Nuomonės

Grigas Sakalis, LASS narys

Diskusijų pavasaris

Pastaruoju metu į žurnalo puslapius atėjo pats tikriausias diskusijų pavasaris. Visa tai puiku, nes tik diskusijose galime atrasti tiesą. Visgi iškyla klausimas, ar tikrai diskusija eina ta kryptimi ir ar neatsitiks taip, kad gražiai prasidėjusi, ji virs ginču, kuris neatneš jokios naudos. Kovo mėnesio „Mūsų žodžio“ numeryje pasirodė Juozo Valentukevičiaus straipsnis „LASS – „quo vadis“?“ Išvertus iš lotynų kalbos „quo vadis“ reiškia „kur eini“? Taigi jau iš pavadinimo galima suprasti, kad autorius kiek abejoja LASS veikla ir klausia, ar tikrai organizacijoje viskas gerai? Nevardysiu visų straipsnyje keliamų klausimų, nes jį galima nesunkiai rasti ir perskaityti. Ko gera, daugiausia kritikos strėlių tenka LASS respublikiniam centrui. Vaizdelis neatrodo linksmas. Galbūt klystu ir paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, man galėtų patys LASS darbuotojai – tie, kas mato situaciją iš vidaus. O koks buvo atsakymas į J. Valentukevičiaus išsakytas mintis? 

Pirmiausia autorius šiuo straipsniu savo tikslą – įžiebti diskusiją apie LASS – pasiekė. Jau kito mėnesio numeryje pasirodė atsakas: jį parašė jaunas LASS darbuotojas Andžėjus Ravanas. Taigi bent iš dalies paneigiamas oponento argumentas apie tai, kad jaunimo balsas organizacijoje nėra girdimas. Visgi ar tikrai šį straipsnį galima pavadinti deramu atsakymu į anksčiau išsakytas mintis? Jau pats pavadinimas – „Vien žodžiai ar prisiimta atsakomybė?“ – skamba kaip kaltinimas. Pradžia gana emocinga, autorius klausia: „Ką tu veiki LASS, jeigu tikrai viskas taip blogai?“ Klausimas gal ir turi logikos, tačiau „neša“ ir tam tikras blogas pasekmes. J. Valentukevičius kalba apie mažėjantį sąjungos narių skaičių. Pagalvokime, kas atsitiktų, jeigu tie nepatenkintieji iš tiesų nuspręstų pasitraukti iš organizacijos? Jeigu tokių žmonių dalis būtų maža, tai gal niekas tokio praradimo nepajustų, bet jeigu jų procentas būtų didelis, kaip tada reikėtų elgtis – ar menkstantis narių skaičius organizacijoje tikrai gera perspektyva? Ar netektų ateityje galvoti apie LASS veiklos sustabdymą jau ne dėl finansinių priežasčių, o dėl menko žmonių skaičiaus? Noriu tikėti, kad niekas organizacijoje nenori tokios pabaigos, tačiau panašius emocinius vertinimus reikėtų reikšti atsargiau. Tolesnėse eilutėse emocijų jau nelieka. Autorius savo tekste apžvelgia, jo manymu, dažniausiai pasitaikančius stereotipus apie LASS. Tai nėra blogai, nes gana dažnai mūsų nuomonę apie vieną ar kitą dalyką arba reiškinį suformuoja įvairūs stereotipiniu mąstymu pagrįsti vertinimai, kuriuos skleidžia vadinamieji „laido riteriai“ – žmonės, kurie tik prie kompiuterio drąsūs išsakyti savo nuomonę. Dažnu atveju ta jų nuomonė būna neteisinga, besiremianti klaidingomis prielaidomis, tačiau Juozo straipsnio niekaip neišeitų pavadinti „laido riterio“ kalbomis. Ar visi jo teiginiai yra teisingi, neatsakysiu, tačiau nuomonė argumentuota – remiamasi anksčiau žurnale publikuotais straipsniais, LASS tarybos medžiaga. Susidaro įspūdis, kad A. Ravano straipsnyje į kai kuriuos klausimus atsakoma gana paviršutiniškai, manant, kad jie yra menkaverčiai. Straipsnyje dažnai kalbama apie tai, kam J. Valentukevičiaus straipsnyje nebuvo jokių priekaištų. Atsiranda vietos pasididžiavimui, tačiau nelieka vietos atsakyti į keliamus klausimus ir išsklaidyti kilusias abejones. Dažnokai girdimas pasiūlymas, iškilus abejonėms, persiskaityti metines ataskaitas. Tokį pasiūlymą skaitome ir A. Ravano straipsnyje, tačiau, manau, kad ne vienam iš mūsų atsakymus į tam tikrus klausimus norisi rasti kaip įmanoma greičiau ir ne iš sudėtingų ataskaitų. Galima daryti išvadą, kad organizacijai vis dar reikalingi žmonės, kurie padėtų vadovybei komunikuoti su eiliniais nariais. Tai turėtų tapti prioritetu, o vadovai neturėtų vengti atsakymų į sudėtingus klausimus, nes kol kas panašu, kad klausimų daugiau nei atsakymų. 

Šiuo savo straipsniu nenorėjau nieko įžeisti ar trukdyti dirbti. Priešingai, sveikinu iniciatyvą, kuri kviečia diskusijose aptarti sudėtingus klausimus. Daug informacijos apie vidinį klimatą organizacijoje ir jos veiklą neturiu, tačiau esu pasiruošęs ir toliau diskutuoti, išsakyti savo nuomonę. Kaip atsaką norėčiau matyti argumentuotą kritiką, o ne emocingus vertinimus. Tikiu, kad diskusija paskatins viešumą, o viešumas padidins pasitikėjimą organizacija ir jos darbuotojais. Linkiu, kad po diskusijų pavasario ateitų ir karšta debatų vasara. Nuo to visiems bus geriau. 

Autoriaus nuotrauka. Grigas Sakalis. Jaunas vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis užsimerkęs, galvą kiek palenkęs žemyn, nuoširdžiai šypsosi. Jo plaukai tamsūs, trumpi, vaikinas vilki baltus marškinius prasegta apykakle.