Ir kūnui, ir sielai

Vilma Venckutonytė

Patyrusiems – medaliai, debiutantams – nauji rekordai

Rugsėjo pradžioje baigėsi Tokijo paralimpinės žaidynės. Pirmą kartą turėjome progą stebėti jas tiesiogiai per „LRT Plius“ televiziją ir, pasak LRT sporto redaktorių, tautos susidomėjimas buvo didžiulis! 

Iš 11 Lietuvos rinktinę sudariusių sportininkų net 8 grįžo ant kaklo pasikabinę paralimpinius bronzos medalius, kuriuose ir brailio raštu užrašyta „Tokyo 2020“. Pasak golbolo žaidėjų, šie medaliai nuo Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių medalių skiriasi aštresnėmis briaunomis. 

Humoro jausmu pasižymintys golbolininkai džiaugėsi, kad Lietuvai parvežė naujos spalvos paralimpinį medalį – bronzos, nes iki šiol lietuviai golbole buvo iškovoję tik vieną aukso ir du sidabro medalius. Auksą Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, sidabrą – 2000 m. Sidnėjuje ir 2008 m. Pekine. 

Šiemet ant olimpinės pakylos Lietuvos komandą atvedė šeši golbolo rinktinės žaidėjai, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Šaltinis“ nariai: Mantas Brazauskis, Artūras Jonikaitis, Nerijus Montvydas, Genrikas Pavliukianecas, Justas Pažarauskas ir Marius Zibolis, treniruojami Valdo Gecevičiaus. 

„Jei kas prieš turnyrą būtų paklausęs, ar tinka bronza, būčiau iškart pasiėmęs tą medalį. Tai – geras rezultatas. Aišku, palyginus su Rio de Žaneiru, čempionų titulą praradome, bet bronzą buvo tikrai labai sunku iškovoti. Daug komandų žaidžia golbolą, šis žaidimas labai populiarus. Mes labai džiaugiamės. Kalbėdamas su Mantu ir Genriku juokavau, kad gal jūsų bronza ir neguodžia, bet yra žaidėjų, kam tai pirmas medalis. Manau, kad džiaugiasi visa komanda, nes nerodėme gero žaidimo nuo pradžių, o viską pasiekėme laiptukas po laiptuko“, – po bronzinės pergalės sakė treneris V. Gecevičius. 

Golbolo veteranas G. Pavliukianecas paralimpinėse žaidynėse tapo pirmuoju vyru golbolininku, iškovojusiu keturis paralimpinius medalius šioje sporto šakoje. Kitam Lietuvos rinktinės žaidėjui A. Jonikaičiui šis Tokijo paralimpinis medalis – pirmas karjeroje. 

O. Bareikis siekia pranokti savo herojų J. Stoškų 

Dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis (27 m.) taip pat iškovojo Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalį. Algio Mečkovskio treniruojamas sporto klubo „Vėjas“ narys lemiamoje B3 regėjimo klasės, svorio kategorijos iki 73 kilogramų kovoje dėl bronzos nugalėjo Sakartvelo atstovą, o nugalėtojui išaiškinti prireikė visų keturių minučių. Grumtynių dėl bronzos pradžioje O. Bareikis buvo aktyvesnis nei jo varžovas, ir, nors užsidirbo porą įspėjimų, lietuvio gautas „Waza-Ari“ vertinimas suteikė lemiamą persvarą. 

„Kova buvo ypač sunki. Jis labai stiprus fiziškai. Aš irgi stiprus. Dėl to mums buvo sunku vienam prie kito prieiti. Manau, kad šią pergalę lėmė mano užsispyrimas viską daryti iki galo, stengtis ir siekti tikslo. Motyvavo tai, kad man nepasisekė prieš penkerius metus Rio de Žaneire. Čia jau labai norėjau tapti medalininku. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko. Man šis medalis reiškia labai daug, nes įdėjau labai daug darbo. Iš tikrųjų man labai padėjo draugai, mano treniruočių partneriai, kurie su manimi ėjo treniruotis ir iš tų treniruočių išeidavo vos gyvi. Jie manimi tikėjo ir man labai padėjo pasiruošti. Siekiu būti kaip Jonas Stoškus – dukart paralimpinis medalininkas. Sakoma, kad mokinys privalo pranokti mokytoją. Jonas yra mano herojus ir aš norėčiau jį aplenkti. Taigi, jeigu Paryžiuje man pavyktų užimti bent antrą vietą, aš jį aplenkčiau. Paryžius yra planuose“, – mintimis po iškovotos pergalės dalijosi O. Bareikis. 

Dziudo imtynėse anksčiau Lietuva yra iškovojusi du medalius. Abu juos pelnė J. Stoškus: bronzą 1996 m. Atlantoje ir 2004 m. Atėnuose. 

Medalis ir žvilgsnis į Paryžiaus paralimpines žaidynes 

Galingais grybšniais iki Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalio ir apdovanojimų pakylos nusiyrė plaukikas Edgaras Matakas (22 m.). Ramūno Leono treniruojamas Kauno sporto klubo „Paralimpietis“ narys užėmė trečią vietą visiškai nematančių plaukikų S11 klasės 50 metrų laisvuoju stiliumi rungtyje. Finale E. Matakas distanciją įveikė per 26,38 sek. ir finišą pasiekė trečias, jį aplenkė tik brazilas (26,03 sek.) ir kinas (26,18 sek.). 

„Sunkiausia yra būti favoritu, kai turi pateisinti lūkesčius. Aš labai tikėjausi greičiau plaukti, o kai pasakė rezultatą… labiausiai dėl to gaila buvo. Manau, kad reikia džiaugtis, nes ne kiekvieną dieną iškovojamas paralimpinis medalis. Plaukime išvis seniai tai buvo pavykę, todėl smagu, kad iškovojau aš. Finale jaučiausi palyginti ramiai. Sunku pagauti tą sportinę formą ir tuos pačius aukštus rezultatus demonstruoti visą sezoną. Vis dėlto mes kalbame apie 50 metrų sprintą, kuriame kiekviena klaidelė, kiekvienas ne taip atliktas grybšnis lemia labai daug. Treneris pasakė, kad niekas neprarasta ir dar laukia 2024 m. Paryžiaus paralimpinės žaidynės“, – po bronzinės pergalės kalbėjo E. Matakas. 

Savo pasirodymą Tokijo paralimpinėse žaidynėse E. Matakas baigė sėkmingu finišu S11 klasės 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje, kur distanciją įveikė per 1 min. 16.27 sek., užėmė penktą vietą ir pasiekė asmeninį bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių rekordą. 

E. Matakas – antras plaukikas iš Lietuvos, kuriam pavyko tapti paralimpiniu prizininku. Vienintelį medalį šioje sporto šakoje mūsų šaliai buvo iškovojęs judėjimo negalią turintis Kęstutis Skučas, kuris 2004 m. Atėnuose pelnė sidabrą. 

Trys naujokai pagerino asmeninius rekordus 

Net trys Lietuvos lengvaatlečiai paralimpinėse žaidynėse dalyvavo pirmą kartą. Jie visi džiaugėsi pagerinę asmeninius rekordus. Kaunietė Oksana Dobrovolskaja (25 m.) debiutavo regėjimo negalią turinčių sportininkių F11 klasės disko metimo varžybose, jose pateko į finalą ir, nuskraidinusi diską 29 metrus 50 centimetrų, užėmė aštuntą vietą. Lengvaatletė džiaugėsi įgyta patirtimi varžantis su elitinėmis oponentėmis. 

„Didelis džiaugsmas ir pačios geriausios emocijos, nes turėjau galimybę dalyvauti paralimpinėse žaidynėse jau savo sportinio kelio pradžioje. Tai – labai geras atskaitos taškas. Įgijau milžiniškos patirties, kurios man labai reikės tolesnėje karjeroje. Žinoma, jaudinausi. Prieš apšilimą sakiau treneriui, kad man pradeda suktis galva. Tačiau kažkaip pavyko susiimti ir atlikti tokius pusiau tenkinančius metimus bei patekti į finalą. Toks ir buvo mano didžiausias noras – patekti į paralimpinių žaidynių finalą. Manau, kad sporte yra viskas susiję: fizinis pasirengimas, psichologija, technikos elementai. Man patekus į finalą, treneris pasakė atsipalaiduoti ir mesti taip, kaip galiu, kaip įsivaizduoju. Tada atsirado didesnis noras, didesnis energijos pliūpsnis, kurį aš tiesiog panaudojau per anksti. Taip jau yra disko metimo rungtyje. Čia negalima skubinti, greitinti proceso. Čia viską būtina atlikti palaipsniui, dinamiškai“, – savo metimus analizavo O. Dobrovolskaja. 

Mergina neslepia, kad debiutinės Tokijo žaidynės yra jos didesnio plano dalis. „Ar startuosiu Paryžiuje? Žinoma!“ – juokėsi O. Dobrovolskaja. 

Lietuvos rinktinės kapitonas Andrius Skuja F46 klasės varžybose ietį nuskraidino 45 metrus 9 centimetrus. Paralimpiniu čempionu tapo jo varžovas iš Šri Lankos, kuris ietį numetė 67 metrus 79 centimetrus ir užfiksavo pasaulio rekordą. 29-erių šiaulietis dalyvavo ir kitoje rungtyje, kur rutulį nustūmė 14 metrų 76 centimetrus ir užėmė septintą vietą (kanadiečio pasiektas paralimpinis rekordas – 16 m 75 cm). 

Kitas lengvaatletis Donatas Dundzys F37 klasės disko metimo rungtyje užėmė septintą vietą ir užfiksavo geriausią savo šio sezono rezultatą – 44 metrus 98 centimetrus. 

Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius Paulius Kalvelis, apžvelgdamas Lietuvos rinktinės pasirodymą Tokijo paralimpinėse žaidynėse, tvirtino, kad komitetas džiaugiasi visų Lietuvos sportininkų pasiektais rezultatais. „Esame labai patenkinti mūsų paralimpinės rinktinės atstovų pasirodymais. Iškovoti trys medaliai – tai yra maksimalus planas, ko tikėjomės prieš žaidynes. Jis gal ir būtų viršytas, jeigu ne Aušros Garunkšnytės trauma, dėl kurios ji negalėjo dalyvauti. Vertiname tai, kad rinktinės nariai ne tik iškovojo medalių, bet ir pagerino asmeninius rezultatus. Rinktinėje vyravo puiki komandinė dvasia, jautėsi, kad Lietuva – vieninga“, – pasibaigus Tokijo paralimpinėms žaidynėms kalbėjo P. Kalvelis. Jis atkreipė dėmesį, kad medalius iškovojo jau patyrę atletai, o iš paralimpinių žaidynių debiutantų medalių tikimasi 2024 m. Paryžiaus ir 2028 m. Los Andželo paralimpinėse žaidynėse. 

Rugsėjį sportininkai turi galimybę pailsėti, prieš pradėdami gyventi naujo paralimpinio ciklo ritmu. 

Autorės nuotrauka. Vilma Venckutonytė. Jauna moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, kūnu pasisukusi kairiuoju profiliu, tačiau veidą atsukusi į skaitytoją. Moters plaukai šviesūs, trumpi, žvilgsnis atviras, veidą puošia plati šypsena. Vilma vilki tamsią palaidinę ar džemperį. 

Nuotrauka. Dziudo imtynininkas O. Bareikis tryško emocijomis laimėjęs Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalį / LPOK archyvo nuotr. 

Osvaldo Bareikio nuotrauka. Dziudo imtynininkas nuotraukoje matomas nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo plaukai tamsūs, trumpi, vyras užsiauginęs vešlią barzdą ir ūsus. Jo akys šiek tiek primerktos, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna praverta, vyras šypsosi. Osvaldas vilki baltą chalatą, surištą taip, kad ties krūtine susidaro V formos iškirptė. Abi rankas ištiesęs į šonus vyras rankose už savo nugaros laiko Lietuvos trispalvę, atrodo, kad nuoširdžiai mėgaujasi šia akimirka. Vyrui už nugaros matoma Tokijo paralimpinių žaidynių stadiono dalis – žiūrovų tribūnos bei didelė iškaba „Tokyo 2020“. 

Nuotrauka. Golbolininkai pripažįsta, kad šįkart iškovoti bronzą buvo labai sunku / LPOK archyvo nuotr. 

Golbolininkų nuotrauka po iškovotos bronzos Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Aštuonių vyrų komanda pozuoja stadiono viduje. Žaidėjai – įvairaus amžiaus, nuo jaunų vaikinų iki garbaus amžiaus vyrų. Trys vyrai priklaupę ant kelių pozuoja su Lietuvos trispalve rankose – ją garbingai rodo skaitytojams, laikydami priekyje savęs. Viena ranka prilaikydami vėliavą, kitas rankas jie iškėlę aukštyn, taip džiaugdamiesi pergale. Už jų stovi dar penki komandos nariai, taip pat neslepiantys džiugių emocijų. Visi žaidėjai vilki panašia apranga – tamsios spalvos sportiniais marškinėliais trumpomis rankovėmis, ant kurių pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, taip pat šortais ar kelnėmis. Komanda atrodo laiminga ir patenkinta iškovotu rezultatu.