Mūzų pėdsakais

Alvydas Valenta, [email protected]

Antigonė vakar, šiandien, visados

Tebai – vienas garsiausių senovės Graikijos miestų. Pasakojama, kad jų sienų akmenys, lydimi muzikos garsų, patys keliavę iš laukų ir sugulę į jiems skirtas vietas. Nors seniai išnykę nuo žemės paviršiaus, jie tebegyvena antikos mituose, Sofoklio ir Aischilo dramose. Viena po kitos miestą užgriūvant nelaimėms ir likimo smūgiams – maras, karaliaus Oidipo kraujomaišiški santykiai su savo paties motina – Tebus pradeda valdyti du Oidipo sūnūs – Eteoklis ir Polineikas. Pagal susitarimą, miestą jie turėtų valdyti paeiliui, keisdamiesi kasmet. Po pirmųjų metų Eteoklis nesutinka užleisti sosto ir brolį išveja. Polineikas surenka kariuomenę ir užpuola Tebus. Kovodami abu broliai žūsta, valdžią perima jų dėdė Kreontas. Tokia yra mitinė istorija, kurioje išvystame vieną įspūdingiausių ne tik Graikijos, bet ir visos Europos moterų – Eteoklio ir Polineiko seserį Antigonę. Nuo minėtų įvykių praėjus kokiems aštuoniems šimtmečiams, V a. pr. Kr. viduryje, Sofoklis parašys to paties pavadinimo dramą „Antigonė“. Tokia jauna, graži, bet kartu maištinga, nepaklūstanti neteisėtiems despoto dėdės reikalavimams, Antigonė pasieks XXI amžiaus skaitytojus ir teatro žiūrovus. 

Graikų mitas, drauge su juo ir Sofoklis pasakoja, kad, paėmęs valdžią, Kreontas uždraudė palaidoti kovoje kritusį vieną iš Antigonės brolių – Polineiką. Nepalaidoti mirusiojo – senovės graikams didžiausias nusikaltimas, jo vėlė, nerasdama ramybės, klajos per amžius. Objektyviai žiūrint, Polineikas kėsinasi į teisėtą valdžią, visų miestelėnų ramybę ir net miesto likimą, šia prasme jis yra nusikaltėlis, tiktai kas svarbiau – žmogiškas supratimas, kas yra gera ar bloga, ar prigimtiniai, dievų duotieji įstatymai? Sofoklio tragedijoje Antigonė atstovauja dieviškiesiems, o ne žmonių sukurtiems įstatymams, tačiau tai įrodyti ji gali tik savo mirtimi. Antigonės istorija ypač artima tiems, kas pergyveno du baisiausius XX a. totalitarinius režimus, matė ant Lietuvos miestų ir miestelių grindinio pamestus išniekintus partizanų lavonus ir žinojo, kad „Kreontas“ uždraudė juos apraudoti ir palaidoti. 

Antigonė XXI amžiuje 

Antikos mitai iki šiol yra ne tik perpasakojami, bet ir perkuriami, perrašomi. Dėl savo universalumo, egzistencinių situacijų panašumo jie tebedomina ir šių dienų žmones. 1942 m., vykstant II pasauliniam karui, savąją „Antigonės“ versiją pateikė prancūzų dramaturgas Žanas Anujis (Jean Anouilh). 1944 m. vasarį nacių okupuotame Paryžiuje įvyko pjesės premjera. Tai buvo pats tikriausias akibrokštas, nes Antigonė įkūnijo besąlygišką moralinę tiesą ir greitai tapo pasipriešinimo simboliu. Kaip rašoma Mišelio Murlė (Michel Mourlet) knygoje „XX a. prancūzų rašytojai“, spektaklis turėjo milžinišką pasisekimą – per ne visus metus buvo suvaidintas 226 kartus. Patį Anujį kritikai ne kartą kaltino, kad oficialiai jis neišreiškė savo pozicijos dėl kolaboravimo, ypač naciams paskelbus antisemitinius įstatymus. Manyta, kad Anujis gal net dorai nesuvokė pasipriešinimo reikšmės, kol nepradėjo gilintis į Antigonės temą – Sofoklio tragediją jis mėgęs ir net mokėjęs atmintinai. Jos permąstymas dramaturgui tapo savo laikmečio alegorija, tam tikra Ezopo kalba, kuria protestuojama prieš diktatūrą, valdžios galią. Sofoklio tragedijoje konfliktas vyksta tarp Kreonto, atstovaujančio valstybės, t. y., žmonių sukurtiems įstatymams, ir Antigonės, dieviškosios ištarmės, nerašytų, prigimtinių įstatymų gynėjos. Ž. Anujis dėmesį sutelkia į egzistencialistinę apsisprendimo-pasirinkimo dramą. Sofoklio tragedijos herojai neturi vilties – viskas iš anksto numatyta, kovoti su likimu beprasmiška ir bereikalinga, Ž. Anujis savo Antigonei į rankas įduoda vienintelį ginklą – tiesą ir apsisprendimą. Kreonto ir Antigonės nuomonių susidūrimas yra tikroji žmogaus esmė, lemianti ne abstrakčią gyvenimo filosofiją, ne jos supoetinimą, o patį gyvenimą. 

2019 m. Ž. Anujo „Antigonę“ (rež. Māra Ķimele) pastatė Klaipėdos dramos teatras, o aklieji ir silpnaregiai galėjo ją stebėti su garsiniu vaizdavimu. Tai buvo turbūt vienas geriausių pastarojo meto spektaklių, pritaikytų žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Bet apie viską iš eilės! „Iš pradžių jų trys. Jos labai panašios, vienodomis trumpomis, menkai ką dengiančiomis infantiliomis palaidinukėmis, laibomis blyškiomis basomis kojytėmis, palaidais plaukais ir, lyg ką tik sumeškeriotos kuojos, atviromis akimis ir praviromis lūpomis. Šios baikščios „trys gracijos“ šoka keistą ritualinį šokį, panašų į Kinijoje uždraustą Falun Gong gimnastiką. Tas šokis reiškia Antigonės brolio, išdaviko Polineiko, palaidojimo apeigas, uždraustą vyksmą, į kurį tarsi banga į uolą vyksmo eigoje sudūžta diktatoriaus Kreonto (akt. Darius Meškauskas) despotiškos užmačios. 

Jos šoka, o recenzentas drauge su kitais žiūrovais karštligiškai suka galvą: kuri iš trijų yra Antigonė? Prabėgus nemenkai laiko paaiškėja, kad vieną Antigonę vaidina... dvi aktorės, Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė..! (Trečia yra Antigonės sesuo Ismenė – Justina Vanžodytė). Susidaro įspūdis, kad režisierė į šį lyg ir maloniai sukramtomą vos ne pramoginio žanro „saldainuką“ įvyniojo anaiptol ne saldų, o aitrų, svaiginantį, erzinantį ir „dopinguojantį“, tarsi narkotikas ar afrodiziakas, įdarą. Pažvelgus įdėmiau, Ķimelės ir Klaipėdos dramos teatro „Antigonė“ atrodo jau ne kaip komiksas, o kaip epinio pobūdžio gerai apmąstytas ir kruopščiai struktūruotas kūrinys.“ (7md.lt, Julijus Lozoraitis, „Antigonės, kurių vardas – legionas“, žiūrėta 2021 11 22). 

Pjesė sušiuolaikinta, suaktualinta, šalia pagrindinių personažų atsiranda diskotekos dalyviai, šiuolaikiškomis uniformomis, kovos menų apranga vilkintys kareiviai. Scenoje randame bėgimo takelį, penkis raudonus sovietinio stiliaus telefonus. Mačiusiųjų nuomone, akivaizdžios nuorodos į šių dienų diktatūras, V. Putino valdymo stilių. 

Garsinio vaizdavimo sukviesti 

„Antigonės“ pradžia, žodinis komentaras: „Scenoje prieblanda. Erdvė nusidažiusi rausvai. Įeina ilgą, juodą apsiaustą su gobtuvu vilkinti auklė, nešina ilga tamsia lazda. Moteris sustoja priekyje, trinkteli lazda į žemę ir, stipriai įsitvėrusi rankomis, palinksta.“ Netrukus veiksmas įsibėgėja, kyla įtampa, mezgasi konfliktas. 

„Antigonę“ garsiniam vaizdavimui (GV) pasiūlė pats teatras dar 2019 m. pabaigoje ar 2020 m. pradžioje, – sako GV Lietuvoje pradininkė doc. Laura Niedzviegienė. – Prasidėjo pandemija, karantinas ir viskas persikėlė į šiuos metus. Karantino metu vieną spektaklį – O. Koršunovo režisuotą „Mūsų klasę“ – transliavome internetu per „Zoom“ platformą, bet su „Antigone“ šito daryti nenorėjome. Brandinome mintį, kad grįšime į teatrą ir spektaklį galėsime išvysti gyvai. Šių metų lapkritį tai ir įvyko.“ 

Paprašyta prisiminti, kaip sekėsi rengti GV, pašnekovė pastebi: „Spektaklyje daug veikėjų, daug veiksmo, trumpos pauzės, nėra kur įsiterpti. Kai kuriose vietose labai intensyvus garsas. Paprastai tuomet būna daug veiksmo, kurio neįmanoma kokybiškai komentuoti. Keliame mintį, gal galima tokiais atvejais garsus sumažinti, kad būtų pasiektas komfortiškas klausymosi lygis, bet tai ateities klausimas.“ 

Daugelio šiuolaikinių spektaklių režisūros ypatybė – ekrane rodomos vaizdo projekcijos. Scenoje vyksta veiksmas, ekrane vienas kitą keičia jį papildantys vaizdai. Anot GV specialistės, projekcijų dažnai net nėra kaip paminėti, nes visko neįmanoma sutalpinti. „Antigonėje“ vaizdo projekcijos irgi užėmė gana svarbią vietą. Režisierė herojėms suteikė pakankamai didelę laisvę improvizuoti. Tai reiškia, kad vieną ar kitą sceną jos gali suvaidinti truputį kitaip. Tokiais atvejais niekada nežinai, kaip spektaklio metu susidėlios dialogai, pauzės. Tenka improvizuoti ir spektaklį gyvai komentuojančiam GV specialistui. 

„Pradėjome kalbėti su teatrais, kad jie turėtų bent po vieną žmogų, galintį GV būdu komentuoti teatre vykstančius spektaklius, – pasakoja L. Niedzviegienė. – „Antigonę“ ėmėsi komentuoti Klaipėdos dramos teatro aktorė Samanta Pinaitytė. Klausiusiųjų nuomone, jai visai gerai sekėsi.“ 

Lietuvoje jau tampa tradicija prieš kiekvieną spektaklį su GV – garsinė įžanga. Jos metu trumpai prisistato aktoriai, žiūrovai ir klausytojai supažindinami su scena, spektaklio rekvizitu. Regėjimo negalią turintiems žiūrovams leidžiama prieš spektaklį trumpam užlipti ant scenos, nors ne visada ir ne visur. Panevėžiečio Arvydo Markevičiaus nuomone, garsinė įžanga Klaipėdoje buvusi ypač informatyvi ir naudinga: „Aktoriai prisistatė, trumpai papasakojo apie savo kuriamus vaidmenis. Jiems tai irgi buvo iššūkis. Pakvietė ateiti į sceną. Gerokai nustebau scenoje aptikęs bėgimo takelį – kam, kokiam tikslui jis čia? Bet jeigu yra, vadinasi, reikalingas. Laukė ir daugiau netikėtumų – ant ratukų važinėjanti kolona, išvažiuojanti scena. Kaip koks didelis stalčius, į pagrindinę salės sceną išvažiuoja tikras kambarys. Jame stalas, ant jo daugybė sovietinių telefonų. Visas GV suderintas, aiškus. Jeigu nebūčiau girdėjęs žodinio komentaro, spektaklis nebūtų sukėlęs daugybės minčių, apmąstymų apie pareigą, meilę, kiekvieno mūsų laisvę rinktis. Išėjau iš teatro ir turiu savo nuomonę.“ 

Nuotrauka: Klaipėdos dramos teatre prieš spektaklį regėjimo negalią turintiems žiūrovams leista trumpam užlipti ant scenos ir susipažinti su scenografija / KDT archyvo nuotr. 

Spektaklio „Antigonė“ scenos apžiūra Klaipėdos dramos teatre. Ant scenoje esančių tamsių laiptų stovi keli žmonės. Aiškiai matomi du – ant aukščiausio laiptelio, esančio netoli sienos stovinti moteris, o vienu laipteliu žemiau – vidutinio amžiaus vyras. Už jų lygiagrečiai stovi dar du žmonės, jų beveik nematyti, šiek tiek išlindusi kojos dalis ir ranka. Visi pasisukę dešiniuoju profiliu, rankas ištiesę pirmyn, pirštų galais liečia ant sienos kabantį milžinišką paveikslą. Paveikslas tamsios spalvos, su plačiu šviesesnio atspalvio rėmu. Paveikslo ilgis bent trys metrai, plotis – bent du metrai. Jis kabo ant šviesios sienos. Trijulei už nugarų matomi scenos užkulisiai – tamsios sienos, smulkūs daiktai, lubose pritvirtintos įvairios lempos ir kitos dekoracijos. Trijulė vilki šiltus drabužius, visi apsirengę tamsiai, dėvi tamsias kaukes ant veido.