Mūsų žmonės

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Beatričės epochos liudininkai

Šių metų lapkričio 28-ąją minime 110-ąsias Beatričės Grincevičiūtės gimimo metines. Tai laikas, prilygstantis ištisai dainininkės epochai, apie kurią liudija bičiulių prisiminimai, knygos, kelios kino juostos, radijo, televizijos laidos, straipsniai, o svarbiausia – pačios dainininkės muzikinis palikimas. 

Muzikos pasaulis B. Grincevičiūtei buvo tai, iš ko ji sėmėsi jėgų, prilygo šviesai, kurios negalėjo matyti. Apie aklumą ji kalbėdavo, kad tai yra viso labo tik nepatogumas. Jis nesukliudė jai perteikti įvairių tautų, stilių muzikos savitumo, pelnyti garsių kultūros žmonių pripažinimą. Tačiau B. Grincevičiūtė stebino ne tik savo talentu, bet ir erudicija, nuoširdumu, jautrumu, tuo itin mokėjo dalytis su visais. Tad prisimindami dainininkę šįkart stabtelsime ne tik ties muzikinio kelio, bet ir asmeninio gyvenimo „aukščiausiomis natomis“, kurias padės atskleisti dainininkės artimųjų, sielos bičiulių prisiminimai. Bene didžiausia jų įvairovė yra Juozo Raškausko sudarytoje knygoje „Esi graži ir nuostabi...“, iš kurios šiame straipsnyje naudosimės svariu žodiniu palikimu ir tų, kurie jau amžinybėje. 

Iš atsiminimų išryškėja, kad dainininkę nuolat supo ne tik muzika. Jai ne mažiau svarbus buvo bendravimas, glaudus ryšys su bičiuliais – Beatričė buvo visų mylima ir laukiama. Choro dirigentas Algimantas Lopas rašė: „... tikrąją dvasios šilumą, betarpiškumą, meilę žmogui ir gamtai galėjai pajusti draugiškuose pokalbiuose <...>. Jos plačiame žmogiškos sielos interesų rate sutilpo beveik visos visatą jaudinančios problemos.“ (96 psl.) Dirigentė Margarita Dvarionaitė, kuri buvo dažna Bejos (taip Beatričę vadindavo artimi draugai) namų viešnia, tarsi paantrina: „Džiaugsmingiausi mums liko jos jubiliejinių vakarų ar šiaip susiėjimų prisiminimai. Durys į Bejos namus neužsiverdavo. Čia plūsdavo įvairaus amžiaus, proto, širdies žmonės semtis šilumos ir stiprybės. Neišsemiami buvo Beatričės geranoriškumo ištekliai. Pati gamtos nuskriausta, ji visada būdavo stipresnė už mus, reginčiuosius, egoistus... <...>Vakaro ašis – nenuilstanti šeimininkė, nė vieno minoro, viskas „allegruose“, žandikauliai lūžta nuo juoko. Beja dosniai beria perliukus <...>Atrodydavo, kad jos širdis pati laimingiausia pasaulyje. Dabar ne vienas susimąstome: ar sugebame, regėdami saulę, vilkti savąją naštą taip kantriai ir nuolankiai kaip ji, ar mokame guosti už save laimingesnius, kaip ji guodė.“ (183–184 psl.) 

Beatričės svetingumą, susiėjimus, gimtadienius įvertino ir ilgametė solistės akompaniatorė Halina Znaidzilauskaitė „... visą dieną plaukte plaukdavo srautas draugų. Visada visiems užtekdavo vietos ir Beatričės šilumos. Aš dažnai tapdavau iš koncertmeisterės „buterbrodmeistere“ <...>. Deja, ne visada jos bute skambėjo juokas. Draugai ateidavo ir tada, kai jiems buvo bloga, sunku gyventi, ateidavo paverkti ant jos peties. <...>Ir aš su kiekviena nuoskauda bėgdavau pas Beatričę. Man ji turėjo savotišką nuraminimo būdą: nieko nesakydama, pasodindavo prie puoduko kavos, patylėdavome ir iš karto visos bėdos lyg sumažėdavo.“ (155–156 psl.) 

Kita unikali Beatričės savybė, tai fenomenali atmintis. H. Znaidzilauskaitė yra ne kartą pasakojusi, kaip greitai dainininkė įsimindavusi naujus kūrinius – užtekdavo jai keletą kartų pagroti, sustoti ties sunkesnėmis vietomis, pakartoti žodžius ir to užtekdavo: „Aš mokiau ją naujų kūrinių, o dar daugiau mokiausi iš jos. Ji buvo kaip vaikščiojanti enciklopedija. Žinojo šimtus ne tik vokalinės, bet ir daug rečiausių instrumentinės, simfoninės, operinės muzikos kūrinių. Įpratau kilus kokiam nors neaiškumui skambinti Bejai ir visada gaudavau atsakymą.“ (154 psl.) Šioms mintims pritaria ir dainininkės bičiulis, muzikologas Edmundas Gedgaudas: „Turėjo galimybę įžymiųjų kompozitorių dainas suvokti plačiuose jų kūrybos kontekstuose. Klausydavosi daug ir pavydėtinai įsimindama. Muzika iš įrašų jai buvo būtina kaip ir knygos (vertino leidybos neregiams veiklumą). Lankė koncertus ir tarp mūsų dainininkų tai ją labiau darė „balta varna“ negu aklumas. Sykį, plaudama indus ėmė kažką dainuoti – vakar per simfoninį šitaip pagrojęs Juozas Rimas.“ (21 psl.) O štai, ką Beatričė slėpdavusi gilesnėje atminties kraitelėje, atskleidė H. Znaidzilauskaitė: „Saugo joje ne tik muzikos kūrinių tekstus, eilėraščius, prozos ištraukas, bet ir nesuskaičiuojamą gausybę anekdotų, priežodžių. Dažnai jos akivaizdoje nepadoriai išsprūdusi frazė tuoj pat „patenka į istoriją“ (155 psl.). Irena Bražėnaitė priminė dar vieną atminties pasitelkimo būdą: „Gražiai įsimindavo telefonų numerius. Nesirašydavo. „Seksta, oktava ir nulis...“ Ir dar paniūniuoja intervalais.“ (205 psl.) 

Akivaizdu, kad Beatričę supo gausus ratas bičiulių, kuriems išbandymai dėl prasto regėjimo buvo tolimi. Tad daugelis jų neatsistebėdavo, kaip Beatričė susitvarkydavo buityje, gaminant maistą ar net mezgant. Vieną tokių epizodų prisimena Bejos vyro Henriko Horodničiaus dukra Ona Horodničiūtė: „Kokius ji pyragus kepdavo. Mane visada stebindavo. Jūs pamėginkit užsimerkti ir įkišti ranką į orkaitę, kur dar dega ugnis. Tai yra klaikus dalykas, o ji kepdavo tą pyragą, kišdavo ranką į orkaitę ir ištraukdavo. Aišku, dažnai nusidegindavo. Tokioje trapioje moteryje buvo fizinė drąsa.“ (iš LRT laidos „Likimai“, 2013 02 07) Kitas namų aplinkos fragmentas yra užfiksuotas choro dirigento A. Lopo atmintyje: „Žavėjo ir stebino idealiai tvarkingas butas, erdvėje išdėstytų daiktų atstumo pajauta. Beatričė savo bibliotekoje norimą knygą ar natas surasdavo akimirksniu.“ 

Tačiau kartais artimiausi bičiuliai susidurdavo ir su kiek kitokiomis situacijomis. Apie tai byloja jos draugės aktorės Monikos Mironaitės prisiminimas: „Aš kartais net begėdiškai pamiršdavau, kad ji nemato. Eidama su ja gatve ir bešnekėdama dažnai užbėgdavau į priekį. Tada ji man primindavo: „Monika, tu vis užmiršti, kad aš „slepokas“! Na bet kaip šito nepamirši, kad nežiūrint tos nelaimės ji buvo ir stipresnė, ir linksmesnė, ir tvirtesnė už daugelį mūsų.“ (77 psl.) Su M. Mironaite Beatričė rengdavo koncertus, daug keliaudavo, abi nevengdavo iškrėsti smagių pokštų. Palangoje jos mėgdavo paplūdimyje „pakoncertuoti“ – Beatričė priguldavo, veidą prisidengdavo kokiu audiniu ir dainuodavo, o aktorė tik žiobčiodavo. Žmonėms patiko Monikos „dainavimas“, būdavo įvertintas plojimais, padėkomis. 

Nuo Beatričės ir M. Mironaitės draugijos buvo neatsiejamas ir aktorius Laimonas Noreika. Jie kartu rengdavo poezijos vakarus-koncertus. Yra išlikę nemažai jautrių šio aktoriaus atsiminimų, užfiksuotų jo dienoraščiuose. Štai keli fragmentai: „<...>nuostabiausias ir brangiausias mano partneris buvo dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. O juk su ja scenoje nesame sudainavę nė vieno dueto. <...>Matyt, ne tik todėl, kad viskas buvo stropiai derinama. Atlikdami dainą ar eilėraštį, stropiai ieškojome niuansų, perėjimo, atitikimo. Tačiau lėmė, matyt, tai, kad Beatričės artumas, jos talentas, jos požiūris į klausytoją buvo tokio lygio, tokio tikrumo ir skaidrumo, jog labai įpareigodavo mane, versdavo stiebtis prie jos ar bent nekliudyti, neardyti to šventumo, to atnašavimo atmosferos, kurią nešdavo Beatričė.“ (220 psl.) Apie tai, kaip L. Noreika vertino Beatričę, liudija ir kita iškalbinga istorija. Kartą po koncerto į persirengimo kambarį pasibeldė lituanistė Aurelija Rabačiauskaitė. L. Noreika pakvietė užeiti, tačiau ji ištarė: „Ne, ne, aš tik porą žodžių noriu. Kai prasižiojo scenoje Beatričė, tai iš jūsų su Mironaite nė dulkės neliko. Tik tiek, atsiprašau.“ (221 psl.) Apie šį viešnios vizitą L. Noreika rašė: „Papasakojau Monikai ir Beatričei. Mes juokėmės todėl, kad ir patys tai supratome. <...>partneriauti su Beatriče buvo ne tik didelė laimė, bet ir ne mažesnė rizika.“ (221 psl.) 

Beatričė itin lengvai ryšį užmegzdavo ir su tais, kurie sėdėdami ant pačių mažiausių kėdučių kojytėmis nesiekdavo žemės. Ji daug koncertuodavo darželiuose, mokyklose, turėjo didelį vaikiškų dainelių repertuarą. Tačiau ypatinga laimė nusišypsojo tiems, kurie buvo jos auklėtiniais Kauno aklųjų institute. Muzikas Antanas Adomaitis prisiminė: „Maloniausia būdavo, kai kuris nors iš mūsų susirgdavo. Tada auklėtoja beveik nepasitraukdavo nuo ligonio, duodavo vaistų, taip meiliai siūlydavo valgyti, kad ligonis ir labai nenorėdamas prisiversdavo vieną kitą kąsnį ar šaukštą sriubos suvalgyti. O kiek nuostabiausių istorijų ji papasakodavo, kad tik ligonis nenuobodžiautų, kad užmirštų skausmą.“ (55 psl.) Beatričė, dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais, itin gebėjo valdyti ir kiek emociškai sudėtingesnes situacijas. A. Adomaitis pasakoja: „<...>ji labai taktiškai perspėdavo, pastebėjusi kieno išsišokimą, išgirdusi netinkamą žodį, patardavo, kaip tokiu atveju pasielgti. Jos pamokymai būdavo taip įpinami į pokalbį, kad mes net nepajusdavome, jog prižiūrėtoja mus bara.“ (54 psl.) 

Jautri ir subtili Beatričės asmenybė darė didelį įspūdį ir ryškiausiems scenos grandams. Vienas jų – Saulius Sondeckis, su juo kūrybinė draugystė prasidėjo dar 1953 m. Buvo suplanuota pirmoji repeticija su Konservatorijos styginių kvartetu, jame S. Sondeckis grojo pirmu smuiku. Muzikantai ėjo repetuoti pas Beatričę į namus Labdarių gatvėje. Maestro kalbėjo: „Beatričės, kaip nepakartojamo talento atlikėjos, legenda Vilniuje jau buvo žinoma. Norėjau ją pažinti, išgirsti profesionalią nuomonę apie mūsų kvarteto grojimą. <...>Į paskirtą susitikimą-repeticiją ėjau su baime. Nežinojau, ar sugebėsiu bendrauti. Man ji vis buvo nežemiška, paslaptinga akloji dainininkė. Šią įtampą, kaip saulės spindulys rūką, išsklaidė pirmieji Beatričės pasakyti žodžiai. Tartum ištisą amžių būtume buvę pažįstami. Kur čia pažįstami – susitikome lyg geriausi, artimiausi draugai. Skaudžios nelaimės paliesta ji sugebėjo dosniai skleisti gėrį ir grožį kitiems. Kalbėjo ji tarsi viską matydama.“ (132 psl.) O štai kaip S. Sondeckis apie Beją kalbėjo prabėgus daugiau nei 40 metų: „Nepaprastai jautri klausa, muzikalumas, meninė intuicija, ansamblio pojūtis partneriams suteikdavo retai patiriamą kūrybinį džiaugsmą. Ji tiksliai pastebėdavo kiekvieną mažiausią netikslumą <...>bei savo fantastine absoliučia klausa nesiafišuodavo, nors girdėdavo tai, ko normalia žmogaus klausa išgirsti neįmanoma. <...>Jos bendravimas su muzika buvo krištolinio tyrumo <...>. O juk ne paslaptis, kai talentingi, nemažų sugebėjimų muzikai sugeba atsidurti nuošaliai nuo muzikos, iškelia save, lyg kūrinys be jų personos neegzistuotų.“ (132–133 psl.) Todėl nenuostabu, kad dėl šių savybių Beatričė tapo dažna S. Sondeckio diriguojamų koncertų klausytoja, kurios nuomonę maestro labai vertindavo: „Mėgdavau pakalbinti ją, paklausti, kaip patiko koncertas <...>. Niekad nepeikdama, girdavo tik tai, už ką tikrai verta pagirti. Jei paklausta dėl atlikimo imdavo grožėtis tik kūriniu, žinok, atlikimas nebuvo įtaigus.“ (135 psl.) 

Šios artimų žmonių mintys – tai tik maža dalelė dainininkės atminimo, tačiau puikiai leidžia pajusti, kokia buvo mūsų Beatričė – nepaprastai jautri, subtili asmenybė, o kartais šmaikšti ar nenuspėjama, kaip ir šių 1981 m. muzikologo E. Gedgaudo radijo laidoje jos išsakytų minčių posūkis: „Viskas buvo muzika, vėjo ūžimas, lapų rudenį liepų alėjoj šlamėjimas, garnio klegėjimas, žąsų gagenimas. O, pavyzdžiui, vištidėj kokia muzika nuostabi, gaidžio, vištų. Vištos visuomet sekstos-septimos apimty kudakuoja. O pavyzdžiui <...>tvarte karvių bliovimas, jos intonuoja taip švariai, kad kai pataiko kokį toną, tu nieko neprikiši, jokio svyravimo nėra, lygus garsas. Dar tvarto įdomus garsas, kai melžia karves, kai pienas teka į kibirą čiurkšle, nuo aukštesnio garso ir chromatiškai žemyn žemyn. Mes juk nepastebim, gyvendami rūpesčiuose, nepastebim, kad mes aplink nuolat turim muziką.“ (Iš radijo laidos „Beatričės stebuklas“ B. Grincevičiūtės 70-mečiui, 1981 m.). 

Esame laimingi, galėdami prisiliesti prie Beatričės epochos. 

Nuotrauka: Šiemet minime B. Grincevičiūtės 110-ąsias gimimo metines / Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ archyvo nuotr. 

Nuotraukoje – Beatričė Grincevičiūtė, stovinti šviesioje erdvioje salėje tarp daugybės kitų žmonių. Ji matoma nuo klubų iki viršugalvio, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris vidutinio ar kiek stambesnio kūno sudėjimo, jos plaukai tiesūs, tamsūs, trumpi, o kirpčiukai lengvai krenta ant kaktos. Moters žvilgsnis nukreiptas žemyn, lūpos kiek pravertos, moteris atrodo kiek sunerimusi. Ji vilki margą aptemptą suknelę ar palaidinę ilgomis rankovėmis su aukštu kaklu, pečius apjuosusi tamsia megzta skraiste, o ant dešinės rankos riešo, priglausto prie pilvo, pasikabinusi juodą odinę rankinę. Kairės rankos pirštų galiukais ji liečia šalia jos stovinčio vyriškio švarko rankovę. Vyras – puse galvos aukštesnis už moterį, žvelgia į ją iš kairiojo šono su kuklia šypsena. Jis lieso kūno sudėjimo, beveik nuplikęs, užsidėjęs akinius tamsiais rėmeliais, vilki tamsų kostiumą.