Mūzų pėdsakais

Frida Šifrisova, [email protected]

Unikali knyga

2021 metų šeštajame (671) „Mokslo Lietuvos“ numeryje pasirodė prof. J. Jasaičio paskelbta informacija apie prof. Vytauto Gudonio Šiaulių universitete parengtą 640 puslapių monografiją „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“. Su susidomėjimu perskaičiau šią unikalią, gausiai iliustruotą knygą ir savo įspūdžiais dalijuosi su žurnalo skaitytojais. 

Apie autorių 

Kaip bendradarbė, knygos autorių pažįstu daugiau nei keturis dešimtmečius. Tai nuoširdus kolega, studentų mėgstamas dėstytojas. Studentai dažnai jį rinkdavo metų dėstytoju, o jis, pagal buvusią tradiciją, mokslo metų pabaigoje studentams ir dėstytojams skaitydavo tradicinę paskutiniąją paskaitą. Žaviuosi šio žmogaus darbštumu ir produktyvumu. Jau 2010 metais prof. V. Gudonis smarkiai lenkė savo kolegas šalyje tyrimų ir publikacijų skaičiumi. Pats autorius pažymi, kad iš jo 837 publikacijų 379 skirtos temai „Žmogaus, turinčio regėjimo negalę, paveikslas kultūros pavelde, kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir neregį atspindys“, o tai sudaro 46 proc. visų jo publikuotų darbų. Tiek jo apgintos užsienyje pedagogikos daktaro, tiek psichologijos habilituoto daktaro disertacijos susietos su regėjimo neįgaliųjų problematika. 

Neregių problemas knygos autorius žino ne tik iš knygų, bet ir iš praktikos. Dirbo anuomečiame LAD Šiaulių GMK įvairiose pareigose, suaugusius neregius mokė brailio rašto, geografijos, kelis dešimtmečius dirbo psichologu Šiaulių Petro Avižonio regos centre. Taigi, anot paties autoriaus, betarpiški, ilgamečiai, įvairiapusiai socialiniai kontaktai su įvairaus amžiaus (nuo ikimokyklinio iki suaugusiųjų) regėjimo sutrikimų turinčiais žmonėmis sudarė sąlygas tinkamam jų raidos ir socializacijos pažinimui. 

Ne kiekvieno Lietuvos mokslininko monografijos ir žodynai publikuojami užsienyje. Turiu mintyje Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos išleistą V. Gudonio monografiją „Sutrikusios regos asmenų socialinės adaptacijos pagrindai ir perspektyvos“ bei minėtos akademijos išleistas profesoriaus sudarytas dviejų tomų „Defektologijos žodynas“. Kai kurias šio autoriaus knygas į rusų kalbą yra išsivertę baltarusiai. Dar mažiau mūsų mokslininkų yra išrinkti užsienio mokslų akademijų nariais. Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademija 1996 m. V. Gudonį išrinko šios akademijos tikruoju nariu akademiku. Apie profesorių parašyta per pusšimtį publikacijų enciklopedijose, laikraščiuose ir žurnaluose. 

Monografijos klodai 

Tai septintoji monografija ir keturiasdešimtasis leidinys, ant kurio viršelio randame V. Gudonio pavardę. Pavydėtinas produktyvumas. Beje, pirmoji jo monografija apie sutrikusios regos asmenų mokymosi motyvus 1984 metais buvo publikuota brailio raštu. Prisimenu, kad pokalbyje su knygos autoriumi užklausiau, kaip gimė idėja parašyti šią naujausią knygą, profesorius atsakė gana paprastai: „Sukaupus kolekciją „Neregio įvaizdis vaizduojamajame mene“, kurią sudaro apie 6000 reprodukcijų, reikia būti arba tinginiu, arba negudriu, kad nerašytum tokios knygos.“ Apie šią kolekciją „Mūsų žodžio“ 2019 m. septintajame numeryje straipsnyje „Unikali kolekcija“ su profesoriumi kalbėjosi H. Stukas. 

Taip pat pokalbyje su knygos autoriumi sužinojau, kad išleidęs šią knygą nusiramino tik tada, kai jam į rankas pateko kita. Pasirodo, kad idėja pateikti konkretaus fenomeno raidą per vaizduojamąjį meną nėra originali. Ispanų autoriai Chordi Vige ir Melisa Riketts 2007 metais publikavo knygą „Medicina paveiksluose“, kuri po metų buvo išversta į rusų kalbą. Jei minėti autoriai, žvelgdami per dailės prizmę, parodė medicinos raidą, tai prof. V. Gudonis naujausioje monografijoje atskleidė aklųjų socializacijos ir visuomenės nuostatų į neregius raidą. Tai pirmas didelės apimties išsamus analitinis darbas apie akluosius, pasižymintis istoriškumu ir tarpdiscipliniškumu. Tokią mintį knygos pratarmėje išsako prof. hab. menotyros mokslų daktaras Vytenis Rimkus. 

Monografiją sudaro du dideli skyriai, išskaidyti į poskyrius. Pirmajame skyriuje „Visuomenės požiūris į neįgaliuosius istorijos raidoje kaip jų socialinio statuso išraiška“ autorius atskleidžia nuostatas į neregius senovėje, kurias aiškina kaip iškreipto socialinio negalės vaizdinio atspindį, nagrinėja religijų požiūrį į negalią ir neįgaliuosius. Rašydamas apie apakinimą, kaip fizinės bausmės rūšį istorijos raidoje, autorius chronologiškai pateikia faktų gausą ir ją interpretuoja. Pradėdamas nuo senovės Egipto iki XX a. laikotarpio V. Gudonis mus veda įdomių kultūrinių faktų keliu. Viename seniausių dokumentų, patvirtinančių fizines bausmes – Babilono valdovo Hamurabio (XVIII a. pr. Kr.) teisės rinkinyje, iškaltame ant akmens, yra pasakyta: „Jei kas išduria laisvam sūnui akį, tai ir jam išduriama akis“ bei „Jei kas išmuša dantį sau lygiam, tai išmušamas ir jam dantis“. Taigi posakis „Akis už akį, dantis už dantį“ mena senovės Babilono laikus. 

Šiame skyriuje apžvelgiama visuomenės nuostatų kaita: nuo neregių globos organizavimo iki inkliuzinio ugdymo. Skaitytojas įgis naujo žinojimo apie neregių profesijas ir jų raidą. Ypač informatyvus šiuolaikinės visuomenės nuostatų į neregius lyginamasis tyrimas, kuriame autorius daro svarbią teorinę išvadą, kad požiūris į neįgaliuosius yra itin lėtai kintantis fenomenas. 

Antrajame skyriuje „Neįgalaus žmogaus įvaizdis ir jo interpretacija kultūros pavelde“ išsamiai nagrinėjamas aklojo muzikanto ir neregio elgetos įvaizdis dailėje. Visoje knygoje griežtai laikomasi chronologijos. Pavyzdžiui, aklojo muzikanto įvaizdis pradedamas nagrinėti nuo senovės Egipto meno, neregio elgetos – nuo senovės Peru meno iki šių laikų. 

Pristatytas 27 įžymių pasaulio neregių įvaizdis dailėje – nuo Homero iki Andrea Bočelio (Andrea Bocelli). Neužmiršti ir Lietuvos įžymūs žmonės: Pranas Daunys, Beatričė Grincevičiūtė, Antanas Jonynas, Valentinas Vytautas Toločka. Įdomu pažymėti, kad iš šių minėtų žymių lietuvių, didžiausio dailininkų ir publicistų dėmesio susilaukė B. Grincevičiūtė. Dainininkę tapė I. Budrys, I. Geniušienė, I. Mackonis, V. Karatajus, G. Pintukaitė-Velečkienė, A. Malukienė, D. Tarabildienė. Žinant B. Grincevičiūtės kuklumą, kyla klausimas, kaip tapytojams pavyko prisišnekinti dainininkę pozuoti? Deja, nei profesoriaus monografijoje, nei T. Sakalausko, J. Raškausko, J. Z. Janulevičiūtės, V. Žuko, A. Vaičiūno knygose, skirtose dainininkės gyvenimo aprašymui, prisiminimams, apie tai nėra užsiminta. 

Neabejotinai skaitytojus sudomins tokie poskyriai kaip: „Neregės moters paveikslas vaizduojamajame mene“ bei ne itin menininkų mėgiama tema – „Neįgalieji – karų aukos“. Skaudžios aktualijos atveriamos poskyryje „Nuo tradicinių neregių amatų iki konkurencijos darbo rinkoje“. Ne vieną skaitytoją sužavės poskyriai „Aklumas, kaip metafora ir simbolis“. Remdamasis įvairių teoretikų įžvalgomis, knygos autorius apibendrina neregystės simboliką ir daugiaprasmę metaforą teigdamas, kad neregio paveikslą dailininkai neretai pasitelkia alegorijai savo kūriniuose išsakyti. „Aklumas – ne tik nežinojimo ir „apakimo“, bet ir nešališkumo, atsidavimo likimo valiai simbolis, kai nekreipiama dėmesio į išorinį pasaulį, o vadovaujamasi vien tik „vidine šviesa“ (p. 380). 

Daugumai skaitytojų naujų žinių suteiks poskyriai „Dailininkai neregiai ir jų kūryba“, „Dailininkų, nevaldančių rankų, kūryba“, „Neregio įvaizdis ir aklumo tema filatelijoje“. Nauja informacija praturtins poskyris „Neregio paveikslas japonų miniatiūroje“, o nusišypsoti privers „Neregio paveikslas vaizduojamajame tiflohumore“, kur pateikiamos tik lietuvių autorių karikatūros. „Sakoma, jei mes dar sugebame pasijuokti ar pasišaipyti iš savęs, vadinasi dar esame šio to verti“, –rašo knygos autorius. Tiflohumoro pavadinimo įtvirtinimą V. Gudonis sieja ir su „Mūsų žodyje“ nuo 1983 m. publikuotais anekdotais, karikatūromis, su aklumu ir neregiais susijusiomis komiškomis situacijomis. O pačioje knygoje publikuotą Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentų karikatūrų rinkinį, anot V. Gudonio, galėtume vadinti „Neregys reginčiųjų akimis“, nes vaizduojamajame tiflohumore atsispindi visuomenės žinių apie neįgaliuosius lygis. 

Be teorinės, pažintinės svarbos ši monografija turi ir praktinę – taikomąją – vertę. Autorius priede altruistiškai pateikia nagrinėjamų temų kruopščiai sutvarkytą darbų katalogą. Šią daug metų rinktą medžiagą menotyros ir kitų mokslo sričių atstovai galės naudoti savo disertaciniuose tyrimuose. Perfrazuojant Mažvydą: „Imkite ir rašykite.“ 

Už šią monografiją, jau ne pirmą kartą universitete prof. V. Gudonis pelnė metų mokslininko nominaciją. Apie knygą spaudoje pasirodė akademiko A. Gaižučio, profesorių P. Jucevičienės, M. Barkauskaitės ir A. Vilko, J. Jasaičio, doc. S. Tumėno, R. Jakučio pozityvūs vertinimai. 

Nenustebčiau, kad žmogus, nuo jaunystės kaupęs, archyvavęs pačią įvairiausią medžiagą apie akluosius, mus maloniai nustebintų ir dar viena knyga, ko nuoširdžiai linkiu nenuilstančiam profesoriui V. Gudoniui. 

Nuotrauka: Vytauto Gudonio monografijos „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ viršelis. Apatinėje viršelio dalyje, tamsiame fone, didelėmis šviesiomis raidėmis išspausdintas autoriaus vardas ir pavardė bei knygos pavadinimas. Viršutinėje viršelio dalyje vaizduojamas istorinis paveikslas, primenantis Romos imperijos laikus. Jame – moteris, apsigaubusi visą kūną šviesiais ir tamsiais skarmalais, aukojanti senyvam neregiui vyrui, sėdinčiam prie stambios betoninės kolonos, apsikabinusiam mažą vaiką ir prašančiam išmaldos. Vaikas abi rankas ištiesęs pirmyn ir, atkišęs moteriai metalinį kario šalmą, prašo, kad aukos būtų dedamos ten. Už moters stovi karys, abi rankas iškėlęs į viršų ir ragindamas atkreipti į save dėmesį, galbūt demonstruodamas, kad tai nederamas elgesys. Istorinis piešinys jautrus ir priverčiantis susimąstyti apie tų laikų žmogaus su negalia gyvenimą.