Pro plyšinę lempą

Aistė Varoniukaitė, [email protected], LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikos gydytoja oftalmologė

Kai pro ašaras kelio nesimato

Laiminga gražaus filmo pabaiga, liūdnas išsiskyrimas su artimu žmogumi ar pjaustomas svogūnas – dėl visų šių dalykų kartais nubraukiame ašarą. Tačiau su pavasariniais vėjais akių gydytojo kabinete vis dažniau galima išgirsti pacientus besiskundžiant neįprastai ašarojančiomis akimis. Ši problema aktuali visais metų laikais, tačiau dažniau pacientai skundžiasi ašarojančiomis akimis lauke, esant stipresniam vėjui ar atšiauresniam orui. Tad ar tikrai ašarojimas susijęs su oru už lango? Kodėl mūsų akys ašaroja? Kaip kovoti su varginančiu akių ašarojimu? Ar „krokodilo ašaros“ turi kažką bendro su tikromis ašaromis? Kodėl pjaustant svogūną verkia ir maži, ir dideli? 

Ašarų aparatas 

Ašaros sudaro ašarų plėvelę, kuri mirksint pasiskirsto akies paviršiuje ir yra svarbi akių savijautai bei ryškiam matymui. Ašaros ne tik drėkina akies paviršių, bet ir apsaugo nuo išdžiūvimo, svetimkūnių pažeidimo, lengvina mirksėjimą, dalyvauja akies paviršiaus mitybos ir valymosi procesuose. 

Kad suprastume, iš kur atsiranda perteklinis ašarojimas ir kokios yra priežastys, būtina perprasti ašarų aparato anatomiją. Ašaras daugiausia sudaro vanduo, tačiau visa ašarų plėvelė, dengianti akies paviršių, susideda iš 3 sluoksnių: išorinio riebalinio (kurį gamina voko krašte esančios liaukutės), storiausio vidurinio vandeninio (kurį gamina ašarų liauka ir mažesnės pridėtinės ašarų liaukutės) bei vidinio mucininio (kurį gamina specifinės junginės ląstelės). 

Vienas svarbesnių organų ašarų gamyboje – ašarų liauka, esanti išoriniame viršutinio voko trečdalyje, pasislėpusi kiek giliau, todėl įprastai neapčiuopiama. Remiantis Amerikos oftalmologų akademijos duomenimis, per metus pasigamina nuo 57 iki 114 litrų ašarų. Nors su amžiumi ar dėl kitų priežasčių ašarų gamyba gali sumažėti, tačiau visų ašarų neišverksime niekada. 

Kaip ir vandentiekio sistemoje, taip ir ašarų aparate svarbi ne tik skysčio gamyba, bet ir nutekėjimas. Ašaros kaupiasi tarp voko ir junginės, sudarydamos vaizdžiai pavadintą ašarų upę, kuri teka į ašarų ežerą akies vidiniame kampe ir savo kelionę iš akies pradeda per ašarų taškelį – nedidelę angelę viršutiniame ir apatiniame vidiniame voko krašte, kuris įprastai remiasi į akies obuolį, tačiau atkėlę voką kiekvienas galime pamatyti mažiuką, bet labai svarbų taškelį. Toliau ašarų kanaliukais teka į ašarų maišelį, nosinį ašarų lataką ir kelionę baigia nosyje. Todėl nereikia stebėtis, kad esant dėl bet kurios priežasties padidėjusiam ašarojimui prasideda sloga – tiesiog ašaros nuteka į nosį. 

Ašarojimo rūšys 

Perteklinis akių ašarojimas medicinoje vadinamas graikų kilmės žodžiu – epifora. Padidėjusio ašarojimo priežastys gali būti dėl per didelės ašarų gamybos, prasto nutekėjimo arba kitų išorinių priežasčių. Pagrindinės priežasčių grupės yra trys: 

1. Refleksinis ašarojimas dėl: uždegimo (konjunktyvito ar blefarito), alergijos, akies paviršiaus ligų, padidėjusio blakstienų augimo ir dirginimo, akies svetimkūnių, traumų bei sausų akių sindromo. Refleksinį ašarojimo tipą visi esame patyrę, ypač patekus svetimkūniui, blakstienai, paprasčiausiam pūkeliui ar netyčia užsigavus – akis dirgina, peršti, jos ašaroja. Refleksiniam ašarojimui priskiriamas ir padidėjęs ašarojimas esant vėjui, net ir be jokių kitų akių ligų. Įdomus faktas, kad ašarojimas pjaustant svogūną taip pat priskiriamas refleksiniam ašarojimui. Įpjauta svogūno odelė išskiria tam tikrus fermentus ir rūgštis, susidaro specifinės dirginančios dujos, kurios pasiekusios akį susijungia su viduriniu vandeniniu ašarų plėvelės sluoksniu. Akis, gindamasi nuo pavojingų medžiagų, kaip tik suintensyvina ašarų išsiskyrimą, todėl jos pradeda tekėti intensyviau. 

2. Pablogėjęs ašarų nutekėjimas dėl: voko padėties sutrikimų (voko išvirtimas), per didelio vokų lankstumo, veidinio nervo paralyžiaus, ašarų taškelio, kanalėlių ar ašarų latako nepraeinamumo (užsikimšimo). 

3. Padidėjęs ašarų išskyrimas pasitaiko, tiesa, retai, po veidinio nervo paralyžiaus pasikeitusios ašarų liaukos inervacijos. 

Ašarojimas šaltyje ar pučiant vėjui gali pasireikšti tiek esant visiškai sveikoms akims, tiek esant sausų akių ligai ar daliniam ašarų latako nepraeinamumui. Ašarojimą kambario aplinkoje neretai lemia apatinio voko padėties sutrikimai arba ašarų latako nepraeinamumas. 

Vyresnio amžiaus pacientų dažnesnė ašarojimo priežastis – jau minėti vokų padėties sutrikimai arba kelių priežastinių veiksnių visuma, juolab su amžiumi ašarų latakas ir natūraliai gali siaurėti. Jaunesniems žmonėms vokų padėties sutrikimai retesni ir ašarojimą dažniau sukelia ašarų taškelio, kanalėlių ar latako nepraeinamumas. 

Vaikams dažniausia ašarojimo priežastis – įgimtas ašarų latako nepraeinamumas, kuris būdingas net 20 procentų kūdikių ir dažniausiai praeina savaime kelios savaitės ar iki 4–6 mėnesių po gimimo. Kai kuriais atvejais ašarų latako užsikimšimas gali sukelti akių pūliavimą – uždegimą, kuris neretai išgąsdina tėvelius. Tačiau tinkama vokų higiena, ašarų latako masažas arba kai kuriais atvejais trumpalaikis gydymas antibiotikų lašais gelbėja situaciją. Labai svarbu yra ašarų latako masažas, tačiau kaip teisingai jį atlikti, geriausia pasikonsultuoti su akių gydytoju. Išliekant ašarojimui ir kartojantis uždegimams, nepriklausomai nuo masažo ar paskirto gydymo, gali prireikti ašarų takus zonduoti. 

Neretai padidėjusiu ašarojimu pacientai skundžiasi po įvairių akių operacijų – po kataraktos, lazerinės ar kitų. Dažniausia priežastis – akių sausumas dėl normalios ašarų plėvelės sutrikdymo. Nors akių operacijų metų naudojami labai maži milimetrais matuojami pjūviai (dėl to ir vadinama mikrochirurgija), tačiau akies paviršius gausus smulkių nervų galūnėlių, kurios paliečiamos pjūvių metu. Būtent šios nervinės galūnėlės įprastai signalizuoja, kad reikia gaminti ašaras, todėl po operacijų gali atsirasti akių sausumo požymių. Akių sausumas kai kuriais atvejais kaip tik ir lemia padidėjusį ašarojimą. Dažniausiai ašarų plėvelė po akių operacijų visiškai grįžta į prieš tai buvusią normą per kelis mėnesius, tačiau kai kada simptomai gali varginti ir ilgiau, ypač jei sausų akių sindromas vargino ir iki operacijos. 

Ašarų sistemos ištyrimas 

Pacientai, besiskundžiantys ašarojimu, turėtų nenustebti, kad akių gydytojas prieš akių apžiūrą užduos krūvą klausimų, susijusių su ašarojimu. Kadangi paciento nusakomi skundai gali labai daug sufleruoti, kokia galima ašarojimo priežastis. Jeigu ašarojimas suintensyvėja dienos pabaigoje arba po intensyvaus darbo prie kompiuterio ar kitų ekranų, galima įtarti akies paviršiaus problemas – sausų akių ligą arba lėtinį vokų uždegimą (blefaritą). Jeigu ašarojimas vargina nuolat, tačiau suintensyvėja lauke arba esant dideliam vėjui, galima įtarti ašarų latako nepraeinamumą. O esant sausų akių sindromui pacientai dažniau skundžiasi akių „dūrimu“, perštėjimu ar net skausmu, būtent po kurio ašarojimas ir suintensyvėja. 

Dažniausiai ašarojimo priežastis būna aiški jau akių apžiūros metu (infekcija, vokų padėties sutrikimas ar panašiai), tačiau kartais akių gydytojas atlieka papildomus tyrimus. Jeigu yra įtarimas, kad ašaros tinkamai nenuteka, atliekamas ašarų takų zondavimas ir praplovimas. Sulašinus vietinius nujautrinančius lašus akių gydytojas pro ašarų taškelį į ašarų kanalėlį įkiša smulkų zondą ir taip praplečia galimai užsikimšusį kanalėlį. Tada švirkštu suleidžiama nedaug fiziologinio tirpalo, kuris esant tinkamam ašarų nutekėjimui turi pratekėti į nosį ir (arba) burną. Jeigu skystis neprateka, reiškia ašarų latakas yra užakęs ir savo funkcijos neatlieka. Mažiems vaikams tokia procedūra atliekama tik bendrinėje nejautroje, tačiau įsitikinti, kad ašarų takai tikrai nepraeinami padeda nosies pūtimo testas. Štai čia praverčia anatomijos žinios. Testo metu į akį įlašinama nepavojingo geltono dažo, kuris esant normaliam ašarų pratekėjimui anksčiau ar vėliau turi atsidurti nosyje – todėl su sloga turi pasirodyti ir geltonas dažas. 

Ašarų plėvelės funkcijai patikrinti akių gydytojas nustato ašarų plėvelės suirimo laiką arba atlieka Širmerio testą, kuris parodo, kiek ašarų išsiskiria per 5 minutes ir palygina, kiek turi išsiskirti normos atveju. 

Ašarojimo gydymas 

Yra daug padidėjusio ašarojimo priežasčių, todėl ašarojimo gydymas priklauso nuo to, kas jį sukėlė. Jeigu priežastis – sausų akių liga, tuomet gydymui rekomenduojamos dirbtinės ašaros, geliai ar tepalai. Jeigu priežastis – uždegimas, skiriamas specifinis gydymas antibiotikais arba priešuždegiminiais lašais. Tačiau jeigu priežastis yra susijusi su vokų padėties sutrikimais, tokiu atveju reikalingas operacinis gydymas, nes svarbiausia pašalinti priežastį. Jeigu ašarų taškeliai labai susiaurėję, reikalinga ašarų taškelio praplatinimo operacija, kai angutės įkerpamos ir padidinamos. Nustačius ašarų latako nepraeinamumą, jei zondavimas nepadeda, o ašarojimas labai vargina – tokiu atveju kartais prireikia į ašarų takus įstatyti silikoninį vamzdelį nutekėjimui palengvinti arba spręsti dėl sudėtingesnės operacijos atlikimo (dakriocistorinostomija), kurios metu atstatomas ašarų nutekėjimas iš ašarų maišelio į nosį. 

„Krokodilo ašaros“ 

Frazeologizmas „krokodilo ašaros“ reiškia nenuoširdų, netikrą, suvaidintą liūdnos emocijos rodymą. Visgi manoma, kad šios frazės kilmė – sena legenda, bylojanti, kad krokodilai verkia dorodami savo auką. Būtent todėl tas verkimas yra apsimestinis, nenuoširdus. Krokodilai iš tiesų turi ašarų ir gali ašaroti, tačiau žinoma, kad tas „krokodiliškas ašarojimas“ neturi nieko bendra su apsimestine atjauta, o tiesiog skirtas sudrėkinti akies paviršių ilgesnį laiką iškilus iš vandens į orą ir galimai suintensyvėja maitinantis. Įdomu tai, kad „krokodilo ašarų sindromu“ vadinamas Bogorado sindromas, kai pacientai, sveikstantys po Belo paralyžiaus intensyviau ašaroja valgant ar geriant. Belo paralyžius – vienos pusės veidinio nervo paralyžius ir būtent veidinis nervas atsakingas už ašarų ir seilių liaukos inervaciją. Po paralyžiaus nervinės skaidulos gali atsistatyti ne visai taip, kaip buvo, todėl valgant ir geriant, kai aktyvinama seilių liauka, suaktyvinama ir ašarų liauka bei padidėja ašarojimas. 

Taigi ašarojimas – svarbus fiziologinis procesas, skirtas apsaugoti akis nuo pavojingų medžiagų ir sudrėkinti akies paviršių. Tačiau padidėjęs ašarojimas gali sukelti nemažai diskomforto. Todėl svarbu išsiaiškinti padidėjusio ašarojimo priežastį ir esant nepatogumui skirti tinkamą gydymą. Jei ašaros teka upeliais, kai verkti neturite priežasties, reikėtų apsilankyti pas akių gydytoją. 

Nuotrauka: Jei vargina perteklinis ašarojimas, su akių gydytoju verta paieškoti negalavimo priežasčių / www.pexels.com nuotr. 

Moters nuotrauka. Joje iš arti matomas jos veidas nuo viršutinės lūpos iki kaktos vidurio. Moteris – jauna ar vidutinio amžiaus, nuotraukos centre – jos apsiašarojusios akys. Blakstienos ir antakiai padažyti, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į fotografą. Jis liūdnas, moteris atrodo pavargusi ar sunerimusi.