Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Viešnia iš karo

Kiekvienas susikuriame asmeninę erdvę. Jos reikia darbe ir namuose. Kartais juk taip norisi pabūti vienam, atitrūkti nuo namiškių ar bendradarbių, pamąstyti, pasvajoti ar, paprasčiausiai, tiesiog pasidžiaugti tyla. O kaip išlaikyti šią tylą ir komfortą, jei savo asmeninę erdvę dalijamės su kitu – nelaimės ištiktu svečiu, kuriam ištiesiame pagalbos ranką? Turbūt retas iš mūsų pasiryžtų į savo namus priimti gyventi visai nepažįstamą žmogų ir dar iš kitos šalies. Silpnaregė Oksana Dobrovolskaja nedvejodama žengė šį žingsnį. Merginą sukrėtė nuožmus, negailestingas, pilnas žiaurumų karas Ukrainoje. Oksana svetingai ir plačiai atidarė savo gyvenamojo būsto duris karo pabėgėlei iš Ukrainos – neregei Natalijai Garkavai. 

Ne iš karto viešnia atsivėrė. Oksana irgi neskubėjo, laukė kol Natalija apsipras, įsigyvens. Savaitę keitė savaitė. Karo įšalas pamažu ėmė tirpti. Prasidėjo ilgi ir nuoširdūs pokalbiai. Paaiškėjo, kad jas sieja daug bendrų dalykų. Natalija už Oksaną vyresnė, tačiau jos abi serga ta pačia akių liga, abi yra baigusios teisės mokslus, abi profesionaliai sportuoja. Oksana pamėgo disko metimą. Anksčiau bėgiojo, plaukiojo. Mergina dalyvavo paralimpinėse žaidynėse Tokijuje. Nataša – bėgikė. Ji prieš pat karą pradėjo tvarkytis paraišką tapti Ukrainos paralimpinės rinktinės nare. Pradėtą darbą teko atidėti iki karo pabaigos. Dabar neregė lanko ne tik treniruoklių salę, bet ir su lyderiu Kaune, Ąžuolyno parke, suka ratus. 

Apie karo pabėgėlės lemtį, sunkumus ir laikiną pastogę kalbamės su N. Garkava (toliau – N. G.), apie svetingumo patirtį ir dosnumą – su O. Dobrovolskaja (toliau – O. D.). 

– Trumpai papasakokite apie save. Ar tiesa, kad regėjimas iš jūsų akių pasitraukė dar nesulaukus trisdešimties metų? 

N. G. Man trisdešimt penkeri. Gimiau ir augau Kyjive. Ten mokiausi ir aukštojoje mokykloje, baigiau teisę. Nuo vaikystės nešioju akinius. Su akimis visą laiką turėjau problemų. Manoji akių liga itin klastinga. Pigmentinis retinitas („retinitis pigmentosa“) regėjimą pasisavina palaipsniui. Aš ne išimtis. Iš pradžių aptemo dešinioji, vėliau, po trejų metų, šviesa pasitraukė ir iš kairiosios akies. Apakau dar nesulaukusi trisdešimties metų. Tiesa, pastarojoje akyje dar šioks toks šviesos pojūtis liko, bet savarankiškai judėti negaliu. Kol dar regėjimas leido, kelerius metus dirbau teisininke. Apakusi viena akimi, saugojau kitą. Dirbau minimaliai, tausojau dar likusią šviesą. Deja, liga progresavo. Akis teko kelis kartus operuoti. Po ilgo sėdėjimo namuose nusprendžiau įsiteisinti negalią. Pradėjau ieškoti neregiais besirūpinančių organizacijų. Suradau Darbo ir socialinės reabilitacijos centrą. Jame susipažinau su ten dirbusia silpnarege. Ji mane supažindino su sportininku Olegu, kuris yra ilgų nuotolių bėgikas. Tada sirgau depresija ir sportuoti tikrai neketinau. Užtat Olegas pasiūlė mokytis anglų kalbos. Aš suabejojau, kaip galima mokytis kalbos nematant? Olego pasakojimas sudomino ir aš, nors vis dar dvejodama, sutikau mokytis. 

– O kaip jūsų gyvenime atsirado sportas? Gal sportavote ir iki nelaimės? 

N. G. Niekada nesidomėjau profesionaliu sportu. Kaip visi – plaukiojau, bėgiojau ir sportavau savo malonumui. Bendraudama su Olegu užsikrėčiau jo entuziazmu. Esu racionalus žmogus, prieš ką nors darydama nuodugniai pasveriu. Šį kartą impulso pagauta kreipiausi į lengvosios atletikos trenerį Aleksandrą Chadiką. Man tada jau buvo trisdešimt metų. Tikrai net nesvajojau apie jokią profesionalios sportininkės ateitį. Pradėjau nuo lengvų treniruočių. Mūsų neregių grupelė bėgiojo su lyderiu. Tarp mūsų buvo tik vienas profesionalus sportininkas. Jo dėka mėgėjiškos treniruotės peraugo į treniruotes toliau pažengusiems. Ilgainiui perėjau į „Nike“ bėgikų klubą. Man pradėjo patikti ilgesni bėgimo nuotoliai. Taip palaipsniui tapau pusmaratonių ir maratonų dalyve. Pirmosios varžybos, kuriose bėgau pusmaratonį, vyko Kyjive. Intensyviai treniruojantis gerėjo bėgimo rezultatai. Dar prieš karą pradėjau tvarkyti paraišką tapti Ukrainos paralimpinės rinktinės nare. Visus planus sumaišė Rusijos godumas. Tikiuosi, karas ne amžinas. Grįžusi namo tikrai baigsiu tvarkyti dokumentus prisijungti prie Ukrainos paralimpinės rinktinės. 

– Kaip gelbėjotės nuo karo? Keliavote viena ar kas nors ištiesė pagalbos ranką? 

N. G. Gyvename Kyjivo centre. Vasario 24 dienos ankstyvą rytą pabudau nuo garsių sprogimų. Iš pradžių nesusigaudžiau, kas darosi. Aplink tamsu ir kažkas griaudžia. Įlindau į internetą ieškodama informacijos. Ten radau sukrečiančią žinią – karas!!! Pranešimai internete skelbė, kad bombarduojama visa šalis. Tiesa, tuomet, rodos, raketos taikė į karinės infrastruktūros pastatus. Iš karto pažadinau artimuosius. Visiems buvo šokas. Pirmajai panikos bangai atslūgus, turėjome greitai nuspręsti, ką daryti toliau. Pasitarę šeimoje nusprendėme palikti gimtąjį miestą. Tos pačios dienos vakarą išvažiavome iš Kyjivo į kaimą, kuris nuo sostinės yra nutolęs apie šimtą kilometrų. Ten tikėjomės saugiai sulaukti karo pabaigos. Kaime sąlyginai saugūs buvome iki kovo aštuntos dienos. Tas kelias savaites įdėmiai sekiau situaciją fronto linijose. Artilerijos kanonados vis arčiau ir arčiau pradėjo gausti prie mūsų kaimo. Mama patarė išvažiuoti. Norėjau išvykti į šalies vakarus – Lvivą. Noras noru, bet reikėjo surasti savanorius, kurie mane lydėtų šioje nelengvoje kelionėje. Mama atsisakė išvažiuoti, pasilikdama prižiūrėti 90 metų senelį. Išvykti iš kaimo taip pat buvo sudėtinga. Nors kaimo geležinkelio stotyje traukiniai, vykstantys vakarų kryptimi, paprastai stodavo, karo metu jie tiesiog prašvilpdavo pro šalį. Teko vykti į Kyjivą, o iš ten ieškoti būdų pasiekti Lvivą. Mama įsodino mane į Kyjivo traukinį, o sostinėje manęs laukė savanoris. Mano turtas buvo viena kuprinė. Kelionė į Lvivą truko devynias valandas. Maisto turėjau vos vieną sumuštinuką. Iš jaudulio valgį užmiršau. Pergyvenau, ar tikrai bus, kas galėtų mane pasitikti Lvive. Nerimas nuslūgo, kai traukinių stotyje mane pasitiko draugės vyras. Laikiną prieglobstį radau draugės šeimoje. Gyvenome už Lvivo dvidešimt kilometrų. Po trijų savaičių ir čia tapo nesaugu. Raketos surado kelią ne tik į Lvivą, bet ir į šalia miesto esančias gyvenvietes. Vėl pradėjau ieškoti saugesnio užutėkio. Draugė pasiūlė išvažiuoti į Lietuvą. Ši šalis jai patiko. Pagalvojau, kodėl gi ne. „Rotary“ klubo narys Vilniuje man davė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kontaktus. Į Lietuvą važiavau per Lenkiją trimis mašinomis. Jūsų šalį pasiekiau balandžio 4 dieną. Apsistojau Kaune. Jau atvykdama žinojau, kur ir pas ką gyvensiu. 

– Oksana, ar Jums sunku buvo apgyvendinti savo namuose visiškai svetimą žmogų? 

O. D. Apie pabėgėlius iš Ukrainos išgirdau pirmosiomis karo dienomis. Iš pradžių į mūsų šalį mažai atvažiuodavo ukrainiečių. Tokie pabėgėliai atrodė kaip egzotika, vos vienas kitas. Kartą savo draugo paklausiau: „O mes prireikus priimtume į savo namus karo pabėgėlį?“ Klausiau juokaudama. Tuo šis pokalbis ir baigėsi. Dėl pabėgėlių mes nei kur kreipėmės ar registravomės. Mudu supratome, kad pas mus apsigyvenusiam žmogui bus sudėtinga. Mes retai būname namuose. Dažnai važiuojame į varžybas ar sporto stovyklas. Kita vertus, svetimą žmogų priimti į namus ir dar palikti vieną tikrai nėra saugu. Jeigu visada būtum šalia – tai taip. O palikti namą – visai kas kita. Kaip moterims būdinga, sprendimą priėmiau spontaniškai. Tai nutiko Elektrėnų baseine varžybų metu. Prie manęs priėjo Kristina, Kaune dirbanti socialinė darbuotoja, ir pasakė, kad pas mus iš Ukrainos atvažiuoja neregė sportininkė, tačiau nėra kur ją apgyvendinti. Aš jai ir tarstelėjau: „Jeigu nerasite, kur ją apgyvendinti, tai pas mus vietos daug, yra vienas laisvas kambarys.“ Jau kitą dieną, sekmadienį, sulaukiu LASS pietvakarių centro direktorės Jolantos skambučio, kuri paklausė, ar nepersigalvojau. Pasakiau, kad ne. Sužinojau, kad Nataša atvyks jau kitą dieną. Tai tikrai buvo šaltas dušas: reikėjo pasiruošti ir paruošti kambarį. Jame trūko baldų. Laimei, padėjo Jolanta. Tos pačios dienos vakare sulaukiau Natašos skambučio. Ji sakė, kad jau kelyje ir Kaune planuoja būti pirmadienio vakarą. Po pokalbio lengviau atsikvėpiau, nežinau, kokiu jausmu pajutau, kad su viešnia surasime bendrą kalbą. 

– Natalija, o ką Jūs išgyvenote, pravėrusi nepažįstamų žmonių namų duris? 

N. G. Iš tiesų labai bijojau. Nematydama viena važiavau į svetimą šalį. Vis galvojau, kaip bendrausiu, juk lietuvių kalbos nemoku, o angliškai turbūt ne visi kalba? Po pokalbio telefonu su Oksana nuo širdies nuritinau sunkų abejonių ir sunkumų akmenį. Pirmas įspūdis – lietuviai šilti, lengvai bendraujantys žmonės. Džiaugiuosi, kad pirmas įspūdis nebuvo klaidingas. O dėl bendravimo, supratau, kad vyresni ir vidurinės kartos žmonės moka rusų kalbą. Mokant anglų ir rusų kalbas Lietuvoje tikrai neprapulsi. 

– Mūsų šalyje gyvenate jau kelis mėnesius. Kaip pavyko adaptuotis, prisitaikyti prie naujos, nežinomos aplinkos? 

N. G. Iš tiesų, pirmosios savaitės buvo itin sunkios. Skendėjau depresijoje, visko bijojau, nejaukiai jaučiausi. Pirmiausia man reikėjo susiorientuoti gyvenamojoje aplinkoje. Padedama Oksanos ir jos draugo po namus išmokau savarankiškai judėti ir išeiti į kiemą. Prireikus išvažiuoti į miestą, vėlgi, mane lydėdavo Oksana. Labiausiai apsiprasti padėjo treniruoklių salė. Joje dažniausiai treniruojasi neregiai ir silpnaregiai. Daug kas dar neužmiršo rusų kalbos. Pašnekovų geranoriškas bendravimas ir mūsų šalies palaikymas – lyg tas balzamas, gydantis žaizdas. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, taip pat gilinu anglų kalbos žinias. Domiuosi jūsų šalimi. Pasigirsiu – iš Domeikavos, kuri yra šalia Kauno, jau galiu viena, savarankiškai nueiti iki autobuso stotelės. Ėjimo apie dešimt minučių, autobusu dar apie 35 minutes trunka nuvažiuoti iki treniruoklių salės. Oksana man padėjo surasti lyderį Mantą. Su juo pradėjome bėgioti krosus. Dažniausiai treniruojamės Ąžuolyno parke Kaune. 

– Klausimas abiem: ar greitai pavyko „prisipratinti“ vienai prie kitos? 

O. D. Pradžia dažniausiai būna nelengva. Natalija apsigyvenusi pas mus nepuolė bendrauti. Ji laikėsi atokiai ir buvo gana uždara. O aš ir pati nelindau į akis. Supratau – viešnios išgyventas stresas turi nurimti. Natalija pirmomis dienomis mažai kalbėdavo, atsitverdavo tylos siena. Ją iš tylos zonos ištraukdavo tik padėties Ukrainoje aptarimas. Po savaitės situacija kardinaliai pasikeitė. Supratau, kad Nataša tikrai ne intravertė. Ji pradėjo daug bendrauti ir pasakoti. Su viešnia nepaprastai lengva surasti bendrą kalbą. 

N. G. Didžiausią ačiū tariu Oksanai ir jos bičiuliui. Jų dėka man pavyko išguiti stresą, depresiją ir po truputį adaptuotis Lietuvoje. Šis procesas vyko palengva mažais etapais. Pradedant nuo elementariausių buities dalykų – kaip naudotis dujine virykle ir baigiant mobilumo pamokomis. 

– Žmones išskiria arba suartina virtuvė. Gal jau vaišinotės nacionaliniais patiekalais? 

N. G. Jūsų šalyje virtuvė europietiška. Lyginant su ukrainietiška yra panašumų ir skirtumų. Man labiausiai patiko šaltibarščiai. Netgi juos kartu gaminome su Oksana. Mano šalyje taip pat yra šaltos sriubos, vadinamos „akroška“. Jas gaminant naudojama gira arba kefyras. 

O. D. Ukrainiečių virtuvės vizitinė kortelė – barščiai („boršč“). Nataša dar jų nevirė, bet tikrų ukrainietiškų barščių ragavome. Viešnia savo receptu pasidalijo su kavinės savininku Juozu Miliausku. Kitą dieną virtuvės šefas išvirė autentiškų, labai skanių ukrainietiškų barščių. Natalija pažadėjo išmokyti mane kepti gardžiausius ukrainietiškus varškėčius. Tikiu, kad karui pasibaigus, ukrainiečių nacionalinės virtuvės patiekalus degustuosime visi kartu pas Natašą Ukrainoje. 

Nuotrauka. Natalija (kairėje) ir Oksana, suvestos karo Ukrainoje, tapo geromis bičiulėmis / R. Požerskio nuotr. 

Natalijos ir Oksanos nuotrauka. Matomos dvi jaunos merginos, Natalija (iš kairės) ir ją Lietuvoje gyventi priėmusi Oksana (iš dešinės), pozuojančios žaliuojančiame Kauno centre, netoli Pilies, saulėtą vasaros dieną. Už jų nugarų – senamiesčio pastatai. Merginos matomos nuo kelių iki viršugalvio. Natalija – liekno sudėjimo mergina, pozuoja kūną pasukusi dešiniuoju profiliu, žvelgia tiesiai į kamerą šiek tiek pravėrusi burną. Jos plaukai tamsūs, garbanoti, nesiekia pečių, mergina užsidėjusi akinius ryškiais rėmeliais, vilki šviesią palaidinę trumpomis rankovėmis ir tamsius džinsus. Ant juosmens ji segi nedidelį tamsų rankinuką. Natalija abiem rankomis laiko metalinę lauko treniruoklio rankeną. Šalia jos stovi panašaus amžiaus ir ūgio Oksana. Ji – vidutinio kūno sudėjimo, ilgų šviesių plaukų, žvelgia į kamerą ir švelniai šypsosi. Mergina vilki trumpą margą suknelę ilgomis rankovėmis, rankomis taip pat laiko treniruoklio turėklus.