Kasdienybės iššūkiai

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Žiemos pramogos


 

Parašas po straipsniuŠiemet žiema buvo kaip niekad dosni sniego ir šalčio. Ypač smagu eiti baltu, po kojomis girgždančiu sniegu. Tiesa, jeigu tik iškrypsti iš takelio, tai iki pat kelių nugrimzti į purų sniegą. Gal suaugusiems tai ir papildomas nepatogumas, bet vaikams – tikra palaima. Smagu žiemą girdėti nuo kalnelių besileidžiančių vaikų krykštavimą, klegėjimą ir džiaugsmingą spygavimą. Vieni „pasikinkę“ rogutes, kiti – sėdini ant čiuožyklių, treti – užsilipę ant snieglenčių smagiai švilpia nuo kalnelių. 

Žiemos linksmybės nesvetimos ir neregiams bei silpnaregiams. Ypač jos populiarios mažus vaikus auginančiose šeimose. Neretas silpnaregis, o ir neregys šiais metais prisiminė giliai sandėliuke stovinčias roges ar seniai pamirštas slides. Kiek jų buvo ištraukta, sutepta ir kiek kartu su artimaisiais praleista laiko lauke šliuožiant ar slidinėjant? Kiek iš tiesų mums artimos žiemos linksmybės ir žiemos sporto šakos? Ir kiek neregiams ir silpnaregiams yra pavojingas slidinėjimas, rogučių sportas ar nusileidimas slidėmis nuo kalnų? 

 

Sigita, 58 metai: 

Įprastos žiemos pramogos gryname ore mums su vyru nėra svarbios. Abu nematome, gal todėl renkamės kitas aktyvaus poilsio formas. Šalia namų yra miškelis, jame labai dažnai prasibėgame. Ne vieni, turime lyderį – tai matantis lydintysis asmuo. O bėgant smagu girdėti po kojomis girgždantį sniegą. Prasibėgę miškelyje būtinai darome mankštą. Dažnai savarankiškai išeiname pasivaikščioti gamtoje. Ne visada galime bėgioti, kai šaltukas spusteli daugiau nei minus dešimt laipsnių, treniruotes ir krosą tenka nutraukti. Toks šaltis nėra sveikas kvėpavimo takams. Bėgiojimas žiemą turi tam tikrą specifiką. Reikia labiau saugotis ir būti itin atidžiai. Bėgant sniegu kartais ir zuikį pagauni. Aišku, kojos slidinėja, kartais nuo praminto takelio įbėgu į pusnį. Visi patirti nuotykiai ir maži paslydimai – tai ir yra savotiškos mano žiemos pramogos. 

Vaikystėje dar gerai mačiau. Kaip daugeliui vaikų, man taip pat žiema buvo linksmybių metas. Neįsivaizdavau nė dienos be rogučių, slidžių ar pramogų ant ledo. Mokydamasi Upytės aštuonmetėje mokykloje dalyvavau slidinėjimo varžybose. Sekėsi neblogai. Per fizinio lavinimo pamokas smagiai ant slidžių švilpėme nuo Čičinsko kalno. Tada net įsivaizduoti negalėjau, kad nematydama dalyvausiu aukščiausio lygio slidinėjimo varžybose. Teko jėgas išmėginti su to meto garsiausiais pasaulyje slidininkais. 

Į Lilehamerio žiemos paralimpines žaidynes patekau visiškai atsitiktinai. Esu lengvaatletė, bėgikė. Jeigu neklystu, 1993 metų pabaigoje Ignalinoje buvo surengtos moterų slidinėjimo atrankos varžybos. Mane įkalbėjo dalyvauti. Sudalyvavau ir tikrai netikėtai laimėjau pirmąją vietą. Nieko kito neliko, kaip pradėti ruoštis paralimpinėms žaidynėms. Laiko turėjome nedaug, vos tris mėnesius. Tik dabar, galvojant iš laiko perspektyvos, imi suvokti, ką reiškė tie trys mėnesiukai. Juk rimtos slidininkės tokiam atsakingam startui ruošiasi keletą, o gal net keliolika metų! Pasiruošimo ciklas buvo labai įtemptas. Per dieną turėjome po dvi treniruotes. Rytais – slidinėjimas, vakare – krosas ir fizinis pasirengimas. Kai daugiau pasnigo, visą dėmesį sutelkėme slidinėjimui. 

Slidinėjant tamsoje pirmiausia tenka nugalėti vidinę baimę. Treniruočių metu pasitaikydavo visko: nevilties, nusivylimo, bejėgiškumo akimirkų. Ką jau bekalbėti apie kritimus. Mane ypač drąsino mano mokytojas Sergėjus Sokolovas, kuris treniruojantis visada buvo greta. Mūsų pasiruošimas buvo sutelktas čiuožti lygioje vietovėje. Kai lygioje vietoje būna padarytos vėžės, šliuožti nėra sunku. Čia svarbu pagauti tinkamą tempą ir taisyklingą judesį. Kol išmokau gerai šliuožti, teko užšliuožti ir ant lazdų, ir viena slide užlipti ant kitos. Leisdamasi nuo kalniuko dažnai neišsilaikydavau ir nugriūdavau. Tik atkakliai treniruojantis atsirado šiokie tokie įgūdžiai. Tačiau nuvykus į Lilehamerį paaiškėjo, kad mūsų pasiruošimo ciklas ne visiškai atitiko realybę. Varžytis teko ne trasoje, o itin kalnuotoje vietovėje su stačiais ir pavojingais posūkiais. 

Paralimpinėse žaidynėse teko šliuožti sveikųjų sportininkų trasomis. Moterims slidininkėms viena distancija buvo dešimties kilometrų ilgio. Laimei, mano palydovas Sergėjus nepasakė, kokio aukščio yra kalnai, nuo kurių teks leistis. Žinodama, tikrai nebūčiau šliuožusi nuo tokių stačių kalnų ir dar su itin pavojingais posūkiais. Organizatoriai pasirūpino, kad neregiai sportininkai nesusižalotų. Pačiose pavojingiausiuose vietose jie užtraukė tinklus. Aš kelis kartus įsipainiojau. Mokytojas tam tikrose, vėliavėlėmis pažymėtose atkarpose, turėjo teisę padėti, bet mes šių plonybių nežinojome. Nenorėjome būti nubausti, tad teko savarankiškai kapanotis iš tinklų nelaisvės. Kaip minėjau, kalnai buvo ypač statūs, Lietuvoje tokių nėra. Leisdamasi nuo jų griuvau ir ridenausi. Laimei, dešimties kilometrų trasą įveikiau. Greta sportininko galimybių ir pasirengimo, paralimpinėse slidinėjimo varžybose sėkmę garantuoja ir inventorius, jo pritaikymas konkrečioms oro sąlygoms ir neįgalaus sportininko pagalbininkai. Mes tuomet neturėjome jokių pagalbininkų, o ekipuotė ir slidės buvo pasiskolintos. Vykome į paralimpines žaidynes neturėdami slidžių aptarnavimo serviso, kitų padėjėjų. Lilehameryje mus lydėjo sėkmė, nors galėjo baigtis ir liūdnai, kaip tai nutiko sportininkei Martynai iš Vokietijos, su kuria Lilehameryje kartu varžėmės slidinėjimo trasoje. Po kelerių metų susitikome aklųjų stalo teniso varžybose. Martyna papasakojo savo liūdną istoriją. Paralimpinėse varžybose leisdamasi nuo kalno susilaužė koją. Vėliau ją teko amputuoti. Išklausiusi šio pasakojimo pagalvojau: „Lengvai išsisukau.“ 

Į žiemos olimpiadą važiavau su Sauliumi Leonavičiumi. Mes buvome pirmosios kregždės iš Lietuvos, dalyvavusios žiemos paralimpinėse žaidynėse. Tačiau iškart po jų teko atiduoti skolintas slides ir aprangą. Neliko sąlygų toliau treniruotis. 

 

Linas, 47 metai: 

Paradoksas, bet aš nemėgstu žiemos. Vaikystėje dar palyginti gerai mačiau. Su broliu ir sese eidavome rogutėmis leistis nuo kalnų. Žinoma, visi turėjome ir slides. Nepasakyčiau, kad leisdamasis nuo kalno ar šliuoždamas slidėmis jutau malonumą. Stengdavausi kuo greičiau sugrįžti namo. Buvau ir esu „šaltišius“: žiemą lauke man greitai nušaldavo rankų, kojų pirštai. Tik po keliolikos metų gyvenimas privertė „susidraugauti“ su žiemos teikiamais malonumais. Tai studijų metai ir auginami du penkiamečiai vaikai. 

Anksčiau aktyviai sportavau. Buvau vidutinių nuotolių bėgikas. Bėgant ilgas distancijas, ypač treniruočių metu, vien sporto salės mažai. Sukti ratus – nuobodu. Tekdavo išbėgti į lauką. Krosus bėgiodavau ir žiemą. Silpnai matant bėgti žiemos sąlygomis tikras išbandymas. Visur balta, nematai tako. Nuolat išklysti iš jo, o paslydęs klupčioji. 

Rimčiau su žiemos sportu susidūriau tik studijų laikais. Studijavau fizinį lavinimą tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete. Sesijų metu tekdavo laikyti egzaminus ir iš slidinėjimo, ir iš kitų žiemos sporto šakų. Norėdami ne tik teoriškai, bet ir praktiškai mus parengti būsimam pedagogo darbui, dėstytojai mokymo bazėje Tamošavoje, prie Aukštadvario, rengdavo dvisavaitines stovyklas. Jose mokėmės slidinėjimo technikos ir kitų šiai sporto šakai įvaldyti svarbių „gudrybių“. Neatsiejama stovyklų dalimi buvo slidžių žygiai, į kuriuos leisdavomės kartu su dėstytojais. Iš pradžių neturėjau nuosavų slidžių, vargau su valdiškomis. Šliuožti jomis buvo tikra kančia. Neapsikentęs nusipirkau asmenines slides. 

Silpnaregiui sunku suspėti su matančiais draugais. Laimei, šalia visada būdavo draugai, su kuriais kartu bėgiojau krosą. Jie manęs nepalikdavo ir globojo. Mokė taisyklingai slidinėti, leistis nuo kalnų. Visada įspėdavo apie kelyje pasitaikančias kliūtis. Dėstytojai taip pat man skirdavo daugiau dėmesio. Po studijų slides padovanojau, dabar nė neatmenu kam. Aktyviai neslidinėju, nes silpnas regėjimas atima visą šliuožimo malonumą. 

Auginu du penkiamečius vaikus. Gyvename užmiestyje. Su vaikais dažnai tenka važinėtis rogutėmis. Šalia namų miškas, kalneliai. Būna, kad nesusilaikau ir atsisėdęs ant rogučių pats smagiai nurūkstu žemyn, vaikams sukeldamas juoko priepuolį. Kartais leidžiamės visi drauge. Vaikai labai mėgsta žiemos pramogas. O kokia žiema be senių besmegenių? 

Dirbu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre fizinio lavinimo mokytoju. Deja, dabartiniai mokiniai nuo mūsų skiriasi kaip diena nuo nakties. Be to, mokykla privalo užtikrinti, kad vaikas nesusižalotų. Mokiniai dažnai turi kompleksinę negalią, todėl jiems tikrai sunku aktyviai judėti ir sportuoti. Todėl mokykloje neliko nei ledo čiuožyklos, nei pačiūžų. Neturime ir slidžių, kurių mokyklos vis prašau įsigyti. Dažnas vaikas, ypač neregys, nė nežino, kaip atrodo slidės, o ką ir kalbėti apie šliuožimą jomis. Vaikams lieka tik rogutės. Su jomis mes tikrai papramogaujame. Šios pramogos priskirtinos popamokinei veiklai. Būrelio laiku su vaikais einame iki šalia esančios mokyklos, kur jie gali leistis rogutėmis nuo nedidelio kalniuko. Tačiau vaikams greitai nusibosta tampyti rogutes į kalniuką. Visiems patinka ilgesnis nusileidimas nuo kuo ilgesnio ir statesnio kalno. 

Keli patarimai pradedantiesiems slidinėti: 

• Pirmiausia neregiui reikia duoti pačiupinėti slides, lazdas ir kitą inventorių. 

• Neišeinant iš patalpos reikia parodyti judesius, kaip šliuožti slidėmis. Mokomės tol, kol judesys tampa automatiniu. 

• Išėjus į lauką slidinėti mokomės lygioje vietoje. Neregys būtinai turi turėti palydovą, kuris šliuožtų priekyje ir įspėtų apie kelyje pasitaikančias kliūtis. 

• Slidinėjant geriausia pasirinkti žinomas teritorijas, nes atmintyje yra išlikusios kelyje pasitaikančios kliūtys. 

• Iš pradžių slidinėdami nenaudojame lazdų. Jos tik trukdytų pažinti slidinėjimo abėcėlę. 

• Išmokus šliuožti lygioje vietoje pereiname prie nusileidimo nuo kalniuko. Pagrindinė taisyklė – neregys ar silpnaregis pirmiausia pats turi įlipti į kalniuką. Taip jis susipažįsta su nusileidimo specifika: kalno atstumu, ilgiu ir kliūtimis. Patartina mokytis pradėti nuo nestačių, nedidelių kalnelių. 

• Leidžiamės nuo kalniuko be lazdų ir pritūpę. Leidžiantis su lazdomis – didelė susižalojimo rizika. 

• Nemokant naudotis lazdomis, didelis pavojus susižeisti. Lazdas naudojame tik įgiję bazines žinias. 

• Į kalną lipame šonu, pristatomu žingsneliu. Priklausomai nuo statumo, į kalną galima kopti ir eglute, pakaitom slides statant ne tiesiai, o šonu. 

 

Nuotrauka: Neseniai pasibaigusi žiema šiemet daug laimės atnešė nuo kalniuko čiuožinėjantiems vaikams / J. Šamšonienės nuotr. 

Nuo kalno rogutėmis besileidžiančių vaikų nuotrauka. Du vaikai, nuotraukoje matomi visu ūgiu, pasisukę kairiuoju profiliu, sėdi ant vienų rogučių ir yra pasiruošę čiuožti nuo kalno. Rogučių priekyje sėdi berniukas, kojas sulenkęs per kelius ir padus užkėlęs ant rogučių priekio. Vaikas vilki tamsią striukę, kelnes, užsidėjęs tamsią kepurę ir veido kaukę, avi tamsius batus. Jį iš už nugaros rankomis per pečius apsikabinusi panašaus ar kiek vyresnio amžiaus mergaitė. Ji ūgiu kiek aukštesnė už berniuką, vos telpa atsisėsti ant likusios rogučių užpakalinės dalies. Mergaitė kiek palinkusi į dešinę pusę ir veidą iškišusi per berniuko dešinį petį. Ji vilki šviesų pūkinį paltą, kiek tamsesnes kelnes, dėvi šviesią kepurę su dviem nedideliais medžiaginiais burbulais ir avi tamsius batus su auliukais. Vaikus iš nugaros abiejų rankų pirštų galais nuo kalno lengvai stumia jaunas vyras. Jis palinkęs į priekį link vaikų, abiem kojomis, sulenktomis per kelius, tvirtai įsirėmęs į žemę. Nuotraukoje vyras taip pat matomas iš kairiojo profilio. Jis vilki tamsią dviejų atspalvių striukę, tamsias sportines kelnes, dėvi tamsią kepurę, veido kaukę ir pirštines, ant kairės rankos segi laikrodį, avi tamsius batus su raišteliais. Kalnas, kuriuo ruošiasi leistis vaikai, nėra labai status, bet gana ilgas ir nučiuožinėtas, todėl nemenku sniego sluoksniu padengtas žemės paviršius atrodo slidus. Kiek tolėliau nuo kalno čiuožia dar keli vaikai. Nuotrauka puikiai demonstruoja žiemos pramogų teikiamus malonumus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]