Aklas pasimatymas

Laura Stadalninkaitė

„Regėjimo fonas“: kelionė po garsų pasaulį

Įvairūs projektai, kvietimai juose dalyvauti – jau seniai yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Žurnalo puslapiuose pagal aplinkybes vieniems jų skiriame mažiau, kitiems – daugiau dėmesio. Projektas, apie kurį pasakoja kaunietė Laura Stadalninkaitė, aklųjų bendruomenei buvo įdomus, inovatyvus, skatinantis įsiklausyti į mus supančią tikrovę ir iš naujo ją atrasti. 

Redakcija 

Projektas „Regėjimo fonas“ prasidėjo pavasarį, o gruodžio 5 d. projekte sukaupta patirtis apibendrinta, organizuota jo metu sukurtų kūrinių perklausa. Ši veikla unikali ir įdomi tuo, kad neregiai buvo pakviesti pažinti ir atrasti garsą kitaip, nei esame įpratę. Jo sumanytojai ir organizatoriai – muzikos kūrėjai ir kompozitoriai Vladas Dieninis ir Gediminas Jakupka, renginių vedėjas Benas Trakimas. Šią darnią trijulę apie bendrą pomėgį tyrinėti garsą „Aklo pasimatymo“ laidoje kalbino žurnalistė Irma Jokštytė. Į klausimą, kas yra tas „Regėjimo fonas“, V. Dieninis atsakė, kad tai – aplinkos analizavimas klausantis, tai kitokia jos tyrinėjimo forma, tai tas pats mus visus supantis pasaulis, tik suprantamas audialiniu (garsiniu) būdu: „Tyrinėdami šį teiginį nusprendėme, kad mus supantis tikrovės fonas ir gali būti regėjimo fonas. Pakvietėme LASS narius jame dalyvauti, kartu su mumis patirti klausymąsi, pažinti kitokias jo formas.“ 

Anot organizatorių, gebėjimas klausytis, išgirsti kaip pasaulio pažinimo forma neregiams yra labai artima, todėl norėjosi suvokti ir palyginti jų patirtis su įprasta klausymosi praktika, pasidalyti ir apsikeisti įspūdžiais. Pasiteiravus, ar skiriasi neregių ir reginčiųjų garso fonas, B. Trakimas patikino, kad patirtys, kurias kiekvienas gauname klausydamasis, nėra nulemtos regos. Skirtumams, kurių gali atsirasti, įtakos turi domėjimasis muzika ir garsais – kuo jis didesnis, tuo įvairesnis garso fonas mus supa. „Klausymasis, kaip pažinimo būdas, atėjęs iš senų laikų, todėl mes jį tiesiog turime. Neregiai ir matantieji garsą analizuoja skirtingais aspektais, iš skirtingų pozicijų, todėl svarbu tiesiog dalytis ir išeiti praturtėjusiems patirtiniais dalykais“, – Benui antrina kiti laidos pašnekovai. 

Išgirsti ir tyrinėti 

„Regėjimo fono“ dalyve teko laimė būti ir man, todėl apie jį papasakosiu truputį plačiau. Pirmuosiuose susitikimuose analizavome mūsų prisiminimuose glūdinčius garsus, bandėme atskleisti, kokias emocijas jie mums sukelia. Kūrėme garso scenarijus, stengdamiesi kiekvieną garsą suvokti ne kaip tą garsą skleidžiančio šaltinio žymiklį, bet kaip atskirą objektą, turintį savo nuotaiką. Garso istorijos, kurios atsiskleidžia per garsus, bet ne per verbalinį ar vizualinį pasakojimą, kažkuo panašios į situaciją, kai neregiai apie veiksmus, vykstančius filmuose arba realioje aplinkoje, susidaro tik iš ausis pasiekiančių garsų. 

Kitas projekto etapas – individualus garso fiksavimas diktofonais. Jų įrašymas, grupavimas ir analizavimas padėjo pagilinti garso tyrinėjimo įgūdžius. Tuo metu norėjosi užfiksuoti ir klausytis visko, kas yra aplinkui, atsirado noras įžvelgti naujų sąskambių net ir kasdieniame garsų fone. Žinodami, kad iš individualiai surinktų garsų „piešime“ garsu, noriai šio darbo ėmėmės, nes laukė kažkas nauja, dar nepatirta. 

Atėjo metas susirinkti „Regėjimo fono“ stovykloje. Ji buvo Švenčionių rajone, „Gamtos mokykloje“. Čia radome jaukų kiemą, netoliese įtaisytus lauko instrumentus. Prieš pradedant kūrybinius eksperimentus, profesionalų mentorių komanda supažindino su garso meditacija. Tyrinėjome įvairaus tipo mikrofonus, įrašinėjome ir klausėmės, kaip kiekvienas jų fiksuoja garsus. Vėliau, susiskirstę į dvi grupes, sutarėme kurti du skirtingus kūrinius, turinčius atskirą tematiką. 

Pasibaigus stovyklai pakalbinau kelis kartu buvusius jos dalyvius. Reinoldui patiko susipažinti su įvairiais mikrofonais, galinčiais įrašyti garsus, kurių įprastai neišgirsi. Išryškinti specialių mikrofonų, tokie garsai kartais skambėjo pakankamai aštriai, nemaloniai ausiai, bet padėjo į garso sampratą pažvelgti naujai. Paliko įspūdį grojimas lauko instrumentais, kurių skambesys atsiskleidė klausantis jų ant kalno. Jaunuolis atrado garso meditaciją, kurią norėtų praktikuoti ateityje. 

Pasidalyti įspūdžiais sutiko ir Deivydas. Kalbant bendrai, Deivydui patinka dalyvauti įvairiose veiklose, stovyklose. Kadangi šis projektas susijęs su garsais, jam ypač įdomu, nes visą savo gyvenimą sieja su muzika. Garso suvokimas, kurį Deivydas turėjo iki projekto, ir ta samprata, kurią įgijo čia, pakito iš esmės. Iki projekto vaikinas muzikos ar gamtos garsų klausydavosi kaip garsų visumos, o nuo šiol jų ėmė klausytis išskirdamas vieną ar kelis garsus iš girdimo jų rinkinio. Deivydas teigia, kad taip pavyksta daugiau išgirsti. Deivydui, kaip ir kitiems pašnekovams, buvo smalsu įsigilinti į tai, kaip fiksuojami garsai po vandeniu, įdomu paliesti hidrofoną. Padarė įspūdį, kokius elektromagnetinius garsus skleidžia mūsų turimi prietaisai. Smagi patirtis buvo „garso montažas“. 

Projekto organizatoriai atskleidžia, kad „Regėjimo fono“ metu gimę kūriniai bus skirtingų žanrų. Pirmasis – „Kinas ausims“, nes jame atsiras teatro elementų, jie padės klausytojui sekti siužetinę liniją. Antroji kompozicija apibūdinama kaip garsovaizdžių koliažas, kurio personažai ir bus patys garsai. Gruodžio viduryje kūrinių ketinama klausytis tamsoje, jie bus pritaikyti erdvinei garso sistemai. Ši sistema leidžia garsą ne tik išdėstyti erdvėje, bet ir keisti jo pozicijas. Šitaip sukuriamas natūralesnis laiko ir erdvės pojūtis, realesni meninio pasaulio efektai. 

Laidos įrašą rasite čia.

Autorės nuotrauka: Laura Stadalninkaitė. Jauna mergina matoma nuo pečių iki viršugalvio. Jos plaukai tamsūs, iki pečių, ant akių krenta kirpčiukai. Laura užsimerkusi, šypsosi ir atrodo labai laiminga. Ji vilki tamsų megztinį. 

Nuotrauka: „Regėjimo fono“ sumanytojai pakvietė neregius pažinti ir atrasti garsą kitaip nei įprasta / projekto organizatorių nuotr.

Devynių žmonių nuotrauka lauke saulėtą dieną prie rudenėjančių medžių „Regėjimo fono“ stovykloje. Jaunų žmonių kompanija pozuoja fotografui šypsodamiesi, šeši žmonės stovi pasisukę tiesiai į skaitytoją, vienas vaikinas pritūpęs, kitas – stovi aukštai pasilipęs ant suolo taip, kad matomas aukščiau už visus, o dešinėje nuotraukos pusėje stovintis vaikinas – pasirėmęs į lazdelę. Kompanija vilki rudeninius drabužius – striukes, megztinius, ilgas kelnes, atrodo smagiai nusiteikusi.