Nuomonės

Autoriaus nuotraukaJulija Tuleikytė

Dramblys kambaryje: mūšiai dėl galios diskusijose


 

„Ar šio teksto autorius tikrai esi pats?“ – komentaruose pasirodo klausimas, kai socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Neregių ir silpnaregių klubas“ paskelbiamas Andžėjaus Ravano straipsnis-atsakymas į Juozo Valentukevičiaus straipsnį 4-ajame „Mūsų žodžio“ numeryje.

Ką autoriui atsakyti? „Taip“? „Ne“? Ignoruoti? Ar išvis reikia atsakymo į tokį klausimą, kai žmogus ties straipsniu įrašytas kaip vienintelis autorius? Atsakyti – keblu, nes klausimas-kontrabandininkas kartu yra ir teiginys, abejojantis prisiėmusio atsakomybę už tekstą asmens autoryste. Dilema – atvira ir stebėtojams iš šono: gal reikėtų sureaguoti, o gal geriau nesikišti? Tačiau jei pašnekovą mėginama pašalinti iš lygiavertės diskusijos, ar dar egzistuoja koks nors „šonas“, kuriame kitų grupės narių tai neliečia?

„Šitas mintis teko girdėti ne iš tavęs“, – pasirodo komentaras. „Mintys atrodo kaip kažkieno kito copy paste, nes tikrai ne iš vieno girdėta lygiai tas pats“, – priduriama kitame. Pasigirsta užuominos, neva autorius nekritiškai atkartoja galios pozicijoje esančių asmenų pažiūras. Priešrinkiminiame kontekste tokie viešų pokalbių posūkiai turbūt nėra netikėti – juo labiau, kad straipsniai pristato skirtingas LASS vertinimo pozicijas. Tačiau verta pažymėti, kad mėginimas išjungti argumentuotai ir mandagiai kalbančio asmens mikrofoną diskusijoje yra ne kas kita, o išgalinimo strategija. Jei tavo balsas laikomas „ne tavo“, kokiu balsu įmanoma įrodyti, kad – visgi tavo? Kažkieno kito, kieno balsas – labiau girdimas? Tačiau niekas kitas negali geriau atstovauti žmogaus nei pats žmogus. Kažin, kaip priekaištas dėl atsikartojimo nuskambėtų kokioje nors teismo byloje, jei liudytojui būtų priekaištaujama, kad jis liudija tą patį, ką ir ankstesni liudytojai?

Į šią diskusiją kaip pašnekovė įsitraukiau ir aš, todėl buvo lengva pastebėti, kad ne vieno komentatoriaus nuomonė neatitinka faktų. Pavyzdžiui, kai įvardijau LASS kritikų komentaruose pasirodžiusias logines klaidas, buvau automatiškai palaikyta LASS administracijos atstove. Kelio į tokią išvadą nebuvo, tad galima tik spėlioti, kaip iki jos ateita. Galbūt atsiremta į vadinamąją loginę klaidą „šiaudinė kaliausė“, kai galynėjamasi ne su realiais pasisakymais, o su paukščiams baidyti skirta šiaudine imitacija, tik apsimetančia žmogumi ar jo argumentais? Pavyzdžiui, nors sukritikavau tik keletą procentų LASS kritikų teiginių, t. y. išgalinimo strategijas, ne vienas tai palaikė 100 proc. visų LASS kritikų pasisakymų kritika. Tokią menamą įsivaizduotos varžovės poziciją yra lengva kolektyviai įveikti ir įsikurti monologiškai sėkmingoje pergalėje. Deja, tai tėra iliuzija, pridengianti faktą, kad realus pasisakymas liko neišgirstas.

Kai pašnekovė pažymėjo, kad nėra LASS narė, pastabos ėmė veržtis į pasisakymų vartus tarsi šoudauno kamuoliukas varžybose. Nors diskusijos dalyvė keletą kartų pabrėžė, kad kalba ne apie LASS, o apie diskusijų kultūrą, balsas, rodos, nebuvo girdimas. „O tau neatrodo, kad tu iš viso kišiesi ten, kur tavęs neliečia? <...> Man atrodo, mes patys galim pasikalbėti apie priekaištus ir visa kita be tarpininkų“, – pasirodė grupės administratorės komentaras. Beliko atsakyti „Ne“, mat argumentas neatrodė pakankamas asmens tildymui.

Net jei skersgatvyje žmogų apsupusi kompanija pataria praeiviui eiti savais keliais, tai gali kaip tik ir būti situacija, kai įsikišimas iš šalies – moraliai būtinas. Be to, žmogus, kuris yra oficialiai priimtas į grupę, tvarkingai laikosi jos taisyklių ir gyvena toje pačioje pilietinėje visuomenėje, turbūt nėra pašalinis, kuris negali pasisakyti aktualiais klausimais lygiavertiškai su kitais grupės nariais. Trečia, ar išties reginčio žmogaus balsas „Neregių ir silpnaregių klubo“ diskusijose yra nereikalingas? Šiame kontekste aštriai rezonuoja ir kartas nuo karto grupėje pasirodantys pasisakymai apie emigravimą iš „neregių pasaulio“, kuriame neva yra daug priešiškumo vieni kitiems, į „sveikųjų pasaulį“ (terminai cituojami). Ar tikrai gyvename ne viename ir tame pačiame, o skirtinguose pasauliuose? Ar tokia nuostata nestabdo mūsų kaip pilietinės visuomenės augimo? Jei pastebėję patyčias nepasakome „stop“ ir pabėgame ten, kur kažkas jau išdrįso pasakyti „stop“, faktas – patys vis tiek nepasakėme „stop“.

Deja, būdų nureikšminti nepatogią nuomonę skaičius yra begalinis – turint tikslą, bet kas gali būti pavaizduota kaip priežastis išjungti pašnekovo mikrofoną. Po to, kai žmogus buvo pamėgintas nutildyti tiek kaip per daug susijęs su LASS, tiek kaip per mažai, pasitelktas ir „apeliavimas į autoritetą“: viena iš komentatorių prisistatė kaip „phd atstovė“, nes studijuoja antrame doktorantūros kurse. Tačiau net autoriteto neturintis mokyklos nebaigęs nepilnametis turi visas galimybes pateikti stipresnį argumentą už doktorantą, jei šio tyrimų sritis nėra logika. Be to, ironiškas sutapimas, kad komentatorės pašnekovė yra apsigynusi daktaro laipsnį. Ar tai automatiškai daro daktarę teisesnę už antro kurso doktorantę? Anaiptol. Diskusija daug vertingesnė, kai sveriami ne moksliniai laipsniai ar plaukų spalva, o pasisakymų turinys.

Kitas komentatorius išgalinimui pasitelkė diagnozę „dėmesio pritrūkusi asmenybė“. Deja, teiginiai apie psichologinį disbalansą, vaizduojantys asmenį kaip negebantį lygiavertiškai dalyvauti diskusijoje, gali būti priimti ypač jautriai. Tad nestebintų, jei tai būtų viena veiksmingiausių strategijų, siekiant nutildyti nepageidaujamą balsą. Galima tik spėlioti, kiek grupės narių, vengdami būti apkaltinti, kad kalba per garsiai, nebekalba visiškai.

Tačiau ar žmogus būtų paliestas Dauno ar Aspergerio sindromų, ar šizofrenijos, ar narcicizmo ir nemigos, tai automatiškai nedaro jo balso nevertingo. Jei diskusijoje vertinama ne argumentų logika ir teiginių atitikimas faktams, o asmeninės žmogaus savybės, tai yra vadinamoji loginė klaida „apeliavimas į asmenį“ (argumentum ad hominem). O juk nenutolti nuo realybės ir lygiavertiškai susitikti tame pačiame puslapyje turėtų padėti žinios, analizė ir argumentai, o ne kas sugalvos gudresnį būdą, kaip kitą nutildyti, sumenkinti ar pažeminti?

„Nesivelk į protines varžybas su kitu lytiniu poliumi, jūsų logikos gi skirtingai sumontuotos dievo ir smarkiai skirtingu laiku, o kaip žinai jaunimas niekad nesupras vyresniųjų“, – patarė vienas komentatorius kitam. Diskriminacija šiame pasisakyme – tokia sarkastiškai atvira, kad perskaičius kilo mintis, kad gal pajuokauta. Tačiau dėl amžiaus paantrino ir kolega, priskyręs pašnekovę „Zet“ kartai. Ar šį teiginį derino prie faktų? Turbūt ne, jei pastaroji praėjusiame tūkstantmetyje mojavo Lietuvos trispalve Baltijos kelyje. Dar vienas komentatorius paantrino dėl lyties: „Tai ji iš kito pasaulio ir tik ji supranta, ką ji rašo:DDDD Gero vakaro Vyrai.“

Esant tokioms aplinkos nuostatoms, turbūt nieko nuostabaus, kad tarp LASS ir jos organizacijų-pirmtakių pirmininkų daugiau nei pusšimtį metų nebūta moters. Jei dalyje bendruomenės priimtina išgalinti moteris, „perkėlus“ jas į kitą pasaulį (deja, 990 narių turinčioje grupėje diskriminacinių komentarų niekas nestabdė ir nekritikavo), tuo kažkiek užsitikrinama, kad jokia moteris negalėtų atstovauti šio pasaulio gyventojams.

Tačiau tai neatrodo teisinga. Išgalinimo strategijos yra tarsi dramblys kambaryje, kurį, manau, visi jaučiame, net jei apie tai nekalbame. Tai – tarsi penktas tūzas kortų žaidime, ištrauktas iš rankovės. Jis akivaizdžiai guli prieš mus, atlikdamas tūzo vaidmenį, nors tūzų žaidime – tik keturi.

Deja, kartais, siekdami lengvos pergalės, vietoj akistatos argumentų arenoje ne tik sąmoningai, bet ir nesąmoningai pasirenkame nepriimtinos nuomonės išgalinimą. Tačiau diskusija nėra ringas, o pašnekovas nėra varžovas, kurį reikėtų kuo greičiau parversti ant menčių ar pašalinti iš aikštelės. Jei nėra dialogo ir kažkas liko neišgirstas, nėra ir laimėtojų. Pralaimime visi kartu.

Jei nutylime, kai daromos loginės klaidos ar pasisakiusiųjų žodžiai sąmoningai iškreipiami, ir nemėginame to stabdyti, prisidedame prie iliuzinių diskusijų bei patyčių kultūros. Deja, kuo ilgiau tylime, tuo giliau ji įleidžia šaknis ir ima atrodyti „norma“. Gal yra verta vieni kitiems priminti: „Ne, tai nėra normalu ir taip neturėtų būti.“? Net jei kažkas įtikinėja, kad mūsų kambaryje nėra jokio dramblio, nors kambarys toks ankštas, kad oras iš dramblio šnervių kutena pakaušį.

Kaip rašė XIX a. filosofas J. S. Milis, nutildžiusi vieną asmenį, žmonija turėtų ne geresnį pasiteisinimą nei asmuo, nutildęs visą žmoniją.

Diskusijoje mūsų visų balsai yra svarbūs ir verti būti išgirsti.

 

Autorės nuotrauka. Julija Tuleikytė. Jauna moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, galvą šiek tiek palenkusi link dešiniojo peties. Jos plaukai tamsūs, iki pečių, banguoti, tarsi lengvai plaikstomi vėjo. Julija užsidėjusi akinius tamsiais rėmeliais, primerkusi akis, plačiai šypsosi. Ji vilki tamsų džemperį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]