Laiko juosta

Poezijos šviesulių sietynas 

Pastaruosius ketverius metus, pradedant 2017-aisiais, literatūros mokslininkai dažnai pavadina Žemininkų šimtmečiu. Žemininkai – keturių poetų, Juozo Kėkšto, Alfonso Nykos-Niliūno, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, grupė. Savo poetika, pasaulėjauta jiems artimas penktasis – 1944 m., traukiantis iš Lietuvos, pačiame kūrybinių jėgų sužydėjime žuvęs Vytautas Mačernis. 

Žemininkų šimtmetis LASS respublikinio centro brailio literatūros leidėjus paskatino parengti projektą, išimtinai skirtą poezijai. Projektą „Poezija, prabylanti taškais“ palankiai įvertino Lietuvos kultūros taryba ir suteikė jam finansavimą, o LASS RC šiais metais išleido 9 žodžio meistrų poezijos knygas bei Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz) šešių paskaitų kursą „Poezijos liudijimas“. Kadangi A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno ir V. Mačernio kūryba jau yra išleista garsiniu formatu arba brailio raštu, tad Žemininkams šiame projekte atstovauja H. Nagio poezijos rinktinė „Pasakų sakalas“, taip pat savo poetika jiems artima Birutė Pūkelevičiūtė (rinkinys „Metūgės“). 

Leidėjai, rengdami projektą „Poezija, prabylanti taškais“, siekė brailio raštu pateikti kuo platesnį šiuolaikinės lietuvių poezijos vaizdą, atskleisti daugiabalsį jos skambesį. Leonardo Gutausko „In fine“, Marcelijaus Martinaičio pomirtinė kūrybos rinktinė „Lyrika“ (sud. Gintaras Bleizgys), Tomo Venclovos „Eumenidžių giraitė“ – artimesnės tradicinės poezijos gerbėjams. Modernesniam poetiniam kalbėjimui atstovauja Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“, Rimvydo Stankevičiaus „Kiaurai kūnus“. Taupus žodžio, bet erdvus minties yra Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“, Vytauto Landsbergio „Kelyje į Damaską“. Vyrauja giliai neteisinga nuomonė, kad poezijai suprasti reikia ypatingo pasiruošimo ar išmanymo. Išmanymas niekada ir niekam nekenkia, bet poezija – kaip gyvenimas: arba gyveni, arba iš saugaus atstumo stebi, kaip tai daro kiti. Paprastai stebintieji yra pranašesni, jie niekuo nerizikuoja, nedaro klaidų, bet širdyje šiek tiek pavydi esantiems gyvenimo poezijos, poetinio žodžio sraunumoje... Skaitytojams siūlome atsiversti minėtų autorių poezijos knygas ir patirti poetinio žodžio intensyvumą. 

LASS RC informacija 

Kviečia paralimpiečių krantinė 

Vilniaus miesto centre, šalia Neries upės, spalio 6 d. oficialiai atverta nauja erdvė – Paralimpiečių krantinė. Čia įamžintos Lietuvos sportininkų pergalės paralimpinėse žaidynėse, jos vilniečiams ir miesto svečiams pasakoja šalies sporto istoriją, įkvepiančią gyventi aktyviau ir atkakliai siekti tikslų tiek sveikuosius, tiek žmones su negalia. Paralimpiečių krantinės atidarymo renginys Neries pakrantėje subūrė paralimpinius atletus, šalies sporto bendruomenę, sostinės ir šalies vadovus. 

Renovuotą erdvę ties Olimpiečių gatve papuošė paralimpiečių simbolio gilės skulptūra „Sugautas vėjas“ ir atminimo lentelės, skirtos šalies atletams, laimėjusiems paralimpinių žaidynių medalius. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas ir Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidentas Mindaugas Bilius pabrėžė, kad tai – istorinė akimirka. „Paralimpiečių pergalės yra visos Lietuvos pergalės. Tokio objekto atsiradimas yra didelis ir svarbus visų mūsų laimėjimas. Garsiai kalbame apie žmones, gyvenančius su negalia, jų galias, suteikiamą įkvėpimą. Dabar apie tai kalba ir Paralimpiečių krantinė. Tikiu, kad ši jauki erdvė taps mėgiama vilniečių ir miesto svečių. Jie čia galės pailsėti ir pasisemti naujų jėgų, įkvėpimo siekti savo svajonių, kad ir kokios tolimos jos kartais atrodytų“, – sakė M. Bilius. 

Projekto meninės idėjos autoriai Vaiva ir Vidas Simanavičiai pasakojo, kad kūrinys „Sugautas vėjas“ sumanytas taip, jog žvelgiant skirtingais rakursais, skulptūros pavidalai keistųsi. Iš paralimpiečių simbolio gilės, ji mainosi į žmogaus figūrą ar vėjo plaikstomą skraistę, upės tėkmę. Tai kviečia pajusti, kad tik atlikus judesį, žengiant pirmyn, įmanoma išvysti dar neregėtus horizontus, naujas prasmes. „Idėjos įgyvendinimas pasiteisino su kaupu – žiūrovų reakcijos patvirtina, kad skulptūra žadina mintis apie žmogaus viduje kunkuliuojančią jėgą, išorėn besiveržiantį potencialą“, – džiaugėsi menininkai. 

Paralimpiečių krantinė – visiškai pritaikyta ir pasiekiama žmonėms su judėjimo, regėjimo negalia. Monumentas turi užrašus brailio raštu, judėjimo negalią turintiesiems užtikrintas patekimas prie objekto. 

Iš viso Paralimpiečių krantinėje – 27 medaliai – atminimo lentelės, numatyta vieta ir ateities čempionams, prizininkams įamžinti. 

Atidarymo renginyje dalyvavusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen džiaugėsi Tokijuje paralimpiečių iškovotais trimis bronzos medaliais. Po šių žaidynių prizininkų sąrašą papildė dar trijų lietuvių pavardės. „Paralimpiečiai nuolat puikiais pasiekimais džiugina sporto gerbėjus ir gina Lietuvos garbę. Tai puikiai įrodė neseniai vykusios Tokijo paralimpinės žaidynės. Džiaugiuosi, kad sostinėje atsirado tokia erdvė, kuri įamžina didžiulius sportininkų su negalia laimėjimus ir kuri galbūt įkvėps siekti mažų kasdienių pergalių. Tegul iš nedidelio giliuko išauga stipriausi Lietuvos ąžuolai“, – sakė Seimo pirmininkė. 

Projektas įgyvendintas Lietuvos paralimpinio komiteto partnerių ir rėmėjų lėšomis, palaikant Vilniaus miesto savivaldybei. Ketverius metus su LPAK bendraujanti Lietuvos „Rotary“ klubų bendruomenė lėšas projektui rinko per kasmetes „Rotariados“ žaidynes. „Lietuvos paralimpiečių ryžtas, valia ir atkaklumas ne kartą įrodė, kad didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties nusistatytas ribas ir tuomet galima atsidurti taip toli priekyje, kaip niekada apie tai nebūtum išdrįsęs net svajoti“, – sakė šalies „Rotary“ apygardos valdytojas Evaldas Vaineikis. 

LPAK informacija 

Nuotrauka: Renovuotą erdvę ties Olimpiečių gatve papuošė paralimpiečių simbolio gilės skulptūra „Sugautas vėjas“ (aut. V. ir V. Simanavičiai) / A. Pliadžio, LPAK nuotr. 

Paralimpiečių krantinės atidarymas. Renovuotoje erdvėje, pavadintoje Paralimpiečių krantine, ties Olimpiečių gatve šalia Neries upės, įamžinta skulptūros atidarymo akimirka. Rudens laikotarpiu saulėtą dieną prie skulptūros susirinkę daugiau nei pusšimtis žmonių, stovinčių puslankiu prie ką tik atidengtos skulptūros. Minia, apsirengusi šiltais rudeniniais drabužiais, stebi renginio vedėją ir du skulptūros autorius, stovinčius prie pat skulptūros ir sakančius kalbą. Skulptūra – kelių metrų aukščio, pastatyta ant šviesios betoninės konstrukcijos krašto, įtvirtinta nedidelėje įkalnėje. Skulptūra abstrakti, iš pirmo žvilgsnio primenanti vėjo plaikstomą kaspiną ar upės vingį, tačiau žvelgiant iš kito kampo, panašėjanti į stilizuotą ąžuolo gilę, palaipsniui virstančią žmogaus siluetu. Gilės abstrakcija – aukso spalvos, maždaug pusės metro aukščio, užkelta ant tamsaus akmeninio stovo, kuris stačiakampio formos, maždaug pusantro metro aukščio ir trisdešimt centimetrų pločio. Ant jo, po gilės abstrakcija, išgraviruotas užrašas „Paralimpiečių krantinė“. Šalia skulptūros atidengtos ir 24 atminimo lentelės, skirtos kiekvienam paralimpinių žaidynių prizininkui iš Lietuvos. Renginio stebėtojams už nugarų – tekanti upė ir saulės spindulių apšviesti medžiai, besidriekiantys palei upės krantinę.