pandemijos laikotarpiu paprašius pacientui nusiimti apsauginę veido kaukę paaiškėja tikroji diagnozė. 

Periokulinio dermatito gydymui svarbiausia atpažinti sukėlusią priežastį. Pavyzdžiui, jeigu reakcija pasireiškia po tik neseniai įsigytų vokų šešėlių panaudojimo, o visa kita kosmetika naudojama jau kurį laiką, labiausiai tikėtina sukėlusi priežastis ir bus naujieji vokų šešėliai, todėl reikėtų jų daugiau nebenaudoti. Visada rekomenduojama įsigijus naujos kosmetikos ar makiažo pirmiausia išbandyti ant nedidelės odos vietos ir jei neatsiranda dermatito požymių pradėti naudoti įprastai. 

Paraudimas ir bėrimai išnyksta savaime ir tik sunkiais atvejais skiriamas trumpalaikis antialerginių ar gliukokortikoidų gydymas. Kadangi gliukokortikoidų grupės vaistai turi įvairius nepageidaujamus poveikius, ilgalaikiam gydymui skirti nerekomenduojama. Simptomams palengvinti padeda vėsūs paprasčiausio šalto vandens kompresai, tačiau akių gydytojai nerekomenduoja naudoti ramunėlių ar kitų arbatžolių kompresų, kurie neretai gali dar labiau alergizuoti ir taip jautrią odą. Ir nors atsiranda pacientų, prisiekiančių ramunėlių kompresų nauda ir puikiomis savybėmis, ne vienas skubios pagalbos skyriuje padirbęs akių gydytojas norėtų pasiginčyti ir parodyti ne tokius sėkmingus savigydos atvejus. 

Esant dermatitui labai svarbus odos drėkinimas, tačiau būtina naudoti tik lengvas ir nedirginančias jautriai odai skirtas kosmetikos priemones be konservantų ar dirgiklių, naudoti švelnius muilus. 

Vabzdžių įkandimai 

Periokulinės srities vabzdžių įkandimai nėra dažnai pasitaikanti problema ir dažniau įkandimo vietoje sukelia patinimą ir paraudimą. Jeigu nėra matymo pablogėjimo, patinimas netrukdo atsimerkti ir įkando ne kokia nors egzotiška pavojinga Meksikos gyvatė – vokų patinimas dėl vabzdžių įkandimo praeina savaime. Simptomams palengvinti galima naudoti šaltus vandens ar ledo kompresus (kaip jau minėta, jokiais būdais ne ramunėlių kompresus) ir drėkinamuosius akių lašus bei stengtis netrinti akių ir vokų odos. Patinimui nepraeinant ir didėjant rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju dėl antialerginių vaistų naudojimo. Esant didėjančiam patinimui ar kartu blogėjančiai akies būklei rekomenduojama akių gydytojo apžiūra ir ištyrimas dėl galimų komplikacijų. 

Herpetinis bėrimas 

„Herpes“ viruso sukelta infekcija yra viena iš dažnesnių odos ir gleivinių pažeidimus sukeliančių virusinių infekcijų, ypač paūmėjančių nusilpus imunitetui. „Herpes simplex“ viruso sukelta lūpų pūslelinė vargina ne vieną ir dauguma žmonių per gyvenimą yra patyrę lūpų bėrimus. Tačiau ar gali bėrimai pasireikšti ir periokulinėje srityje? 

Aplink akis virusas tikrai gali sukelti bėrimus, tačiau juos sukelia ne „Herpes simplex“, o „Varicella zoster“ virusinė infekcija. Ji yra žinoma kaip virusas, sukeliantis vėjaraupius. Dažniausiai vaikystėje persirgus vėjaraupiais virusas apsigyvena kai kuriuose organizmo nervinių ląstelių mazguose. Tačiau praėjus daug metų ir nusilpus imunitetui, esant dideliam nuovargiui, stresui ar kitoms organizmo ligoms, kurios sąlygoja imuniteto nusilpimą, virusas gali vėl tapti aktyvus ir sukelti „Herpes zoster“ infekciją, dar vadinamą juostine pūsleline. 

Remiantis statistika, juostine pūsleline suserga 2 iš 10 asmenų, sirgusių vėjaraupiais. Dažniau minima tarpšonkaulinė juostinė pūslelinė, tačiau infekcija gali pasireikšti ir veido srityje (10–20 proc. atvejų), jeigu virusas aktyvuojasi trišakio nervo ląstelėse. Dažniausiai pažeidžiama viena veido pusė, retai pažeidimas gali būti ir abipusis. 

Pirmieji iki bėrimų simptomai apima karščiavimą, galvos skausmą, bendrą silpnumą, o periokuliniai simptomai prasideda nuo odos dilgčiojimo, skausmo, niežėjimo, deginimo pojūčio, vėliau prisideda paraudimas ir iškyla mažos skysčiu pripildytos grupuotos pūslelės, vėliau atsiranda šašai periokulinėje srityje, kaktoje, smilkinyje, kartais skruosto ir žando srityje. Visas bėrimas gali užsitęsti 2–4 savaites, jei nėra komplikacijų. Retai, tačiau galimas ne tik vokų, bet ir akių pažeidimas, tiek paviršinės (konjunktyvitas, keratitas) infekcijos, tiek akies vidinių audinių (uveitas ir kt.) infekcijos. 

Periokulinės srities bėrimas yra varginantis tiek estetiškai, tiek simptomais: skausmu, niežėjimu. Kai kuriais atvejais persirgus juostine pūsleline gali pasireikšti komplikacija – poherpetinė neuralgija, kai pažeisto nervo projekcijoje jaučiamas skausmas be paraudimo ar bėrimo. Poherpetinė neuralgija pasireiškia 37 proc. vyresnių kaip 60 metų pacientų ir net beveik pusei (48 proc.) vyresnių kaip 70 metų pacientų. 

Juostinė pūslelinė gydoma priešvirusiniais vaistais (acikloviru), simptomams palengvinti rekomenduojami šalti kompresai, dirbtinės ašaros ir vaistai nuo skausmo. Taip pat svarbi odos bėrimo priežiūra norint išvengti papildomos antrinės infekcijos ir tolesnių komplikacijų. Šios ligos gydyme svarbus šeimos gydytojo, akių gydytojo ir esant reikalui gydytojo dermatologo bendradarbiavimas. 

Nuotrauka: Periokulinės srities bėrimą būtina gydyti, kartais pasitelkiant net kelis skirtingų sričių medikus / www.pexels.com nuotr. 

Žmogaus akies nuotrauka. Iš labai arti matoma žmogaus kairė akis ir nedidelė dalis veido aplink ją – viršutinė skruosto dalis ir antakis. Žmogaus akių spalva – tamsi, vyzdys ganėtinai išsiplėtęs. Aplink akį veido oda stipriai išsausėjusi, šerpetojanti, vietomis atrodo surambėjusi, ją kamuoja dermatitas.