Mūzų pėdsakais

Autoriaus nuotraukaStasys Babonas

Požeminė sankryža


 

Niekas nemato (ar visi akli?) – aš laiminga! Podiumu žengiu. Suskilinėjusios cementinės plytelės taukši po mano kojomis... Tuoj paties kilimą. Kilimas – tik storas skuduras! Podiumą užklos rožių žiedlapiais: raudonais, raudonais. Tik vienas prožektorius apšviečia man kelią. Vargšė saulutė... Šimtai, tūkstančiai prožektorių privalo apšviesti podiumą! Į sankryžą vis skuba automobiliai, kiti, ją įveikę, pro mane praūžia, prazvimbia. Galėtų rojaus paukščiai čiulbėti. Motociklas praskriejo...Ant krūtinės kažkas nematomas uždeda sunkią ranką. Spaudžia. Noriu verkti... Viena ašara ritasi. Gal dvi? Saulė pavirsta didele šviesos bala. Krusteliu galvą. Plaukų bangos šokteli aukštyn, dar stipriau apkabina kaklą. Ašaros sprunka iš akių. Vėl saulė į mane žiūri. 

Po kojomis mirguliuoja laiptai! Keliauju į požeminę perėją... 

Kitoje sankryžos pusėje (nusileidi gilyn, paklajoji požeminės perėjos labirintais, pakyli aukštyn) gyvena mano eksas. Nenorėčiau jo akyse matyti. Jis aklas, manęs niekada nematė. Tik girdėjo žingsnius, balsą. Sakė: matau, matau. Kvailos šnekos. Barbena balta lazdele į kelią. Šuo tai mato! Su dvarneška eksas išsiruošia į žygį. Pavadino jį Bičiuliu. Šuo viską mato.... Gal prieš mėnesį požeminėje perėjoje vėl pamačiau eksą. Apsisukau, pabėgau. Kodėl jis į prisiminimus atsibeldė? Nejaugi su lazdele ir šunimi galima greičiau rasti mane, negu skriejant motociklu? Ateityje nėra šunų, ateityje nėra baltos lazdelės. Tik gaudžiantis metalinis stebuklas, tik priešpriešinis vėjas, juodais odiniais rūbais apglėbtas raumeningas vyras, juodas šalmas ir juodas, veidą dengiantis stiklas... Skriejome autostrada. Krūtine prie jo nugaros glaudžiausi, mojavau vėjui. Į ateitį mes skriejome. Jis paguldė motociklą šalia aukštos tilto kolonos. Paslaptingai bangavo pušys. Jų ošime atsispindėjo tamsus upės vanduo. Raumeningas vyras nusiėmė šalmą, išlipo iš odinio „skafandro“. Didelė saulė liejo šilumą. Jis bučiavo mane. Ant rankų nešė. Išskleidžiau rankas. Virš upės mes skriejome lyg paukščiai. Virš žolės, virš smėlio. Užsimerkiau. Girdėjau gilų kvėpavimą. Šnibždėjau: „Paklausyk, kaip ošia dangus.“ – „Kas, kas?“ – „Klausyk, – aš dar tyliau šnabždėjau, – ošia miškas, ošia skubantis vanduo.“ – „Kas ošia? – jis mane paguldė ant žolės. Žolės per mažai, smėlio per daug... Girdžiu, atsiklaupė, girdžiu, artėja jo lūpos. Neatsimerksiu, noriu girdėti, kaip ošia dangus... 

Ateina eksas! Vedasi šunį. Eksas tiesiai į mane eina. Sustoju, užsimerkiu. Kokia aukšta tamsa? Tamsu po kojomis. Aplink tamsu. Toli tamsu... Ne iš prisiminimų eksas ateina. Atsimerkiu. Matau raudonus savo kojų nagus. Neseniai nusidažiau... Artėja eksas. Bičiulis – toks šuns vardas – mina, mina požeminės perėjos kelią. Prisišaukiau eksą? Pasikviečiau? Ar galima prisiminimais pasikviesti žmogų? Gal jis prisiminimais, mintimis mane kvietė? Abu skubame į pasimatymą. Nenoriu jo akyse matyti. Pamačiau... Jis iš toli į mane žiūri. Nebijok, jis nemato. Ar žinote, kas krūtinėje ir visame kūne atbunda, kai į tave žiūri nematantis žmogus? Jis, regis, kiaurai mato. Atrodo, kad jis rūšiuoja tavo šviesius ir juodus darbus. Suabejoji mokslo teiginiais, kad žmogaus kūnas iš ląstelių sudėliotas. Iš skruzdžių jis sudėliotas! Gal iš vabalų, panašių į tarakonus? Kai aklas žmogus žiūri į tave, skruzdės neša savo klišes į visas puses. Ir tarakonai skuba kuo toliau... Širdis lieka ir ant jos plasnojantis angelas sargas. Kaip drugelis... Angelas sargas labai bijo (kodėl, kodėl?) nematančių akių. Geltoni ekso plaukai slepia ausis, vos pečių nesiekia. Ant kaktos banguota sruoga krinta, dengia vieną akį. Pažįstu jo rankų šilumą... Jis gydo žmones. Stiprios rankos. Jis rankomis išvaro skausmą. Gal sau pasiima? Švelnūs jo žodžiai. Lyg muzika. Ir stiprūs... Klausaisi jų, šviesėja širdyje, galva sukasi. Likimas akluosius atskyrė nuo šviesos. Tamsos pasaulyje viskas kitaip. Garsai lyg skruzdės, garsai lyg tarakonai, lyg tigrai bastosi... Širdis – irgi vien tik tiksėjimas. Aklieji įdėmiai į žmogaus akis žiūri... Ką jie girdi žiūrėdami į akis? Toliau atsitrauk nuo nematančių akių! Toliau nuo aklųjų... Jie nesupras tų, kurie mato. Jie turi savo kelią... Ar galima pamilti aklą žmogų? Ar tu mylėjai eksą? Draugai ir draugės lyg susitarę kartojo: „Spirk jam į užpakalį...“ Motinėlė dejavo: „Kaip visą amželį gyvensi su tuo, kuris tavęs nemato?“ Aš jį mylėjau... Niekam nesakiau. Neištariau „myliu“ ir eksui. Jam pasakiau, kad nematau mūsų bendro kelio. Nesakiau, bet galvojau, kad meilė – tik tamsa, kai šalia tavęs žmogus, nematantis šviesos... Virš galvos sankryža! Ji panaši į didelį kryžių, išlietą iš asfalto. Sankryža – tai pliuso ženklas. Sankryža – tai daugyba, daugyba... Kur dauginamasis, kur daugiklis? Sankryža (neabejok) – daugyba! Ne pliusas... Po žeme keliai kitaip susidėlioja: tunelio labirintai piešia netaisyklingą kvadratą. Skubėk atgal. Eksas artėja. Bičiulis prieš save kelią uosto. Pakelia akis, žvilgteli. Iš požeminės perėjos šešios keturkampės skylės atsiveria į dangų... Skubėk. Rinkis. Atmintis lyg atvirutes (gal kortas?) siūlo laiptus. Viename netaisyklingo kvadrato kampe laiptai skuba į vieną pusę, netoli jų antri, į kitą pusę. Kitame šone tik vieni laiptai kyla aukštyn, pusiaukelėje šakojasi: rinkis – į vieną, į kitą pusę? Dar yra dveji laiptai, vedantys iš žemės! Vienus užstoja ekso Bičiulis, kiti toli. Tu eini sumokėti sąskaitų... Už butą. Neturi savo kampo. Už nuomojamą butą moki sąskaitas... Eik! Eik pro eksą. Eik, praeik. Daug žmonių pro jį praeina. Praeik kaip pro akmenį. Nebijok, jis ne akmuo – neužkliūsi... Žmogus, kažkur girdėjau, privalo žingsniuoti dešine kelio puse! Ar požeminėse sankryžose galioja taisyklės? Taip, aš keliauju dešine puse. Eksas nesilaiko taisyklių. Aš pasitrauksiu į šalį, aš pažeisiu taisykles, tegul eksas praeina pro mane. Žengtelėjau į kairę: viduryje tunelio stoviu... Suspaudžiu lūpas. Man patinka, kai lūpas praveria vyro bučiniai. Niekas požeminėje sankryžoje nebučiuos manęs. Lūpos trokšta prasiverti, skleistis lyg žiedas. Ne, ne, ne. Laikykis! Širdis krūtinėje susvyruoja. Stipriai plonais basučių padais glaudžiuosi prie cementinių plytelių. Atrodo, kad jaučiu jų šaltį. Širdis iš daug suglaustų lūpų sudėliota? Taip... Lūpos geidžia atsiverti. Suplaks dar stipriau širdis ir ištars: „Myliu“. Širdis, niekas neabejokite, moka kalbėti! Kūnu šiurpuliukai bėga. Kūnas trokšta bučinių. Eksas pro šalį praėjo. Kaip pro akmenį... Bičiulis stabtelėjo, letenėlę uždėjo ant mano kojos, kraipo galvą, amsi. Girdžiu ekso balsą: 

– Bičiuli, netiesą loji. Einam. Bičiuli, ir tu kartais gyvenime klysti. Išeisime iš tunelio. Pamatysi, kad klydai. Bičiuli, ne ji. 

Šuo nuo manęs nesitraukia. Letenėle smūgiuoja į koją, amsi. Žiūri į eksą... Matau jo nugarą, pečius, pakaušį. Rankoje neturi baltos lazdelės. 

– Bičiuli, tvirtini, kad ji? Ne. Bičiuli, būčiau pamatęs. Ne ji. Kitas žmogus. 

Šuo pas eksą nuskubėjo. Matau, priekinėmis letenėlėmis beldžia į bato galą. Turbūt eksas neišgirdo Bičiulio beldimo... Eina! Tolsta. Bičiulis pažiūri į mane. Į eksą, į mane. Jis nutipeno paskui eksą. 

Aš seksiu šuns pėdomis... 

Iš toli, iš toli žiūrėsiu. 

Ar Bičiulis matė – mano suknelė raudona? 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką