Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Europos Sąjunga prasideda Alytuje


 

Parašas po straipsniuVien per paskutinį pusmetį kelionės į Švediją, Lenkiją, Norvegiją, Turkiją, kovo pabaigoje – skrydis į Škotiją! Suprantama, jei Europos dangaus nedraskys rusiški naikintuvai ir sparnuotosios raketos... 

Visa ši alytiškio Algirdo Bernatavičiaus kelionių serija galėtų pasirodyti tarsi nesibaigianti sėkmės istorija ar informacija iš kelionių agentūros lankstinuko. Su šios rūšies agentūromis ji neturi nieko bendra, o sėkmės istorija tam tikra prasme gal ir galėtų vadintis, bet tik labai sąlygiškai. Algirdas neslepia: jeigu esate jaunas žmogus arba dirbate su jaunimu, domėkitės, ieškokite, norėkite, pasiseks ir jums! 

Algirdas augo, mokėsi ir iki šiol gyvena Alytuje. Regėjimo sunkumų turėjo jau vaikystėje: nuo trejų metų nemato kairiąja akimi, o mokantis aštuntoje klasėje pradėjo silpnėti ir dešinioji. Po turėjusios būti nesudėtingos akies operacijos prasidėjo komplikacijos, atšoko tinklainė. Iki 25-erių jaunuolis dar šiek tiek matė, dabar jau aštuoneri metai nemato visiškai. Gydytojai vaikiną iš anksto perspėjo, kad gali netekti regėjimo, bet perspėjimai viena, o realybė – kita. Panirimas į tamsą niekada nebūna lengvas ir malonus, tačiau tokiais atvejais žmogų apninkantis nusivylimas, apatija jaunuolį kankino neilgai. „Nuo mažens į pasaulį žiūrėjau pozityviai, – pasakoja Algirdas. – Stengiausi iš jo imti viską, ką galima paimti. Netekus regėjimo, gyvenimas nesibaigia.“ 

Algirdas neslepia, jeigu gyveni ne Vilniuje ar kitame didesniame mieste, kur yra stiprios aklųjų bendruomenės, jaunam žmogui saviraiškos galimybių nedaug, todėl jų tenka ieškoti pačiam. Šitaip, naršydamas po internetą, jis aptiko informaciją apie ES struktūrinių fondų programą „Erasmus+“, skirtą jaunimui ir žmonėms, dirbantiems su jaunimu. Programa susideda iš daugybės įvairių jaunimo švietimo, neformalaus ugdymo, tarpkultūrinio bendradarbiavimo projektų. Dalyvauti programoje gali visi ES, o dažnai – ir kitų šalių jaunuoliai, atitinkantys organizatorių keliamus reikalavimus. Ilgai nesvarstęs Algirdas nusprendė dalyvauti viename iš „Erasmus+“ projektų ir užpildė prašymą. Šitaip prasidėjo jo kelionės po Europos šalis, bendravimas su pačiais įvairiausiais žmonėmis. 

Pirmasis „Erasmus+“ projektas, kuriame Algirdas dalyvavo, vyko Lietuvoje, Panevėžyje. „Viskas buvo nauja, nepažįstama, – pasakoja pašnekovas. – Tačiau jokių nesklandumų dėl mano nematymo nekilo. Projektas buvo skirtas dalyvių pasitikėjimui savimi ir motyvacijai ugdyti. Be pasitikėjimo savimi, vidinės motyvacijos dalyvavimas bet kokioje veikloje, bet kokiame projekte tampa tuščias.“ 

Dalyvaudamas „Erasmus+“ projektuose Algirdas, anot jo paties, reprezentuoja ne tik neregius, bet visus neįgaliuosius. Jis primygtinai siūlo neregiams ar kitiems neįgaliesiems dalyvauti bendruose projektuose su sveikais bendraamžiais. Nauda dvejopa: neįgalusis, patekęs į kitokią aplinką, tarp nepažįstamų žmonių, greičiau ir lengviau išmoksta su jais bendrauti, tampa savarankiškesnis, o negalios neturintys projekto dalyviai daugiau sužino apie neįgaliųjų galimybes, sugebėjimus, šią informaciją perduoda kitiems. Jeigu žmogus abejoja, ar apskritai verta pradėti, ar patiks, nebūtina iškart vykti į užsienį, galima rasti projektų, vykstančių Lietuvoje, pabandyti, kaip seksis. „Erasmus+“ – tai neformalus mokymas, mokaisi veikdamas, gaudamas ir kitiems perduodamas turimą patirtį“, – sako Algirdas. 

 

Nuo Panevėžio iki Valensijos 

 

Paskatintas pirmojo projekto sėkmės, tais pačiais metais A. Bernatavičius jau keliavo į „Erasmus+“ projektą Briuselyje. Po Briuselio – kelionės į Rumuniją, Ispaniją. „Kiekvienas „Erasmus+“ projektas paprastai būna skiriamas kuriai nors aktualiai temai, – pasakoja Algirdas. – Tačiau čia vyksta ne tik formalus, bet ir neformalus bendravimas, kitų kultūrų ir kitų tautų pažinimas. Tai ypač svarbu neįgaliesiems, ribojamiems savo negalios. Dalyvaudamas „Erasmus+“ projektuose, ne tik sėdi auditorijose ir rimtu veidu diskutuoji jaunimui rūpimais klausimais, bet ir daug bendrauji neformaliai, keliauji, susipažįsti su priimančios šalies gyvenimu.“ 

Briuselyje projekto dalyviams buvo surengta išvyka į Europos Parlamentą ir šalia jo esantį Europos istorijos muziejų. O čia staigmena – Algirdą muziejuje dirbanti mergina užkalbina lietuviškai, abu greitai išsiaiškina, kad yra ne tik tautiečiai, bet ir kraštiečiai. 

Rumunija, miestas nedaugeliui girdėtu pavadinimu Sfintu Georgė, „Erasmus+“ projektas, skirtas įvairių tautų atstovų bendravimui, kultūriniams skirtumams ir stereotipams aptarti. „Geriausias stereotipo pavyzdys, – sako Algirdas, – pati Rumunija. Daugelio mūsų vaizduotėje – tai romų, Drakulos ir visokių baisybių kraštas. Iš tikrųjų tai labai graži šalis, žmonės – draugiški, paslaugūs, jokių drakulų, jokių baisybių!“ 

Vieną dieną projekto dalyviai keliavo į kalnus. Algirdas pasakoja, kad niekada anksčiau juose neteko būti: „Dviejų kilometrų aukštis, fiziškai pajunti besikeičiantį slėgį, oro gaivumą. Net ir visiškai nematydamas supranti, kad esi kalnuose.“ 

2020 m. pradžioje nauja kelionė – į Valensiją, trečią pagal dydį Ispanijos miestą. „Ispanijoje kultūriniai skirtumai prasideda vos atsisėdus prie pietų stalo, – pasakoja alytiškis. – Čia visiškai normalu pietaujant praleisti dvi valandas. Kol atneša vieną patiekalą – bendrauji, kol atneša kitą – vėl bendrauji. Viskas vyksta labai natūraliai. Iš pradžių buvo neįprasta, mes, lietuviai, įpratę nuolat skubėti. Ispanijoje žmonės niekur neskuba, gyvena gražioje šiltoje šalyje, nemato reikalo persistengti.“ 

Valensijoje Algirdas mokėsi šokti brazilų nacionalinį kovos šokį kapueirą, važiavo į laukus, kuriuose auginami ryžiai. „Maniau, kad ten koks nusekęs ežeras ar įlanka, bet pasirodo, užtvindo laukus vandeniu ir tame vandenyje auga ryžiai. Prie Valensijos katedros – neregiams skirtas 3D maketas. Prie kitų architektūros paminklų – taip pat maketai. Reljefiškai pavaizduotos smulkiausios pastatų detalės, tiksliai perteikta net stogo danga.“ 

 

Naujos kelionės – naujos galimybės 

 

Visa tai buvo iki pandemijos, iki 2020 metų kovo. Tada beveik pusantrų metų tylos ir laukimo. Praėjusiais metais, vos pasibaigus antrajam karantinui, Algirdas vėl grįžo prie širdžiai mielos veiklos. Nuo praėjusio rudens jau dalyvauta dešimtyje „Erasmus+“ projektų, trijuose iš jų – Švedijoje. „Į Švediją vykau kaip Lietuvos komandos dalyvis, o ten gavau pasiūlymą prisijungti prie jų šalies jaunimo komandos ir dalyvauti dar dviejuose projektuose. Kaip išvažiavau, taip visą mėnesį į Lietuvą ir negrįžau“, – pasakoja Algirdas. 

Šių metų pradžioje – kelionė į Lenkiją. Čia vyko projektas, skirtas neregių galimybėms. „Gaila, LASS oficialiai niekas neatstovavo, kitaip nei Latvijai, Lenkijai, – sako Algirdas. – Daug kalbėjome apie aklųjų ir silpnaregių galimybes, sritis, kuriose jie dalyvauja. Dažniausios sritys – informacinės technologijos, masažas, verslai. Domėjomės, kaip regėjimo negalią turintys žmonės dalyvauja politikoje, deja, rimtų politikų, turinčių šią negalią, radome nedaug. Išvada galėtų būti viena: arba jų nėra, arba savo negalios jie neviešina.“ 

Iki šiol vis dar gajus stereotipas, kad Lenkija – anoks užsienis! Algirdo įsitikinimu, tokia nuomonė giliai neteisinga. Lenkija labai įvairi tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu: nuo Baltijos pajūrio iki Aukštųjų Tatrų kalnų. „Universali šalis, kiekvienas gali rasti, ko jam reikia. Na, ir kainos nesikandžioja, ne taip, kaip Skandinavijoje“, – juokauja pašnekovas. 

Vasarį dar viena kelionė – į Norvegiją. „Diskutavome apie įtraukiąją visuomenę, – pasakoja Algirdas. – Kaip ir kituose „Erasmus+“ projektuose, daug bendravome neformaliai. Dalyvavau 30 kilometrų žygyje į gamtą. Vasaros metu toks atstumas didelių sunkumų nesudarytų, bet žiemą tenka paplušėti. Labai daug sniego. Keliuose ar mažesniuose keliukuose norvegai jį kažkaip suspaudžia, todėl eini tvirtu pagrindu. Žingsnis į šoną ir nepajunti, kaip iki juosmens atsiduri sniege. Turėjau žygio batus, tinkamą aprangą, tai trasą įveikiau. Labai daug gamtos, šviežio oro. Atrodo, nėra jokios pramonės, jokio transporto. Skandinavai nėra aktyvūs projektų dalyviai, bet priima mielai. Visose kelionėse draugų prašau, kad fotografuotų. Grįžęs namo nuotraukas keliu į savo feisbuko profilį.“ 

Anot Algirdo, dalyvaujant „Erasmus+“ projektuose, kelionėse į kitas šalis, keblumų dėl nematymo ar situacijų, kuriose jis pasijustų nejaukiai, neiškyla. Projektų dalyviai paprastai būna itin draugiški, paslaugūs. „Gauni labai daug pats ir kartu kažką duodi: rodai pavyzdį, kad neįgalieji gali būti linksmi, kūrybingi, gali daug nuveikti. Kai nematai, lieka daugiau vietos mintims, galimybėms parodyti savo kūrybiškumą, ypač tada, kai organizatoriai duoda užduotį sukurti tam tikro pobūdžio žaidimą pasiskirstant vaidmenimis.“ 

Projektų metu, formaliai ir neformaliai bendraujant, atsiranda naujų galimybių. Vis dėlto klystume manydami, kad „Erasmus+“ – vien kelionės, pasiskraidymai, smagūs vakarėliai. Be šito neapsieinama, bet kartu kiekvienas projektas būna skirtas kuriai nors jautriai visuomenės gyvenimo ir sugyvenimo temai. Dažniausiai nagrinėjamos socialinės integracijos, socialinės įtraukties ir atskirties temos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą Algirdą užklupo Turkijoje. Vasario 25-ąją namo teko skristi aplinkiniu maršrutu. Bet prieš tai savaitė diskusijų apie socialinę įtrauktį, lygias galimybes. „Antros trečios kartos Europoje gyvenantis afrikietis iki šiol įsitikinęs, kad baltasis žmogus turi daugiau teisių nei juodaodis, – pasakoja Algirdas. – Diskutavome apie situacijas, kai žmogus pats save laiko auka ir ką reikėtų daryti, kad tokios nuostatos jis atsisakytų.“ 

Pasakojimo pradžioje minėjome, kad Algirdas neslepia nei kontaktų, nei kelių, kaip į „Erasmus+“ galėtų įsitraukti daugiau neregių: „Vieno šaltinio, iš kurio būtų galima sužinoti visą informaciją, nėra. Reikia stebėti įvairių organizacijų interneto svetaines, feisbuko profilius. Organizacijų daug, todėl iš pradžių susigaudyti gali būti sunkoka. Šiuo metu solidžiausios organizacijos būtų: „Inovacijų biuras“, „Inovatyvi karta“, „Inovatyvus jaunimas“, „Tavo Europa“, „We go“. Feisbuke reikia pradėti sekti šių organizacijų veiklą, vėliau pasiūlymai pradeda plaukti patys.“ 

Šios ir kitos organizacijos teikia paraiškas tarptautiniams projektams ir atlieka dalyvių atranką. Projektas nelygus projektui: į kai kuriuos patekti būna sunku, į kitus pritrūksta dalyvių. Žmonės vis dar per mažai žino, kad galima dalyvauti tokiuose projektuose, nemokamai keliauti. Tiesa, egzistuoja dalyvio mokestis, dažniausiai – iki 50 eurų. Gali būti ir iki 100 eurų, bet tokių projektų būna mažai ir Algirdas jų nerekomenduoja. Vienos organizacijos nuperka bilietus, kitais atvejais perki pats, bet po kelionės grąžina pinigus. Dar šiek tiek išlaidų kultūriniams vakarams, suvenyrams, tačiau palyginus su kelionės kaina, išlaikymu, įspūdžiais, kuriuos gauni dalyvaudamas, – tai smulkmenos. Informacija apie naujus kvietimus Algirdas dalijasi ir savo feisbuko profilyje. 

Su A. Bernatavičiumi apie dalyvavimą „Erasmus+“ projektuose kalbėjomės iki karo Ukrainoje pradžios. Visi tikimės, kad barbariška Putino Rusijos agresija nepakeis Europos gyvenimo būdo, kad ir toliau galėsime keliauti, bendrauti. Tad patirtis, kuria su žurnalo skaitytojais pasidalijo A. Bernatavičius, yra reikalinga ir prasminga. 

 

Nuotrauka: Bernatavičius (trečias iš kairės) kovo mėnesį programos „Erasmus+“ dėka pabuvojo Edinburge (Škotija) / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš programos „Erasmus+“ jaunimo mainų Edinburge. Joje – Algirdas Bernatavičius, pozuojantis su septyniomis merginomis ir vienu vaikinu gražiame miesto peizaže. Kompanija žvelgia į skaitytoją, šypsosi, visi atrodo laimingi ir kupini energijos. Algirdas, kaip ir dauguma nuotraukoje stovinčių žmonių, matomas nuo kelių iki viršugalvio. Jo plaukai tamsūs, trumpi, jis užsimerkęs, nuoširdžiai šypsosi. Vaikinas vilki tamsius marškinėlius, šviesią prasegtą striukę, tamsias kelnes, ant kaklo pasikabinęs pakabuką. Kiti žmonės taip pat vilki prasegtas striukes ar kitus pavasarinius drabužius, mėgaujasi saulės spinduliais. Kompanijai už nugarų – aukšta akmeninė tvora, kylanti į kalną ir besidriekianti palei trijų ar keturių aukštų šviesius kotedžus tamsiais stogais, už kurių, ant kalvos viršūnės, stovi dar kitokios architektūros daugiaaukščiai gyvenamieji namai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]