Aklas pasimatymas

Nijolė Oželytė, laidos vedėja

Žmogiškumo egzaminas

Žmonių pasaulis – tai Adomo obuolys. 

Prakandom. Ir drama kartojasi iš naujo – 

Vieni aukštai pakils. Kiti žemai nukris. 

Ir Meilė karaliaus. 

Ir nieks daugiau čia nepralies nė lašo kraujo 

Įsivaizduokit, kad kartu su savo šeima skęstate jūroje, nes jus užpuolė tūkstančiai agresyvių piranijų, kurios gabalais plėšo jūsų kūnus į save lenktais aštriais dantimis. O ant kranto stovi daugybė stiprių žmonių, jie laiko rankose veiksmingą piranijų atgrasymo įrangą ir stebi, kaip jūs plūstate kraujais, kaip klykdamas iš siaubo ir skausmo grimzta į gelmę piranijų į skutus sudraskytas jūsų vaikas, ir nieko nedaro. Jūs šaukiatės pagalbos, jums reikia, kad ant kranto stovintieji tiesiog nubaidytų tuos brutalius plėšrūnus, o stiprūs, saugiai ant kranto įsitaisę žmonės žiūri į jus su užuojauta, bet nepajuda iš vietos. Nes jūs nepasirašėte su jais kažkokios sutarties ir tai neleidžia jiems elgtis su jumis žmoniškai. Jie stebi, kaip esate žudomi ir savo ramiais, sočiais balsais reiškia labai labai labai didelį susirūpinimą. 

Karas XXI amžiuje – tai neįsivaizduojamas, netikėtas ir baisus smūgis žmonijai į paširdžius. Jis sustabdė ir kvėpavimą, ir mintis, jis privertė nusimesti prie sočių veidų priaugusias veidmainiško politkorektiškumo kaukes ir parodyti tikrus atskirų žmonių, visuomenių ir valstybių veidus. Net labai liguistos smegenys negalėjo įsivaizduoti, kad TIKRAS KARAS Vakarų pasaulyje šiais laikais yra įmanomas ne košmariškuose sapnuose, ne fantastiniuose filmuose, o realybėje – atsibundi vieną rytą ir sužinai, kad tu gyveni jau kitoje realybėje, kad pasaulis daugiau nebus toks, prie kurio buvai pripratęs – netobulas, bet ir ne toks akivaizdžiai baisus. Ir tie kruvini baisumai vyksta ne „kažkur ten“, o čia pat, tavo namuose – Europoje. Ir nežinai, kaip į tai reaguoti, ir nežinai, ką turi daryti, ir pasijunti bejėgis kaip padorus žmogus, kuriam tamsioje tarpuvartėje kelią pastoja banditas su peiliu rankoje. Ir daugybė žmonių kelia akis į dangų, bando prisišaukti Dievą, kad jis mestų savo darbus ir pultų tvarkyti tai, ką žmonės prisidirbo. Neišeis. Teks patiems sutvarkyti tai, ką visi prisidirbom – vieni nusikaltėliškus planus kurpdami, kiti – nuolaidžiaudami ir tylėdami. 

Jeigu pažvelgsime tiesai į akis, tai pamatysime, kad visos idėjos, kurios ilgainiui virsta nusikaltimais žmogiškumui, gimsta vieno žmogaus galvoje. Paskui šiuo mirtinu užkratu, tarsi kokiu koronos virusu, yra užkrečiama daugybė galvų, jeigu jose dar neužgimęs savigarbos ir žmoniškumo imunitetas. Viskas visada prasideda žmogaus galvoje. Todėl ir sustabdyti karą galima tik vienu būdu – nuo vaikystės mokant žmones kontroliuoti savo galvos turinį ir numatyti ne tik neleistino veiksmo saldumą, bet ir jo pasekmių kartėlį. Niekas kitas žmonių nuo nežmoniškumo neapsaugos. 

Rusų padėtis baisi. Kai tave „zombina“ nuo kūdikystės, tu neturi jokio pasirinkimo – tampi zombiu. Bet ir žmonija neturi pasirinkimo – zombio „teisei“ žudyti galimybės neturi būti palikta. Nes jis tą savo nuo kūdikystės jam suinstaliuotą „teisę“ realizuoja automatiškai, nemąstydamas – lieja kraują nesivaržydamas, jeigu jo niekas nesutramdo. Bet žudiką galima sustabdyti tik naudojant jėgą, o ne gėdinant jį, nes gėdos daigai jame sunaikinti nė nespėję išsiskleisti. O toji zombio asmenybės dalis, kurią mylintys tėvai ir taiki visuomenė užpildo žmogiškomis vertybėmis, yra negrįžtamai pažeista instaliuojant į smegenis brutalią dezinformaciją nuo pat mažens. Žmoniškos visuomenės per daug vertina vaiką, kad nuo mažų dienų verstų jį žudiku ir kitokių, nei jis pats, nekentėju. Ukrainos kova prieš rusų žmogžudžius – akivaizdus pavyzdys, nes žmonės ginasi nuo nužmogintųjų. Zombius reikia izoliuoti, nes kitaip jų nesustabdysi. Kadaise šiurpau pamačiusi filmukus, kuriais iš visai mažutėlių palestiniečių vaikų atimamas šansas augti žmonėmis – vaikiškais filmukais juose ugdomas žudikas, susisprogdintojas žydų minioje, jiems pasakojama, kaip džiaugsis ir kuo juos apdovanos jų dievas už kiekvieną nužudytą žydą. Ir tie vaikai neturi jokio pasirinkimo, kokiais būti, kaip neturėjo jo hitlerjugendo jaunuoliai, kaip neturi jo dabar putino darželinukai. 

Rusiškų teroristų siautėjimas, kuris vyksta visų mūsų akyse – tai ne vien jų fiurerio ir jo pakalikų darbas. Šis karas – tai kolektyvinis Vakarų politikų ir kremliaus maniako bendradarbiavimo vaisius. Jau ne pirmą dešimtmetį „blyškiąja kandimi“ ir „nuorūka“ savo bendramokslių vadintas Rusijos diktatorius niekina Vakarus ir jų valstybių vadovus. Ir jis turi tam pagrindą, juk taip nebrangiai daugelį iš jų nupirko: ir Vokietijos kanclerį, ir Prancūzijos premjerą, ir Austrijos užsienio reikalų ministrę – jie visi dabar dirba rusiškose naftos bendrovėse. Tiesa, Prancūzijos premjeras, karui prasidėjus ir paskelbus sankcijas, paliko savo darbo vietą Rusijos valstybinėje įmonėje. Bet juk „pakabinti“ jie buvo tikrai ne tada, kai baigė savo politinę karjerą, nes kam jie tada bebūtų reikalingi. Ir tai tik keli akivaizdžiausiai matomi pavyzdžiai, nes jie nė nesislapsto. 

Rusiškas terorizmas Europoje jau ne pirmą dešimtmetį skatinamas nebaudžiamumu, kaip kadais buvo tręšiamas vokiškas fašizmas. Gėdingi nusikalstamo nuolaidžiavimo pavyzdžiai bado akis – tai ir specialaus Europos Tarybos atstovo Heidi Teliavini anksčiau pateikta ir atmetimo nesulaukusi išvada, kad su tankais į Sakartvelą įsiveržusi ir jo dalį atplėšusi Rusija, pasirodo, yra nekalta. Kalti sakartvelai – jie pirmi pradėjo šaudyti į nekviestą Rusijos kariuomenę. Įsivaizduojat, kokie begėdžiai – į jų šalį be jokio prašymo ir atsiprašymo įsiveržia svetimi tankai, o jie, niekdariai, užuot mandagiai pakentėję, kol rusai pasitenkins darydami tai, dėl ko atėjo – truputį pažudys ir paprievartaus, pabandė gintis. Visi tylėjo, kai nuo Moldovos rusai atsikando Padniestrę, kai okupavo Ukrainos Donbaso ir Luhansko sritis, kai kremliaus teroristas nesidrovėdamas atplėšė Ukrainos Krymą ir tyčiojosi iš visų tarptautinių susitarimų viešai prisipažindamas, kad rusų kariuomenė įgyvendino jo seniai suplanuotą nusikaltimą – Krymo aneksiją. 

Šių karinių nusikaltimų fone rusiškam fiureriui neįtikusių žmonių nuodijimai Vakarų Europos miestuose ir Rusijos viduje, aiškus rusų kišimasis į rinkimus JAV ir į BREXIT procesą, atrodo kaip vaikiški paišdykavimai. Tai kaipgi buvęs Peterburgo pavarčių banditėlis, buvęs kagėbistas gali vertinti tuos, kurie dienos šviesoje deklaruoja aukštus principus, o šešėlyje su juo sanguliauja? Jis turėjo rimtą pagrindą manyti, kad po garsiai reiškiamo „gilaus susirūpinimo“ nebus jokio realaus veiksmo jo agresijai sustabdyti. Ir jis nelabai klydo – rusų teroristai jau daugiau nei mėnesį šluoja nuo žemės paviršiaus Ukrainos miestus ir masiškai žudo civilius žmones, faktiškai – vykdo genocidą, o ryžtingo smūgio į tarpuragį nelabasis rusofašistų fiureris taip ir nesulaukia. Jam tai būtų vienintelis svarus argumentas ir, jo banditišku supratimu, pagarbos vertas veiksmas. Ar jis to smūgio taip ir nesulauks? Tada galas mums visiems. 

Hitleris ir Stalinas kadais, o Putinas dabar, nieko nežudo savo rankomis. Visais laikais, kaip ir dabar, prievartavo, žudė ir griovė „paprasti žmonės“ – pilka paklusnioji dauguma. Tai ji paverčia realybe nusikaltėlio galvoje suplanuotas žudynes. Tylėti matant, kaip tavo vardu žudomi dešimtys tūkstančių žmonių, – reiškia tapti veiksmingu įnagiu žudiko rankose, būti jo bendrininku. Kolektyvinė atsakomybė už nusikaltimų vykdymą ir toleravimą neegzistuoja įstatymuose, bet žmonių galvose ir širdyse ji lieka ilgam – iki kolektyvinio savo kaltės išpirkimo. Nes tamsa įsigali tik tyliųjų, „tolerantiškų“ arba „aš paprastas silpnas žmogus, todėl nuo manęs niekas nepriklauso“ dėka. Vienas pats, kad ir baisiausias tironas, nieko negalėtų padaryti. 

Jeigu prisimintume, kokius jausmus dar vos prieš mėnesį būtų sukėlę žodžiai: „Putino mirtis mus nudžiugintų“, kaip kad šviesiosios žmonijos dalies nenuliūdino Hitlerio ir Stalino nusibaigimas, jeigu šią mintį palygintume su emocijomis, kurias šie žodžiai sukelia mumyse dabar, tai suvoktume, kaip labai pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir mes patys. 

Mūsų akyse vyksta didingas vyksmas – tarsi šventuose raštuose aprašytas Armagedonas, t. y. paskutinis pergalingas Šviesos mūšis su tamsa arba tai, apie ką man vaikystėje pasakojo mama ir iš ko aš juokiausi – Mikaldos pranašystės. Jose aprašytas pražūtingas žmonijos karas, po kurio liks tik saujelė žmonių Žemėje ir jie labai vertins vienas kitą, nes labai retai besusimatys. 

Stiprus laikas – kaip geras treniruoklis sporto salėje, juo būtina pasinaudoti, kad sustiprintume savo žmoniškumo raumenį – kas bevyktų, neįsileistume į save jokios tamsios minties, jokios mus iš vidaus griaunančios neapykantos. Tik vidinė Šviesa ir aktyvi kiekvieno iš mūsų pozicija stojant į Šviesos pusę nugalės tamsą. 

Šis karas – tai gyvenimo egzaminas mums visiems. KIEKVIENAS galime tapti Šviesos kariu ir pasijausti ŽMOGUMI šioje visame žmonių pasauliui primestoje nežmoniškoje situacijoje. 

„Aklo pasimatymo“ laidų įrašus rasite radio stoties „GOLD FM“ svetainėje.

Nuotrauka: Ukrainiečių vaikų piešiniuose – karo sutrypta vaikystė / Sofijos (7 m.) piešinys 

Ukrainietės septynmetės Sofijos piešinys. Spalvotais flomasteriais lapo viduryje nupiešta didelė širdis, nuspalvinta Ukrainos vėliavos spalvomis – mėlyna ir geltona. Širdies viduje ukrainietiškai parašyta „Ukrainiečių pasaulis“. Kairėje lapo pusėje mergaitė pasaulį vaizduoja niūrų, tamsų, jame stovi kareivis su šautuvu, nusitaikęs į Ukrainos vėliavą. Dešinėje piešinio dalyje – šviesus dangus, žaliuojanti žolė ir laiminga maža mergaitė su savo kačiuku ar šuniuku. Piešinys labai jautrus ir priverčiantis susimąstyti.