Mūzų pėdsakais

  Parengė Alvydas Valenta, [email protected]

Žemininkų šimtmetis

Pastaraisiais metais iš naujo prisimename žemininkus, jų gimimo šimtmečius. Iš naujo atrandame jų kūrybą. Žemininkai – ne tik literatūros istorija, bet ir tradicija, dabartis. Iš jų mokėsi daugelis geriausių šiandienės Lietuvos poetų, jų žodžio magijai negalime atsispirti ir mes. Pirmą kartą Žemės vardą kaip literatūros reiškinį antologijoje „Žemė“ 1951 metais paminėjo filosofas Juozas Girnius, aptardamas penkių poetų – Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio ir Vytauto Mačernio – kūrybą. Visi šie autoriai ganėtinai skirtingi, kitaip, kalbant apie kūrėjų savitumą, nė negali būti, tačiau visus juos vienija bendra gimtosios žemės, jos egzistencinio artumo tema. 

Antologijoje „Žemė“ J. Girnius rašė: „Gamta mums visada svetimas pasaulis. Gi žemė visada sava žmogiškoji tikrovė. Galime gamta ir baisėtis, ir grožėtis, bet visada tai lieka tik akies santykis. Gi žemę mes dirbame savomis rankomis ir persunkiame savu prakaitu. <...>Kai gamtą tik pažįstame ar grožimės, tai su žeme suaugame į neišskiriamybę. Tai ir padaro mūsų ryšį su žeme ne tik nenutraukiamą, bet ir nepakartojamą. Galime po visą pasaulį klajoti ir visur rasime gražios gamtos. Bet žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė. Kai gamta šita prasme kosmopolitinė, tai žemė iš esmės visada yra gimtoji.“ 

Susitinka skirtingos kartos 

Keletas prasmingų sutapimų. Pirmasis – šiais metais Lietuvos kultūros taryba pirmą kartą brailio literatūros leidybos istorijoje finansavo atskirą, lietuvių poezijai skirtą projektą „Poezija, prabylanti taškais: nuo žemininkų iki dabarties reprezentacijų“. Metų pabaigoje LASS respublikinis centras išleis dešimties lietuvių poetų knygas, vienaip ar kitaip veikusias ir tebeveikiančias visą lietuvių poezijos lauką. Projekto poezijos knygas pradeda poetas žemininkas H. Nagys, „Žemės“ antologijos autoriams artima Birutė Pūkelevičiūtė. 

Antrasis sutapimas – gyvenimas „Mūsų žodžio“ leidybinę grupę suvedė su poetu, leidėju, asociacijos „Slinktys“ vadovu Juozu Žitkausku ir radijo diktoriumi, skaitovu Pauliumi Šironu. Netrukus asociacija „Slinktys“ išleis jo įskaitytą žemininkų kūrybos kompaktinę plokštelę „Suėjus prie žemės ribos“. Abu kūrėjai sutiko pasidalyti mintimis, kokią vietą ne tik jų kūryboje, bet ir gyvenime užima žemininkai. 

J. Žitkauskas. Pradėsiu nuo ilgesnės citatos: „Atėjo Kazys pasitarti jo sumanytos poezijos antologijos reikalu. Anąsyk farmoje jis prašė manęs pagalvoti, ar aš nesutikčiau įeiti į jos redakciją. Aš sutinku dalyvauti jos paruošime, bet neoficialiai, tik patariamuoju balsu, t. y. padėti atrinkti eilėraščius ir pan. Jis jau atsisakęs praplėtimo minties (kuriai aš nepritariau), tad iš viso būtų penki dalyviai: Kėkštas, Mačernis, Henrikas ir mudu, plius įvado (kuris turėtų būti lengvai „manifestinis“) autorius Juozas Girnius. Pavadinti jis ją siūlo „Atolu“. Man atrodo, tai būtų anachronistinis, pavėlavęs, pernelyg „veidu į kaimą“, nebeturįs nieko bendra su šia diena pavadinimas, lyg ir grąžinąs į prieštvaninius „Vaivorykštės“, „Pirmojo baro“ ir „Gubų“ laikus. Bet jis norįs, kad jame būtų koks nors ryšys su Lietuvos žeme. Aš jam sakau: kodėl tad nepavadinti paprasčiausiai „Žeme“. Tai būtų daugiaprasmis, plačios apimties, galimas įvairiai interpretuoti ir lengvai susimbolinamas pavadinimas, lygiai gerai tinkąs ir Kėkšto, ir jo paties poezijai. Jis sako apie tai dar pagalvosiąs.“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1949, iš nedatuotų 1949 m. spalio, lapkričio ir gruodžio užrašų fragmentų). 

Jauni amžiumi kūrėjai, atsidūrę emigracijoje, po ilgų blaškymų, vos tik pajutę gyvenimo pastovumą, imasi burtis į antologiją, turėsiančią reikšmės lietuvių literatūros istorijai bei įtakos ne vienai augančiai lietuvių kartai. Vyriausiam – Juozui Kėkštui, tuo metu buvo 36 metai, jauniausiam iš gyvų Henrikui Nagiui – 29-eri. Vytautas Mačernis, metais jaunesnis, jau penktus metus keliavo Anapilio takais... Trys iš jų (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys) ką tik atplaukę į JAV, J. Kėkštas, po klajonių per pasaulį, jau keleri metai gyveno Argentinoje. V. Mačernį, besiruošiantį emigruoti, sprogmens skeveldra pakirto tais pačiais daugeliui lemtingais 1944 metais gimtojoje Žemaitijoje. Visi jauni, tačiau jau su solidžia kūrybine ir gyvenimiška patirtimi. Juk žinoma, kad pervartų laikmetis (koks buvo 1939–1949 m.) dar greičiau brandina žmones ne vien kūrybiškai, bet ir gyvenimiškai grūdina. Daugelis jų išleidę pirmąsias knygas, o K. Bradūnas net penkių, H. Nagys dviejų eilėraščių rinkinių autorius. Įsitvirtinę naujoje lietuvių literatūroje. Atrodo, kad ir patys tą jaučia, ir kiti žino. Amžius, kai užtenka ne tik drąsos, bet ir patirties lyderystei. Ir neapsirikta. Vargiai kas šiandien iš bent kiek literatūrą išmanančių galėtų neigti šių penkių poetų svarbą mūsų kultūrai. Gal neatsitiktinai visa ta jaunimo karta, daugiausia studijavusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, buvo ir yra vadinama žemininkais, nors kitų jos atstovų kūrybos antologijoje nebuvo. 

Taip jau sutapo, kad žemininkų sugrįžimo į Lietuvą pradžioje baiginėjau Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, kur mokydamasis paskutinėse klasėse domėjausi vieno iš jų bendramokslio, poeto ir žurnalisto Vinco Kazoko, kilusio iš mano tėviškės Kapčiamiesčio krašto Mėčiūnų kaimo ir gyvenusio Australijoje, gyvenimu ir kūryba. Kūriau jam skirtą memorialinį kambarį, rašiau publikacijas. Renkant atsiminimus, beveik visų jo studijų draugų atsiųstuose memuariniuose rašiniuose šalia V. Kazoko buvo K. Bradūno, H. Nagio, V. Mačernio ir A. Čipkaus (vėliau Nyka-Niliūnas) pavardės. Ypač pastarojo, su kuriuo jiedu buvo ne tik tų pačių 1919 metų gimimo, bet ir geri bičiuliai, vėliau drauge traukęsi iš Lietuvos. Dėl to žemininkai man buvo kur kas artimesni nei kiti tuo metu mokymo programoje buvę autoriai. Atrodydavo, kad juos lyg ir geriau pažįstu, žinau šį bei tą daugiau, nei vadovėlyje parašyta. Tas jaunatviškas noras pasipuikuoti per literatūros pamokas prasiverždavo ir atsakinėjant. Kartą, užuot pasakojęs vadovėlinę išmintį, bendraklasiams papasakojau apie žemininkų emigravimo aplinkybes, kad atvykus į JAV gyvenimas jiems nebuvo rožėmis klotas, eilėraščiais nusagstytas, reikėjo žemišką duonelę užsidirbti sunkiu fiziniu darbu... Bandžiau užmegzti epistoliarinius ryšius su A. Nyka-Niliūnu, H. Nagiu, K. Bradūnu. Deja, iš jų atsiliepė tik Bradūnas, su kuriuo, jam apsigyvenus Vilniuje, teko ir daugiau pabendrauti. Iš jų studijų bičiulių jau buvau perspėtas, kad Nyka-Niliūnas ir Nagys nepuola rašyti laiškų. Tad su tuo susitaikiau. 

Žemininkų kūryba yra bene svarbiausias kertinis lietuvių moderniosios poezijos akmuo, savotiškas riboženklis, aiškiai žymintis naujosios mūsų poezijos pradžią. Nespėliosiu, kas būtų buvę, jeigu „Žemė“ 1951 m. būtų pasirodžiusi Lietuvoje, o ne JAV. Net ir tais sovietinių draudimų ir kontroliavimo laikais žmonės rasdavo būdų, kaip perskaityti geriausius ir svarbiausius mūsų išeivijos kūrinius. Skaitė ir, atrodo, nei vienas iš tuo metu Lietuvoje gyvenančių kūrėjų nesikratė tiesioginės ar netiesioginės jų įtakos. Šių penkių šimtamečių žemininkų kūryba ir šiandien yra svarbi bei reikalinga jaunajai mūsų kūrėjų kartai. Atrodo, kad tai neišsemiamas šaltinis, kuriame peno randa poetai, iš kurio tekstus savo dainoms semiasi kompozitoriai ir atlikėjai (bardai) ar skaitovai. Geriausias pavyzdys – Paulius Šironas, išleidžiantis savo pirmąjį įskaitytą albumą „Suėjus prie žemės ribos“ (leidėjas „Slinktys“), ir jaunasis bardas Kristupas Černiauskas, sukūręs dainas pagal visų penkių žemininkų poetų eilėraščius. 

P. Šironas. Dabar jau sunku pasakyti, kaip mano gyvenime atsirado poetai žemininkai, nes įspūdis toks, tarsi jų poezija lydėjo visada. Vis dėlto ryškiai atsimenu laiką, kai būdamas vaikas per televiziją pamačiau reportažą apie JAV gyvenančius Henriką Nagį ir Liūnę Sutemą. Jie pasakojo apie savo gyvenimą, skaitė eilėraščius – tai, ką iš nespalvoto ekrano skleidė brolis su seseria, man paliko didelį įspūdį. Buvau dar mažas viską suprasti, tačiau jų, kaip išeivių, istorija, tam tikros mintys, kalbėjimas ir rimtis veiduose įsirėžusi atmintin neišdildomai. L. Sutema tapo pirmąja poete moterimi, kurią ryžausi viešai skaityti... Jai su pianiste buvau paruošęs pusantros valandos programą. H. Nagio poezija, nors pats didžiąją gyvenimo dalį praleido Kanadoje, alsuoja tam tikru dvasiniu karštumu ir, mano požiūriu, yra ekspresyviausia iš antologijoje „Žemė“ spausdinamų poetų. Jo žvilgsnis visad į ten, kur skrieja sakalai... Po kelerių metų būnant septintoje klasėje akis patraukė Vytauto Mačernio knyga, kuri ir atvėrė man vartus į poezijos pasaulį. V. Mačernis tarsi dailininkas, tik ne teptuku, bet plunksna nutapęs vizijas ir sonetus, sugebėdamas subtiliai ir taikliai atskleisti gimtųjų laukų ir žmogaus sielos paveikslus. 

Vėliau, atsimenu, kaip raiškiai savo poeziją skaitė į Lietuvą grįžęs Kazys Bradūnas ir kaip poetas aktyviai dalyvaudavo įvairiausiuose renginiuose. Tačiau prie viešo jo eilėraščių skaitymo vis neprieidavau, kol vieną dieną sulaukiau kvietimo poeto gimimo 100-mečio proga paruošti programą. Tai buvo K. Bradūnui skirtų metų išvakarės ir jau buvo numatyta nemažai jam skirtų kitų renginių, todėl nutariau parengti visai žemininkų kartai skirtą programą, kurioje daugiausia skambėjo būtent šio kūrėjo eilėraščių. Tuose skaitymo vakaruose pristačiau ir keletą savo literatūrinių tekstų (juos parašyti įkvėpė būtent žemininkų kūryba), vėliau sugulusių į knygą „Laiškai Sodininkui“. Kai kuriuose vakaruose drauge dalyvavo ir poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, literatūrologai... Tuos renginius atsimenu tarsi šventes. K. Bradūnui būdingas ypatingas ryšys su gimtąja žeme dirbant, meldžiantis ar ilsintis. Galima sakyti, kad jis labiausiai iš visų įmynė pėdas dirvoje, leisdamas įvertinti jos įvairialypę reikšmę. 

Susimąsčiau, kaip buvo su Alfonso Nykos-Niliūno tekstais – jie mane ar aš juos prisijaukinau?.. Tai buvo laikas, kai poezijos skaitymo renginių neturėjau, tačiau gėrėjausi šio poeto kūryba tiesiog kartas nuo karto perskaitydamas vieną kitą eilėraštį sau namuose ar knygyne. Pamenu, ne kartą buvo ir taip, kad kokioje nors netikėtoje vietoje ar situacijoje prieš akis išnirdavo kelios man didelį įspūdį palikusios eilutės ir tik vėliau išsiaiškindavau, kad tekstai buvo būtent A. Nykos-Niliūno. Tai bene sodriausios ir mąsliausios poezijos kūrėjas žymiųjų žemininkų kvintete. 

Su Juozo Kėkšto poezija susipažinau vėliausiai, tačiau įtaiga, kurią patyriau pirmą kartą atsivertęs jo tekstus, turbūt buvo ne mažesnė nei visos kitos žemininkų plejados. Tai įvyko prieš kelerius metus man ruošiantis K. Bradūno šimtmečiui skirtiems vakarams. Neabejoju, kad ateis diena, kai žmonės iš naujo atras J. Kėkštą, ir džiaugiuosi, kad jo tekstais dabar galiu papuošti savo renginius. Tikriausiai neatsitiktinai šis poetas pirmasis įtrauktas į antologiją „Žemė“, nes jo kūryba išsiskleidžia tam tikru dvasiniu didingumu (bet jokiu būdu ne abejingumu ir subtiliems dalykams). J. Kėkštas tarsi visų jų vedlys to meto naujos poetinės krypties link. 

Kodėl žemininkai? Stiprų įspūdį palieka minimų penkių poetų bendrystė, nuoširdus noras padėti vienas kitam atsiskleisti – visa tai puikiai matyti iš jų susirašinėjimų, dienoraščių, pokalbių ar atsiminimų. Žavi ir jų turtingas vidinis pasaulis, erudicija, atvirumas naujiems kraštams, potyriams, domėjimasis kitais menais, o kartu gebėjimas branginti viską, kas paveldėta iš vaikystės: žmones, erdves, istorijas. Todėl ir jų kūryboje viskas susipina į taurų audinį, kuriame nėra nieko, kas būtų nereikalinga ar nereikšminga. Kai kada užsienyje gyvenantys lietuviai taip įsilieja į tenykštį gyvenimą, kad ir jų kūryba tampa persismelkusi tuose kraštuose esančia kultūra. Tuo metu tie žemininkai, kuriems buvo lemta išvykti, sugebėjo išsaugoti lietuviškus ženklus savo poezijoje, tačiau juos jau apmąstė ne tiek agrarinės kultūros, kiek filosofiniame kontekste. Man regis, kad taip jų kūryba tapo visam laikui aktuali ir patraukli ateities kartoms. Ir fenomenalu, kad jų net tamsiausi kūriniai vis tiek galiausiai vienaip ar kitaip kalba apie didžiąją šviesą. Ši savybė būdinga visiems jiems ir skaitydamas jų eiles visada apie tai susimąstau. 

Esu ne sykį pagalvojęs, kad norėčiau išleisti tokią kompaktinę plokštelę, kurioje būtų minėti autoriai, tačiau kaskart ši mintis taip ir likdavo kažkur paraštėse. Asociacijos „Slinktys“ vadovo Juozo Žitkausko paskatintas pagaliau ėmiausi darbo. Nebuvo lengva išsirinkti, kuriuos tekstus iš tokio didelio žemininkų kūrybos vandenyno turėčiau įskaityti. Svarbiausi kriterijai, kuriais vadovavausi, kad didžioji dalis tekstų būtų universalūs įvairaus amžiaus ir patirčių žmonėms arba kad eilėraščiai atspindėtų poetų kūrybos skirtis ir sąsajas. Albumo pavadinimą „Suėjus prie žemės ribos“ pasirinkau kiek pakeitęs vieno iš K. Bradūno eilėraščio eilutę. Tokiu pat pavadinimu ir mano rengiami žemininkų poezijos ir muzikos vakarai. Įrašinėdamas kompaktinę plokštelę didžiąją dalį eilių skaičiau atmintinai – viliuosi, kad tokia forma padės klausytojams pajusti asmeniškesnį santykį su tekstais ir įgarsinta jų interpretacija. Man atrodo, kad šia poezija galima pasakyti tai, ko kasdienybėje žmonės nedrįsta išreikšti šalia esantiems, o gal net ir sau patiems. Itin atsakingai rinkausi muziką ir džiaugiuosi, kad pavyko rasti 5 jaunus lietuvių kompozitorius, kurių kūriniai praturtino skaitymą tam tikrais emociniais akcentais. Visi geranoriškai leido panaudoti jų muzikos ištraukas, o garso režisierė Sonata Jadevičienė padarė tiesiog milžinišką darbą. Linkiu, kad kiekvienas savo vidumi patirtų, ką jam reiškia šioje plokštelėje esantys tekstai, kad perklausęs įrašą, žmogus ilgam atsimintų bent vieną motyvą, kuris galbūt galėtų tapti leitmotyvu jo kasdienybėje. 

Nuotrauka: Šiemet lietuvių poezijos knygų brailio raštu sąrašą, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, papildys ir žemininkų kūryba, kurios kompaktinę plokštelę, įskaitytą P. Širono, netrukus išleis asociacija „Slinktys“ / leidėjų asociacijos „Slinktys“ nuotr. 

Žemininkų kompaktinės plokštelės „Suėjus prie žemės ribos“, įskaitytos Pauliaus Širono, viršelis. Jame vaizduojamas gamtos peizažas – pieva, kurios nuokalne leidžiasi tamsiai apsirengęs žmogus. Tolumoje matomi keli krūmynai, o už jų – lygumos, susiliejančios su dangumi plaukiančiais debesimis. Kairėje viršelio pusėje, viršuje, stulpeliu užrašytos penkios pavardės: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Viršelio apačioje, kairėje pusėje, matoma Pauliaus Širono pavardė, o dešinėje pusėje – plokštelės pavadinimas.