Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Vandens vilionės


 

Parašas po straipsniu. Pirma nuotrauka.Vasarą retas iš mūsų galime atsispirti maudynėms atviruose vandens telkiniuose. Tai itin smagus, puikią nuotaiką suteikiantis laikas, bet kartu tai ir budrumo, atsargumo reikalaujančios pramogos su nenuspėjamomis ar net pavojingomis situacijomis. Nepaisant to, leistis į vandens nuotykius nepabūgsta ir žmonės su regėjimo sutrikimais. Tad kelių prisiekusių maudynių mėgėjų paprašėme pasidalyti patirtimi, o plaukimo specialistė rekomenduoja, kaip šiems žmonėms saugiai maudytis atviruose vandens telkiniuose. 

 

Pranas, 58 metai 

Maudynės man yra didelė pramoga visus metus, tačiau atviriems vandens telkiniams vasarą neprilygsta jokie baseinai, prabangiausi SPA. Dažniausiai einu maudytis ne vienas, tačiau mano antra pusė nėra dėl vandens pamišusi tiek, kiek aš, todėl esu išbandęs ne vieną savarankiškų maudynių būdą. Vienas jų – kai būname pajūry abu su drauge pasiimame po švilpuką. Vienas išlipęs į krantą sušvilpiu ir tuomet ji atsako tuo pačiu. Nežinau, ką žmonės, kurių pajūryje yra gausu, galvoja, bet taip mes sėkmingai surandame vienas kitą. 

Kiek kitaip yra su maudynėmis ežere. Be kitų draugijos į vandenį lendu tik ten, kur puikiai pažįstu vietovę. Tuomet mano orientyras būna krante paliktas grojantis radijo imtuvas, pagal kurio skleidžiamą garsą žinau, kur grįžti. Tik bėda ta, kad jis gali tiesiog imti ir dingti. Kartą panašiai nutiko. Buvo diena, žmonių daug. Įjungiau imtuvą ir nubėgau į vandenį. Reikia grįžti, nebegirdžiu, kuria kryptimi. Pagalvojau, kad elementai išsikrovė, o pasirodo šalia buvę žmonės išjungė, nes pamanė, kad jei žmogus maudosi, tai reikia prietaiso energiją patausoti. Bet kai jie mane pamatė besiblaškantį krante, suprato, kam šis radijas buvo skirtas. 

Kartą vietoj radijo imtuvo tiko ir klavišinis instrumentas su elementais. Juo grojau iš vakaro gamtoje, kur leidome laiką su draugais. Ryte sumąsčiau pasimaudyti. Buvau vienas, kiti grybavo, uogavo. Įjungiau instrumentą ir pasileidau į vandenį. Plaukiojau ilgai, kol supratau, kad nebegirdžiu instrumento. Teko gręžtis į saulę: prisiminiau, kuriam krante ji leidosi iš vakaro ir pagal tai atsekiau, kuria kryptimi ieškoti kranto ryte. Taip jį atradau ir tuomet paaiškėjo, kad buvo išsikrovę mano orientyro elementai. 

Maudynių metu stengiuosi nuo kranto toli neplaukti. Su metais apskritai mažiau rizikuoju, jau nebešokinėju į vandenį iš aukštai, ką itin mėgau, nes buvo vienas įvykis, kuris mane apramino visam laikui. Nors tąkart maudynių vietą puikiai žinojau, vandenyje pastatė naują tiltelį. Tai man buvo irgi ne naujiena, bet šalia jo iš vandens kyšojo palikti keli seno liepto kuolai, kurių aš nemačiau, apie juos sužinojau tik nušokęs į vandenį, laimei, netoli jų. Taip ir pasimaudai žmogus, kartais ramiai, kartais su nuotykiais, po kurių supranti, kad „saugikliai“ turi būti įjungti visada, nes norisi ne tik gyventi, bet ir paplaukioti dar ne kartą. 

 

Arvydas, 64 metai 

Kartu su vasara prasideda ir itin laukiamas maudynių sezonas, nes plaukioti mėgstu tik atviruose vandens telkiniuose. Regėjimo likutį šiokį tokį turiu, tad jei nėra kompanijos, į vandenį leidžiuosi vienas. Baimių nejaučiu, nes mes, nematantieji, turime orientyrą – iš kranto sklindančius garsus, tai šurmuliuojantys žmonės, jūros bangos, kurios muša į krantą ir stipriau šniokščia. 

Itin mėgstu maudynes jūroje, tik po jų sunkiau sekasi surasti paplūdimyje savo vietą. Patį krantą visuomet lengvai randu, o jau po to būna visaip – yra ne kartą tekę paklaidžioti, bet pavaikštai, porą kartų savo vietą praeini ir vis tiek kažkaip pasieki savo tikslą. Kad lengviau rasčiau savo artimuosius, visuomet įsidėmiu kokį aiškų orientyrą prie jų – raudoną palapinę, persirengimo būdelę, dažnai ir patys atsinešam ryškų skėtį, tada esu tikras, kad kol maudysiuosi, orientyras neišnyks. Toli stengiuosi nelįsti į jūrą, tik iki kol dugną pasiekiu kojomis. Tiesa, kartą su bičiuliu smagiai gaudėme bangas ir net nepajutome, kad dėl mūsų jau buvo kiti išsigandę. Šėliones nutraukė gelbėtojai, kurie prie mūsų priplaukė ir griežtai pasakė: „Ką jums, vyrai, mažai jūroje vandens? Plaukit arčiau kranto.“ Pasirodo buvome už leistinos ribos. Po to karto plaukioju išilgai kranto. 

Smagios maudynės būna ir ežere. Čia kažkokių didelių problemų dėl regėjimo nėra. Stengiuosi toli neplaukti, kad krantas būtų aiškus ir ramiai galėčiau grįžti. Savo jėgas žmogus jauti, tai paplauki kažkiek pirmyn, tuomet gali pailsėti ir grįžti atgal. Jei nušoki nuo vieno tiltelio, tai prie jo ir stengiesi grįžti. Aišku, žmona visada su nerimu išleidžia, bet ne tik į maudynes, o ir kitur (šypsosi). Tačiau čia nėra labai ko bijoti, juk plaukti žmogus moki, nebent baisu, kad koks krokodilas iš to ežero neišlįstų. 

 

Oksana, 25 metai 

Nuo pat mažų dienų svajojau išmokti plaukti. Ją įgyvendinti pavyko suėjus 16 metų, nes iki tol nebuvo galimybių – mokiausi kartu su reginčiaisiais, o man dėl menko regėjimo reikėjo atskiro parodymo, paaiškinimo. Ir visa tai atsirado, tačiau tik perėjus mokytis į LASUC. Tuomet pradėjau lankyti individualias trenerių pamokas baseine, dalyvauti varžybose. Po mokyklos įstojau į Kauną, ten patekau pas kitą trenerę, kuri dar daugiau išmokė, ir net nepajutau, kaip įsitraukiau į profesionalųjį sportą. Varžybose sekėsi neblogai, tapau Lietuvos čempione, rekordininke, bet po kurio laiko perėjau į lengvąją atletiką, nes plaukimas, turint dar aukštesnių tikslų, įmanomas tik tada, kai plauki nuo mažų dienų. 

Nors didelę dalį tenka plaukioti baseinuose, bet labiau už juos mėgstu atvirus vandens telkinius. Vien dėl to norėjau išmokti plaukti, kad juose jausčiausi užtikrintai, galėčiau plaukti į ežero vidurį ir net jį perplaukti ar šokinėti nuo bokštelio. Ir šiandien, kai tai tapo realybe, vis tik tokioms pramogoms renkuosi žinomus vandens telkinius, nes dažniausiai maudausi viena, tad rizikuoti nesinori. O jei jau nepavyksta susilaikyti, nešokinėju iš aukščiau, nebėgu greitai į vandenį, pradžioje apčiuopos būdu patikrinu krantą, ar ten galima lįsti apskritai, nes dar paauglystėje, kai net plaukti nemokėjau, netoli kranto užlipau ant stiklų ir teko siūti, tvarstyti. Tai tik sustiprino norą mokytis plaukti, kad į vandenį nereikėtų lipti per krantą ir kad galėčiau visada būti paviršiuje. 

Pažįstamose vietose maudausi drąsiai, tačiau vis tiek neapsieinu be keleto su regėjimu susijusių paslapčių. Pirmiausia, kad per toli nenuplaukčiau, skaičiuoju grybšnius. Po kokių 25 grybšnių pasiklausau, ar tebegirdžiu savo grįžimo orientyrą – krantą, iš kurio pasiekia ne tik žmonių šurmulys, bet ir medžių ošimas, paukščių čiulbėjimas. Galima krante padėti įjungtą telefoną arba kolonėlę, tik čia atsiranda rizika dėl jų dingimo. 

Nors plaukimas yra priskiriamas prie pavojingesnių pramogų, tačiau didesnio nerimo išvengiu. Jį labiau jaučiu iš aplinkinių, kurie stebisi, kaip apskritai mes nebijodami galime plaukioti. Bet kai jie pamato tai savo akimis, nurimsta ir klausia, kur taip išmokau plaukti. O tai pavyko padaryti tik padedant treneriams, kurie geriausiai žino metodikas, kaip suteikti saugios plaukiojimo patirties regėjimo sutrikimus turintiems žmonėms. Viena iš jų – trenerė Birutė Statkevičienė, kuri mane mokė pati įlipusi į vandenį, parodydavo judesius taip, kad juos jausčiau, laikydavo už kojų, rankų, sausumoje darydavom pratimus, imituodavom plaukimą. Viskas vykdavo per prisilietimus, kad žinočiau judesių kryptį, rankų, kojų padėtį. Baseine teko ir su parašiutais plaukti, ir su plaukmenimis ant kojų, su diržu, kuris prisipildo vandens ir duoda didelio papildomo svorio. 

Laikas vandenyje labai smagus. Tai suteikia galimybę pasijusti laisvu gamtos vaiku. Tik svarbu nepamiršti atsargumo, nes gali būti puikus plaukikas, bet jei apdairiai neįvertinsi situacijos, jokie gebėjimai tavęs neišgelbės. 

 

Parašas po straipsniu. Antra nuotrauka.Eksperto patarimai 

Kaip saugiai elgtis vandenyje rekomenduoja olimpietė, Lietuvos sporto universiteto dėstytoja dr. B. Statkevičienė, kuri yra išugdžiusi ne vieną regos sutrikimus turintį plaukiką, Europos čempionatų dalyvį: 

„Plaukime visiškai nesvarbu, ar žmogus matantis, ar ne. Visiems galioja tos pačios saugaus elgesio vandenyje taisyklės. Aišku, regos negalią turintiems žmonėms rizika nukentėti vandenyje yra didesnė, todėl svarbu į tai atsižvelgti labiau. Jiems reikia daugiau pasakoti apie aplinką, pastatytus įrenginius, krantą, vandens telkinį, jo gylį. Būtina juos nuvesti iki vandens, leisti pačiupinėti pakeliui į telkinį esančius objektus, pajusti kojomis gruntą, net galima paprašyti įsivaizduoti tą aplinką, kurioje reikės plaukti. Neregiai turi gerą atmintį ir po kelių tokių pamokų jau laisviau gali orientuotis aplinkoje. Bet visada patartina juos lydėti, plaukti šalia jų ar stebėti nuo kranto. 

Saugioms maudynėms vandenyje svarbiausi yra keli momentai – plaukimo pasirengimo lygis ir teisingas savo galimybių įvertinimas. Sutrikusios regos žmonėms vieniems jokiu būdu nepatarčiau lįsti į atvirus vandens telkinius, šokinėti nuo bokštelio. Mėgstu sakyti: „Kam šokti į vandenį, jei yra galimybė į jį įbristi ar įlipti.“ Bet jei kas labai nori šokinėti, ši pramoga galima tik itin gerai plaukiantiems ir puikiai žinant vandens telkinį, tik prieš tai reikėtų įgyti įgūdžių šokant į vandenį plaukimo baseine. 

Geriausia plaukioti vandens telkiniuose, kuriuos prižiūri gelbėtojai. Jei einate su savo mažamečiais vaikais, nei minutei nepalikite jų vienų be priežiūros, nes net ir baloje galima nuskęsti. Prieš vėsinančius vandens nuotykius būtina įsibridus apsišlakstyti, nepatartina maudytis labai sušilus ar daug prisivalgius. Būnant vandenyje pabėgiokite, patūpinėkite, pasitaškykite, atsirėmus į dugną pajudinkite kojas, pūskite oro į vandenį. 

Dažnai žmonės netinkamai įvertina savo plaukimo gebėjimus. Kai kurie mano, kad tai daro puikiai, o iš tiesų tas supratimas yra klaidingas. Nepamirškite, kad mokantis plaukti yra tas žmogus, kuris geba plaukti nors dviem plaukimo būdais ir ne mažiau kaip pusę valandos. Tad tikrai drąsinčiau sutrikusios regos žmones bent kažkiek palankyti baseiną, kad jaustumėtės užtikrinčiau ir saugiau. Kauno aklųjų sporto klubas „Sveikata“ buvo parengęs projektą, kurio metu įvairaus amžiaus neregiai ir silpnaregiai buvo mokomi plaukti. Po metų visi gebėjo tai daryti baseine. Tik reikia turėti galvoje, kad plaukimas baseine nėra lygus plaukimui atvirame vandens telkinyje, tai yra pavojingiau. 

Kitas tykantis pavojus – netinkamas rizikos įvertinimas. Dažnai tai nutinka pramogaujant vandenyje kartu su draugais, kurie skatina nebijoti, pasiryžti ekstremaliems pojūčiams ar net varžytuvėms, kuris toliau nuplauks. Savo akimis teko matyti tokių situacijų, kurios galėjo baigtis labai liūdnai. Su vandeniu reikia draugauti, jį prisijaukinti, bet negalvoti, kad jį nugalėsite. Tad jei norite parodyti draugams, kaip gebate gerai plaukti, tai darykite išilgai kranto, nes tolyn nuo jo – jau po 50–60 metrų – jūsų nebematys, ir jei nutiks bėda, pagelbėti galima nesuspėti. Žmonės skęsta labai greitai ir tyliai. Kiti galvoja, kad jei skęs, pradės rėkti, tačiau tai sunkiai įmanoma, nes burna iškart prisipildo vandens ir žmogus nugrimzta. To gali net nespėti pamatyti krante esantys žmonės arba kai kas pagalvos, kad tiesiog nardote. Paprastai net didelio meistriškumo plaukikai drąsiai nelenda į atvirą telkinį, neplaukia toli, nes niekad nežino, kokie pavojai tyko. Vanduo mus gali lengvai nugalėti, nes jis yra stipresnis už mus. 

 

Pirma nuotrauka: Būtina gerai susipažinti su maudynių vieta ir laikytis saugaus elgesio vandenyje taisyklių / asmeninio archyvo nuotr. 

Jauno sportiško sudėjimo vaikino nuotrauka. Jis šoka į ežerą nuo aukšto, bent penkių metrų aukščio, liepto, įrengto ant ežero kranto. Nuotraukoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, iš dešinės kūno pusės, pakibęs ore virš vandens ir krentantis į ežerą. Jo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į vandenį, rankos ištiestos į šonus, kojos sulenktos per kelius, vaikinas vilki tamsius maudymosi šortus. Ežere ramiai tyvuliuoja vanduo, tolumoje matomas aukštomis žolėmis apaugęs ežero krantas ir palei jį nusidriekęs aukštų žaliuojančių medžių miškas. 

Antra nuotrauka: Ekspertė Birutė Statkevičienė. Vyresnio amžiaus moteris nuotraukoje matoma nuo liemens iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu, tačiau galvą ir žvilgsnį nukreipusi tiesiai į skaitytoją. Moters plaukai šviesūs, trumpi, veidą puošia nuoširdi šypsena. Moteris sportiškos figūros, atrodo pasitempusi ir pasitikinti savimi. Jos kairė ranka prie kairiojo šono, o dešinė sulenkta per alkūnę ir laikoma prie krūtinės. Moteris vilki šviesius marškinėlius trumpomis rankovėmis, kuriuos, ties krūtine, puošia Lietuvos valstybės herbas – Vytis. Moteriai už nugaros matomas didelis baseinas su bent aštuoniomis plaukimo juostomis, kurį supa žiūrovų tribūnos. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]