Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaRoma Girnienė

Nenutrūkstamos atminties gijos


 

Parašas po straipsniuSeniausiose pasaulio kultūrose likę labai daug ženklų apie pagarbų elgesį su mirusiaisiais. Ne išimtis ir krikščioniškoji Lietuva, kurioje iki šiol išlaikytos šermenų, laidotuvių tradicijos, o skirtinguose etnografiniuose regionuose vis dar pasitaiko budynių papročių: nuo raudų iki Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo. Be abejo, pastaraisiais metais matome, kad vyksta atsisveikinimo tradicijų, pačių kapaviečių įrengimo ir puošybos kaita, tačiau nepaisant to, bene kiekvienas turi savo santykį su artimo žmogaus netektimi, rūpinimusi jo amžinojo poilsio vieta. Ypač per Vėlines ar kitas svarbias progas – Motinos, Tėvo dieną – prisimename amžinybėn iškeliavusius artimuosius, aplankome jų kapus. Galbūt daugeliui žmonių artimųjų kapų priežiūra ir lankymas reiškia nuoširdų norą išreikšti mirusiesiems meilę, pagarbą, pripažinimą: „Esi man svarbus, brangus.“ O ant kapo deganti žvakė nuteikia susikaupimui ir pamąstymui apie būties dalykus – žemiškojo gyvenimo prasmę. 

Kapinių erdvėje būtis ir buitis irgi eina greta. Keleto žmonių pasiteiravome: ką jiems reiškia kapinių erdvė? Kodėl svarbu tvarkyti artimųjų, o gal nebūtinai artimųjų, kapus? Kaip nematant ar silpnai matant pavyksta susidoroti su iššūkiais: nuspręsti, kaip atrodys kapavietė, papuošimai, paminklas, sutvarkyti kapines, kai reikia rimtesnių darbų – persodinti gėles, nugrėbti lapus, išravėti, nuplauti antkapius ar paminklą? Ar dažnai lankomasi kapinėse? 

 

Ona, 56 metai 

Kol neturėjau mirusių savo artimųjų, per Vėlines dažnai vykdavau su draugais aplankyti jų artimųjų kapų ir uždegti atminties žvakelę. Mirus tėveliui sprendžiau klausimą, kur laidoti. Pirma mintis buvo kolumbariumas, bet geros draugės patarimu prie jos artimųjų kapų buvo vietos kapavietei – tik ne karstui, o urnai. Savivaldybės leidimas buvo teigiamas ir draugės vardu esančioje kapavietėje buvo atskirta kita, kurioje pasistačiau ir atskirą paminklą. Po ketverių metų šalia tėvelio atgulė ir mamytė. 

Visus kapų darbus man tvarko draugė Nijolė su sūnumi Nerijumi, o jos dukra Vytautė ne tik pataria, kaip būtų gražiau ir patogiau, bet ir nuveža. Pasitikiu jų nuomone, todėl tik apsitariu – jie sodina, ravi, nuperka priemones ir nuplauna paminklą. Šiuo metu yra pasodintos dekoratyvinės eglutės, o gėles sodiname pagal sezoną. Pasodinus gėles visada pasižiūriu, tai yra, paliečiu, kaip susodintos gėlės, kokios jos formos, kaip kvepia. 

Draugų padedama, visomis progomis stengiuosi aplankyti kapavietę. Turėjau minčių ją uždengti akmens plokšte, bet suabejojau, ar atrodys gražiai. Kapavietė yra tarp dviejų didelių pušų, todėl daug spyglių, bet aš juokauju, kad maniesiems šilčiau, o medyje stuksenantis genelis irgi suteikia gerų minčių, todėl nepykstu ant medžių. Dėl ekologijos nenešu daug žvakių, bet po dvi žvakeles tėveliui ir mamytei uždegu. Žiemai pastatome dirbtinių gėlių puokštę, nes norisi, kad kapelis neatrodytų liūdnai. 

Man svarbu prie kapelių pabūti, pasimelsti, mintyse pasikalbėti, nes atrodo, kad tuo metu pabendrauju. Kadangi per kelerius metus netekau brolio, tėvelio ir pačio mylimiausio žmogaus – mamytės, likau viena, todėl aplankius jų kapelius ir sugrįžus į namus, jaučiu palengvėjimą, ramybę, atrodo, ir gyvenimas mielesnis. Prisimenu savo artimus žmones ryto ir vakaro maldoje, tai mane sustiprina. Gera širdyje, kai užsakau už mirusius šv. Mišias, kai kartu dalyvauja ir mano draugai, giminės, kai prie kavos puodelio dalijamės ne tik liūdnais, bet ir linksmais atsiminimais. 

Tikiuosi, kad ir aš atgulsiu šalia tėvelių. 

   

Marolė, 58 metai 

Man kapinės – tai mirusiųjų šventovė. Tai vieta, kur norisi eiti, būti, tvarkytis, nes kai tai padarai, būna labai geras ramumo jausmas. Kiti žmonės sako, kad nereikia dažnai eiti į kapines, bet man yra svarbu nepamiršti artimųjų, todėl visomis progomis aplankau – gimtadienio, mirties ir kitomis įprastų švenčių dienomis. Ypač per Vėlines su vyru ir kitais šeimos nariais aplankome labai daug giminaičių, draugų, kaimynų kapų. Prisiminimai skatina pamąstyti, uždegti žvakelę. Man kapas nebūtinai turi būti apsodintas daug gėlių, bet žvakės šviesa man suteikia nusiraminimą. 

Savo artimųjų kapo sutvarkymui sugalvojau tokį projektėlį, kokie turi būti akmenukai, žolytė, minimaliai – daugiametės gėlytės ir vazelė, į kurią galima pamerkti gėles. Kadangi esu silpnaregė, tai minčių pasisėmiau pasivaikščiojusi po kapines. Pasitariau su šeima, jie pritarė, o viską sutvarkė mano vyras. Šiek tiek matydama apčiupinėjau – man viskas tinka, patinka, gražu. Būna nemalonu, kai randi išvartytas, gyvūnų išmindžiotas gėles ar po vėtros nuverstą paminklą. Tada atsiranda daug rūpesčių, nes pats nepasidarysi, todėl reikia ieškoti meistrų, investuoti lėšas. 

Kapų – artimų ir tolimesnių giminaičių – tvarkymo darbus pasiskirstome trys seserys. O taip pat tai mums ir jaukus pasibuvimas kartu. Atrodo, nėra laiko susitikti, pabendrauti, bet čia tokia pareiga, ir laiko atsiranda. 

Dabar daugelis tvarkosi, bet yra ir apleistų kapų, todėl reikėtų, kaip anksčiau būdavo, kapinėms tvarkyti įtraukti ir mokinius, kad prieš didesnes šventes – Motinos, Tėvo dieną, Vėlines –padėtų žmonėms susitvarkyti kapus. 

 

Šarūnė, 47 metai 

Dirbu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Galiu pasidžiaugti nenutrūkstama prasminga tradicija. Kiekvienais metais per Vėlines ateina kunigas ir mokykloje turime tik mokyklos bendruomenei skirtas šv. Mišias. Meldžiamės už centre dirbusius ir besimokiusius žmones. Nuo senų laikų yra pildomas mirusiųjų sąrašas, kurį skaitome prieš šv. Mišias. Turime giesmynėlius brailio raštu ir su giedotoja mokytoja Mišių metu gieda choras. 

Vaikų paraginta, keletą kartų dalyvavome akcijoje „Uždek žvakutę ant apleisto kapo“. Vilniuje, Kalvarijų kapinėse, tvarkėme apleistus kapus. Vaikams, ypač nematantiems, buvo didelė prasminga patirtis ne tik gerą darbą padaryti, bet ir pažinti, kaip kapinės atrodo. Jie neturi nei supratimo, nei vaizdinių, kaip grėbti lapus, suprasti, kur antkapis, kur prasideda paminklas, kur padėti gėles, pastatyti žvakę. Daugelis vaikų, ypač nematančių, sako, kad nėra buvę kapinėse. Tėvai važiuoja, bet nesiveža, sako, ką tu ten veiksi... 

Man kapinių erdvė yra šventa. Jau vaikystėje praeinant ar pravažiuojant kapines, močiutė sakydavo: „Vaikeli, dabar bus kapinės, tai neplepėkime, bet pasimelskime.“ Aš nesuprasdavau, ką reikia daryti, nes ji nesakydavo, sovietmečiu neliepdavo mums melstis, bet paaugusi paklausiau močiutės ir tada ji man pasakė, kad reikia sukalbėti maldelę „Amžiną atilsį...“. Iš vaikystės išlikę, kad kapinės yra ypač šventa erdvė, todėl ir dabar važiuojant pro jas norisi būti tyloje ir sukalbėti tą maldelę. 

Kapines lankau proginėmis dienomis, kai būna tėvelio, mamytės, mirties metinės arba Vėlinės, o kartais užsuku, kai važiuoju pro šalį. Norisi, kad kapas būtų prižiūrėtas, taip galiu parodyti dėmesį. Tvarkau ne tik savo šeimos, kai ištekėjau – prisidėjo ir vyro tėvelių kapai. Ypač svarbus kapinių lankymas per Vėlines, kai prie kapo susitinka giminės ir kalbamasi apie tuos žmones, kurie yra palaidoti, kai išgirsti tokių istorijų, kurių niekas nepasakodavo. Po to užsimezga pokalbiai namuose: ieškau nuotraukų ir prašau papasakoti daugiau apie senelį, prosenelį, dėdę... Paradoksalu, bet kapinės – tai tokia vieta, kur daugiau sužinai ir gali labiau pažinti savo giminę. 

Jaunystėje Prancūzijoje aplankyti vienuolynų kapai man paliko didelį įspūdį. Prie kapo mažas, kelių nesiekiantis, akmeninis kryželis su užrašu, vardas, pavardė, metai ir šiek tiek gėlyčių. Aš galvojau, kaip yra paprasta ir to užtenka. Man svarbiausia kryžius – krikščioniškas ženklas, nes esu tikintis žmogus. Aš tikiu, kad malda už žmogų, mirusį net prieš daugybę metų, yra tikra, veiksminga, tai būdas mums bendrauti, susitikti, nes žmogus mirdamas neišnyksta. Mes esame šventųjų bendruomenėje – čia esančių ir išėjusių. Man labai patinka šv. Faustinos maldos žodžiai: „Aš galiu padėti rankomis ir darbais, bet yra malda, kuri siekia ten, kur aš nepasiekiu.“ 

 

Nuotrauka: Kapinėse tvyranti ramybė dažną nuteikia susikaupimui ir pamąstymui apie žemiškojo gyvenimo prasmę / redakcijos archyvo nuotr. 

Kapinių nuotrauka. Centre – vienas paskui kitą eile pasodintų rudeninių medžių alėja. Nuotraukoje matomi tik stambūs medžių kamienai ir ant žemės nukritę spalvoti jų lapai. Pro medžius lengvai krenta saulės spinduliai. Kairėje nuotraukos pusėje – kapavietės ir paminklai. Visi jie tamsūs, vieni stačiakampiai, kiti su kryžiais, dengti betoniniais borteliais. Paminkluose išgraviruoti mirusiųjų vardai ir pavardės. Ant kai kurių kapų padėta gėlių. Kai kuriuos kapus iš viršaus gaubia nulinkusios medžių šakos. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]