Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Magiškasis rugsėjis


 

Parašas po straipsniuMetų laikams ir juos sudarantiems mėnesiams yra skirtas tikrai ne vienas eilėraštis, apsakymas ar romanas. Kiekvienas mėnuo yra kuo nors ypatingas, dalis jų turi sakralinę reikšmę. Vieni pažymi besikeičiančius metų laikus, kiti simbolizuoja tam tikrų darbų pradžią, o treti – naujas pradžias. Štai ir rugsėjis yra vienas tokių mėnesių. Moksleiviams, studentams, doktorantams, mokytojams tai antrieji Naujieji metai, simbolizuojantys naujo etapo pradžią, būsimus darbus ir unikalias patirtis. 

Ugnei Jonaitytei, Lietuvos istorijos instituto doktorantei, rugsėjis yra magiškas mėnuo, pilnas netikėtumų. Su jo pradžia baigiasi poilsis, gauname mažiau saulės ir šilumos. Ugnei rugsėjis – ne tik mokslo metų pradžia, bet ir paskata naujiems darbams, sumanymams bei projektams. Šis mėnuo yra lauktinas ne tik dėl gimtadienio, bet ir dėl naujų mokslo metų pradžios. Ugnei patiko mokykla, draugės, o ypač – mokytis. Mamai prireikus kur nors išeiti ir palikti dukrelę vieną tereikėjo užduoti ką nors rašyti ar skaityti. Mokydamasi mergaitė galėjo prie rašomojo stalo išsėdėti valandų valandas. Laikas jai neprailgdavo. 

 

Vaikystė, avarija, studijos 

 

Ugnė yra tikra vilnietė. Čia gimė, augo ir dabar mokosi. Mergaitės pirmieji šešeri gyvenimo metai prabėgo Antakalnio mikrorajone. „Kalbant apie rudenį, rugsėjo mėnesį, iš visų Vilniaus gyvenamųjų rajonų Antakalnis man labiausiai asocijuojasi su rudeniu. Pradedant gatvių pavadinimais: Žolyno, Kaštonų, Rudens... Pastarojoje augau. Antakalnis man gražiausias rudenį. Čia apstu įvairiausios augmenijos. Medžiai, krūmai bei krūmokšniai šiuo metų laiku pradeda dabintis tik jiems charakteringa spalva. O ką jau kalbėti apie Sapiegų ar netoliese esantį bei pėsčiomis pasiekiamą Kalnų parką. Kartu su augmenija spalvomis pražysta ir Antakalnis“, – rudens impresijomis dalijosi Ugnė. 

Iš Antakalnio mergaitė su mama persikraustė gyventi į Šeškinę. Netoli namų lankė Žemynos gimnaziją. Nors mergaitei mokykloje mokytis patiko, tačiau jau nuo pirmųjų klasių mokytojai pastebėjo mergaitės polinkį humanitariniams dalykams. Ugnei ne itin sekėsi tikslieji mokslai. Ypač mergaitė pamėgo lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos pamokas. Ypač Ugnei didelę įtaką ir įspūdį palikdavo istorijos pamokos. Šio dalyko mokytoja sugebėdavo istoriniais pasakojimais sudominti klasę. Ugnė akcentavo nelengvą pasirinkimą tarp filologijos ir istorijos: „Dar gimnazijos suole istorijos dalykas patiko ne tik dėl patrauklių pasakojimų, įdomių mokymo formų, bet ir dėl pamažu į sąmonę besismelkiančio supratimo – istorija savyje sujungia daugybę mokslo šakų: politiką, ekonomiką, kultūrą. Dvyliktoje klasėje teko nelengvas pasirinkimas. Reikėjo apsispręsti – studijuoti lietuvių kalbą ar istoriją. Nuo filologijos studijų mane atgrasė gramatika. Itin nepatiko kirčiavimas. Man patiko literatūra. Pagalvojusi vis dėlto pasirinkau istorijos studijas ir iki šiol nesigailiu dėl šio pasirinkimo.“ 

Dar prieš renkantis universitetines studijas Ugnės gyvenime nutiko skaudi nelaimė. Kai merginai buvo šešiolika metų, važiuodama automobiliu ji pateko į avariją. Laimei, gyvybei rimtas pavojus neiškilo, bet nuo smūgio buvo stipriai sutrenkta galva. Peršvietę galvą, gydytojai nieko blogo nesurado. Ugnė iki avarijos buvo trumparegė ir nešiojo akinukus. Po tam tikro laiko ji pastebėjo, kad silpsta rega bei staigiai ima lietis vaizdas. Vėl laukė vizitas pas gydytojus. Okulistai kairėje akyje diagnozavo glaukomą, laukė akių operacija. Deja, per dvejus metus vienoje akyje užgeso šviesa. Negana to, prasidėjo problemos su kita akimi. Joje silpsta vaizdas, tad Ugnė yra priversta kas tris mėnesius tikrintis regą. „Prie avarijos prisidėjo egzaminų laikymo stresas. Gal šis veiksnys darė įtaką regėjimui. Po dvejų metų teko vėl operuotis. Deja, ne regėjimui atstatyti, o jam išsaugoti. Operacijos metu medikai iš akies šalino skysčio perteklių. Tik išėjus iš ligoninės po savaitės laukė baigiamieji egzaminai. Liga nesutrukdė juos išlaikyti“, – pasakojo mergina. 

Ugnė stojimo į universitetą paraiškoje pirmuoju pasirinkimu įrašė istorijos studijas Vilniaus universitete. Mergina nuoširdžiai apsidžiaugė gavusi kvietimą pasirašyti studijų sutartį. Tik 2014 metais pradėjusi studijuoti silpnaregė iš karto suaugo su universiteto istorikų bendruomene. Visi buvo draugiški, paslaugūs ir prireikus ištiesdavo pagalbos ranką. Mergina nepiktnaudžiaudavo kolegų geranoriškumu. Ji kiek įmanydama stengdavosi savarankiškai studijuoti. Silpnaregė per paskaitas nematydama, ką dėstytojai rašo lentoje, stengėsi atsisėsti auditorijos pirmoje suolų eilėje. Studijų metu pravertė išmaniosios technologijos. Dėstytojai dažnai dėstomos temos tekstus sukeldavo į skaidres, o paskaitos metu jas tik komentuodavo. Ugnė, žinoma, skaidrių neįžiūrėdavo. Ji paprasčiausiai jas nusifotografuodavo ir telefono ekrane pasididindavo. Tik vieną kartą išdrįso dėstytojo paprašyti pasidalyti skaidrėmis. Jis negaišuodamas nurodytu elektroniniu paštu atsiuntė visų paskaitų skaidres. 

Antrajame studijų kurse VU istorijos fakulteto studentai privalėjo pasirinkti istorijos studijų kryptį. Jos dvi: senieji (Medievistika) arba naujieji laikai. Ugnė nedvejodama pasirinko pirmąją kryptį. Merginą domino senieji laikai, o ypač kasdienybės istorija. Silpnaregė samprotavo: „Vidurinėje mokykloje didžiausias dėmesys yra skiriamas dvidešimtajam amžiui. Jis mokyklinėse programose analizuojamas pakankamai išsamiai. Tuo tarpu ankstesnieji laikai pateikiami fragmentiškai. Gal todėl Medievistika mane taip sudomino. Tiesą pasakius, pirmuosiuose kursuose rimtai mokslu, ateitimi nesidomėjau. Tiesiog džiaugiausi studijomis, mėgavausi dėstytojų įžvalgomis.“ 

Trečiame studijų kurse vėl teko pasirinkti. Šį kartą reikėjo apsispręsti dėl kursinio darbo temos. Ugnę sudomino dėstytojo, XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėtojo, Martyno Jakulio pateikta tema: „Nesantuokiniai vaikai XVIII amžiuje metrikos knygose“. Ugnė akcentavo: išvydus šią temą įsiliepsnojo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mergina pajuto, kad tai jos tema, kurią tyrinėja jau šešeri metai. Suprantama, ilgainiui tyrimų laukas išsiplėtė, įgavo naujų potemių. Nors trečiajame kurse rašytas darbas buvo ganėtinai siauras ir paviršutiniškas, tačiau su laiku jaunoji mokslininkė vis labiau įsigilino į analizuojamą temą. Bakalauro darbas buvo gerokai gilesnis, berašant magistrą atsirado dar keli nauji štrichai. Ugnės magistro darbas buvo įvertintas 2020 m. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkurso įsteigta premija. Taigi doktorantūros metu rašomas darbas tampa brandžiu, išsamiu moksliniu tyrimu, tęsiančiu ir praplečiančiu ankstesnių studijų rezultatus: autentiškų šaltinių analizę, kitų šalių mokslininkų tyrimų vertinimą ir demografinę statistiką. „Apie magistro studijas negalvojau. Tiesa, magistro darbą apsigyniau puikiai. Mano baigiamojo darbo vadovas M. Jakulis paragino stoti į doktorantūrą. Ne iš karto ryžausi šiam žingsniui. Abejojau ar sugebėsiu, o dar tas regėjimas. Jau studijų metais varčiau parapijų metrikų knygas. Jos visos rašytos ranka, raštas įvairus, pasitaiko – per amžius išblukęs, kai kurio neįmanoma įskaityti. Galiausiai pagalvojau, kodėl savęs nepatikrinus ir nepamėginus išlaikyti stojamųjų egzaminų į doktorantūrą? Pabandžiau ir šiemet tikiuosi baigti antrąjį doktorantūros kursą“, – džiaugiasi U. Jonaitytė. 

Ugnė – viena iš nedaugelio, mokslo pasaulyje tęsianti tos pačios temos tyrimą, pradėtą dar universitete. Tuo tarpu daugelis istorikų pradėję studijas doktorantūroje pasirenka naujus tyrimo objektus. Tyrinėjant XVIII amžių reikia ne tik istoriko įgūdžių, bet ir mokėti kelias kalbas: lenkų, prancūzų (tuo metu tai buvo aukštuomenės kalba, naudota epistoliarikoje) ir kitas. Istorikams tenka skaityti daug kolegų darbų. Šie veikalai, straipsniai parašyti taip pat keliomis kalbomis. Silpnaregei mokslininkei tikrai nėra paprasta dirbti su autentiškais šaltiniais. Ugnė archyve skaito „nosimi“. Neįskaitytas vietas persifotografuoja ir grįžusi namo kompiuterio ekrane pasididinusi tekstą mėgina neaiškų įrašą iššifruoti. „Tyrime analizuoju nesantuokinių vaikų situaciją. Pradėjau nuo trijų Vilniaus miesto parapijų: Šv. Jonų, Šv. Stepono ir Šv. Juozapo ir Arimatiečio. Doktorantūroje šitų trijų parapijų mokslinį tyrimą praplėtė Žemaitijos parapijos. Paprasčiau tariant, mano tyrimo laukas apima dabartinės Lietuvos teritoriją – 10 parapijų. Turiu pasakyti, kad parapijos knygose tokių įrašų nėra gausu, vos keli procentai. Suprantu, kad nesantuokinių ryšių būta tikrai daug. Neretai jaunosios mamos paprasčiausiai iš gėdos ar kitų paskatų tokių vaikų neregistruodavo parapinėse metrikų knygose. Pagaliau pats šaltinis yra ganėtinai ribotas. Ypač XVIII amžiaus pradžioje parapinės knygos buvo pildomos nenuosekliai. Iš daugelio analizuojamų klausimų mano tyrime – nesantuokinių ir santuokinių pakrikštytų vaikų skaičius parapijose, nesantuokinių vaikų vardynas, nesantuokinių vaikų motinų, tėvų ir krikštatėvių socialinė padėtis, moterų padėtis, šeimų struktūra. Vakarų mokslininkų darbuose XVIII a. dar XX a. buvo įtvirtintas kaip nesantuokinių vaikų ir pamestinukų amžius dėl Europoje daug kur šiuo laikotarpiu pastebimo spartaus pamestinukų ir nesantuokinių vaikų skaičiaus augimo. Paaiškėjo, kad tėvams susituokus vaikai metrikų knygose registruoti kaip santuokiniai nepaisant to, jog buvo pradėti ne santuokoje. Ir tik nedidelė vaikų dalis, kurie nebūdavo įteisinami santuokos keliu, metrikų knygose registruoti kaip nesantuokiniai“, – apie savo tyrimus pasakojo jaunoji mokslininkė. 

 

Negalia ir organizacija 

 

Ugnė, iš dalies praradusi regėjimą, šio fakto nesureikšmina, stengiasi gyventi įprastu ritmu. Jaunoji mokslininkė yra įsitikinusi, kad jei negaliai bus leista valdyti gyvenimą, ji jame ir įsipatogins. Negalia tik išryškina vidinius asmenybės kompleksus ir paakina silpnus tapti dar silpnesnius nuolat net ne prašant, o reikalaujant pagalbos ir dėmesio. Tuo tarpu stiprias ir turinčias konkretų tikslą asmenybes ji užgrūdina, paskatina savyje atrasti naujų galimybių, nepatogumus paversti komforto zona. Pačiam negalios nesureikšminus ir aplinkiniai paseks tuo pačiu pavyzdžiu. Pagaliau, dabar egzistuoja tiek daug prieinamų priemonių, padedančių kompensuoti silpną regėjimą. 

Apie neregius ir juos globojančią Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) mergina nieko nežinojo. Iš pradžių net neieškojo tokios informacijos. Kartą internete Ugnė aptiko neregių grupę: „Pradėjau skaityti neregių susirašinėjimą. Prisipažinsiu, sutrikau. Man neregiai pasirodė ne iš pačios geriausios pusės. Jie tik skundėsi ir reikalaute reikalavo dėmesio ir pagalbos. Švelniai tariant, po tokių paskaitymų galima ir į depresiją panirti. Išėjusi iš šios internetinės pokalbių grupės daugiau neišdrįsau į ją sugrįžti. Esu tikra, kad negalia turi ne tik tamsias spalvas. Negali gi visi neregiai vien tik dejuoti. Tikrai yra ir visa matančių šviesiomis spalvomis. Jeigu ne mano darbo vadovė, tikrai nebūčiau tapusi LASS nare. Po vadovės paskatinimo susisiekiau su organizacijos darbuotojais ir įstojau į sąjungą. Tiesa, kol kas apie ją trūksta informacijos. Viliuosi, kad šią spragą pavyks nesunkiai užpildyti“, – kalbėjo U. Jonaitytė. 

Rugsėjis jau įžengė į savo valdas. Jaunoji istorikė nepaliauja judėti, galvoje sukasi daug naujų sumanymų ir idėjų. Turima negalia Ugnei tikrai nesutrukdys siekti užsibrėžto tikslo. 

 

Nuotrauka: Jaunoji mokslininkė Ugnė įsitikinusi, kad žmogaus valioje yra neleisti negaliai valdyti gyvenimo / V. Bulakos nuotr. 

Ugnės Jonaitytės nuotrauka. Jauna vidutinio kūno sudėjimo mergina pozuoja prie didelės knygų lentynos, tikriausiai – stovinčios lauke. Nuotraukoje ji matoma nuo klubų iki viršugalvio, galvą šiek tiek pasukusi dešiniuoju profiliu. Mergina šypsosi, rankose laiko atverstą knygą, į ją įdėmiai nukreipusi žvilgsnį. Ugnės plaukai iki pečių, viena sruoga dešinėje pusėje susegta segtuku, mergina užsidėjusi akinius. Ji vilki šviesų lietpaltį ilgomis atraitotomis rankovėmis, dryžuotą palaidinę, ant kaklo riši ploną šalikėlį. Už Ugnės nugaros – daugybė knygų, gulinčių lentynose. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]