Redakcijos skiltis

Turbūt nieko keista, kad po ilgai besitęsusios, nuolat prisitaikyti reikalaujančios pandemijos visi išgyvename didesnį ar mažesnį psichologinį nuovargį. O kur dar jau du mėnesius mintis užvaldantis ir į galvą netelpantis karo kaimynystėje baisumas, ateities nežinia, kylančios kainos, vis išlendantys asmeniniai ar darbo rūpesčiai – atrodytų, viskas į vieną. Vis dėlto, švęsdami pavasarį, ką tik praėjusias šv. Velykas, mes švenčiame dėkingumą už sveikatą ir ramybę, už viltį atgimti, galimybes susitikti, pažinti, patirti, keliauti. Turbūt neatsitiktinai tokių keliautojų – smalsių, išdrįstančių, siekiančių sužinoti, dalyvaujančių – sutiksite ir šio numerio puslapiuose. Svarbu ir tai, kad savo patirtimi jie negailėdami dalijasi su kitais: „Kuo daugiau jaunimo turės galimybę apie tai sužinoti ir išmėginti, tuo atviresnio mąstymo visuomenę turėsime“, – sako neregys Algirdas, Europą užtikrintai pradėjęs nuo savęs ir Alytaus. Nuostabu yra tai, kad pasaulyje mes esame vienas šalia kito su savo gyvenimais ir likimais. 

To netikėtai ištarto Algirdo sakinio apie atvirą mąstymą man, kaip redaktorei, labai reikėjo. Ypač šiuo metu, kai žurnale jau kelintąsyk ryžomės suteikti erdvės Jūsų nuomonėms. Nebūtinai sutikdami su jomis. Nes tiesiog taip veikia demokratija. Tačiau bet kokia informacija gali būti ir ginklas, ir spąstai – juk stebime, kaip milžiniškas jos srautas – ir teisingos, ir melagienų – įnirtingai susipina internete net nespėjus apdoroti. Būtent vertindamas nuomones, kritiškai mąstantis žmogus negali apsieiti be analizės, faktų, duomenų tikrinimo ir tam tikro atvirumo. Atvirumo galimybei, kad ne tik kiti gali būti teisūs, bet ir jūs galite klysti. Šiuolaikiniame pasaulyje toks gebėjimas, dar vadinamas intelektualiniu garbingumu, yra laikomas vienu svarbiausių, lemiančių žmogaus ir visos visuomenės gerovę. Tad diskutuokime, reikškime nuomones, bet nepasiduokime susikiršinimui, o išvadas sau pasidarykime gerai apsvarstę visus argumentus, išklausę skirtingas puses. Kitaip tariant, kaip rodo istorine virstanti karo patirtis, visuomet verta faktais pasitikrinti, kokia armija, kurios vardu kalbama, stovi už jūsų. Gal jos net nėra? 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

Gintos Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abiem rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą.