Mūzų pėdsakais

Stasys Babonas

Geltonas katinas.
Pasakos „Karvedys Agilius“ tęsinio ištrauka

Letenėle parėmęs galvą, senjoras Kajus prabilo: 

– Čia prieš ledynmetį viešpatavo Agilius. Kalbėsiu apie jo darbus, didesnius negu medžiai... 

Maži peliukai, išgirdę Kajaus žodžius, uodegas paguldė ant akmenų, ausytes iškėlė: visiems įdomu išgirsti apie tolimus, tolimus laikus. 

Ledynmečiais pelės vadino žiemas. 

– Norime vėl ir vėl girdėti apie karvedį Agilių! 

– Norime žinoti apie darbus, didesnius negu medžiai! 

– Kalbėk apie milžinus! 

– Žiūrėkite, matote storą šakotą klevą, – vėl prabilo Kajus ir priekine letenėle stukseno į uodegos galiuką. – Ant klevo šakos, jūs žinote, atskrenda pelėda. Šio paukščio visi bijome. Apie didįjį karvedį jums liudysiu. Jis nebijojo pelėdos. Prieš ledynmetį, vasarą, jis, Agilius, įlipo štai į šį klevą. Jame tuo metu tupėjo pati mirtis – pelėda. 

– Jis – didvyris! 

– Jis – drąsuolis! 

– Žinokite, – bylojo senjoras Kajus, – Agilius nebijojo didelių pelėdos sparnų. 

– Tikras didvyris! 

– Tikras drąsuolis! 

– Mažieji, jūs nepatikėsite, Agilius ant pelėdos peties užsiropštė, jis pabaisai į akis žiūrėjo. 

– Kur jis? 

– Sakykite, kur jis? Mes norime pamatyti drąsuolį. 

– Karvedys Agilius pas mane gyvena. Mano atmintyje tupi. Suprantate, aš jį visada su savimi nešuosi; kaip ausis, kaip uodegą, kaip akis. Nusprendžiau visiems išdalinti didįjį karvedį... Tam aš jus, mažieji, pasikviečiau. Paprašysiu, pareikalausiu, įsakysiu: tai, ką išgirsite, visada turėkite su savimi, neišmainykite, neatiduokite, nepameskite, – senjoras Kajus atrėmė uodegą į storą klevo kamieną. – Čia, prie šio medžio; čia, virš šių akmenų, privalome užauginti piliakalnį. Jį pavadinsime Agiliaus kalnu. Nuo šiol (ar girdite?) grūdus ne tik į pilvą grūsime, nuo šiol grūdus nešime čia, prie klevo. Kas daugiau grūdų atitemps, tas kitų akyse bus didesnis... Ar girdite, ką sakau? 

Po nusvirusia aviečių šaka snaudė Tulis. Jis senjorų senjoras! Jis prisimena praėjusią vasarą ir dar vieną vasarą, kuri buvo prieš du ledynmečius. Kajus tik vieną ledynmetį prisimena ir dar vieną vasarą, kuri žaliavo ir geltonavo prieš tą ledynmetį... 

Tulio ausys kilo aukštyn, girdint Kajaus žodžius. 

Senjorų senjoras Tulis galvą kėlė aukštyn, netikėjo, ką girdi jo ausys. Netiesą Kajus plepa! Netiesą! Žodžiai, kurie byloja netiesą (Tulis žino!) pavirs skaudžiai kandančiais vabalais, plėšriais paukščiais... Netiesos žodžiai, pavirtę vabalais, pavirtę plėšriais paukščiais, užpuls mažus peliukus. Netiesos žodžiai sugels jų širdis. Ir maži peliukai patikės, ką kalba melagis Kajus. 

Tulis neleis Kajui sėti neteisingų žodžių! 

Iš neteisingų žodžių prieš akis, prieš širdį dėliojasi neteisingos istorijos. 

Tulis neleis, kad netiesa augtų, žydėtų, brandintų grūdus! 

Išlindo jis iš po avietės šakos, šuoliavo per žoles, per akmenis, virš žolių, virš akmenų... Į klevą kakta bumbtelėjo. Nemokėjo, taip greitai bėgęs (gal skridęs?), staiga sustoti. 

– Mano drauge, iš kur tu? – Kajus iškėlė aukštyn uodegą, sulenkė lyg klaustuką. – Mano drauge, iš klevo tu iškritai, ar nuo katino sprunki? 

– Aš ne tavo draugas. Tu netiesą kalbi. Aš negaliu būti tavo draugu, nes tu, kartoju, netiesą kalbi. Skubėjau tavo žodžius apie Agilių sustabdyti. Agilius buvo bailys, melagis. Jis nemylėjo brolių, seserų, draugų. Jis nieko nemylėjo. Jis norėjo, kad jį visi mylėtų. Jis svajojo būti labai didelis, didesnis už medžius... Ar pamiršai, Klifas – mūsų karvedys? Jis drąsus, jis garbingas. 

– Žinau kvailelį Klifą, – mažas peliukas, vardu Glorijus, nutraukė senjorų senjoro Tulio pamokslą. – Klifas pats nubindzino pas katiną, kad jį sušveistų. Katinas, žinoma, džiaugėsi, jog pas jį užkanda atėjo. Ar Klifas didvyris? Kvailelis... 

– Žinau, – kitas mažas peliukas, kurį visi vadino Samu, sušuko, – Agilių pelėda sučiupo! 

– O Klifą – katinas, – nenusileido Glorijus. 

– O Agilių – pelėda! 

– Klifą – katinas! 

– Agilius buvo didvyris, – senjoras Kajus uodega trinktelėjo į klevo kamieną. – Agilius, žinokite ir visiems kartokite, nebijojo pelėdos. 

– Klifas, Klifas – didvyris, – uodega į klevo kamieną beldė senjorų senjoras Tulis. – Klifas apgynė! Klifas mus apgynė. 

Peliukas Glorijus priekinėmis letenėlėmis čiupo savo uodegėlę ir ja lyg kardu mostelėjo: 

– Jūs abu čia daug dienų ir naktų pragyvenote. Mūsų tada nebuvo. Jūs viską matėte, jūs viską girdėjote. Tiek nedaug laiko praėjo, o tamstos jau nežinote tiesos. Patys ginčijatės. Supratau, kad tai, kas prieš ledynmetį buvo, jau pasakomis pavirto: vieni jas porins vienaip, kiti kitaip. Mums pasakų nereikia! Jas sekite mažesniems už mus. Mums, jauniems, jūs parodykite didvyrius. Papasakokite apie juos. Nors vieną didvyrį parodykite. Ir mes greičiau augsime. 

Tulis išgirdo, Kajus išgirdo, visi maži peliukai išgirdo žingsnius! Toli, toli dar tas, kuris ateina... Nėra abejonių, žmogus skuba keliu. 

– Didžiausias didvyris po šia saule – tai berniukas. Jis, berniukas, – Tulis užmerkė mažas akytes, atmerkė, – turi gražius akinukus, jis daug skaito. Jis viską žino. Jis man daug paslapčių atvėrė. Žinios reikalingesnės negu grūdai. 

Autoriaus nuotrauka. Stasys Babonas. Vidutinio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo plaukai trumpi, vyras užsiauginęs neilgą barzdą ir ūsus. Jis užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais, žvelgia pirmyn kiek suraukęs antakius, atrodo susikaupęs ar sunerimęs. Vyras vilki šviesų atsegtą megztinį ir tamsius marškinėlius.