Skaityk lengvai

DU GYVENIMAI  

Gyvenimas kiekvienam žmogui siunčia skirtingus išbandymus.

Ričardas Nika nėra likimo numylėtinis.

Ričardas nebando vaizduoti didvyrio.

Apakęs iš pradžių kovojo, vėliau mėgino plaukti pasroviui.

Nieko neveikė ir ištisas dienas, savaites ir ilgus mėnesius tįsojo lovoje.

Ričardas susirgo depresija.

Depresija tai prislėgta psichinė būsena.

Ričardas neturėjo į ką atsiremti.

Draugai, sužinoję apie nelaimę, jį užmiršo, o artimiesiems patiems reikėjo palaikymo.

Valstybinės įstaigos taip pat neskubėjo ištiesti pagalbos rankos.

Ričardas pats savyje surado jėgų, žengdamas po mažą žingsnelį pakilti naujam gyvenimui.

Kai buvo šviesu

Ričardas vos sulaukęs į metų susirgo cukriniu diabetu.

Ričardui nuolat iš piršto, iš venos ėmė kraują, badė švirkštais.

Gydytojai sakė — teks susigyventi su šia liga.

Ričardo mama labai išsigando ir skaudžiai išgyveno.

Insuliną Ričardas pradėjo savarankiškai leistis 7 metų.

Pats ir cukrų matuodavo, griežtos dietos nesilaikė.

Per dieną insuliną Ričardas leisdavosi 4 kartus.

Cukraus lygį kraujyje Ričardas sekdavo kelis kartus per dieną.

Badyti pirštus Ričardui nebuvo sunku ir jis neverkė kaip kiti jo bendraamžiai.

Ričardas susidūrė su kitokiu požiūriu į save.

Ypač Ričardas tai pajuto pradėjęs lankyti pradinę mokyklą.

Bendramoksliai Ričardo vengė ir netgi prisibijojo, nes manė, kad gali užsikrėsti.

Jie galvojo, kad Ričardas negali nieko valgyti.

Ričardą retai kada pakviesdavo žaisti ar kartu sportuoti.

Ričardas nenusiminė, jis mėgino bendraklasiams paaiškinti apie jį kamuojančią ligą.

Nepaisant nuolatinių insulino injekcijų, Ričardas mokėsi labai gerai.

Jis iki pat dešimtos klasės buvo vienas geriausių mokinių.

Tik vėliau Ričardo pažymiai suprastėjo.

Baigęs mokyklą Ričardas pasirinko Klaipėdoje mokytis informatikos specialybę.

Paauglystėje Ričardui tėvai nupirko kompiuterį.

Prie jo Ričardas praleisdavo daug laiko.

Ričardas domėjosi ne tik įvairiausiomis jo galimybėmis, programomis ir internetu.

Ričardą sudomino kompiuterio veikimo principas, detalės, vidinė aparato sąranga.

Ričardą domino ne tiek programavimas, kiek kompiuterio vidus.

Su malonumu Ričardas remontavo, surinkinėjo kompiuterius.

Mokslai Ričardui sekėsi puikiai.

Ričardui besimokant trečiame kurse jis apako.

Viskas prasidėjo nuo smulkaus juodo taško akyje.

Buvo atliktos akių gydymo procedūros lazeriu.

Iš pradžių operavo vieną, o paskui kitą akį.

Deja, iš Ričardo akių pasitraukė šviesa.

Vaikinas per pusmetį nuo pirmų juodų taškų akyse pasirodymo apskritai prarado regėjimą.

Tamsos ir depresijos vergijoje

Ričardas su regėjimo netektimi nesusitaikė.

Jis visais įmanomais būdais stengėsi neprarasti vilties.

Ričardas pakartotinai ieškojo medikų pagalbos.

Kreipėsi ne į vieną šalyje garsų oftalmologą.

Oftalmologas tai akių gydytojas.

Tačiau medikai Ričardui nebegalėjo padėti ir jis suprato, kad visą gyvenimą bus aklas.

Vaikinui nieko nesinorėjo ir nieko nereikėjo.

Ričardas ištisomis dienomis nieko neveikdamas tįsojo lovoje.

Į galvą vis dažniau atslinkdavo mintis apie savižudybę ar kitokį gyvenimo galą.

Apakus neatsirado, kas Ričardui padėtų.

Buvę draugai, sužinoję apie Ričardą užklupusią nelaimę, jį užmiršo.

Tėvai irgi neištiesė pagalbos rankos.

Tėtis sirgo mirtina liga ir po metų mirė.

Vaikinui pačiam teko rūpintis mama, ieškoti jai paramos žodžių.

Socialinės rūpybos įstaigos irgi neskubėjo.

Neregys pirmosios pagalbos sulaukė tik po apakimo praėjus metams.

Iki tol Ričardui teko kapanotis savomis jėgomis.

Jaunuolis panoro sužinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje.

Ričardas pradėjo klausytis radijo.

Iš pradžių imtuvą įsijungdavo kelioms minutėms, vėliau klausydavosi ištisomis dienomis.

Po radijo atėjo eilė audioknygoms.

Radijas, o vėliau knygos, padėjo atsitraukti nuo blogų minčių.

Ričardą aplankė buvęs klasės draugas.

Jis vienintelis iš draugų nenusisuko.

Bičiulis sportavo, pradėjo paprasčiausių pratimų mokyti ir Ričardą.

Taip Ričardo gyvenime atsirado sportas.

Kasdienė mankšta dar labiau pakėlė nuotaiką.

Nauji planai, naujos galimybės

Neregys išmoko apsitvarkyti, pasigaminti maisto, išdrįso išeiti į kiemą.

Pasiryžo gyventi savarankiškai.

Ričardas parašė prašymą socialiniam būstui gauti Telšiuose, prašymas buvo patenkintas.

Ričardas nedvejodamas persikėlė gyventi į Telšius.

Nors savarankiškai nemokėjo orientuotis ir dar stigo socialinių įgūdžių, jaunas vyras nedvejodamas pradėjo naują gyvenimą.

Telšiuose jį ėmė globoti ir būtiniausių įgūdžių mokyti LASS Telšių filialo pirmininkė Dženeta Pocienė.

Vaikino gyvenime netikėtai atsirado širdies draugė — taip pat neregė.

Jos padedamas Ričardas tapo dar savarankiškesnis.

Draugė mokė visko, ką pati moka.

Ji tapo tikra neregio mokytoja.

Draugės skatinamas ir nuolat raginamas Ričardas ryžosi grįžti į studijas.

Šį kartą pasirinko ne kompiuterinius mokslus.

Pasitaręs su drauge nusprendė Vilniaus kolegijoje studijuoti investicijas ir draudimą.

Kolegijoje studijuoja dar tik pusmetį.

Ričardui teko pratintis prie naujos aplinkos, naujų draugų ir dėstytojų.

Šios specialybės iš neregių Ričardas mokosi pirmasis.

Dėstytojams irgi nėra paprasta, jie savo praktikoje su neregiu susidūrė pirmą kartą.

Ričardui reikia nuvažiuoti į kolegiją, rasti reikiamą auditoriją.

Ričardas gyvena naują gyvenimą.

Vaikinas nebijo svajoti ir kurti ateities planų.

Likimo draugams, ištiktiems panašios nelaimės, Ričardas linki neišleisti iš rankų nė mažos vilties kibirkštėlės.

ŽIEMOS IŠDAIGOS PĖSTIESIEMS  

Daugelis mėgstame pasidžiaugti žiema.

Tačiau nenorime sunkiai išbrendamų sniego pusnių, čiuožyklų gatvėse, takuose. Žiema didesnių iššūkių kelia sutrikusios regos žmonėms, nes paslysti galima ne tik ant ledo, bet ir ant sušalusio sniego.

Tačiau negalime sėdėti namuose, tad tenka rizikuoti arba pasitelkti tam tikras gudrybes, mažinančias traumų tikimybę.

Trauma tai patirtas sužalojimas.

Keli neregiai sutiko pasidalyti savo patirtimi ir išbandytomis priemonėmis, kurios tikrai pravers kiekvienam.

Laura pasakoja:

Kai žiemą tenka keliauti į nepažįstamą vietą, Laura renkasi pavėžėjo paslaugas.

Tai saugiausias ir paprasčiausias būdas, leidžiantis išvengti ilgesnių klaidžiojimų.

Savarankiškam keliavimui į naujas vietas Laura ryžtasi tik šiltesniu metų laiku, kai nėra sniego ir ledo.

Šiek tiek mažiau rūpesčių kelia kasdieniai maršrutai.

Jei būna daug prisnigę, Laura eina tiesiai per pusnis žinoma kryptimi.

Kai yra galimybė Laura paprašo artimųjų pagalbos.

Sudėtinga suprasti, kur baigiasi žolė ir prasideda asfaltas, kur tyko koks bortelis.

Gali pagelbėti pravažiuojančių mašinų garsas, bet jei jų tuo metu nėra, galima nueiti į gatvę.

Būtina turėti atšvaitus, be jų Laura nepatartų žiemą apskirtai eiti iš namų.

Dažnai Laura naudojasi ir specialiai neregiams skirtomis navigacinėmis programėlėmis.

Navigacinės programėlės padeda susiorientuoti, išsiaiškinti, koks šalia pastatas. Tačiau Laura vis tik yra pasiklydusi ir einant nenuvalytais takais.

Yra tam tikros rekomendacijos, kaip reikėtų elgtis esant slidiems keliams:

Reikia eiti lėtai, nelaikyti rankų kišenėse, kad būtų lengviau išlaikyti pusiausvyrą.

Krentant nepakišti rankos, nes didelė tikimybė, kad ranka lūš.

Iš patirties visi žinome, kad sunkiai įmanoma nuspėti sėkmingo griuvimo kampą.

Geriausia apsauga nuo kritimo, jei tik įmanoma, yra buvimas namuose.

Tokią galimybę Laura turėjo pernai žiemą, kai buvo karantinas ir nuotolinis mokymas.

Labai džiaugiausi tuo, nes su dukra saugiai sėdėjome namuose.

Mindaugas pasakoja:

Kiekvienais metais, kai tik iškrenta sniegas, Mindaugas pasižada, kad tai yra paskutinė žiema Lietuvoje.

Mindaugas labai norėtų žiemą praleisti ten, kur nėra sniego.

Vos tik pasirodo pirmasis sniegas, žmonės džiaugiasi, sako, kaip gražu, pagaliau žiema atėjo.

O neregiams ar žmonėms su judėjimo negalia žiema reiškia keblumus dėl laisvo judėjimo.

Mindaugas, kad ir kaip bebūtų sunku, kad ir kokio aukštumo pusnys būtų, visuomet eina ten, kur reikia.

Mindaugas pasiima baltąją lazdelę su didesniu, apelsino dydžio, antgaliu.

Kuo didesnis ratukas, tuo giliau įlenda į sniegą, su juo šiek tiek galima prasivalyti kelią braukiant lazdele per šaligatvį į šonus.

Žiemą Mindaugas keliauja ir naujais, ir jau ištyrinėtais takais.

Kartą Mindaugas ėjo į universitetą, buvo daug sniego, klampojo, kol suprato, kad yra kažkur, bet kur, nežinojo.

Mindaugas paskambino draugams, jie rado Mindaugą prie universiteto tvoros.

Visai neseniai Mindaugą nuo nelaimės apsaugojo ledas.

Mindaugas ėjo pėsčiųjų taku neregiams pritaikytame mikrorajone.

Ir staiga pajuto smūgį.

Kadangi po kojomis buvo slidu, Mindaugas nenugriuvo, o nučiuožė į priekį išsilaikydamas ant kojų.

Pasirodo, į Mindaugą atsitrenkė sunkiasvorė mašina su statybinėmis medžiagomis.

Mašina važiavo atbulomis lėtai, todėl Mindaugas jos negirdėjo.

Laimei, stiprių sužalojimų Mindaugas nepatyrė.

Ledas padėjo išvengti kritimo, o jis būtų buvęs nemenkas, nes smūgis buvo stiprus.

Virginija pasakoja:

Išgyventi neregiui žiemą, tai reiškia išgyventi be traumų.

Virginija yra turėjusi traumų nuo galvos iki kojų, net mažasis pirštelis ir tas lūžęs.

Traumų Virginija patyrė jau vaikystėje.

Virginija vaikystėje išėjo į lauką, buvo daug balto sniego, jis apakino, Virginija užkliuvo ir krito.

Virginijos galva pataikė tiesiai į turėklus, prakirto antakį, kurį teko siūti.

Visos traumos nutikdavo jau žinomose vietose.

Kai kurios traumos buvo ir dėl Virginijos greito ėjimo, todėl teko mokytis vaikščioti lėtai.

Virginija dažnai keliauja be lazdelės, dėl to dažnai jai žmonės sako, kad nesaugu. Tačiau eidama su lazdele Virginija yra griuvusi ir susilaužiusi kojos pirštą.

Virginija sako, kad žiemą turime būti atsargūs, kiek tik įmanoma.

Virginija, esant prastoms oro sąlygoms, be didelės būtinybės nelendu iš namų.

Virginija yra dirbanti, namuose augina šuniuką, jį tenka po kelis kartus kasdien vesti laukan.

Kai negali nei Virginija, nei jos draugas, padeda kaimynė.

Žiemą Virginija kartais pasitelkia ir palydovo pagalbą, bet tik kai reikia padėti poliklinikoje ar banke.

Virginija į darbą keliauja pati, nes viskas šalia namų, ji gyvena neregiams ir silpnaregiams pritaikytame kvartale.

Rajone Virginijai padeda taktiliniai takeliai, tik žiemą jie būna slidesni.

Taktiliniai takeliai tai takeliai su iškilumais.

Vaikščioti padeda šalia takų esantys turėklai.

Virginija yra paslydusi siaurame šaligatvyje ir tiesiai į kelią, kuriame važiavo sunkiasvorė mašina.

Laimei, kad buvo įkalnė, todėl mašina spėjo sustoti.

Nepaisant patirtų traumų, į jas Virginija žiūri neverkšlendama.

Virginija kitiems žmonėms linki kuo mažiau patirti traumų.

POJŪČIŲ TURIZMAS: NEMATYTI, REIŠKIA GALĖTI  

Kauniečiai (LASS pietvakarių centro darbuotojai ir Kauno neregiai) regintiesiems siūlo išmėginti Pojūčių turizmą.

Praėjusių metų gruodžio 1 dieną pojūčių turizmo projektas „Neregėjimo galia“ startavo oficialiai.

Apie projektą kalbėjo spaudoje ir televizijoje.

Siūloma reginčiam žmogui užsidėti simuliacinius akinius ir į rankas paimti baltąją lazdelę.

Simuliaciniai akiniai, tokie akiniai, kuriuos užsidėjus apsimetama, kad esi aklas.

Tokius žmones lydi neregys gidas, su kuriuo galima pajusti neregėjimo, regėjimo ir ėjimo galią tuo pačiu metu.

Kelionė su neregiu gidu trunka valandą su puse: prasideda Kauno ąžuolyne, tada keliaujama į Laisvės alėją.

Vėliau užsukama į restoraną sušilti, užkąsti arba atsigaivinti nematant, o tik jaučiant skonį ir kvapą.

Pasivaikščiojimų su neregiais metu suaktyvinami žmogaus pojūčiai.

Suteikiama informacijos, žinių, puikiai suprantamų neregiams, tačiau nežinomų regintiesiems.

Žmonės sužino, kokia aplinka yra draugiška neregiams, kodėl svarbu specialiai pažymėti laiptus, stiklines duris.

Aiškinama, kodėl svarbu įrengti garsinius šviesoforus, vedimo takelius, nepalikti ant šaligatvio paspirtuko.

Regintieji dažniausiai tik mato, o neregiai daug daugiau pajautė girdėdami, liesdami, uosdami, jausdami, skanaudami.

Pasivaikščiojimų su neregiais metu geriau supranti supančią aplinką.

Įsitikinama, kad visi esame vienodi, kiekvienas galime ir gauti, ir duoti, tik vieni daugiau matome akimis, o kiti, galbūt, širdimis.

Projekto rengėjai tikisi, kad ateityje atsiras panašių įdomių maršrutų ir kituose miestuose ar gamtoje, tačiau pradžia — Kaune.

Jie primena: Kaunas neregiams ir silpnaregiams — išskirtinis miestas.

Ši naujoji veikla — dar viena galimybė pažinti šalia esantį žmogų, jo pasaulį, drauge kurti supratingą visuomenę.

Vos prasidėjęs, projektas sulaukė kauniečių susidomėjimo, naujoms patirtims ypač atviras jaunimas.

Gidai neregiai

Viena iš projekto gidžių Laura Stadalninkaitė pastebi, kad per 2 metus ypač pagausėjo projektų, įtraukiančių pačius neregius.

Žmonės nori dalytis savo patirtimi, gyvenimo būdu, o kartu patys įgyti įvairios patirties.

Tokie dalykai suartina, padeda neregiams integruotis į reginčiųjų, tiek regintiesiems į neregių pasaulį.

Laurai šiame projekte žmonių vedžioti dar neteko, bet patirties ji turi.

Laura augina dukrą, vaikšto su ja nuo 3 metų.

Laura žino, kokia yra atsakomybė ir rūpestis vedant kitą žmogų.

Turi ne tik pats žinoti maršrutą, bet ir papasakoti žmogui, kas yra aplinkui.

Šalia esantis žmogus turi jaustis saugiai, žinoti, kur tuo metu yra.

Visada gali atsirasti nenumatytų kliūčių, tokių kaip ne vietoje paliktas paspirtukas.

Eidama viena, Laura naudoja navigacinę programėlę.

Tokia programėlė padeda ne tik pasiekti reikalingą tašką, bet ir susidaryti supratimą apie visą maršrutą.

Oksana Dobrovolskaja pasakoja, kad žmones, norinčius patirti, kas yra pojūčių turizmas, jau seniau vedžiodavo po Kauną.

Oksanai jau teko būti gide ir projekto metu.

Žmonių emocijos įvairios: vieni drąsesni, kiti ne tokie drąsūs.

Vieni žmonės stengiasi pažinti aplinką vadovaudamiesi garsais, kvapais, kiti labiau bijo nei tyrinėja, kas yra aplinkui.

Vieni žmonės labiau tyli, kiti klausinėja, treti tiesiog kalba, pasakojasi.

Žmonėms dažniausiai kyla klausimas kaip orientuojamės, kaip susitvarkome buityje, kaip naudojamės išmaniosiomis technologijomis.

Lauros ir Oksanos mintis tęsia kitas projekto gidas Povilas Krapikas:

Kiekvieno žmogaus emocijos skirtingos: vienas labiau pasitiki savimi, kitas — ne tik savimi, bet ir šalia esančiu žmogumi.

Dar kitas galvojo, kad nieko nesugeba, yra nieko vertas, o po kelionės supranta, kad gali ir kad savyje turi labai daug jėgų.

Keliaudami vieni nori daugiau paklausti, antri — pasipasakoti, trečius kausto įtampa.

Žiemą žmonių nėra daug, nes neleidžia oro sąlygos.

Kai slidu, nesaugu tiek pačiam neregiui, tiek tam, kurį jis veda.

Norint dalyvauti pojūčių kelionėje, reikia įsigyti kuponą.

Kuponas galioja 12 mėnesių.

Įsigijęs kuponą, žmogus susisiekia su projekto administratore, suderinamas abiem pusėms palankus laikas.

Tada — simuliaciniai akiniai, į rankas baltoji lazdelė ir į kelionę!

Daugiau informacijos: „Pojūčių turizmas“ www.parduotuve.neregiai.lt.

Elektroninis paštas [email protected], tel.: (8 641) 95361, (8 615) 57604.

SĖKMINGAS ĖJIMAS  

Kiekvienas turime savo mėgstamą užsiėmimą.

Vieni tam skiriame mažiau dėmesio, kiti negailime jėgų ir laiko.

Evaldas Šlušnys nuo vaikystės žaidžia šachmatais.

Evaldas yra žinomas visai šalies šachmatininkų bendruomenei, garsina Lietuvos vardą čempionatuose, olimpiadose.

Būdamas silpnaregis, Evaldas žaidžia su reginčiaisiais.

Evaldas yra ir ilgų distancijų bėgikas.

Evaldas sako, kad turėti trokštamą užsiėmimą — tai reiškia gyventi.

Svarbu, kad užsiėmimas neleistų užsisėdėti ar liūdėti.

Pamokos prie šachmatų lentos

Šachmatais Evaldas išmoko žaisti namuose nuo 5 metų.

Pradėjęs lankyti mokyklą Evaldas puikiai žaidė ir šaškių žaidimą, net pradėjo dalyvauti varžybose.

Vis dėlto būtent šachmatai Evaldui atvėrė kelią į pripažinimą.

Evaldas ne kartą tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų čempionatų bronzos ir sidabro medalio laimėtoju.

Patekęs į geriausių šalies silpnaregių rinktinę 2004 metais Evaldas dalyvavo pasaulio olimpiadoje Ispanijoje.

2014 metais Evaldas tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių šachmatų čempionato nugalėtoju.

2016 metais Europos čempionate Varšuvoje Evaldas laimėjo šeštą vietą.

Evaldui didžiausi laimėjimai yra komandiniai pasiekimai.

Dalyvavimas tarptautinėse varžybose visuomet yra profesionalumo ir ištvermės išbandymas.

Neregiams ir silpnaregiams skirtose varžybose žaidžiama specialiais brailio šachmatais.

Kiekvienas žaidėjas turi savo atskirą lentą, o draugiškose rungtynėse varžovai susitinka prie vienos lentos.

Varžybose kalbama vokiečių kalba, žaidėjas padaro ėjimą, pasako jį garsiai, o varžovas turi pakartoti.

Kartais būna sunkiau suprasti varžovo žodžius.

Evaldas sėkmę mėgina ir reginčiųjų turnyruose.

Anksčiau juose lošdavo su brailio lenta, bet dabar viskas patobulėjo, apšvietimas geresnis, figūros didesnės.

Sudėtingiausia būna dėl laikrodžio, reikia labai atidžiai į jį žiūrėti, sekti laiką.

Akliesiems ir silpnaregiams skirtuose tarptautiniuose turnyruose yra kalbantys laikrodžiai.

Reikia užsidėti ausines ir paspaudus vieną mygtuką girdi, kiek laiko liko, paspaudus kitą girdi, kiek laiko liko varžovui.

Tačiau žaidimas su reginčiaisiais padeda tobulėti.

Evaldas kartais pasisamdo trenerį iš Ukrainos.

Taip pat yra ir daug lavinimosi programėlių, tačiau dabar Evaldui jos jau per lengvos.

Evaldas pasakoja, kad Lietuvoje sportininkai vieni kitus palaiko, bendrauja, pasveikina su pergalėmis.

Žaidimas šachmatais Evaldui yra noras populiarinti šį užsiėmimą.

Šachmatai lavina atmintį, mąstymą, kūrybiškumą, palengvina problemų sprendimų priėmimą.

Geriausia pradėti šachmatais žaisti kuo anksčiau.

Evaldas sako, kad nebėra jaunų silpnaregių ir aklųjų šachmatininkų.

Evaldas nori, kad kuo daugiau jaunimas susidomėtų šachmatais.

Ištvermės išbandymas trasoje

Evaldas mėgsta ir bėgimą.

Evaldas renkasi ilgas distancijas, maratonus, juos jau yra įveikęs keturis.

Evaldas prieš metus vykusiame Vilniaus maratone nubėgo 42 kilometrus.

Evaldas sako, kad bėgimas moko būti ištvermingą.

Evaldas nubėgtus kilometrus fiksuoja specialioje programėlėje, kuri vadinasi „Run The World“.

Evaldas keliauja po Europą, išmaniuoju laikrodžiu fiksuoju įveiktą atstumą.

Visa distancija yra virtuali.

Kad būtų smagiau, Evaldas bandė burti lietuvių grupę, nors ji nesusidarė, tačiau keletas lietuvių prisijungė.

Dabar virtualią kelionę aplink Europą yra pasirinkę apie 150 žmonių, daugiausiai iš Australijos, JAV.

Naudojantis programėle reikia sumokėti 30 eurų nario mokestį.

Evaldui labai patinka šis ištvermę ugdantis užsiėmimas.