Mūzų pėdsakais |
Jonas Ruškus, VDU profesorius Karantino paraštės. Esė |
Kartais reiškinių pažinimui yra naudojamas mintinis eksperimentas įsivaizduojant dalykus tolimiausiame savo realizacijos taške. Iki kokių žmogaus būties teritorijų gali nuvesti epidemija ir karantinas? Nobelio literatūros premijos laureatai Žozė Saramagas (José Saramago) ir Alberas Kamiu (Albert Camus) savo romanuose Aklumas ir Maras interpretuoja epidemiją ir karantiną, iškeldami žmogaus ir visuomenės prigimties klausimus, atpažindami kritines žmogiškos būties būkles ir moralines paraštes ištikus humanitarinei krizei. Distopinis Ž. Saramago romanas Aklumas, rodos, sutelkia visas socialinio, grupinio ir individualaus moralinio dugno apraiškas, sukeltas aklumo, pandemijos ir radikalaus karantino. Simboliška, kad ligos ištikti žmonės iš visuomenės pašalinami neigiamais stereotipais apaugusioje aplinkoje, jie karantinuojami institucinės totalitarinės architektūros principais suprojektuotoje apleistoje psichiatrinėje ligoninėje. Karantinas veikia tarsi, Mišelio Fuko (Michel Foucault) terminais tariant, disciplinuojanti visuomenė. Karantinuoti žmonės izoliuojami, paliekant juos totalioje priklausomybėje nuo maisto tiekimo ir valdžios institucijos valios. Visuomenės saugos vardu vyriausybės įsakymu užkrėstieji paliekami kariuomenės kontrolei, baimingai vykdančiai įsakymą nušauti kiekvieną, peržengusį karantino teritorijos ribas. Grynai technologiškai, be jokio žmogiško santykio, garsiakalbiais karantinuotiems žmonėms skelbiami automatizuoti vyriausybės įsakymai: Vyriausybė visiškai suvokia savo pareigas ir tikisi, kad tie, kuriems skirtas šis pranešimas, yra neabejotinai sąmoningi piliečiai ir supranta atsakomybę, turint galvoje, kad jiems dabar taikoma izoliacija yra, atmetant bet kokius asmeninius motyvus, solidarumo su likusia tautos dalimi aktas. Pranešimai apie maisto ir higieninių priemonių tiekimą virsta visišku moraliniu absurdu, vis labiau patiriamą realybę nardina į absoliutaus nužmoginimo, taip pat ir fiziologinio, gelmę. Be pagalbos izoliacijoje palikti apakę žmonės nebegali išvengti užplūdusio išmatų ir kraujo srauto. Saviorganizacija veda į kriminalizuotų stipresniųjų galios sutelkimą į savo rankas, kurie perima maisto kontrolę ir inicijuoja totalinį seksualinį smurtą prieš moteris, smarkiai viršijant Viljamo Goldingo (Williamo Goldingo) Musių valdovo vaizduotę. Pragaras ne kažkur ir ne kažkada, o čia ir dabar, su mumis. Pamenu nerimastingus antropologo profesoriaus Romualdo Vaštoko žodžius, kai vaikštinėdami Vytauto Didžiojo universiteto koridoriuose diskutavome apie visuomenės nužmogėjimo ribas, apie tai, kad primityvus barbariškas elgesys gali prasiveržti išsivysčiusiose demokratinėse kataklizmą patiriančiose visuomenėse. Ž. Saramago romanas Aklumas nėra gailestingas skaitytojui, rodos, mažai palieka vilties žmogiškumo išsaugojimui kritinėmis aplinkybėmis, kurių persipina bent kelios, antai, užkrečiamumas gyvenimo galimybes atimančia liga, grupinis izoliavimas, radikali higieninė tarša, seksualinis smurtas, valdžios institucijų abejingumas ir žmonių apleidimas. Vis dėlto A. Kamiu ir Ž. Saramago romanuose moralinį žmogiškumo veidą išlaiko atskiri žmonės, tačiau apakusio oftalmologo žmona ribinėmis aplinkybėmis nužengia smarkiai toliau nei daktaras Bernardas Rjė (Bernard Rieux), peržengdama dar kitas žmogiškumo ribas. Greta to, Ž. Saramagas labai subtiliai aprašo kritinėse situacijose augantį septynių labai skirtingų žmonių solidarumą, kuris nebūtinai atitinka įprastas moralines normas, bet kuris jiems leidžia išlikti žmonėmis kritinėse situacijose. Atomazgos scenose aklųjų ašaras nulaižantis šuo apsireiškia tarsi savotiškas tyliai juos lydintis rūpintojėlis. Regėjimas grįžta, bet nesunku nuspėti, kad žmonės nebebus tokie pat, kaip anksčiau.
Autoriaus nuotrauka: Jonas Ruškus. Vidutinio amžiaus lieso sudėjimo vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, žvelgiantis tiesiai į skaitytoją. Jis beveik praplikęs, trumpų šviesių plaukų, užsiauginęs trumpą barzdą. Vyro akys kiek primerktos, jis užsidėjęs akinius tamsiais storais rėmeliais, švelniai šypsosi, atrodo ramus. Ant kaklo jis pasikabinęs tamsią virvelę su pakabuku, vilki tamsius marškinius su prasegta apykakle. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |